Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Pečiulio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus AB ,,Turto bankas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-296-44/2005 pagal kreditoriaus Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kreditorinio reikalavimo teisės perėmėjas AB ,,Turto bankas”) pareiškimą dėl atsakovo AB ,,Staklės” bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydamas pripažinti atsakovo AB ,,Staklės” bankrotą tyčiniu. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2004 m. vasario 6 d. atsakovui iškėlė bankroto bylą. AB ,,Staklės” akcininkų 1999 m. liepos 7 d. susirinkimas priėmė nutarimą likviduoti AB ,,Staklės”, parduoti visą bendrovės turtą, paskirti likvidatoriumi E. Sakalauską ir įpareigoti jį vykdyti visus su bendrovės likvidavimu susijusius sandorius, tarp jų dėl nekilnojamojo turto pardavimo. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) 2004 m. kovo 8 d. atlikusi mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą UAB ,,Skorpionas” nustatė, kad 2001 m. birželio 5 d. atsakovas AB ,,Staklės” pardavė UAB ,,Skorpionas” 2743,08 kv. m. administracinį pastatą už 10 000 Lt. Sprendimą parduoti minėtą pastatą už 5 000 Lt buvo priėmęs 1999 m. sausio 20 d. akcininkų susirinkimas, nors turto vertinimas nebuvo atliktas. AB ,,Staklės” vardu sandorį sudarė bendrovės likvidatoriaus įgaliotas asmuo A. Razma. UAB ,,Skorpionas” vardu sandorį sudarė L. Š. , kuris yra buvęs AB ,,Staklės” ir UAB ,,Skorpionas” direktorius bei šių bendrovių pagrindinis akcininkas. Tą patį pastatą UAB ,,Skorpionas” 2002 m. spalio 10 d. pardavė L. Š. sūnui E. Š. už 10 000 Lt. AB „Staklės“ likvidatorius 2002 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimą dėl parduodamų bendrovės pastatų pardavimo kainų suderinimo su pirkėju AB ,,Venta”. Šiaulių apskrities VMI 2004 m. kovo 3 d. atlikus mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą AB ,,Venta” nustatyta, kad atsakovas AB ,,Staklės” pagal 2002 m. balandžio 9 d. pasirašytą sutartį už 50 000 Lt pardavė AB ,,Venta” du sandėliavimo paskirties pastatus, pagalbinį ir gamybinį pastatus, esančius (neskelbtini duomenys). AB „Staklės“ akcininkų 1999 m. sausio 20 d. susirinkimas buvo priėmęs nutarimą parduoti gamybinį korpusą už 50 000 Lt. AB „Staklės“ likvidatoriaus 2002 m. balandžio 2 d. sprendime nurodyta, kad jis, remdamasis 1999 m. liepos 7 d. akcininkų susirinkimo protokolu, suderino su pirkėju AB “Venta” pardavimo kainas ir nusprendė parduoti šiam pirkėjui gamybinius pastatus už 50 000 Lt. Parduodamo turto įvertinimas nebuvo atliktas, AB ,,Staklės” vardu sandorį sudarė likvidatorius E. Sakalauskas. Pagal AB ,,Venta” užsakymu 2002 m. gegužės 6 d. atliktą preliminarų vertinimą, iš AB ,,Staklės” nupirktų pastatų vidutinė rinkos vertė buvo 650 000 Lt, o priverstinio pardavimo vertė - 450 000 Lt. L. Š. ir D. Š. pagal 2002 m. balandžio 8 d. pirkimo - pardavimo sutartį pardavė AB ,,Venta” už 425 000 Lt jiems nuosavybės teise priklausančias likviduojamos AB ,,Staklės” 5 Lt nominalios vertės 42 500 akcijų. Akcijas AB ,,Venta” 2002 m. gruodžio 30 d. valdybos sprendimu nurašė į netekimus. Pareiškėjas nurodė, kad AB ,,Staklės” akcininkai 1999 m. sausio 20 d. visuotiniame susirinkime nusprendę pigiai parduoti nekilnojamąjį įmonės turtą, o vėliau ir likviduoti įmonę, tyčia privedė šią įmonę prie bankroto, nes 1999 metais AB ,,Staklės” įsiskolinimas mokesčių inspekcijai buvo apie 50 000 Lt.

Šiaulių apygardos teismas kreditoriaus Šiaulių apskrities VMI pareiškimą dėl atsakovo AB „Staklės“ bankroto pripažinimo tyčiniu laikė ieškinio pareiškimu ir sprendė ne AB „Staklės“ bankroto byloje, bet atskiroje civilinėje byloje. Bylos nagrinėjimo metu pradinis pareiškėjas Šiaulių apskrities VMI buvo pakeistas jo kreditorinio reikalavimo teisės perėmėju AB „Turto bankas“.

Nutartyje rašoma, kad iš baudžiamosios bylos Nr.06-1-03052-04 matyti, jog 2004 m. birželio 30 d. pagal Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 209 straipsnį dėl AB ,,Staklės” veiklos (nusikalstamas bankrotas). Iš 2004 m. spalio 5 d. specialisto išvados Nr.5-4/93 baudžiamojoje byloje matyti, kad AB ,,Staklės” turto pardavimas nepažeidė kreditorių interesų ir neturėjo įtakos įmonės bankrotui. Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 29 d. baudžiamojo įsakymo matyti, kad atlikus ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėjus teisme baudžiamąją bylą, AB ,,Staklės” likvidatorius E. Sakalauskas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Dėl AB ,,Staklės” vadovų veiksmų pagal BK 209 straipsnį nusikaltimo požymių nebuvo rasta. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad AB ,,Staklės” vadovai savo tyčiniais veiksmais privedė įmonę prie tyčinio bankroto.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, nes teismas iš esmės neanalizavo ir nevertino teisiškai reikšmingų aplinkybių, turinčių įtakos nustatant tyčinio bankroto požymius, netinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis, todėl teismo išvada apie tyčinio bankroto fakto neįrodymą negali būti pripažįstama pagrįsta ir teisėta (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 338 str.).

Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia (ĮBĮ 2 str. 12 d.). Gavęs pareiškimą dėl tyčinio bankroto nustatymo, bankroto bylą nagrinėjantis teismas privalo at­kreip­ti dė­me­sį į tik­rą­sias ban­kro­to prie­žas­tis ir spręs­ti, ar kon­kre­čio­je by­lo­je ban­kro­tas nė­ra ty­či­nis, t.y. ar įmo­nės ban­kro­to ne­nu­lė­mė są­mo­nin­gas blo­gas jos val­dy­mas, ku­ris ga­li reikš­tis tiek ak­ty­viais įmo­nės va­do­vų veiks­mais, tiek ir ne­vei­ki­mu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 13 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004 (bylų kategorija 125.6) nurodyta, kad „Tyčinio bankroto požymiais gali būti įmonei nuostolingų sandorių sudarinėjimas, turto, kuris gresiant įmonės bankrotui, galėtų būti pateiktas atsiskaitymui su kreditoriais, iššvaistymas ar perleidimas kitiems asmenims. Sprendžiant įmonės tyčinio bankroto pripažinimą reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės įmonės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas /..../ reiškia tyčinį bankrotą.“ Įgyvendindamas ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą teisę, į teismą dėl BAB „Staklės“ bankroto pripažinimo tyčiniu kreipėsi šios įmonės kreditorius. Kreditoriaus pareiškime aiškiai nurodyti veiksmai ir sandoriai, kurie, kreditoriaus vertinimu, sudaro pagrindą manyti, kad AB „Staklės“ buvo privesta prie bankroto tyčia. Kreditoriaus pareiškime įvardinti konkretūs sandoriai, kurių turinys ir pasekmės paskatino kreditorių vertinti, kad šiais sandoriais pusvelčiui perleidžiant įmonės turtą kitiems asmenims, buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su jos kreditoriais. Kreditorius išvardijo sandorius, kuriais likviduojamos AB „Staklės“ nekilnojamieji daiktai buvo parduodami už kainą, keliolika ar net keliasdešimt kartų mažesnę, nei šių daiktų vidutinė rinkos vertė. Kreditorius nurodė, kad su šiuos sandorius sudariusiais subjektais tarpusavio sąsajų turi kiti asmenys, galėję būti asmeniškai suinteresuoti tam tikromis sandorių sąlygomis, įskaitant ir nerealiai mažos kainos nustatymą. Nuspręsdamas apie tyčinio bankroto požymių buvimo neįrodymą pirmosios instancijos teismas pasirėmė vien tik baudžiamojoje byloje (pridėta prie šios civilinės bylos) esančia specialisto išvada, nurodydamas, kad iš šios išvados matyti, jog AB „Staklės“ turto pardavimas nepažeidė kreditorių interesų ir neturėjo įtakos įmonės bankrotui. Toks teismo vertinimas yra neteisingas. Specialisto išvadoje (baudžiamosios bylos tomas II, lapai 11-19) atsakant į klausimą, ar AB „Staklės“ administracinio pastato pardavimas pirkėjui UAB „Skorpionas“ turėjo įtaką bendrovės bankrotui, nurodyta, kad dėl nepateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai nustatyti likviduojamos AB „Staklės“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o tuo pačiu ir nustatyti, ar administracinio pastato pardavimas nepažeidė kreditorių interesų ir ar turėjo įtaką bendrovės bankrotui (specialisto išvados 6 lapas). Taigi, priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo nutartyje, specialistas nenustatė, kad AB „Staklės“ turto pardavimas nepažeidė kreditorių interesų ir neturėjo įtakos įmonės bankrotui. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje specialistui nebuvo pateiktas vertinti gamybinių pastatų pardavimo sandoris, kurį AB „Staklės“ likvidatorius sudarė su pirkėju AB „Venta“. Kreditoriaus pareiškime dėl tyčinio bankroto nustatymo šis sandoris vertinamas kaip vienas iš veiksmų, lėmusių AB „Staklės“ sąmoningą privedimą prie įmonės finansinės padėties pabloginimo ir galimybių atsiskaityti su kreditoriais sumažinimo. AB „Staklės“ gamybinių pastatų pardavimo pirkėjui AB „Venta“ sandorio sudarymo aplinkybių teismas visiškai nevertino, todėl neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad šis sandoris neturėjo įtakos bendrovės bankroto būsenai atsirasti, kad juo nebuvo pažeisti kreditorių interesai. Darant išvadą apie tyčinio bankroto požymių nebuvimą teismui nebuvo jokio pagrindo remtis baudžiamojoje byloje esančiu teismo 2005 m. balandžio 29 d. baudžiamuoju įsakymu (baudžiamosios bylos tomas II, lapai 214-215). Priimdamas baudžiamąjį įsakymą teismas vertino kaltinamojo E.Sakalausko (buvusio AB „Staklės“ likvidatoriaus) veiksmus tik dėl nusikaltimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, t. y. aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo. Kaltinimas E.Sakalauskui baudžiamojoje byloje pagal BK 209 straipsnį (nusikalstamas bankrotas) nebuvo pareikštas, todėl priimant 2005 m. baudžiamąjį įsakymą AB „Staklės“ privedimo prie bankroto aplinkybės iš viso nebuvo teisminio tyrimo objektu. Esant tokioms aplinkybėms neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas AB „Staklės“ tyčinio bankroto požymių buvimą ar nebuvimą, rėmėsi minėtu baudžiamuoju įsakymu. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tyčinio bankroto požymių buvimo neįrodymą yra nepagrįsta.

Įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004, bylų kategorija 125.6). Kreditoriaus Šiaulių apskrities VMI pareiškime dėl tyčinio bankroto nustatymo nurodytais sandoriais parduodant AB „Staklės“ nekilnojamąjį turtą ir vertybinius popierius galėjo būti nesąžiningai, bendrovės kreditorių sąskaita tenkinami asmeniniai šios bendrovės akcininkų ir su jais susijusių asmenų privatūs interesai. Būtina kruopščiai patikrinti ir įvertinti, ar šiais veiksmais nebuvo pažeisti bendrovės kreditorių interesai ir iš esmės sumažintos bendrovės atsiskaitymo su jais galimybės, privedant bendrovę prie nemokumo būsenos. Būtina aiškintis ir vertinti, koks ryšys sieja sandorį, kuriuo už ypatingai mažą kainą pirkėjui AB „Venta“ buvo parduoti atsakovo nekilnojamieji daiktai, su tuo pačiu metu sudarytu kitu sandoriu, kuriuo pirkėjas AB „Venta“ už ypač didelę kainą pirko iš D. Š. ir L. Š. praradusias vertę likviduojamos AB „Staklės“ akcijas. Būtina kruopščiai išanalizuoti ir kitas pareiškėjo nurodytas aplinkybes aiškinantis tikrąsias AB „Staklės“ bankroto priežastis. Nustačius požymius, rodančius, kas AB „Staklės“ buvo privesta prie bankroto tyčia, siekiant išvengti tinkamo įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo, bankrotas turi būti pripažįstamas tyčiniu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra duomenų, kodėl pirmosios instancijos teismas bankrutuojančios AB „Staklės“ kreditoriaus pareiškimą dėl tyčinio bankroto nustatymo nagrinėjo ne šios įmonės bankroto byloje, bet iškėlė atskirą civilinę bylą, kreditoriaus pareiškimą laikydamas ieškinio pareiškimu ir jį nagrinėdamas bendrąja ginčo teisenos tvarka. Pagal ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą kreditoriai turi teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo bankroto byloje. Kaip ir dau­gu­ma teis­mo ban­kro­to by­lo­je at­lie­ka­mų pro­ce­si­nių veiks­mų, ty­či­nis ban­kro­tas ga­li bū­ti pri­pa­žin­tas teis­mo nu­tar­ti­mi, nes ga­lio­jan­tis Įmo­nių ban­kro­to įsta­ty­mas ne­nu­ma­to, kad ty­či­nis ban­kro­tas bū­tų nu­sta­to­mas pri­imant teis­mui spren­di­mą (Teis­mų prak­ti­kos, nag­ri­nė­jant ban­kro­to by­las, iš­kel­tas pa­gal 1997 m. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos įmo­nių ban­kro­to įsta­ty­mą, api­ben­dri­ni­mo apžval­ga, „Teismų praktika“ Nr. 16, p. 329-332). Šiuo atveju, be pagrindo iškeldamas atskirą civilinę bylą, kreditoriaus pareiškimą laikydamas savarankišku ieškiniu ir jį išnagrinėjęs iš esmės, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nutartimi, nors toks pirmosios instancijos teismo procesinis veiksmas turi būti įformintas sprendimu (CPK 258 str. 1 d., 259 str. 1 d., 270 str. 5 d. 1 p., 290 str. 1 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija naikina pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl AB „Staklės“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoda nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl AB „Staklės“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.