Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-571-227/2018

Liudmila Kuzmickienė Teisminio proceso Nr. 2-54-3-01023-2017-0

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-224-731/2018 pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovams A. J. D., A. A. D., A. V. P., K. T., K. T. įmonei, tretieji asmenys A. T., notarė D. S., dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pirkėjų teisių ir pareigų perkėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą motyvai

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo M. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas dėl pirkėjo teisių perkėlimo pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas šį reikalavimą patenkinant, taip pat perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Kita sprendimo dalis palieka nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2017 m. liepos 25 d. su kitais bendraturčiais vienodomis dalimis (t. y. po 1/5 dalį) A. J. D., A. A. D., A. V. P. ir A. T. bendrosios nuosavybes teise valdo 1/5 dalį 18.5600 ha dydžio žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) A. J. D. 2017 m. rugsėjo 21 d. jai priklausančią dalį (1/5) padovanojo K. T.. A. A. D. ir A. V. P. savo dalis (viso 2/5) 2017 m. spalio 6 d pardavė K. T. įmonei.

Dėl dovanojimo sutarties

Apeliantas prašė pripažinti apsimestiniu atsakovų sudarytą dovanojimo sandorį, nustatant, kad iš tikrųjų buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris, ir perkelti jam pirkėjo teises bei pareigas. Apelianto teigimu, teismas, atmesdamas jo ieškinį, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Mano, kad teismas neatliko tinkamo motyvų sudaryti dovanojimo sutartį ištyrimo ir vertinimo, neatsižvelgė į tai, kad atsakovės A. J. D. paaiškinimai buvo teikiami pagal parengtus užrašus, kuriuose sklandžiai nurodyti sandorio sudarymo motyvai, tačiau atsakinėdama į ieškovo atstovo klausimus ji negalėjo šių motyvų konkretizuoti, paaiškinti, kodėl visiškai svetimam žmogui padovanojo dalį žemės sklypo. Taip pat teismas neįvertino, kad giminaičių derybose dėl kitų žemės sklypo dalių pardavimo dalyvavo A. J. D. sutuoktinis, kuris, pasak atsakovės A. V. P., turėjo sutuoktinės įgaliojimus ir jau buvo savo žemės sklypo dalį pardavęs, kas patvirtina, jog buvo sudarytas ne dovanojimo, o pirkimo-pardavimo sandoris. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu, sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas dovanojimo sutarties sąvoką, nurodė, kad šiuo atveju nesvarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas suteikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Aplinkybę, jog dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).Ieškovo argumentai dėl atsakovų sudaryto neva apsimestinio sandorio iš esmės buvo grindžiami tuo, kad apdovanotasis K. T. ir dovanotoja nėra susiję jokiais giminystės ryšiais ar artimais santykiais, K. T. turi įsteigęs įmonę, kurios veiklos sritis – miškininkystė, mediena ir jos gaminiai, vėliau su dovanotojos giminaičiais buvo sudarytas ginčijamas pirkimo-pardavimo sandoris, todėl manytina, kad dovanojimas buvo apsimestinis, atlygintinis, sudarytas siekiant sudaryti sąlygas K. T. kaip bendraturčiui ateityje įsigyti kitas žemės sklypo dalis pirkimo-pardavimo sutartimi. Pažymėtina, kad ieškovas byloje neįrodinėjo aplinkybių, jog už dovanojamą žemės sklypo dalį dovanotojai būtų buvę sumokėti pinigai, pats bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad tokių duomenų neturi. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginiai, kad sandoris buvo atlygintinis grindžiami tik prielaidomis ir subjektyvia pačio ieškovo nuomone, ir nepatvirtinti kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis bei įrodymų visetu (CPK 178 straipsnis). Byloje nepaneigta, kad sandoris buvo neatlygintinis, nes neįrodyta, kad už padovanotą žemės sklypo dalį buvo atsiskaityta. Pažymėtina, kad tik nustačius, jog iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės.Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl dovanojimo motyvų šiuo atveju reikšmingi atsakovų paaiškinimai, trečiojo asmens – notarės parodymai, kad atsakovai patvirtino, jog dovanojimas buvo tikroji šalių valia,. Ginčijamo sandorio šalys (atsakovai A. J. D., K. T.) vieningai tvirtino, kad dovanotoja padovanojo ginčo žemės sklypo dalį apdovanotajam, nes jos artimai bendravo, kartu šventė šventes, K. T. pagelbėdavo dovanotojai, turinčiai ne vieną miško paskirties žemės sklypą, dėl miškotvarkos projektų rengimo, miškų kirtimų, valymų, priežiūros, taip pat yra padėjęs jai dėl kojos operacijos. Apeliantas teigia, kad teismo posėdžio metu atsakovė duodama paaiškinimus naudojosi užrašais, kuriuose sklandžiai nurodyti dovanojimo motyvai, tačiau atsakinėdama į užduodamus klausimus negalėjo tiksliai jų įvardinti. Įvertintina, kad teismo posėdžio metu, ieškovo atstovui užduodant klausimus dėl pagalbos su miškais, projektų, atsakovė iš tiesų negalėjo konkretizuoti, kokie tie projektai, kuriuose miškuose, tačiau ji nurodė, kad, nežinodama kur kreiptis dėl miškotvarkos projektų parengimo, miškų kirtimo jai priklausančiuose Švėkšnos, Šilutės, Zarasų rajone esančių miškų ji kreipdavosi į K. T., negali konkrečiai nurodyti dėl kurių miškų, nes jai priklauso 5 miškai, išskaidyti dalimis. Įvertinus tai, kad atsakovė patikėdavo klausimų dėl miškotvarkos projektų rengimo sprendimą organizuoti būtent apdovanotajam atsakovui, pati buvo nusišalinusi nuo šių reikalų tvarkymo ir juos patikėdavo atsakovui, teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti jos teiktais paaiškinimais, kuriais ji negalėjo konkretizuoti atliktų atsakovo veiksmų. Atsakovė teigė, kad jai buvo toli važinėti, prižiūrėti ginčo sklypo dalį, dėl to, jausdama K. T. dėkingumą, pasitarusi su šeimos nariais, nusprendė padovanoti savo žemės sklypo dalį. Nors apeliantas abejoja, kad sandoris sudarytas siekiant po 20 metų atsidėkoti už pagalbą dėl kojos operacijos, tačiau lieka nepaneigta, kad atsakovė norėjusi atsidėkoti, nes atsakovas ją vežė pas gydytojus, turėjo pažįstamų gydytojų, jai buvo atliktos operacijos, be to, kaip minėta aukščiau, atsakovas ilgą laiko tarpą jai padėdavo spręsti klausimus dėl miškų tvarkymo. Atsakovas K. T. paaiškino, kad jis artimai bendravo su dovanotojos vyru, tvarkydavo miškus, retino juos, purškė ir tai tęsėsi daug metų, darė miškotvarkos projektus Zarasuose ir už tai jam pasiūlė kaip atsidėkodami padovanoti žemės sklypo dalį, nes jiems patiems toli važinėti. Notarė D. S. teismo posėdyje paaiškino, jog prieš sudarant sandorį dovanotoja nurodė, jog jaučiasi skolinga K. T. už atliktas paslaugas, nes jis tvarkė, sodino, valė mišką, jai pačiai toli važinėti nuo gyvenamosios vietos iki miško, nurodė, kad pinigai už sklypo dalį nėra mokami. Pažymėtina, kad trečiasias asmuo A. T. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad K. T. ir A. J. D. vyras buvo seni draugai, atsakovas prižiūrėdavo Žagarinės miške esančius jų sklypus, atsakovės vyras yra sakęs, kad padovanos tą sklypo dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, tiek atsakovų, tiek trečiųjų asmenų paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad dovanojimo sandoris buvo sudarytas dėl to, kad dovanotoja norėjo atsidėkoti K. T.. Iš nurodytų aplinkybių teismui akivaizdu, kad suteikiant dovaną, dovanotojos valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Todėl negalima sutikti su tuo, kad teismas neišsiaiškino, kokie buvo sandorio sudarymo motyvai. Nors apeliantas teigia, kad atsakovės A. V. P. paaiškinimai patvirtina, jog padovanota žemės sklypo dalis buvo iš tiesų parduota, o ne padovanota, su tuo sutikti nėra pagrindo. Tokia išvada darytina įvertinus šios atsakovės paaiškinimus, kad apie dovanojimo sandorį ji nieko nežinanti, kodėl derybose dėl jos ir brolio žemės sklypų dalyvavo pusseserės A. J. D. vyras ji negalėjusi pasakyti, taip pat negalėjo tiksliai nurodyti, ar jis buvo pardavęs žemės sklypo dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik atsakovės samprotavimai, pamąstymai dėl to, kad žemės sklypo dalis buvo perleista ją parduodant, įvertinus faktą, kad ji nieko nežinojo apie paties sandorio sudarymą, jo aplinkybes, negalėtų patvirtinti, kad dovanojimo sandoris buvo atlygintinis bei tuo pačiu apsimestinis. Apeliantas nurodo, kad turėtų būti vertinamos aplinkybės, susijusios su dovanojimo ir pirkimo sutartimis, t.y. kad praėjus trumpam laikui po dovanojimo sutarties buvo sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris. Sutiktina, kad šiuos sandorius skiria trumpas laiko tarpas, tačiau pažymėtina tai, jog abu sandoriai: dovanojimo ir pirkimo pardavimo sudaryti tarp skirtingų asmenų. Taip dovanojimo sutartis sudaryta tarp A. J. D. ir K. T., o pardavimo -tarp A. A. D., A. V. P. ir K. T. įmonės. Todėl priešingai apeliantui, dėl nedidelio laiko tarpo tarp minėtų skirtingų sandorių, nėra pagrindo jų vertinti kartu. Šios sutartys nesiejamos ir dėl skirtingų sutarčių šalių, nes, kaip minėta, apdovanotasis buvo fizinis asmuo, o pirkėjas -įmonė. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad atsakovų pasitarime Vilniuje dėl žemės sklypų perleidimo dalyvavo ir atsakovės A. J. D. vyras, veikiantis pagal įgaliojimą, kuomet pastaroji (A.J. D.) žemę jau buvo padovanojusi K. T., esmės šioje byloje neturi ir nepatvirtina apelianto teiginio, kad dovanojimo sutartis apsimestinis sandoris.Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kas leistų pripažinti, jog atsakovai dovanojimo sandorį sudarė siekdami pridengti kitą sandorį. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjo įtvirtintas sutarties sudarymo laisvės principas, be kita ko, užtikrina asmenims teisę ne tik pasirinkti, kokį sandorį sudaryti, bet ir pasirinkti kitą sutarties šalį (CK 6.156 str.). Ieškovo prašymas suteikti jam pirmumą įgyti atsakovei priklausančią sklypo dalį CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka negali būti absoliutinamas ir paneigti įstatymo leidėjo įtvirtintą šalies sutarties laisvės sudarymo principą. Vertinant jau aptartas aplinkybes ir bylos įrodymų visetą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nebuvo paneigtas atsakovų tarpusavio bendravimo ryšys ir aiškinimas, jog dovanojimo sandoris buvo sudarytas siekiant atsakovui atsidėkoti už dovanotojai suteiktą pagalbą. Konstatuotina, kad ieškovas neįrodė, jog už dovanotą sklypo dalį dovanotojai buvo sumokėta tam tikra pinigų suma ar perduota kita materialinė vertybė, turtinė teisė ar priešpriešinė prievolė kaip atlyginimas už dovaną (CPK 178 straipsnis, CK 6.466 straipsnis), todėl ieškovui neįrodžius, kad ginčo dovanojimo sutartis yra pirkimo-pardavimo sutartis ir kad atsakovei už šią sklypo dalį buvo sumokėta, nėra pagrindo ieškovui perkelti ginčo sklypo dalies pirkėjo teisių. Aptartais argumentais ši skundo dalis atmestina, kaip nepagrįsta.

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties

Apeliantas pažymi, kad, nors teismas pripažino, jog ginčo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias CK 4.79 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau nepagrįstai šį pažeidimą teismas laikė formaliu ir neperkėlė jam pirkėjo teisių ir pareigų. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Pagal šią įstatymo normą bendraturtis pirmenybės teisę pirkti turi tik tuo atveju, jeigu nuosavybės dalis perleidžiama pardavimo būdu. CK 4.79 straipsnio normomis yra siekiama tikslo, kad tuo atveju, kai bendraturtis parduoda jam priklausančią dalį, kitas bendraturtis turi teisę ją įsigyti, taip padidindamas savo dalį, įeinančią į bendrąją nuosavybę, arba tapdamas vieninteliu turto savininku. Taigi dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui (CK 4.79 straipsnio 2 dalis). Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos (CK 4.79 straipsnio 3 dalis). Sutarčių laisvės principas, kitos teisės normos, užtikrinančios savininko teisę laisvai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu daiktu ar jo dalimi, leidžia savininkui pasirinkti už perleidžiamą turtą pageidaujamo gauti atlyginimo rūšį, tačiau savininkas, naudodamasis nurodyta teise, negali pažeisti įstatymų, kitų asmenų teisių, be kita ko, ir bendraturčių pirmenybės teisės, įtvirtintos CK 4.79 straipsnyje, CK 1.5 straipsnyje įrašytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Sandoris, kurio tikslas ir sudarymo aplinkybės nurodytų principų akivaizdžiai neatitinka, negali būti pripažintas teisėtu.Byloje nustatytos aplinkybės, kad 2017 m. spalio 6 d. tarp A. A. D., A. V. P. ir K. T. įmonės buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu K. T. įmonė įgijo nuosavybės teisę į 2/5 dalį ginčo žemės sklypo. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad K. T. individuali įmonė laikytina žemės sklypo bendraturte, su tokiu vertinimu sutikti negalima. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti. Remiantis Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Tai reiškia, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), individualios įmonės atveju – jos savininkas. Tačiau nepaisant tokio pobūdžio juridinio asmens dalyvio atsakomybės už juridinio asmens prievoles, teisės aktuose juridinio asmens ir jo dalyvio turtas nėra sutapatinami. Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis). Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Todėl pripažintina, kad juridinis asmuo – K. T. individuali įmonė - sandorio sudarymo metu nebuvo žemės sklypo bendrasavininkė, priešingai nei jos savininkas, ir atmestini atsakovų teiginiai, kad pirminiai savininkai turėjo teisę K. T. įmonei, kaip bendraturčiui, parduoti sklypo dalis nesilaikydami nurodytos tvarkos. Ta aplinkybė, kad notarė prieš sandorio tvirtinimą teiravosi Mokesčių inspekcijoje, kur jai buvo paaiškinta, jog minimu atveju nėra skirtumo kas bus įformintas pirkėju, nesudaro pagrindo spręsti, jog individuali įmonė buvo žemės sklypo bendraturtė ir dėl to pardavėjai prieš žemės pardavimą individualiai įmonei neturėjo pareigos per notarę informuoti bendraturčius apie parduodamą žemę. To neįvykdžius ieškovui, kaip bendraturčiui, buvo atimta galimybė įsigyti šį nekilnojamąjį turtą. Kritiškai vertintini teismo pasvarstymai apie tai, kad galbūt pardavėjai nesuprato, jog turtą perleidžia ne bendraturčiui K. T., o jo individualiai įmonei, kadangi jie asmeniškai dalyvavo sandorio sudaryme ir pasirašė sutartį, kurioje buvo aiškiai įvardintos sandorio šalys. Byloje neginčijama, kad ieškovas nuo 2017 m. liepos 25 d. bendrosios nuosavybes teise turėjo ir valdė 1/5 dalį 18.5600 ha dydžio žemės sklypo, tačiau jam CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nebuvo pranešta apie nekilnojamojo turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalių pardavimą. Atsakovų argumentai, kad ieškovas žinojo apie turto pardavimą, pardavimo sąlygas, nes jam buvo skambinta ir siūloma pirkti žemės sklypą, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovas žinojo, jog turtas parduodamas už sutartyje nurodytą kainą (20.000 Eur), šį faktą jis neigia, nurodė, kad su juo telefonu nerišliai buvo kalbama, jis laukęs raštiško bei konkretaus pasiūlymo. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovas ne kartą domėjosi, ar atsakovai neparduota savo žemės sklypo dalių, išreiškė savo norą jas įsigyti, todėl atsakovams turėjo būti žinoma, kad jis suinteresuotas turto pirkimu. Atsakovai byloje įrodinėjo aplinkybę, kad apie planuojamą savo žemės sklypų pardavimą ieškovą informavo telefonu, o šis pasiūlęs per pusę mažesnę kainą. Tačiau teismas pripažįsta, kad vien tik aplinkybė, jog galimai ieškovas siūlė mažesnę kainą nei pageidavo gauti atsakovai A. A. D., A. V. P., nepaneigia to, kad jie turėjo pareigą tinkamai informuoti ieškovą apie savo ketinimą parduoti savo žemės sklypo dalis, sudarydami ieškovui galimybę per vieną mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos apsvarstyti, ar jis norėtų įsigyti nekilnojamąjį turtą už jų nurodomą kainą. Atsižvelgiant į tai, kad bendraturčiui įstatymu yra įtvirtinta pirmenybės teisė įsigyti bendrosios nuosavybės turto dalį, svarbu, kad asmuo, organizuojantis tokio turto dalies pardavimą, laikytųsi teisės normose nustatytos turto pardavimo tvarkos ir apie tai įstatymų nustatyta tvarka praneštų bendraturčiams. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju buvo pažeistos ieškovo, kaip bendraturčio, pirmenybės teisės pirkti nekilnojamojo daikto dalis, nes, kaip pripažino atsakovai, jie nepateikė ieškovui rašytinio siūlymo pirkti jų žemės sklypo dalį. Toks pažeidimas negali būti pripažįstamas formaliu, kaip nepagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas netenkindamas reikalavimo dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo atsižvelgė ir į tai, jog ieškovas nėra žemės sklypo vienintelis bendraturtis ir panaikinus sutartį tuo pagrindu, jog raštu nebuvo pranešta apie sklypo dalių pardavimą kitiems bendraturčiams, jiems, tame tarpe ir K. T., atsirastų pirmenybės teisė pirkti sklypą tomis pačiomis siūlomomis pirkti sąlygomis, o pardavėjas turėtų teisę pasirinkti pirkėją. Todėl, teismo manymu, perkeliant pirkėjo teises tik ieškovui, būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai, pažeista pardavėjo teisė su savo nuosavybe elgtis savo nuožiūra, kitų bendraturčių teisės.Teisėjų kolegija su šiais teiginiais nesutinka. Kaip pagrįstai nurodė apeliantas, CK 4.79 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu turto dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Šiuo atveju kiti bendraturčiai (K. T., A. T.) į teismą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo nesikreipė. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo A. T. paaiškino, kad jis atsisakė pirkti žemės sklypo dalis, nes jam pakanka savo turimos dalies, kurioje yra sodyba, jam netiko žemės sklypo dalių kaina, jam dalyvaujant buvo skambinama ieškovui ir siūloma įsigyti žemės sklypo 2/5 dalis. Taip pat atsakovas K. T. bylos nagrinėjimo metu savo paaiškinimuose nurodė, kad jis labai abejojęs dėl pirkimo, nes buvo gana didelė pardavimo kaina, jam dalyvaujant galimai buvo siūloma už sutartyje nurodytą kainą (20.000 Eur) žemės sklypo dalis įsigyti pirmiausia ieškovui, kam jis būtų ir neprieštaravęs, o šiam nesutikus, jis nusprendęs pirkti šį nekilnojamąjį turtą. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad kiti žemės sklypo bendraturčiai sandorio sudarymo dienai nebūtų prieštaravę, jog ieškovas įsigytų 2/5 dalis ginčo žemės sklypo. Todėl, manytina, kad perkėlus pirkėjo teises ir pareigas ieškovui iš esmės kitų bendraturčių interesai nebūtų pažeisti. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis, esančias bendrą nuosavybe. Todėl sprendimo dalis dėl ieškovo reikalavimo perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį, naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas tenkinant šį ieškinio reikalavimą - perkelant ieškovui pirkėjos K. T. įmonės teises ir pareigas pagal 2017 m. spalio 6 d. tarp A. A. D., A. V. P. ir K. T. įmonės sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Šilalės rajono notarų biuro notarės D. S., įpareigojant ieškovą sumokėti atsakovei K. T. įmonei 20.000 Eur per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovas ieškinyje reiškė reikalavimą panaikinti ginčo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau įvertinus, kad jis siekia, jog sutartis būtų toliau vykdoma, pats reikalauja, kad pagal ginčo sutartį jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, ieškinį grindė tuo, kad buvo pažeista jo, kaip bendraturčio, pirmenybės teisė įsigyti žemės sklypo dalis ir ja jis nori pasinaudoti, teismas, konstatavęs, kad sutartis sudaryta nesilaikant nustatytos tvarkos, atskirai nebepasisako dėl reikalavimo panaikinti pirkimo-pardavimo sutartį, nes keičiama tik sandorio šalis . Taip pat pažymėtina, kad bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl daiktinių teisių į registruojamus daiktus, nereikia reikšti savarankiško reikalavimo panaikinti teisinę registraciją, pakanka nuginčyti daiktinės teisės atsiradimo pagrindą ir pateikti atitinkamą dokumentą (vienas iš tokių – teismo sprendimas) registro tvarkytojui. Todėl ieškinio reikalavimas panaikinti K. T. įmonės vardu esančią teisinę registraciją nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke į 2/5 ginčo sklypo dalis laikytinas pertekliniu.Priėmus naują sprendimą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo panaikintina 2017 m. gruodžio 15 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė - įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į 1/5 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančią K. T., tokiu būdu paliekant galioti nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemoną - įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į 2/5 dalis šio žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančias K. T. įmonei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovo apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal pirkimo-pardavimo sutartį, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys ir apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, spręstina dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 871,20 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apmokėjo 338 Eur žyminiu mokesčiu. Atsakovas K. T. patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovai A. A. D., A. V. P. patyrė 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teisme buvo patirtos 36,54 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškovo reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų pagal ginčo pirkimo-pardavimo sutartį patenkintas, atsakovų A. A. D., A. V. P. patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos, taip pat iš jų priteistina po 193,60 Eur, iš kiekvieno, išlaidų advokato pagalbai apmokėti, po 75,11 Eur žyminio mokesčio, ieškovo naudai bei po 8,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Kadangi atsakovas K. T. veikė tiek savo, tiek individualios įmonės interesais, ieškinį patenkinus iš dalies, K. T. iš ieškovo priteistina 166,67 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o iš K. T. įmonės ieškovui priteistina 193,60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 75,11 Eur žyminio mokesčio, taip pat 8,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Iš ieškovo valstybės naudai priteistina 12,18 Eur pašto išlaidų.Dalinai patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 338 Eur dydžio žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju žyminis mokestis skaičiuotinas pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktą – pagal turto rinkos vertę. Todėl žyminis mokestis, įvertinus, kad 22073 Eur viso sklypo vidutinė rinkos vertė, o ginčas dėl 3/5 dalių, t.y. dėl 13243,80 Eur, žyminis mokestis bylose dėl daiktinių teisių į turtą elektroninėje byloje sudarytų 298 Eur. Todėl ieškovui grąžintina 40 Eur dydžio žyminio mokesčio permoka (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Patenkinus dalį ieškovo skundo jam iš A. A. D., A. V. P., K. T. įmonės kiekvieno priteistina po 66,22 Eur žyminio mokesčio ir iš atsakovų A. A. D. ir A. V. P. kiekvieno po 322,66 Eur atstovavimo išlaidų. Patenkinus ieškinio reikalavimą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal pirkimo sandorį, atsakovų A. A. D., A. V. P. turėtos 300 Eur bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo M. Š. reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą reikalavimą patenkinant, perskirstant bylinėjimosi išlaidas, išsprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Perkelti ieškovui M. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) pirkėjos K. T. įmonės, į.k. 176582013, teises ir pareigas pagal 2017 m. spalio 6 d. tarp A. A. D., a.k. (duomenys neskelbtini) A. V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ir K. T. įmonės sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Šilalės rajono notarų biuro notarės D. S.. Įpareigoti ieškovą M. Š. per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos sumokėti 20.000 Eur atsakovei K. T. įmonei.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš A. A. D. ir A. V. P. kiekvieno: po 193,60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir po 75,11 Eur žyminio mokesčio M. Š. ir po 8,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Priteisti iš M. Š.: 166,67 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti K. T., a.k. (duomenys neskelbtini) ir 12,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Priteisti iš K. T. įmonės: 193,60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 75,11 Eur žyminio mokesčio M. Š. ir 8,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Panaikinti 2017 m. gruodžio 15 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę - įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančią K. T., a. k. (duomenys neskelbtini).”

Priteisti iš A. A. D., A. V. P., K. T. įmonės kiekvieno, po 66,22 Eur žyminio mokesčio M. Š..

Priteisti iš A. A. D. ir A. V. P. kiekvieno po 322,66 Eur atstovavimo išlaidų M. Š..

Gražinti M. Š. per Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos permokėtą 40 Eur žyminį mokestį (sumokėta 2018-05-18 lėšų pervedimo nurodymu Nr. 837 Luminor banke AB).