Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. S. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. S. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. A. S. patikslintais skundais (I t., b. l. 7–9, 90–91, 122–123, II t., b. l. 29–30) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2012 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. A-3834 ir 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. A-4799; 2) įpareigoti Administraciją paskirti pareiškėjui nuomos mokesčio kompensaciją už 2012 m. birželio–gruodžio mėnesius, 2013 m. sausio, vasario mėnesius; 3) įpareigoti Administraciją iš savo biudžeto lėšų apmokėti pareiškėjo skolą už socialinio būsto nuomą; 4) priteisti iš Administracijos 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 5) panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. T-18 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir jį keitusio sprendimo pripažinimo netekusiais galios“; 6) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės tarybą nelaikyti netekusiais galios Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. T-316 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. T-482 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą dalyje, kurioje iš Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiškėjui R. A. S. priteistas 700 Lt neturtinės žalos atlyginimas, panaikino ir perdavė bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimas dalyje dėl žalos atlyginimo yra neteisėtas, todėl naikintinas: kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą sieja su Kauno miesto savivaldybės administracijos pareigūnų veikla, atliekant jiems įstatymais priskirtas viešojo administravimo funkcijas, t. y. vykdant veiklą, susijusią su savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio administravimo perdavimu bei savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio kompensavimu, taip pat padarytais teisės aktų, reglamentuojančių asmens duomenų apsaugą, pažeidimais. Pirmosios instancijos teismas 700 Lt neturtinei žalai atlyginti pareiškėjui priteisė iš Kauno miesto savivaldybės administracijos.

Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 42 straipsniu, CK 6.271 straipsnio 1, 2 dalimis ir darė išvadą, kad žala yra priteista iš netinkamo atsakovo: žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti ne savivaldybės valdžios institucija, o savivaldybė (CK 6.271 str. 1 d.). Šiuo atveju teismas žalą priteisė iš Kauno miesto savivaldybės administracijos, kuri yra savivaldybės įstaiga (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) 31 str. 1 d.) ir savivaldybės valdžios institucija CK 6.271 straipsnio prasme, nors tinkamu atsakovu pagal tokį reikalavimą yra Kauno miesto savivaldybė, kuri yra atskiras juridinis asmuo (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 1 d.).

Kadangi tokio pobūdžio pažeidimas iš esmės negali būti pašalinimas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendimą šioje dalyje panaikino ir byla šioje dalyje perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Teisėjų kolegija Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentus, kad teismas nenustatė Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, laikė nepagrįstais: savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma, kaip numato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktas, yra viena iš savivaldybės savarankiškųjų funkcijų. Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalys nustato, kad savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams. Savivaldybės institucijos ir administracija viešųjų paslaugų neteikia, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Jas teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai. Teikdami savivaldybės gyventojams viešąsias paslaugas, jų teikėjai privalo vadovautis įstatymais, savivaldybės institucijų sprendimais ir kitais teisės aktais. Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybė administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, steigdama savivaldybės biudžetines ir viešąsias įstaigas, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. Viešųjų paslaugų teikimą administruoja, kaip nustato Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 4 punktas, savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija vadovavosi Gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo ir surinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. T-458 (toliau – ir Aprašas) 2, 6-6.2, 15.1, 16, 17 punktais, pažymėjo, kad savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis gali kisti, todėl yra mokamas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos administratoriaus kiekvieną mėnesį savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams pateikiamas nuomos mokesčio sąskaitas. Nors šias sąskaitas teikia ne savivaldybės administracija, o gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius, užsitęsus gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo viešo pirkimo konkursui, pareiškėjui už dalį 2011 m. sąskaitos dėl nuomos mokesčio nebuvo siunčiamos kaip tik dėl Kauno miesto savivaldybės institucijų kaltės, ką teismo sprendime, priteisdamas žalos atlyginimą, pažymėjo ir teismas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai apie kitas teisės aktų neatitinkančias atsakovo veikas: Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius neregistruota pašto siunta išsiuntė pareiškėjui R. A. S. 2012 m. liepos 30 d. raštą „Dėl kompensacijų“ su priedu – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. A-2815 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo“ (I t., b. l. 49–50), kuriuose buvo nurodyta, kad pareiškėjui neskirta socialinio būsto nuomos kompensacija, kadangi pareiškėjas už šio būsto nuomą yra skolingas. Adresato laukelyje buvo nurodytas netikslus pareiškėjo adresas, dėl ko laiškas pareiškėjo nepasiekė. Pareiškėjui pateikus skundą Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, pastaroji priėmė 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 3R-392 (2.13.1), kuriame konstatavo, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, neregistruota pašto siunta išsiųstų dokumentų adreso laukelyje nurodydamas netikslų pareiškėjo adresą, neįgyvendino tinkamų organizacinių ir techninių priemonių, skirtų apsaugoti asmens duomenis nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo, ir tuo pažeidė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį. Valstybinė duomenų inspekcija nusprendė pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui nurodymą užtikrinti, kad pašto siunta siunčiant dokumentus, kuriuose yra asmens duomenų, būtų įgyvendintos tinkamos organizacinės ir techninės priemonės, skirtos apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto atskleidimo, siekiant, kad juose esantys asmens duomenys ir kita privati informacija nepatektų tretiesiems asmenims (pvz., dokumentus, kuriuose yra privačios informacijos, siųsti registruota siunta) (I t., b. l. 81–82).

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas R. A. S. Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai padavė ir kitą skundą (I t., b. l. 153), teigdamas, kad Kauno miesto savivaldybės administracija pažeidžia jo teises, viešindama jo asmens duomenis (vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, asmens kodą, asmens parašą) interneto svetainėje http://kaunas.lt/index.php?323085481, paskelbdama Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 18 d. raštą Nr. R15-190-(R20-244) Seimo kontrolieriui pagal jo 2012 m. birželio 5 d. pažymą Nr. 4D-2012-4-345 ir jo priedus bei 2012 m. balandžio 30 d. raštą Nr. 4D-2011-4-1571. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nustatė, jog Kauno miesto savivaldybės administracija, skelbiant minėtus dokumentus, nuasmeninimą vykdė naudojant programinę įrangą, kurios pagalba pareiškėjo asmens duomenys turėjo būti paslėpti, tačiau jie kelias sekundes yra matomi. Vadovaudamasi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostata, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija darė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos naudotos techninės priemonės, skirtos apsaugoti pareiškėjo asmens duomenis nuo atsitiktinio atskleidimo ar kitokio neteisėto tvarkymo, yra nepakankamos, todėl nusprendė pripažinti pareiškėjo skundą pagrįstu ir pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijai nurodymą – nedelsiant imtis priemonių, kad pareiškėjo asmens duomenys, nurodyti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. balandžio 18 d. rašte Nr. R15-190-(R20-244) Seimo kontrolieriui pagal jo 2012 m. birželio 5 d. pažymą Nr. 4D-2012-4-345 ir jo prieduose bei 2012 m. balandžio 30 d. rašte Nr. 4D-2011-4-1571, nebūtų skelbiami ir užtikrinti tinkamas technines priemones, skirtas asmens duomenims apsaugoti nuo atsitiktinio atskleidimo (I t., b. l. 86).

III.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsnio 1, 3 dalimis, 6.246 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl Administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. A-3834 ir 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. A-4799, kuriais buvo atsisakyta skirti pareiškėjui socialinio būsto nuomos kompensacijas, teisėtumo ir pagrįstumo. Kauno apygardos administracinis teismas yra išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl minėtų Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus aktų panaikinimo. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-150-423/2015 konstatavo, kad ginčijami Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymai yra teisėti ir pagrįsti.

Teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktu, 8 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 9 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 2, 6-6.2, 15.1, 16, 17 punktais, pažymėjo, kad savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis gali kisti, todėl yra mokamas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos administratoriaus kiekvieną mėnesį savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams pateikiamas nuomos mokesčio sąskaitas. Nors šias sąskaitas teikia gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius, tačiau, užsitęsus gyvenamųjų patalpų nuomos administravimo viešo pirkimo konkursui, pareiškėjui už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. lapkričio 5 d. sąskaitos dėl nuomos mokesčio nebuvo siunčiamos dėl Kauno miesto savivaldybės institucijų kaltės. Teismas sprendė, kad Administracija, organizuodama konkursą dėl savivaldybės gyvenamųjų, patalpų nuomos administravimo paslaugų, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl, užsitęsus paslaugų viešo pirkimo konkursui, pareiškėjui nebuvo pateikinėjamos sąskaitos dėl nuomos mokesčio, susidarė įsiskolinimas, o tai, CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog atsakovas neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir, dėl to, pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės – pareiškėjas negalėjo laiku apmokėti nuomos mokesčio, dėl ko vėliau pareiškėjui nebuvo paskirta socialinio būsto nuomos mokesčio kompensacija dėl susidariusio įsiskolinimo už būsto nuomą, buvo priverstas rašyti skundus, dalyvauti teismo posėdžiuose, gaišti laiką, o tai trukdė jam užsiimti savo veikla (studijos universitete, kūrybinis darbas, tetos slaugymas).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad atsakovas, neregistruota pašto siunta siųsdamas jam 2012 m. liepos 30 d. raštą „Dėl kompensacijų“ ir Administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. A-2815 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo“, adresato laukelyje neteisingai nurodė pareiškėjo adresą, todėl laiškas galimai pateko pas trečiuosius asmenis.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius neregistruota pašto siunta išsiuntė pareiškėjui 2012 m. liepos 30 d. raštą „Dėl kompensacijų“ su priedu – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. A-2815 „Dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensavimo“ (I t., b. l. 49- 50), kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjui neskirta socialinio būsto nuomos mokesčio kompensacija. Adresato laukelyje buvo nurodytas neteisingas pareiškėjo adresas ((duomenys neskelbtini) Kaunas), dėl to laiškas pareiškėjo nepasiekė. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija priėmė 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 3R-392 (2.13.1) (I t. b. l. 81-82), kuriuo konstatavo, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, neregistruota pašto siunta išsiųstų dokumentų adreso laukelyje nurodydamas netikslų pareiškėjo adresą, dėl ko laiškas pareiškėjo nepasiekė, ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui nebuvo grąžintas, neįgyvendino tinkamų organizacinių ir techninių priemonių, skirtų apsaugoti asmens duomenis nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo, ir tuo pažeidė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį. (I t., b. l. 81–82). Teismas darė išvadą, kad atsakovas neregistruota pašto siunta klaidingu adresu išsiųsdamas pareiškėjui skirtus dokumentus, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o tai, CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog atsakovas neveikė taip, kaip numato teisės aktai ir, dėl to, pareiškėjui CK 6.50 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės – laiškas pareiškėjui nebuvo įteiktas ir negrįžo, todėl galimai pateko pas trečiuosius asmenis, t. y. buvo paviešinti pareiškėjo asmens duomenys.

Teismo vertinimu, Kauno miesto savivaldybės administracija, skelbdama informaciją savivaldybės interneto svetainėje, neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui CK 6.50 straipsnio prasme atsirado atitinkamos pasekmės – pareiškėjui kilo nepatogumai, nes pašaliniai asmenys (svetainės lankytojai) galimai sužinojo, kad jis yra nepasiturintis, gauna socialinę pašalpą.

Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir sprendė, kad pareiškėjo dvasiniai išgyvenimai tęsėsi palyginti ilgą laiką ir atsižvelgiant į jo socialinę padėtį, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 220 Eur (759,61 Lt) suma, kuri priteistina iš Kauno miesto savivaldybės.

IV.

Pareiškėjo manymu, jam priteista neadekvati ir per maža pinigų suma patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo manymu, nebuvo teisingai ir objektyviai ištirtos visos aplinkybės, buvo pažeisti protingumo, sąžiningumo, teisingumo principai, teismas neįvertino aplinkybės, kad jis yra visuomenėje žinomas asmuo – (duomenys neskelbtini), nekonkretizuota, kokia jo socialinė padėtis, kokį konkretų laiką teismas įvardija kaip palyginti ilgą, neaišku, kaip socialinė padėtis įtakojo neturtinės žalos dydžio nustatymą. Pareiškėjo manymu, jo socialinė padėtis yra tokia, kurią įvertinus turėtų būti nustatytas žymiai didesnis neturtinės žalos dydis. Pareiškėjo teigimu, jo asmens duomenų ilgalaikis paviešinimas labai pakenkė jo, kaip (duomenys neskelbtini) orumui, įvaizdžiui, jį pažemino. Pareiškėjas pažymi, kad savivaldybė, žinodama, jog neteisėtai yra viešinami jo asmens, šios informacijos viešinimo geranoriškai nenutraukė. Pareiškėjo manymu, nustatant žalos dydį neįvertinta aplinkybė, kad atsakovas padarė daug teisės pažeidimų, be to, bylinėjimasis dėl Administracijos neteisėtų veiksmų užtruko labai ilgai.

Atsakovas remiasi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį. Atsakovui teisėtai netenkinus pareiškėjo prašymo skirti socialinio būsto nuomos mokesčio kompensacijos ne tik neturtinė, bet ir turtinė žala jam nebuvo padaryta. Atsakovas remiasi CK 6.245-6.250 straipsniais ir daro išvadą, kad nėra įrodymų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ir kad dėl tokių galimų veiksmų kilo kokia nors žala pareiškėjui. Teismams nustačius, kad nėra neteisėtų atsakovo veiksmų, nesant privalomai sąlygai žalai konstatuoti, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė moralinę žalą. Atsakovo manymu, pareiškėjas turėjo pareigą pateikti įrodymus, kad dėl byloje nagrinėjamų aplinkybių ir informacijos paviešinimo nebuvo perkami jo (duomenys neskelbtini), pareiškėjas jautė pažeminimą iš kolegų dėl informacijos apie jo socialinę padėtį paviešinimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, kokiu mastu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) buvo perkami iki informacijos paviešinimo ir po to, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių neigiamą asmenų nusiteikimą pareiškėjo atžvilgiu. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kokį laiko tarpą informacija buvo paviešinta, kad pareiškėjas po informacijos paviešinimo dalyvavo darbo paieškose ar būtų nepriimtas į darbą dėl gaunamos socialinės paramos. Atsakovo manymu, pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktame Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos rašte nurodomos aplinkybės nėra susijusios su administracine byla, šiame rašte nurodomos aplinkybės nagrinėjamos kitoje administracinėje byloje.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas įvardijo atsakovo padarytus neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, jam turėtų būti priteista jo prašoma pinigų suma patirtai neturtinei žalai atlyginti, nes atsakovas padarė daug pažeidimų, jie tęsėsi ilgą laiką, atsakovas nesistengė savalaikiai pašalinti pažeidimus, neteisėtais veiksmais pareiškėją įskaudino, sukėlė pakankamai žymius ir ilgalaikius neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, gėdą, reputacijos pablogėjimą, nepatogumus. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nesigaili padaręs teisės pažeidimus, jo neatsiprašė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl savivaldybės institucijos neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas patikslintuose skunduose taip pat kėlė kitus reikalavimus Kauno miesto savivaldybės administracijai, tačiau tie reikalavimai jau išspręsti ankstesniais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl dėl jų šioje administracinėje byloje nepasisakytina.

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliaciniame skunde nesutinkama, kad žala buvo padaryta šios institucijos darbuotojų neteisėtais veiksmais, nurodoma, kad pareiškėjas neįrodė jam galimai padarytos neturtinės žalos dydžio. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo suma, nurodydamas, kad jam priteista neadekvati ir per maža pinigų suma patirtai neturtinei žalai atlyginti

Vertinant žalos atlyginimo sąlygas pagal CK 6.271 straipsnį, būtina pažymėti, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6.245 str. 1 d.). Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str.), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, nurodyta CK 6.250 straipsnyje.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Be to, nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Būtina pažymėti, kad tam, jog būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Taigi ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008).

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde kvestionuoja savo darbuotojų neteisėto veikimo faktus, tačiau jie konstatuoti įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartyje, kurioje teismas pažymėjo, kad pareiškėjui už dalį 2011 metų sąskaitos dėl nuomos mokesčio nebuvo siunčiamos kaip tik dėl Kauno miesto savivaldybės institucijų, vykdančių gyvenamųjų patalpų administravimą, kaltės. Be to, savivaldybė išsiuntė laišką pareiškėjui neregistruota pašto siunta, paviešino jo asmens duomenis savivaldybės internetinėje svetainėje.

Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei privati informacija asmeniui pateikiama paštu, ji siunčiama tik registruota pašto siunta. Asmenų prašymai viešojo administravimo subjektų yra nagrinėjami pagal LR Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuostatas. Šių taisyklių 42 punktas numato, kad atsakymai, kuriuose yra privačios informacijos, asmeniui siunčiami tik registruota pašto siunta.

Vertinant, ar šiuo atveju buvo padarytas įstatymų pažeidimas laišką siunčiant paprastu paštu, svarbu nustatyti siųstos informacijos privatumo apimtį, nustatant, ar siųsta informacija laikytina privačia, kaip šią sąvoką apibrėžia įstatymai bei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra išaiškinęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.

Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami (2 dalis); nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas.

Atsakovas tiek laiške, siųstame pareiškėjui neregistruota pašto siunta, tiek ir internetinėje svetainėje buvo nurodęs jo asmens duomenis, turtines prievoles tarp pareiškėjo ir atsakovo. Tokia informacija pagrįstai pripažinta privačia.

Taigi teisėjų kolegija laiko nustatytais šioje byloje neteisėtus atsakovų, kurie veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami tiek bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, tiek ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, veiksmus ir atmeta Kauno miesto savivaldybės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, liečiančius savivaldybės administracijos darbuotojų veiksmų teisėtumą.

Pripažintina teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti atsakovo neteisėti veiksmai sukėlė žalingas pasekmes – pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nuogąstaudamas, jog duomenys apie jo privatų gyvenimą tapo žinomi pašaliniams asmenims, be to, pareiškėjas patyrė papildomus nepatogumus, siekdamas kad tokie duomenys būtų pašalinti iš viešosios erdvės, o atsakovas būtų pripažintas veikęs neteisėtai. Tokie neigiami dvasiniai išgyvenimai, emocinis sukrėtimas nelaikytini įprastiniais, pasitaikančiais gyvenime, jų pareiškėjas nebūtų patyręs, jeigu savivaldybės institucijos būtų tinkamai atlikę jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

Vertinant apeliacinių skundų argumentus dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atkreiptinas dėmesys, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo įprastinius socialinės paramos prašančio subjekto nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasinius išgyvenimus, padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eurų. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti atsakovo veiksmai, nors ir truko ilgą laiką, tačiau nebuvo labai intensyvūs, pareiškėjo privačių duomenų paviešinimas buvo daugiau hipotetinis, nesukėlė tiesioginių materialinio pobūdžio pasekmių, pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, kad kokių nors trečiųjų asmenų nuomonė apie jį kardinaliai pasikeitė. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 220 Eurų suma laikytina pakankama ir adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Tokių išvadų nepaneigia apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir proceso dalyvių atsakomybę dėl kilusių neigiamų pasekmių, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo R. A. S. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.