- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-16
- Bylos Nr.
- eAS-1132-556/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03679-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- V. V.
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme elektroninių ryšių priemonėmis 2015 m. liepos 14 d. gautas atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) skundas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Mokestinių ginčų komisija) 2015 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. S-112 (7-87/2015) panaikinimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.). Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti atsakovui.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo centrinis mokesčių administratorius turi tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad minėtos normos formuluotė leidžia daryti išvadą, jog, pirma, ši norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą). Iš to išplaukia, kad centrinio mokesčių administratoriaus skundo priėmimo stadijoje nenustačius, jog mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai aiškino teisę, centrinio mokesčių administratoriaus skundą teismas turėtų atsisakyti priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog Mokestinių ginčų komisija yra priėmusi sprendimą perduoti mokesčių mokėtojo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, dar nereiškia, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti teismui tokio Mokestinių ginčų komisijos sprendimo. Tokiu atveju, vertinant centrinio mokesčių administratoriaus teisę ginčyti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, papildomai būtina nustatyti, ar centrinis mokesčių administratorius, ginčydamas tokį sprendimą, kelia ginčą dėl teisės normų aiškinimo. Dėl šios priežasties, centriniam mokesčių administratoriui ginčijant Mokestinių ginčų komisijos sprendimą perduoti mokesčių mokėtojo skundą nagrinėti iš naujo, privaloma nustatyti, kokiais motyvais yra grindžiamas toks Mokestinių ginčų komisijos sprendimas. Taigi tokiu atveju turi būti įvertinta, ar būtinybė perduoti ginčą nagrinėti iš naujo Mokestinių ginčų komisija grindžia skirtingu nei nurodo centrinis mokesčių administratorius teisės normų aiškinimu, ar kyla klausimai tik dėl tam tikrų faktinių aplinkybių nustatymo (LVAT biuletenis Nr. 20, 2010 m., 575–611 p.). Centrinis mokesčių administratorius skundžia Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-112 (7-87/2015), kuriuo panaikinta centrinio mokesčių administratoriaus 2015 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 69-30 dalis dėl nurodymų sumokėti 32 596,13 Eur pelno mokestį, 1 838,07 Eur šio mokesčio delspinigius ir 3 259,61 Eur pelno mokesčio baudą bei perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Iš Mokestinių ginčų komisijos sprendimo matyti, kad būtinybė perduoti ginčą nagrinėti iš naujo grindžiama tuo, jog centrinis mokesčių administratorius turėtų įvertinti, ar visa AB SEB banko suteikta paskolos suma buvo skirta pareiškėjo veiklai (panaudota jo veikloje) ir pažymėta, kad dalimi paskolos buvo refinansuotas V. V. kreditas AB „Hansa“ banke, kokiam tikslui pareiškėjo savininkui buvo suteiktas pirminis kreditas ginčo byloje duomenų nėra. Taigi Mokestinių ginčų komisijos sprendimas perduoti mokesčių mokėtojo skundą nagrinėti iš naujo yra grindžiamas ne skirtingu nei nurodo centrinis mokesčių administratorius teisės normų aiškinimu, o dėl būtinybės išsiaiškinti ir nustatyti tam tikras reikšmingas faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.
III.
Atsakovas VMI prie FM atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį ir perduoti teismui spręsti bylos priėmimo klausimą iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Mokestinis ginčas vyksta dėl pareiškėjo savininkui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (pastato), kuris panaudos sutartimi ir pareiškėjo savininko įsakymu perduotas naudoti pareiškėjo veikloje, rekonstrukcijai paimtos paskolos palūkanų priskyrimo neleidžiamiems atskaitymams. Mokestinių ginčų komisijos vertinimu, mokesčių administratorius nepagrįstai prie pastato rekonstrukcijos išlaidų (eliminuotų iš pareiškėjo leidžiamų atskaitymų) priskyrė bankui sumokėtas palūkanas. Taigi ginčo byloje spręstinas klausimas, ar remiantis teisės normomis, atsižvelgiant į paskolos paskirtį, už paskolą sumokėtos palūkanos taip pat gali būti pripažįstamos rekonstrukcijos išlaidomis. Mokestinių ginčų komisijos sprendime laikosi nuomonės, kad pareiškėjo savininkui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausančio pastato vykdyta rekonstrukcija (nors jos išlaidos mokestine prasme ir nepriskirtos leidžiamiems atskaitymams) iš esmės pagerino pareiškėjo veikloje naudojamo turto (iš kurio uždirbamos pajamos) būklę, sudarė prielaidas pareiškėjui (kaip vienetui) iš rekonstruoto turto nuomos gauti pajamas, todėl išlaidos, susijusios su rekonstrukcijos finansavimu, laikytinos įprastinėmis ūkio subjekto išlaidomis, betarpiškai susijusiomis su pajamų uždirbimu. Taigi, kaip matyti, tarp centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos nėra ginčo dėl jokių faktinių šio ginčo aplinkybių – tai yra tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek MGK, padarydami savo atitinkamas išvadas, rėmėsi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tomis pačiomis teisės normomis.
2. Centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu, šioje byloje yra aiškios faktinės aplinkybės, tačiau Mokestinių ginčų komisija savo sprendime netinkamai taikė būtent materialinės teisės normas. Pareiškėjui buvo pagrįstai neleista į leidžiamus atskaitymus įtraukti palūkanų už paskolą, skirtą pastato esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai finansuoti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį, kuria atsakovo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.
Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme yra įtvirtinęs tam tikrus mokesčių administratoriaus teisės į teisminio ginčo su mokesčių mokėtoju nagrinėjimą apribojimus. Vadovaujantis šio įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas.
Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog Mokestinių ginčų komisija yra priėmusi sprendimą perduoti mokesčių mokėtojo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, dar nereiškia, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti teismui tokio Mokestinių ginčų komisijos sprendimo. Tokiu atveju, vertinant centrinio mokesčių administratoriaus teisę ginčyti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, papildomai būtina nustatyti, ar centrinis mokesčių administratorius, ginčydamas tokį sprendimą, kelia ginčą dėl teisės normų aiškinimo. Dėl šios priežasties, centriniam mokesčių administratoriui ginčijant Mokestinių ginčų komisijos sprendimą perduoti mokesčių mokėtojo skundą nagrinėti iš naujo, privaloma nustatyti, kokiais motyvais yra grindžiamas toks Mokestinių ginčų komisijos sprendimas (LVAT 2008 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008).
Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo, centrinio mokesčių administratoriaus, skundo ir atskirojo skundo argumentus, nesutinka su ginčijamoje nutartyje išdėstyta teismo pozicija, kad Mokestinių ginčų komisijos sprendimas perduoti mokesčių mokėtojo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo yra grindžiamas ne skirtingu, nei nurodo centrinis mokesčių administratorius, teisės normų aiškinimu, o dėl būtinybės išsiaiškinti ir nustatyti tam tikras reikšmingas faktines aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas vyksta dėl pareiškėjo savininkui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (pastato), kuris panaudos sutartimi ir pareiškėjo savininko įsakymu perduotas naudoti pareiškėjo veikloje, rekonstrukcijai paimtos paskolos palūkanų priskyrimo neleidžiamiems atskaitymams.
Iš Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. S-112 (7-87/2015), kuriuo panaikinta centrinio mokesčių administratoriaus 2015 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 69-30 dalis dėl nurodymų sumokėti pelno mokestį ir su juo susijusias sumas bei perduotas skundas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, matyti, kad MGK priėjo išvadą, jog mokesčių administratorius plečiamai aiškino rekonstrukcijos išlaidų sąvoką, pareiškėjo patirtas palūkanų išlaidas eliminuodamas iš pareiškėjo leidžiamų atskaitymų.
Centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu, sprendžiant klausimą dėl paskolos palūkanų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams turėtų būti atsižvelgiama į tai, kokiu tikslu buvo paimta ir panaudota paskola. Kadangi MGK pripažino, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepriskyrė savininkui ir jo sutuoktinei priklausančio turto rekonstrukcijos sąnaudų leidžiamiems atskaitymams, tai, manytina, jog nuosekliai vertinant Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatas neleidžiamiems atskaitymams turėtų būti priskiriamos ir šioms išlaidoms kompensuoti paimtos paskolos palūkanos. Taigi ginčo byloje spręstinas klausimas, ar remiantis aptartomis teisės normomis, atsižvelgiant į paskolos paskirtį, už paskolą sumokėtos palūkanos taip pat gali būti pripažįstamos rekonstrukcijos išlaidomis.
Iš anksčiau išdėstytų faktinių aplinkybių matyti, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp VMI prie FM ir Mokestinių ginčų komisijos kilo ne dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o dėl skirtingo mokesčių teisės normų aiškinimo bei taikymo ir šiose normose nurodytos rekonstrukcijos išlaidų sąvokos interpretavimo.
Dėl išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti priimti atsakovo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu negali būti laikoma pagrįsta. Ši teismo nutartis naikintina. Kadangi būtina įvertinti atsakovo VMI prie FM skundo atitikimą kitiems ABTĮ reikalavimams, todėl atsakovo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį panaikinti ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.