Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

susipažinusi su D. V. privataus kaltinimo skundu dėl S. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Privataus kaltinimo procesą pradėti atsisakytina.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Ši nusikalstama veika yra baudžiamojo kodekso XXII skyriuje, kuris saugo nuo nusikalstamų kėsinimųsi asmens garbę ir orumą. Asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 2.24 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Svarbu ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tačiau tai nereiškia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Jau skundo priėmimo stadijoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 412¹ straipsnio 1 dalimi, teismas turi atlikti dalinę pateiktų faktų analizę ir spręsti, ar skunde nurodytuose faktuose apie nusikalstamą veiką nėra aiškių BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 1 dalyje – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi, šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste. Tam yra teismų praktikoje suformuotos prielaidos.

Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013).

Pareiškėjas teigia, kad minėti S. J. teiginiai jį žemina ir neatitinka tikrovės, komentarus S. J. spausdina turėdamas tikslą paniekinti pareiškėją visuomenės akyse, pasityčioti, menkinti ar net žlugdyti jo verslą. Nurodo, jog komentarų tekstai sudaro įspūdį, kad pareiškėjas nesilaikydamas įstatymų žvejoja, duoda kyšius, lobsta nelegaliai gaudydamas ungurius, neabejoja, kad dauguma skaitytojų patikėjo jo skleidžiamu melu. Be to nurodo, jog tai ne vieninteliai S. J. apie jį skleidžiami komentarai. Lietuvos Respublikos BPK 412 straipsnio 2 dalis nustato, kad privataus kaltinimo skunde, be kita ko, turi būti nurodyta nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės. Šiuo gi atveju pareiškėjas privataus kaltinimo skunde pasisakė iš esmės tik dėl dviejų straipsnių komentarų, todėl atsakomybės klausimas tik dėl jų ir gali būti sprendžiamas. Tačiau ir įvertinus skunde cituojamus teiginius, pareiškėjo nurodytus kaip neatitinkančius tikrovės ir galinčius jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, bei pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas skundas, manytina, kad komentarai nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms. Visų pirma, skunde apskritai nėra pasisakyta apie tai, iš kokių požymių sprendžiama, kodėl būtent D. V. taikyti komentarai „Inturkėje, Molėtų rajone, „verslininkas“ gaudo ungurius“, „Kas valties neteko, o kas ir ungurius kerta su valdžia“; be to, skunde nurodyti tik bendro pobūdžio pareiškėjo teiginiai, kad melagingos informacijos paskleidimas sukėlė abejonių jo padorumu ne tik pažįstamiems, bet ir verslo partneriams, ir net valstybės tarnautojams, – tačiau kuo tai pasireiškė konkrečiai, kokios dėl tų abejonių kilo pasekmės, skunde nėra pasisakyta, kas tik patvirtina, jog komentarai nėra tokie pavojingi. Pažymėtina, kad ir komentarų paskelbimo mastas (internete) pats savaime nesudaro pagrindo manyti, kad veikos pavojingumas yra didesnis nei tas, už kurį gali būti taikoma civilinė atsakomybė, ir kad pareiškėjas negali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojęs civilinės teisės priemonėmis. Lietuvos Respublikos CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Skunde pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jis gali jos reikalauti tiek baudžiamajame procese, tiek civiliniame procese ir šiuo atžvilgiu abiejų procesų rezultatas yra toks pats. Be to civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kita vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyta jokių motyvų, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktika, daro išvadą, kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svarstyti dėl kriminalinės bausmės paskyrimo.

Pažymėtina ir tai, kad privataus kaltinimo skunde atsakomybėn traukiamas asmuo nurodytas S. J., kai į advokatės paklausimą Molėtų rajono policijos komisariatas nurodė, jog IP adreso klientas yra S. J.. Skunde šiuo klausimu nieko nėra pasisakyta, tad apskritai nėra aišku, koks asmuo galimai atsakingas už komentarus.

Atsižvelgiant į išdėstytą darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytais kaip S. J. padarytais veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 412¹ straipsniu, teismas

nutaria:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal D. V. privataus kaltinimo skundą, nes skunde nurodytais S. J. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Nutartis per septynias dienas nuo jos gavimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.