- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-04
- Bylos Nr.
- A-143-1825-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Belvilis“
- Atsakovas
- Utenos apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- J. B.
- Advokatai
- Kornelijus Pivoriūnas, Inga Martinkutė
- Kategorijos
- 4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),
trečiojo suinteresuoto asmens atstovams J. B. ir advokato padėjėjui Kornelijui Pivoriūnui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Belvilis“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Belvilis“ skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Belvilis“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Belvilis“, apeliantas) skundu (b. l. 3 – 9), kurį patikslino (b. l. 66 – 72), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir atsakovas) 2007 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (1.49)-6-1001, kuriuo buvo nuspręsta nepatenkinti jo 2007 m. gegužės 28 d. prašymo dėl servituto panaikinimo; 2) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą panaikinti jam nuosavybės teise priklausančiame 0,8 ha miškų ūkio paskirties žemės sklype, esančiame Molėtų rajone, Luokesos seniūnijoje, Kirneilės kaime, unikalus Nr. 4400-0904-9232, kadastrinis Nr. 6244/0002:560, Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 13-16654 nustatytą 0,05 ha ploto kelio servitutą – leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 4 m pločio esamu keliu, plane pažymėtu indeksu S-2.
Pareiškėjas nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 13-16654 J. D. buvo atkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,80 ha miško sklypą Nr. 613-2 Molėtų rajone, Luokesos seniūnijoje, Kirneilės kaime, bei nustatytas minėtas servitutas. Teigė, jog neginčija servituto nustatymo teisėtumo ir pripažįsta, kad 2006 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgydamas iš J. D. žemės sklypą perėmė ir visas buvusios savininkės teises ir pareigas, susijusias su šio žemės sklypo valdymu, naudojimu ir disponavimu, o taip pat ir žemės sklypui nustatytą servitutą. Pabrėžė, kad nesutinka su atsakovo 2007 m. birželio 29 d. priimtu sprendimu Nr. (1.49)-6-1001, kuriuo buvo nuspręsta nepanaikinti servituto. Pareiškėjo nuomone, yra išnykęs objektyvus būtinumas servitutui, kadangi per jo žemės sklypą einantis kelias nėra vienintelis, kuriuo galima patekti į gretimus žemės sklypus. Tiek gretimų sklypų savininkė trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), tiek kaimo turizmo sodybos „Giedrita“ lankytojai gali važiuodami asfaltuotu keliu link Židavainių iki Bebrusų ežero be kliūčių privažiuoti kitu miško keliu, nevažiuodami per jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir neribodami jo kaip žemės savininko teisių.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 38 – 40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad gavo pareiškėjo prašymą panaikinti jo žemės sklype nustatytą servitutą, nes pasikeitus faktinėms sąlygoms išnyko servituto būtinumas. Pažymėjo, jog atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi servitutiniu keliu naudojasi gretimų žemės sklypų savininkė J. B., kaimo turizmo sodybos „Giedrita“ lankytojai bei kiti asmenys. Teigė, jog pripažįsta, kad yra kitas kelias, vedantis iki J. B. priklausančių žemės sklypų, šis kelias buvo ir servituto nustatymo metu. Tačiau šis kelias nėra valstybinis, jis eina per keturis privačių asmenų nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, kuriems nėra nustatytas kelio servitutas. Panaikinus servitutą, nustatytą pareiškėjo žemės sklype, kad būtų galima patekti į trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančius žemės sklypus, reikėtų nustatyti servitutą kitų asmenų nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose. Tai patvirtina, kad servituto būtinumas nėra išnykęs.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 78 – 80) prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad servitutinis kelias yra naudojamas, juo patenkama į jam priklausančius žemės sklypus, kaimo turizmo sodybą „Giedrita“. Šis kelias yra prižiūrimas, valomas, padengtas žvyro danga. Kitu miško keliu neįmanoma važiuoti žiemos bei lietingu metu, juo negali važiuoti didesnių gabaritų transporto priemonės, todėl iš sodybos nebūtų išvežamos šiukšlės, kanalizacijos nuotekos.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu (b. l. 175 – 177) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 13-16654 J. D. buvo atkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,80 ha miško sklypą Nr. 613-2, esantį Molėtų rajone, Luokesos seniūnijoje, Kirneilės kaime, ir šiam žemės sklypui nustatytas 0,05 ha ploto kelio servitutas – leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 4 m pločio esamu keliu, plane pažymėtu indeksu S-2. Pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgydamas iš J. D. paminėtą žemės sklypą perėmė ir visas buvusios savininkės teises ir pareigas, susijusias su šio žemės sklypo valdymu, naudojimu ir disponavimu, o taip pat ir žemės sklypui nustatytą servitutą. Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pasikeitus tarnaujančio ar viešpataujančio daikto nuosavybės teisės subjektui nustatytas servitutas išlieka. Pareiškėjas neginčija servituto nustatymo teisėtumo. Tačiau kreipėsi į atsakovą su 2007 m. gegužės 28 d. prašymu panaikinti jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytą kelio servitutą, išnykus objektyviam servituto būtinumui, nurodydamas, kad per jam priklausantį žemės sklypą einantis kelias nėra vienintelis, kuriuo galima patekti į gretimus žemės sklypus, kad gretimų sklypų savininkė J. B., kaimo turizmo sodybos „Giedrita“ lankytojai bei kiti asmenys gali važiuoti antruoju keliu, einančiu per mišką. Atsakovas 2007 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (1.49)-6-1001 nepatenkino pareiškėjo prašymo, nurodydamas, kad servituto būtinumas nėra išnykęs. Teismas, spręsdamas šį ginčą, atsižvelgė į CK 4.130 straipsnio 1 dalį, Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalį. Teismas taip pat nustatė, kad servitutiniu keliu pastoviai naudojasi gretimų žemės sklypų savininkė J. B., kaimo turizmo sodybos „Giedrita“ lankytojai bei kiti asmenys. Kitas kelias, einantis per mišką iki trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančių žemės sklypų, yra natūraliai susiformavęs kelias, kuris buvo ir servituto nustatymo metu. Pažymėjo, jog nėra pakankamai duomenų, leidžiančių tvirtinti, kad šiuo miško keliu galima važiuoti žiemos metu, lietingu metų laiku, kad galima būtų važiuoti ne tik lengvaisiais automobiliais, bet ir didesnių gabaritų transporto priemonėmis. Teismas nurodė, kad R. N., V. M., I. M., V. T. (V. T.), O. P. žemės sklypuose nėra nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę eiti, važiuoti pareiškėjo nurodytu miško keliu. Šiuose žemės sklypuose yra nustatytas kitas servitutas, suteikiantis teisę kitiems asmenims prieiti ir naudotis ežero pakrantės apsaugos juosta. Teismas padarė išvadą, kad panaikinus servitutą, nustatytą pareiškėjo žemės sklype, jog būtų galima patekti į trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančius žemės sklypus, reikėtų nustatyti servitutą kitų asmenų nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose. Nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog po servituto nustatymo faktinės aplinkybės būtų taip pasikeitę, kad išnyktų servituto būtinumas pagal CK 4.135 straipsnio 1 dalies prasmę. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, įpareigoti jį atlikti veiksmus, t. y. panaikinti servitutą pasibaigus jo būtinumui, nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 180 – 185) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, konstatuodamas, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių tvirtinti, jog miško keliu galima važiuoti žiemos metu, lietingu metų laiku, kad galima būtų važiuoti ne tik lengvaisiais automobiliais, bet ir didesnių gabaritų transporto priemonėmis, netinkamai įvertino įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str. 6 d.). Tiek kaimyninių, tiek tolimesnių žemės sklypų savininkai turi galimybę pasiekti nuosavybės teise valdomus žemės sklypus nesinaudodami būtent ta kelio atkarpa, kuri eina per jo žemės sklypą ir kuriai nustatytas prašomas panaikinti servitutas. Servituto būtinumas yra išnykęs, todėl jis privalo būti panaikintas (CK 4.135 str.).
2. Teismas nepagrįstai teigė, jog galimybė patekti į trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančius žemės sklypus kitu keliu turi būti siejama su servituto nustatymo būtinumu žemės sklypams, per kuriuos eina šis kelias. Kelias susiformavo istoriškai, išsidėstęs miško masyve, miškų ūkio paskirties žemėje, todėl jokia ūkinė komercinė veikla negalima, neleistini tiek statybos, tiek laikinų statinių įrengimas (tarp jų ir kelią užtveriančių įrenginių).
3. Teismas neatsižvelgė, jog jo žemės sklype ištisus metus veikia viešbutis, poilsio kompleksas. Intensyvus eismas jo žemės sklype trikdo poilsiaujančių žmonių ramybę, ypač kelia grėsmę žaidžiančių vaikų saugumui.
4. CK 4.135 straipsnis ir kiti teisės aktai nereikalauja, kad servituto būtinumo išnykimas būtų siejamas būtent su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Sklype nustatytas kelio servitutas nepagrįstai ir neproporcingai apsunkina jo nuosavybės teisę.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 191 – 193) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas teisingai pažymėjo, kad alternatyvus keliukas, kuris miške susiformavo natūraliai, yra nepravažiuojamas esant nepalankioms klimato sąlygoms (gausiam sniegui, vandeniui, purvui), be to, galimai netinkamas važiuoti sunkiasvorėms transporto priemonėms.
2. Sunkiai suvokiamas pareiškėjo motyvas, kad dėl miško keliuko, einančio per privačių asmenų žemės sklypus, nereikalinga nustatyti servitutų, kadangi sklypų savininkai jo niekaip negalėtų užtverti, miškų ūkio paskirties žemėje statybos ribojamos.
3. Pareiškėjas žemės sklypą įsigijo iš privataus asmens ir žinojo apie nustatytas daiktines teises – servitutus (CK 4.111 str. 2 d.). CK numato visai kitus tarnaujančio daikto savininko teisių gynybos būdus (CK 4.113 str. 1, 2 d., 4.139 str.).
4. Teismas teisingai nurodė, kad pagal CK 4.135 straipsnio 1 dalies prasmę yra būtinas aplinkybių pasikeitimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 195 – 196) prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pareiškėjas neginčijo nei vieno pagrindo, kuris gali turėti įtakos panaikinti servitutą vadovaujantis CK 4.130 straipsniu. Absurdiškos pareiškėjo prielaidos dėl galimybės eksploatuoti miško keliuką visais metų laikais.
2. Pareiškėjas neargumentuoja, kodėl panaikinus servitutą nereikėtų nustatyti servituto kituose sklypuose, per kuriuos eina paminėtas keliukas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė – atsakovo 2006 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 13-16654 nustatyto kelio servituto pareiškėjui nuosavybės teise priklausančioje miško žemėje panaikinimas. Kolegija pažymi, kad pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalį administraciniu aktu nustatytas servitutas panaikinamas (jo galiojimas pasibaigia) apskrities viršininko (atsakovo) administraciniu sprendimu, kai tokiam sprendimui priimti yra CK 4.130 straipsnyje numatyti pagrindai. Tai reiškia, kad, spręsdamas atitinkamą prašymą dėl nustatyto servituto panaikinimo, atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas privalo įsitikinti, ar tokiam prašymui patenkinti yra nors vienas iš CK 4.130 straipsnyje numatytų pagrindų, ir tai nustatęs (arba ne) priimti atitinkamą administracinį sprendimą dėl servituto pasibaigimo arba sprendimą atsisakyti tenkinti tokį prašymą. Nagrinėjamajai situacijai yra aktualus ir taikytinas CK 4.135 straipsnis, nes reikalavimą panaikinti minėtą kelio servitutą pareiškėjas grindžia aplinkybe, kad šio servituto būtinumas yra išnykęs.
Pagal CK 4. 135 straipsnio 1 dalį, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas. Iš šios materialinės teisės normos matyti, kad susitarimo tarp tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko buvimas (tokio susitarimo pateikimas viešojo administravimo subjektui) Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalies taikymo prasme yra būtina teisinė prielaida (sąlyga) apskrities viršininkui priimti sprendimą dėl servituto panaikinimo, o nesant tokiam susitarimui jį gali atstoti tik atitinkamas teismo sprendimas dėl servituto pabaigos. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, prašydamas atsakovo priimti sprendimą dėl minėto kelio servituto panaikinimo, nepateikė nei CK 4. 135 straipsnio 1 dalyje numatyto susitarimo, nei šio straipsnio 2 dalyje numatyto teismo sprendimo. Todėl šiuo atveju atsakovas pagal savo kompetenciją turėjo pagrindą priimti sprendimą dėl atsisakymo administracine tvarka panaikinti ginčo kelio servitutą.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.