Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-03-30 · Civilinė byla Nr. 2A-173/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-30
Bylos Nr.
2A-173/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijos, S. P., M. V.
Trečiasis asmuo
LR Aplinkos ministerija, Vilniaus
Kategorijos
  • 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-173/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 30.4.1; 41 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ,

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Martynui Jovaišai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimo, kuriuo civilinėje byloje Nr. 2-1065-104/2009 patenkintas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinys, ginant viešąjį interesą pareikštas atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, S. P., M. V. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo ir dovanojimo sutarties dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys byloje LR Aplinkos ministerija, Vilniaus m. 21-ojo notarų biuro notarė Violeta Šeškevičienė ir Vilniaus miesto 41-ojo biuro notarė Jūratė Mockuvienė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau-VAVA), S. P., M. V., kuriuo prašė: 1) panaikinti VAVA 2003-04-02 sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. P. grąžinant natūra 0,98 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 2,64 žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančia 2003-10-09 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, išduoto Vilniaus m. 21- ojo notarų biuro notarės V. Šeškevičienės, dalį dėl 0,98 ha miško 2,64 ha žemės sklype; 3) pripažinti negaliojančia 2003-11-18 žemės sklypo dovanojimo sutarties dalį dėl 0,98 ha miško; 4) taikyti restituciją natūra, įpareigojant M. V. grąžinti valstybei 2,64 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 0,98 ha dalį, kurioje yra miškas; 5) priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad VAVA 2003-04-02 sprendimu atkurtos K. P. (mirusios 1998-04-07), nuosavybės teisės į buvusių savininkų A. Z., J., I. ir P. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 2,64 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304 priskirtą Vilniaus miestui. Minėto sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota K. P. nuosavybės teisė į 2,64 ha ploto žemės sklypą, kuriame yra 1,05 ha miško žemės. Ieškovas nurodė, kad pagal LR aplinkos ministerijos valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-09-04 pažymą Nr. 16573, 2008-09-03 LR miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0809-0023 ir 2008-08-22 LR miškų kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 246, minėtame žemės sklype yra 0,98 ha valstybinės reikšmės miško žemės. Ieškovo nuomone, minėtas VAVA 2003-04-02 sprendimas pažeidė LR Konstitucijos 47 straipsnio, LR miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, LR žemės įstatymo 4 straipsnio, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio, 13 straipsnio nuostatas. Todėl VAVA sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. P. grąžinant natūra minėto 2,64 ha ploto žemės sklypo 0,98 ha dalį, kurioje yra miškas, naikintina kaip neteisėta ir prieštaraujanti minėtiems teisės aktams. Panaikinus ginčijamą administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. K. P. 1998-04-07 mirė, po jos mirties 2,64 ha žemės sklypą paveldėjo sutuoktinis S. P.. Pastarasis 2003-11-18 dovanojimo sutartimi sklypą padovanojo dukrai M. V.. Paveldėjimo liudijimas ir dovanojimo sutartis turi būti panaikinti kaip neteisėti ir pritaikyta restitucija natūra, t.y. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 0,98 ha dalis, kurioje yra miškas, grąžinta valstybės nuosavybėn.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino. Panaikino VAVA 2003-04-02 sprendimo Nr. 01-1936 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei K. P.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,98 ha žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui, patenkantį į 2,64 žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pripažino negaliojančiomis 2003-10-09 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį ir dovanojimo sutarties dalį dėl ginčo sklypo, taikė restituciją. Sprendime išdėstė argumentus:

1. Ieškovo ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu galiojo LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, kuris patvirtino Vilniaus mieste valstybinės reikšmės miškų plotą pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas, apie tai LR Aplinkos ministerija 2003-02-18 raštu Nr. 12-2-1037 informavo Vilniaus apskrities administraciją. Pagal LR Aplinkos ministerijos valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis, ginčo miško sklypas miškų valstybės kadastre yra įregistruotas kaip miesto miškas, todėl ginčo sklypo 0,98 ha ploto miškas jau iki sprendimo priėmimo buvo laikomas valstybinės reikšmės mišku.

2. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje, išskyrus mišką ir vandens telkinius, priskirtus pagal šio įstatymo 13 straipsnį valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punktuose (2002 m. lapkričio 22 d. redakcija) nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat, jeigu jie priskirti miestų miškams. Konstatavus, jog ginčo sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, buvo priskirtas miestui bei jo dalis atitinka valstybinės reikšmės miškams keliamus reikalavimus, yra pagrindas pripažinti, kad VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių į miesto miško plotą atkūrimo, negali būti laikomas teisėtas (CK 1.80 str. 1 d.).

Vilniaus apskrities viršininko administracija padavė apeliacinį skundą. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Išdėsto argumentus:

1. Grąžintinas miško plotas, dėl kurio yra kilęs ginčas, buvo suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuris 2000-09-25 patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 3267-41. Nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu atlikti veiksmai bei administraciniai aktai priimti vadovaujantis Žemės reformos įstatymu bei LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kuriose yra numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, t.y. kaip kaimo vietovėje, nustatant valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės teritorijas.

2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo derintas su kitomis atsakingomis institucijomis, tarp jų ir su Vilniaus miškų urėdija, kuri pastabų nepateikė. Todėl atsakovui nebuvo pagrindo svarstyti klausimą ar ginčo žemės sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams pagal LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo nuostatas.

Šalies argumentai

3. Ieškovo nurodyta ginčo sklypo dalis - 0,98 ha ploto miško žemės sklypas, kaip nekilnojamasis daiktas neegzistuoja. Ieškovas privalo nurodyti konkrečią ir identifikuotą miško žemės sklypo buvimo vietą, priešingu atveju tokio teismo sprendimo įvykdyti nebus galimybės.

4. Teismas neįvertino, jog ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas iki LR Vyriausybės 2003-07-23 nutarimo Nr. 980 ,,Dėl LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, po kurio įsigaliojimo žemės reformos žemėtvarkos projekte numatyto grąžinti natūra miško priskyrimas valstybinės reikšmės miškų plotams tapo negalimas.

Atsiliepimas

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia tik tai, kad į joje nurodytų miestų teritorijoms po 1995-06-01 priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę, t. y. rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, tuo tarpu pagal minėto įstatymo 13 straipsnį valstybinės reikšmės miškai bei miestų miškai yra išperkami ir už juos valstybė atlygina pagal įstatymo 16 straipsnį, nepaisant to, kada teritorija, kurioje tie miškai yra, buvo priskirta miesto teritorijai. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad nėra galimybės įvykdyti teismo sprendimą. Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktų dokumentų matyti valstybinės reikšmės miško lokalizacija ginčo sklype, ginčo žemės sklypas gali būti padalijamas į du atskirus sklypus arba nustatomos naudojimosi dalys.

Trečiasis asmuo LR Aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Byloje sprendžiama dėl galimybės atkurti nuosavybę grąžinant natūra miesto teritorijoje esantį valstybinės reikšmės miško plotą. Vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo išaiškinimus išdėstydamas kasacine tvarka priimtose nutartyse (CPK 4 str.). Apeliantas skunde klaidingai remiasi LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, išaiškino, kad LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojamas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimas. Nurodyto įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimas į mišką, kaip ypatingą objektą, nepriklausomai nuo to, kur jis yra, taip pat ir mieste. LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme atskirai reglamentuoti žemės ir miško išpirkimo atvejai bei sąlygos. Šio įstatymo 6 ir 13 straipsniuose įtvirtinti pažeistų nuosavybės teisių į mišką atkūrimo pagrindai, tvarka, išpirkimas ir kiti klausimai. Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnis netaikomas. Nepagrįstas yra apelianto argumentas, kad Vilniaus miškų urėdijai nepateikus pastabų dėl žemėtvarkos projekto, atsakovui nebuvo pagrindo svarstyti klausimą ar ginčo žemės sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išaiškinta, kad pagal Miškų įstatymo 4 straipsnį miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 13 straipsnio 1 punktą miškai išperkami valstybės, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Todėl atskirų pareigūnų ar institucijų veiksmai negali įtakoti nuosavybės teisių atkūrimo galimybės. Tuo pačiu pažymėtina, kad aplinkybė, ar formaliai miškas yra pripažintas esantis valstybinės reikšmės, ar nėra tokiu pripažintas, neturi reikšmės nuosavybės atkūrimo procesui, nes miško priskyrimas valstybės išperkamam yra reglamentuotas įstatymu. Todėl nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas iki LR Vyriausybės 2003-07-23 nutarimo Nr. 980 ,,Dėl LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ po kurio įsigaliojimo, žemės reformos žemėtvarkos projekte numatyto grąžinti natūra miško priskyrimas valstybinės reikšmės miškų plotams tapo negalimas. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog ginčo sklypo dalis - 0,98 ha ploto miško žemės sklypas, kaip nekilnojamasis daiktas neegzistuoja, konkreti ir identifikuota miško žemės sklypo buvimo vieta nenurodyta, todėl teismo sprendimas yra neįvykdomas. Argumentas nepagrįstas, nes miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Šie duomenys yra žinomi ir įrašyti tiek ginčijamuose dokumentuose, tiek ir skundžiamame teismo sprendime.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėGintaras PečiulisEgidijus Žironas