Kauno apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Viktorijai Kalasūnei, Laurai Jotautaitei, Mildai Gailiūtei, Justei Toliušytei,

naudojant nuotolio vaizdo ir garso priemones viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro ieškinį atsakovei L K dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2017 m. rugpjūčio 10 d. ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuras (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo N S 2 234,94 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 5 procentų metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas – 67,00 Eur žyminio mokesčio, 109,06 Eur išlaidų už vertimą. Ieškinyje nurodė, jog 2014 m. vasario 5 d. Italijoje dėl A K , vairavusio transporto priemonę Citroen Xsara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė BMV 320D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). N S eismo įvykio dieną buvo registruotas transporto priemonės savininkas, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Citroen Xsara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo aprausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Kadangi eismo įvykio kaltininko vairuota transporto priemonė Citroen Xsara, valst. Nr. DEC 789, nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomosios civilinės atsakomybės draudimu, Italijos nacionalinis draudikų biuras (Ufficio Centrsalr Italiano (U.C.I.)) atlyginimo eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė ieškovui reikalavimą 2 234,94 Eur sumai. Lietuvos Respublikos nacionalinis draudikų biuras sumokėjo Italijos nacionaliniam draudikų biurui 2 234,94 Eur ir tokiu būdu, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 23 straipsnio pagrindu įgijo teisę reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (dokumentas Liteko sistemoje CBP-15983).

2017 m. spalio 19 d. Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą už akių Nr. 2-23238-1052/2017, kuriuo iš N S Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biurui priteisė 2 234,394 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos nuo (2017 m. rugpjūčio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 176,06 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2019 m. birželio 12 d. Kauno apylinkės teisme gautas L K pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame nurodyta, jog nepasibaigus terminui peržiūrėti sprendimui už akių – (duomenys neskelbtini) N S mirė. L K priėmė palikimą po savo tėvo N S mirties. Apie tai, kad priimtas spendimas už akių L K sužinojo 2019 m. balandžio mėnesio pradžioje, kai jai paskambino iš antstolio M P kontoros. Kadangi N S dokumentai nebuvo įteikti, nes jis buvo gydomas ligoninėje dėl demencijos, pareiškėja apie procesą nežinojo, negalėjo teismui pateikti svarbių duomenų, kad 2014 m. sausio 18 d. N S pardavė transporto priemonę Citroen Xsara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), A P, ką patvirtina sutarties pirkimo - pardavimo sutarties kopija. Kadangi eismo įvykio metu automobilio savininkas buvo ne N S, prašė panaikinti sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi Nr. e2-18337-1052/2019 teismas panaikino sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-23238-1052/2017 ir atnaujino bylos nagrinėjimą.

2019 m. spalio 10 d. parengiamajame posėdyje teismas pateikė atsakovą N S jo teisių perėmėja L K ir įtraukė trečiuoju asmeniu A P.

A P teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką jam buvo pranešta tinkamai, jo interesus atstovavo advokatas, kuris prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, jog A P niekada Lietuvoje nebuvo ir nesudarė automobilio pirkimo sutarties, jokio automobilio nepirko. Jam nežinomi asmenys nei N S, nei L K, nei Ž J. N S negali gintis tuo, kad sutarties sudarymo metu jam buvo (duomenys neskelbtini) metai, nes sudarant sutartį jam tarpininkavo jo anūkė O ir dukra L. O patvirtino, jog fiziškai buvo tuo metu, kai automobilis buvo perduodamas. N S turėjo pranešti policijai, jog buvo apgautas ir negali įregistruoti nuosavybės perleidimo, jis po automobilio perdavimo nesirūpino, kad automobilis būtų įregistruotas pirkėjo vardu, nepasiliko pirkėjo asmens dokumento kopijos. N S ir jo anūkė buvo labai neatidūs. 2014 m. sausio 18 d. pirkimo pardavimo sutartis yra suklastota, nes A P parašas neatitinka jo tikrojo parašo, tai matyti iš A P identifikacijos dokumento. Pirkimo pardavimo sutartis – dokumentas, kurį galėjo atspausdinti ir surašyti bet kas, tuo tarpu oficialiame dokumente – VĮ „Regitra“ išraše savininku nurodytas N S. O patvirtino, jog 2014 m. sausio 15 d. N S įsigijo automobilį ir 2014 m. sausio 18 d. automobilį pardavė, automobilis buvo naudojamas perkraustymui, vėliau trumpai, bet automobiliu naudojosi anūkė O ir tuomet automobilis buvo parduotas. Vėliau jie pradeda ieškoti naujo pirkėjo ir susiekia su užsieniečiais, kurie kalba rusiškai. Taip pat O buvo labai neapsisprendusi, ji neatsiminė, kaip atrodė tas asmuo, iš pradžių kalbėjo apie pasą, o vėliau apie identifikacinę kortelę, taip pat nesugeba nurodyti draugų, kurie supažindino ją su pirkėjai. Taip pat O nurodė, kad sutartis su V P yra įregistruota, bet neatsimena, kad būtų susitikusi su V P. A P nežino, kaip jo asmens duomenys galėjo atsirasti pirkimo pardavimo sutartyje. O parodymai prieštaringi. Tikėtina, jog A P asmens duomenys galėjo būti gauti per internetą, Facebook paskyrą ar dėl to, kad buvo pamestas dokumentas. Šiuos duomenis lengva gauti, net ir gyvenamąją vietą. Mano, kad A P turi būti pašalintas iš bylos, kaip nesusijęs su eismo įvykiu. Nukentėjo advokatas, įvykyje dalyvavo A K, nors realiai buvo sumokėti pinigai (žalai atlyginti), tačiau šių pinigų negalima reikalauti iš A P.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš atsakovės L K atstovės advokatės I K paaiškinimų, iš trečiojo asmens A P atstovo advokato FCDR paaiškinimų, liudytojų Ž J ir O B (K) parodymų, byloje ištirtų rašytinių įrodymų nustatyta, ir ginčo dėl to byloje nėra, jog 2014 m. vasario 5 d. Italijoje, Neapolyje dėl A K, vairavusio transporto priemonę Citroen Xsara, valst. Nr., (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė BMV 320D, Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilis Citroen, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į automobilių spūstyje stovėjusį automobilį BMV valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Citroen vairuotojo kaltė nustatyta atsižvelgiant į jo kaltės pripažinimą ir liudytojos P L parodymus. Žalos dydis nustatytas pagal nuotraukas ir Draudimo paslaugų centro ekspertizės ataskaitą, iš kurios matyti, jog galutinai sutartas padarytos transporto priemonei žalos dydis 1500 Eur bei 300 Eur teisininko honoraras, iš viso 1800 Eur. Byloje nėra ginčo, ir 2014 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuras pervedė 2 234,94 Eur žalos, padarytos automobiliu, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir kurią sudaro 1 800,00 Eur kompensacija, 164,94 išlaidos, ir 270,00 Eur administravimo mokesčiai, Italijos nacionaliniam draudikų biurui (dokumento Liteko sistemoje registruoto Nr. CBP-15983 priedai).

VĮ „Regitra“ duomenimis transporto priemonės Citroen Xsara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas nuo 2014 m. sausio 15 d. yra N S (dokumento Liteko sistemoje registruoto Nr. CBP-15983 priedas). 2014 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog N S pardavė automobilį Citroen Xsara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A P, gim. (duomenys neskelbtini), gyv. vietos adresas - (duomenys neskelbtini) (priedas 6 dokumento reg. Nr. DOK -71028). Iš BTA transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo (duomenys neskelbtini)matyti, jog lengvasis automobilis Citroen Xsara valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas N S vardu, buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu nuo 2014 m. sausio 15 iki 2014 m. vasario 14 d., ši draudimo sutartis nutraukta 2014 m. sausio 28 d. (informacija iš BTA draudimo, reg. DOK -126307). VĮ „Regitra“ pateikti duomenys ir pateikta Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis 2014 m. vasario 12 d. patvirtina, jog 2014 m. vasario 12 d. transporto priemonė buvo parduota V P, 2014 m. vasario 27 d. transporto priemonė išregistruota (informacija iš VĮ „Regitra“, reg. Nr. DOK 143863, reg. Nr. DOK-144479). Iš su ieškovo atsiliepimu į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (DOK-84315) pateikto automobilio Citroen Xsara , valst Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutarčių sąrašo, matyti, jog minėtas automobilis draudėjo N S buvo apdraustas nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. Iš į bylą pateiktos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, jog laikotarpiu 2014 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. automobilį Citroen Xsara valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudė Ž J, kuris draudimo sutartyje nurodė save savininku. Iš draudimo kompanijos Ergo Insurance SE Lietuvos filialo pateiktos informacijos matyti, jog draudimo kompanija neturi draudimo sutarčių, sudarytų su Ž J mokėjimo dokumentų. Iš mirties liudijimo nustatyta, kad N S mirė (duomenys neskelbtini) (priedas Nr.7 dokumento reg. Nr. DOK -71028). Jo palikimą priėmė L K, ką patvirtina Paveldėjimo teisės liudijimas notarinio registro Nr. MS-474 (priedas Nr.8 dokumento reg. Nr. DOK -71028).

Liudytojas Ž J paaiškino, jog jis užsiėmė automobilių prekyba, yra automobilius pardavęs į Italiją, tačiau automobilio Citroen Xsara neatsimena. Jis nemažai automobilių yra išleidęs į užsienį savo vardu registruotų su Generaliniu įgaliojimu. Jam nežinomos vardai ir pavardės N S, A P, V P, tačiau jis žino asmenis O ir V. Jis parduodamas automobilius bendradarbiavo su tarpininku, kurio vardas ar tai A ar M, turintis kavinę Neapolyje. Su šiuo asmeniu bendradarbiavo ir O bei jos vyras V. O ir jam, kaip tarpininkams buvo mokama už tai, kad jie savo vardu registruotą mašiną su generaliniu įgaliojimu ir draudimu išleistų į užsienį, o kai atsiras pirkėjas A galėtų ją parduoti. Yra buvę ne vienas įvykis, kai automobiliai išvykdavo į užsienį neperregistruoti, išdavus generalinį įgaliojimą, su teise išregistruoti, ir perparduoti. O ir V, gyvenantys netoli turgaus, savo vardu išleisdavo į užsienį automobilius su generaliniu įgaliojimu, jie skrido į Italiją pas A svečiuotis. Jam pasitaikė atvejų, kai su juo išduotu generaliniu įgaliojimu avariją padarė net ne tas asmuo, kuriam buvo išduotas įgaliojimas, o jis kaip automobilio savininkas privalo atlyginti žalą.

Liudytoja O B (K) teismo posėdžio metu parodė, kad L K yra liudytojos mama, o N S – jos senelis. Jos senelis gyveno su savo drauge, o susipykęs 2014 m. persikraustė gyventi į mamos butą. Liudytojos automobilis buvo sugedęs, senelis turėjo santaupų, todėl nupirko automobilį Citroen Xsara, automobilį senelis davė ir jai naudotis, kai liudytoja nusipirko automobilį, nusprendė senelio automobilį parduoti, automobilis seneliui priklausė 1-2 savaites. Jos būsimas vyras pažinojo žmones, kurie superka pigius automobilius, tuo pačiu buvo įdėję skelbimą, ir greitai atsirado pirkėjas. Pirkėjas buvo užsienietis su draugais, jis kalbėjo liudytojai nesuprantama kalba, apžiūrėjo mašiną, ir pasakė, kad ją perka. Pirkėjas turėjo dokumentus – identifikavimo kortelę, pasą, juos rodė seneliui ir liudytojai, senelis supildė pirkimo-pardavimo sutartį ir atidavė pirkėjui automobilį, senelis gavo pinigus - 500 litų ir atidavė automobilį. Buvo sutarę laiką važiuoti perregistruoti automobilį į registrą, bet pirkėjas nepasirodė, o sutarties VĮ „Regitra“ nepriėmė. Vėliau jie pergyveno, kad automobilis liko registruotas N S vardu. Kreipėsi į automobilio pirkėjus telefonu, jie pasiūlė sudaryti kitą sutartį - su V P. Pažįstami pasirašę sutartį, sutartį atidavė liudytojai ir seneliui, ir jie su seneliu nuvežė sutartį į VĮ „Regitra“ ir automobilis buvo išregistruotas. Per pažįstamus ir per skelbimą atsirado tie patys asmenys – pirkėjai užsieniečiai. Po 2014 m. sausio 18 d. sutarties sudarymo, buvo kreiptasi į draudimo kompaniją ir nutraukta draudimo sutartis. Tikslindama aplinkybes liudytoja parodė, kad dažniausiai pirkėjai būdavo 2-3 žmonės, su seneliu pirkėjai susikalbėjo rusiškai, kaip atrodė pirkėjas neatsimena, visi atvykėliai buvo užsieniečiai. Pirkėjas savo duomenis rodė diedukui, jis buvo užsirašęs ant lapuko, ar buvo identifikacinė kortelė ar pasas nepamena. Kai pasirašė sutartį su V P, automobilis jau buvo perduotas pirmam pirkėjui, o V P nebuvo perduodamas. Kai negalėjo išregistruoti automobilio, jie su vyru tarėsi su vyro kolegomis, ką daryti. Jie skambino užsieniečiui, ir užsieniečiai jiems pasiūlė perrašyti automobilį V P. Liudytoja pati skambino pirkėjui, kalbėjo rusiškai arba angliškai. Su V P kur ir kada buvo pasirašyta sutartis negali pasakyti, nes V P neatsimena, turbūt nebuvo susitikusi. Sutarties su V. P tikslas buvo nurašyti automobilį nuo senelio, nes jis fiziškai jos jau neturėjo.

Byloje kilo ginčas dėl N S, kurio teisių perėmėja L K, pareigos atlyginti automobiliu Citroen Xsara Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. vasario 5 d. eismo įvykio metu padarytą žalą regreso tvarka. Atsakovė įrodinėjo, jog N S nebuvo 2014 m. vasario 5 d. transporto priemonės savininkas, dėl to neprivalo atlyginti šiuo automobiliu padarytos žalos regreso tvarka.

Dėl N S nuosavybės teisės į automobilį Citroen Xsara Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. vasario 5 d.

VĮ „Regitra“ duomenų matyti, jog N S įregistruotas kaip automobilio Citroen Xsara Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, nuo 2014 m. sausio 15 d., o jo nuosavybės teisė į automobilį buvo išregistruota 2014 m. vasario 12 d. pirkimo- pardavimo sutarties, kuria automobilis perleistas V P, pagrindu. Be to, iš draudimo sutarčių ir liudijimų registro, pridėto prie ieškovo atsiliepimo į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (dok. reg. Nr. DOK-84315), matyti, jog transporto priemonė Citroen buvo drausta BTA draudimu N S vardu pagal draudimo polisus nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d, o iš įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, jog laikotarpiu 2014 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. automobilį Citroen Xsara valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudė Ž J, kuris draudimo sutartyje nurodė save savininku. Į bylą taip pat pateikta 2014 m. sausio 18 d. pirkimo - pardavimo sutartis, ir ja įrodinėjama, jog automobilis iš N S nuosavybės perleistas nežinomo trečiojo asmens nuosavybėn, sutartyje nurodyto kaip A P.

Pirkimo-pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal dispozityviąją CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo įstatymuose nenustatyta.

Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 35 dalyje numatyta, kas yra motorinės transporto priemonės registracija – tai procedūra, kurią sudaro motorinės transporto priemonės arba priekabos tapatumo nustatymas, jos duomenų įrašymas į Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrą, leidimo dalyvauti viešajame eisme būtinų sąlygų atitikimo patikrinimas, valstybinio registracijos numerio ženklų ir dokumento, liudijančio apie transporto priemonės įregistravimą, išdavimas ir kurią baigus įgyjamas leidimas motorinei transporto priemonei arba jos priekabai dalyvauti viešajame eisme.

CK nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normose nenustatyta privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų CK nuostatų, kaip antai CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų), todėl tokia sutartis, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti sudaroma žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta bet kuria forma, tai teisės aktuose nėra nustatytų ribojimų jos sudarymo faktą įrodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2014).

Kaip jau minėta, po daikto perdavimo pirkėjui pereina nuosavybės teisė. Pagal CK 6.317 straipsnio 4 dalį laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad jis pradėtų daiktą valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Atsakovė daikto perdavimą įrodinėja 2014 m. sausio 18 d. pirkimo pardavimo sutartimi ir liudytojos O B parodymais.

Į bylą pateikta rašytinė 2014 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje pirkėju nurodytas A P, bei tikri jo duomenys – gimimo data ir gyvenamoji vieta. Atsakovė prašo šios sutarties pagrindu pripažinti, jog N S 2014 m. vasario 5 d. nebebuvo transporto priemonės savininkas. Nors atsakovės L K atstovė nurodo, kad nei N S, nei jo artimiesiems negalėjo būti žinomi trečiojo asmens A P duomenys, tačiau iš liudytojo Ž J parodymų matyti, jog jis prekiavo automobiliais, varė juos į (duomenys neskelbtini) – kur įvyko 2014 m. vasario mėn. 5 d. eismo įvykis, bendradarbiavo su kavinės savininku vardu M (A), jam buvo žinomi asmenys O ir V, kurie taip pat užsiėmė automobilių prekyba ir draudimu bei gabenimu į Italiją ir bendradarbiavo su tuo pačiu asmeniu M (A), veikiančiu Neapolyje, todėl yra tikimybė, jog N S anūkei O B, kuri organizavo automobilio pardavimą, galėjo tapti žinomi Italijoje gyvenančio asmens duomenys. Be to, byloje esantys duomenys: liudytojos O B parodymai, kad negalėdami išregistruoti automobilio pagal 2014 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį, N S sudarė fiktyvią sutartį su V P ir ją pateikė VĮ „Regitra“, sudaro pagrindą abejoti N S ir jo artimųjų sąžiningumu. Be to, byloje įrodyta, jog automobilis Citroen Xsara ir po jo perregistravimo V P vardu toliau buvo draudžiamas N S vardu iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio, o nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio - toliau draudžiamas Ž J vardu.

Be to, tiek atsakovės L K atstovė baigiamųjų kalbų metu, tiek trečiojo asmens A P atstovas pasisakė, jog trečiajam asmeniui A P automobilis Citroen Xsara Nr. (duomenys neskelbtini), fiziškai nebuvo perduotas, automobilis galimai buvo perduotas nežinomam trečiajam asmeniui. Atsižvelgdami į tai, kad A P neigė buvęs Lietuvoje, ir jo parašas asmens dokumente ir ant 2014 m. sausio 18 d. sutarties parašas nėra panašus, byloje dalyvaujantys advokatai darė prielaidą, jog N S galimai buvo apgautas, o į sutartį įrašyti galimai melagingi duomenys apie automobilio pirkėją. Teismas pritaria išvadai, jog vizualiai trečiojo asmens A P parašas į bylą pateiktoje 2014 m. sausio 18 d. pirkimo – pardavimo sutartyje, ir asmens dokumente nesutampa ir nėra panašūs. Pažymėtina, jog nors trečiojo asmens atstovas prašė Iš Lietuvos institucijų išreikalauti duomenis apie A P lankymąsi Lietuvoje, teismas šių procesinių veiksmų neatliko, nes galiojant beviziam rėžimui, esant laisvam Europos Sąjungos piliečių judėjimui, tokie duomenys Lietuvos pasienyje nekaupiami. Taigi, įvertinęs aptartus įrodymus nėra pagrindo spręsti, jog N S perdavė automobilį trečiajam asmeniui A P.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Šiuo atveju išanalizavęs byloje pateiktus duomenis, teismas sprendžia, jog neturi pagrindo 2014 m. sausio 18 d. pirkimo pardavimo sutartį pripažinti patikimu įrodymu ir juo remtis, todėl sprendžia, jog atsakovė L K neįrodė, jog N S 2014 m. sausio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleido savo nuosavybės teisę į automobilį Citroen Xsara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui A P, todėl nėra pagrindo spręsti, kad minėtos rašytinės sutarties pagrindu N S neteko nuosavybės teisės į automobilį. Atsakovo atstovė nurodo, kad N S galimai buvo apgautas, nes pirkėjas nurodė ne tikrus tapatybės duomenis, tačiau iš neteisės negali kilti teisė, todėl nėra pagrindo spręsti, jog N S perdavė nuosavybės teisę trečiajam nežinomam asmeniui. Esant aptartoms aplinkybėms teismas turi pagrindą spręsti, jog atsakovė Larisa Kochanenko neįrodė, jog VĮ „Regitra“ duomenys apie transporto priemonės Citroen Xsara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininką N S yra nuginčyti, todėl sprendžia, jog 2014 m. vasario 5 d. N S buvo automobilio savininkas.

Dėl L K pareigos atlyginti nuostolius regreso tvarka

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ši specialioji teisės norma įtvirtina Biuro regreso teisę į atitinkamus asmenis, t. y. kaltąjį dėl žalos padarymo arba savininką, atsakingą už transporto priemonės apdraudimą.

Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Pažymėtina, kad eismo įvykio valstybės draudikų biuras, eismo įvykių metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos dydžio nustatymą, nuostolių atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais.

Kaip jau minėta šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).

Ieškovas prašo iš atsakovės priteisti 2 234,94 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise. Ieškovas pateikė į byla įrodymus: Italijos draudimų biuro reikalavimą dėl kompensacijos, Nukentėjusio asmens – A G reikalavimą atlyginti žalą, Ekspertizės ataskaitą, duomenis apie eismo įvykio aplinkybes – Liudininko P L pareiškimą, nukentėjusiojo A G pareiškimą dėl –alos atlyginimo, automobilio nuotraukas, mokėjimo nurodymą, kurio ieškovas pervedė lėšas Italijos nacionaliniam draudikų biurui, kurių atsakovė neginčijo ir kuriais remiantis byloje įrodyta, jog 2014 m. vasario 5 d Italijoje, Neapolyje, A K vairuojama Citroen Xsara, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausanti N S, atsitrenkė į spūstyje stovintį automobilį BMV320D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)ir padarė jam žalą 1 800,00 Eur, kurią atlygino Italijos nacionalinis draudikų biuras, o Italijos nacionaliniam draudikų biurui 2 234,94 Eur atlygino Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuras. Iš BTA transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo (duomenys neskelbtini)matyti, jog N S transporto priemonę Citroen Xsara, Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraudęs civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. vasario 14 d., ši draudimo sutartis nutraukta 2014 m. sausio 28 d., todėl yra pagrindas spręsti, jog 2014 m. vasario 5 d. N S priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

Esant šioms aplinkybėms, ieškovas pagrįstai sumokėjo Italijos nacionaliniam draudikų biurui 2 234,94 Eur ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos regreso teise iš atsakovės, kaip iš N S teisių perėmėjos, remdamasis TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi. bei CK6.280 straipsnio 2 dalimi.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią privalo sumokėti už praleistą terminą. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo – tenkintinas.

Bylinėjimosi išlaidos.

Visiškai patenkinus ieškinį iš atsakovės priteistinos ieškovo patirtos 176,06 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 67,00 Eur žyminis mokestis ir 109,06 Eur už dokumentų vertimą į valstybinę kalbą (priedas prie CBP-15983) bei 123,13 Eur vertimo išlaidų (dokumentas DOK-2103) (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Iš atsakovės valstybei priteistinos 30,46 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 88 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 268-270 straipsniais,

nutaria:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, juridinio asmens kodas 125709291, iš atsakovės L K, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 234,94 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų trisdešimt keturių eurų 94 ct) nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 299,19 Eur (dviejų šimtų devyniasdešimt devynių eurų 19) bylinėjimosi išlaidas.

Iš atsakovės L K, asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisti valstybei 30,46 Eur (trisdešimt eurų 46 ct) išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, išaiškinant, kad šią sumą privaloma sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, sąskaitą, atsakovės pasirinktame banke, nurodant įmokos kodą – „5660.“

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.