Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 mėnesių;pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 1 mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir M. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirta 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su 2011 m. gegužės 30 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 5 mėnesių viešųjų darbų bausme, kuri 2011 m. spalio 20 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi pakeista 12 parų areštu (į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011-05-15 iki 2011-05-16), neatlikta arešto bausme, prieš tai ją pakeitus BK 65 str. 1 d. 1 p. a p. p. nustatyta tvarka, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams 11 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista S. R., tačiau jos atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

n u s tatė:

M. Š. nuteistas už tai, kad 2011-09-10 apie 23.30 val. viešoje vietoje – maitinimo įstaigoje kavinėje-bare „(duomenys neskelbtini)“, esančioje Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu – rankomis pastumdamas ir kirviu suduodamas vieną smūgį L. U. į kairę ranką, tuo padarydamas nukentėjusiajam L. U. kairio dilbio kirstinę žaizdą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, savo elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, M. Š. nuteistas už tai, kad 2011-09-28 apie 18 val. bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį G. S., t. y. ranka vieną kartą suduodamas nukentėjusiajam G. S. į kaklą, po to rankomis griebdamas G. S. už kaklo bei smaugdamas ir tempdamas kol G. S. prarado sąmonę, pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam G. S. priklausančią auksinę grandinėlę su pakabuku, kurių bendra vertė 7000 Lt, iš viso pagrobė 7000 Lt vertės svetimą turtą.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis M. Š. palaikė savo skundą, prašė sušvelninti bausmę. Apelianto gynėja prašė perkvalifikuoti ginamojo nusikalstamą veiką – plėšimą – į vagystę, o viešosios tvarkos pažeidimą – į kūno sužalojimą. Prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais ir juos ištyrusi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. Š. pripažino kaltu tiek dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 str. 1 d., tiek dėl plėšimo pagal BK 180 str. 1 d. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu aiškiai nesutinka apeliantas, nors kartu neneigia, kad nukentėjusysis L. U. buvo sužalotas ir kad nukentėjusiojo G. S. auksinę grandinėlę tikrai pasiėmė.

Savo skunde, kaip ir teisiamajame posėdyje bei apeliacinės instancijos teisme nuteistasis deklaravo savitas įvykių versijas, kurias, jo manymu, ir turėjo teismas laikyti teisingomis, nes jo, o ne nukentėjusiųjų L. U. ir G. S. parodymus patvirtina liudytojų parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai. Būtent tik tokiais subjektyviais išmąstymais apeliantas grindžia savo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir, apelianto manymu, neteisingo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.)

Apeliantas neginčija to, kad įvykio dieną (2011-09-10) į kavinę-barą „(duomenys neskelbtini)“ atėjo su S. R. (dabar K.) nešinas kirviu mėsai kapoti. Iš esmės pripažįsta, kad minėtoje kavinėje konflikto metu sužalojo nukentėjusįjį L. U. ir nežymiai sutrikdė pastarojo sveikatą (1 t., 42 b. l.), ir net tai, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka, tačiau tokiai savo veikai M. Š. teikia kitokią juridinę kvalifikaciją, nei nustatė pirmosios instancijos teismas.

Nuteistojo teigimu, dar prieš jam išsitraukiant kirvį, kavinėje viešoji tvarka jau buvo sutrikdyta – nukentėjusysis susiginčijo su jo sugyventine S. R. (dabar K.) dėl smiginio ir smogė pastarajai į krūtinę, S. R. parvirto, o jis puolė ginti savo sugyventinę – išsitraukęs kirvį norėjo pagąsdinti L. U., tačiau šis, puldamas ant jo, susvirduliavo, užkrito ant kirvio ir įsipjovė į ranką (2 t., 181–182 b. l.). Tokią versiją M. Š. kėlė viso baudžiamojo proceso metu (1 t., 142; 147–148 b. l.). Apelianto teigimu, jis nieko sužaloti nenorėjo, tiesiog, gynė savo sugyventinę nuo nukentėjusiojo L. U. ir jo draugų, manydamas, kad elgėsi įstatymiškai. Tokie apelianto teiginiai prasilenkia su elementaria logika ir neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Nuteistasis ir jo poziciją palaikantys asmenys – buvusi sugyventinė S. K., liudytoju apklaustas jo pažįstamas M. R. – sutartinai tvirtino, kad konfliktą kavinėje pradėjo L. U., be jokios priežasties užpuolęs S. K., sudavęs smūgį, dėl ko ši nugriuvo. Nors nukentėjusysis L. U. (1 t., 61-62 b. l.; 2 t., 173-174 b. l.) ir jo poziciją palaikantys liudytojai E. E. (2 t., 157-158 b. l.), D. T. (2 t., 158 b. l.) neneigė, kad S. K. buvo nugriuvusi, tačiau vien tai nereiškia, kad L. U. buvo konflikto iniciatorius.

Liudytoja apklausta kavinės barmenė L. M. teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu, kuomet geriau prisiminė įvykio aplinkybes (1 t., 71–72 b. l.; 2 t., 156–157 b. l.), nurodė, kad iš pradžių jokio konflikto nebuvo, S. K. buvo girta ir jai (L. M.) susidarė įspūdis, kad pastaroji remdamasi į baro kėdę dėl girtumo nugriuvo. Iš esmės tai sutampa su nukentėjusiojo ir liudytojų E. E., D. T. parodymais, kurie vienodai tvirtino, kad girta moteris (S. K.) lindo prie L. U., mėgino sėstis jam ant kelių, trukdė žaisti – mėtyti strėlytes, todėl nukentėjusysis ją nestipriai atstūmė nuo savęs ir pastaroji nugriuvo. Tas pačias aplinkybes apeliantas ir jo poziciją palaikantys asmenys atpasakojo kitaip. Atskirą dėmesį būtina atkreipti į S. K. parodymus apeliacinės instancijos teisme, kuomet ji tvirtino, kad viską, kas vyko kavinėje, gerai pamena, bet nurodyti, kiek bare buvo draugų, kaip M. Š. sudavė nukentėjusiajam – ranka ar kirviu, negalėjo, o tai visumoje kelia pagrįstų abejonių dėl pastarosios gebėjimo objektyviai atpasakoti įvykio aplinkybes.

Ikiteisminio tyrimo metu S. K. ir M. Š. tvirtino, kad L. U. kumščiu trenkė S. K. į veidą (1 t., 147–148, 73–74 b. l.) ir pastaroji nuvirto. Tačiau po įvykio S. K. veide sužalojimų niekas nematė, o tada teisiamajame posėdyje (2 t., 181–182 b. l.) ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme M. Š. nurodė, kad L. U. trenkė S. K. į krūtinę. Pastaroji teisiamajame posėdyje (2 t., 174–175 b. l.) nurodė, kad nukentėjusysis ją pastūmė ir ji nuvirto, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kaip ir liudytojas M. R., vėlgi teigė, kad L. U. jai sudavė smūgį į veidą ir ji nuvirto nuo baro kėdės. Akivaizdu, kad M. Š., S. K. ir liudytojo M. R. parodymai apie konflikto priežastis yra prieštaringi ir nesutampa tarpusavy. Maža to, jų nepatvirtina kiti surinkti įrodymai. Iš nuteistojo, S. K. ir liudytojo M. R. parodymų reiktų daryti įvadą, kad S. K. sėdėjo prie baro, kai priėjo L. U. ir trenkė jai (į veidą ar į krūtinę), dėl ko ji nuvirto nuo baro kėdės ant grindų. Tačiau tokių įvykio aplinkybių nepatvirtina liudytoja apklaustos kavinės darbuotojos L. M. parodymai, kuri tą sykį prie to paties baro tvarkė apskaitos dokumentus ir nematė, kad kas būtų smūgiavęs S. K., priešingai, jai susidarė įspūdis, kad S. K. dėl girtumo nuvirto nuo baro kėdės, kas iš esmės sutampa su nukentėjusiojo ir liudytojų E. E., D. T. parodymais. Kolegija, visumoje įvertinusi nuteistojo ir paminėtų liudytojų parodymus, daro išvadą, kad M. Š. tikslingai, mėgindamas palengvinti savo teisinę padėtį dėl kilusio konflikto, mėgina kaltę suversti nukentėjusiajam, o S. K. ir liudytojas M. R. dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių deklaratyviai tvirtina apelianto keliamą versiją. Priešingas išvadas kolegija daro dėl nukentėjusiojo, liudytojų L. M., E. E., D. T. parodymų, kurie dėl esminių aplinkybių sutampa tarpusavy ir papildo vienas kitą, todėl nėra pagrindo jais netikėti.

Byloje esančių ir ištirtų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad M. Š., nešinas kirviu mėsai kapoti, su buvusia sugyventine S. K. (buvusi R.) atėjo į kavinę, kur prisigėrė – abejiems buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (1 t. 75; 82 b. l.), ir S. K. aiškiai pradėjo neadekvačiai elgtis viešoje vietoje – kabinėjosi prie nukentėjusiojo, provokavo jį kitų kavinės lankytojų akivaizdoje, todėl L. U. ją pastūmė, o ši nugriuvo. Tokią nukentėjusiojo reakciją apeliantas siūlo vertinti kaip priešingą teisei elgesį, tačiau nustačius, jog tokius L. U. veiksmus išprovokavo pati S. K., nukentėjusiojo elgesys laikytinas adekvačiu provokuojančiojo elgesiui ir nepaneigia po to sekusių M. Š. veiksmų nusikalstamumo. Nepaisant to, kaip M. Š. įvertino L. U. veiksmus, kai S. K. nugriuvo, jam nebuvo jokios priežasties užpulti nukentėjusįjį, nes nei jam, nei jo buvusiai sugyventinei jokio realaus ar tariamo pavojaus nebuvo kilę. Pasak apelianto, jis, išsitraukęs kirvį, tik norėjo pagąsdinti nukentėjusįjį, o šis pats puolė, susvirduliavo ir įsipjovė į ranką. Visiškai priešingai sužalojimo aplinkybes atpasakojo nukentėjusysis, nurodęs, kad jam atsisukus, M. Š. buvo prie jo ir nieko nesakęs kirviu kirto jam į ranką. Pasak L. U., jis traukėsi nuo M. Š. ir, jei nebūtų pasitraukęs, ,,...nežinia, kur būtų įkirtęs.“. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad S. K., liudytojai L. M., E. E., D. T., M. R. teigė nematę paties sužalojimo kirviu fakto – to, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, nors kartu S. K. ir M. R. vėlgi deklaratyviai tvirtino, kad L. U. susižalojo pats.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis M. Š. nurodė, kad jis dešinėje rankoje laikė kirvį, norėdamas pagąsdinti nukentėjusįjį, o šis bandė kaire ranka smūgiuoti jam į šoną ir tuomet įsipjovė. Specialisto tyrimo išvadoje konstatuota, jog L. U. kairiajame dilbyje yra kirstinė žaizda, kuri galėjo būti padaryta įvykio aplinkybėmis kirviu (1 t., 42 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas Gregoire Abi Chaker detalizavo, kad kirstinė 10 cm žaizda L. U. kairiajame dilbyje yra nugarinėje pusėje ir galėjo būti padaryta atsitrenkiant į aštrų daiktą, tačiau, eksperto teigimu, nugarinis sužalojimas, visgi, labiau būdingas savigynai. Iš ankščiau minėtų apelianto aiškinimų reiktų daryti išvadą, kad jis kirvį laikė dešinėje rankoje prie dešinio šono, kai nukentėjusysis jam bandė suduoti kaire ranka. Įvertinus L. U. padarytos žaizdos lokalizaciją (kairės rankos dilbio nugarinis paviršius), darytina išvada, kad apelianto deklaruojamas nukentėjusiojo susižalojimo mechanizmas prasilenkia su tikrove, nes smūgiavimas kaire ranka į dešinį M. Š. šoną, prie kurio laikomas kirvis, nebūtų logiškas puolančiojo elgesys, o be to, L. U. būtų turėjęs pasukti kairį dilbį 90? kampu, užsimoti ir smūgiuoti tiesiai į kirvio aštriąją dalį, kad atsirastų žaizda nugarinėje dilbio dalyje, ką nagrinėjamu atveju techniškai būtų sudėtinga atlikti, tuo labiau, kad viskas įvyko be jokio pasiruošimo ir labai greitai – nei vienas liudytojas nepastebėjo, kokiu būdu nukentėjusiojo kairys dilbis kontaktavo su kirviu. Aptartų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad būtent M. Š. puolė su kirviu nukentėjusįjį, o pastarasis gynėsi. Tokią išvadą patvirtina ne tik tai, kas aptarta, bet ir liudytojo M. R. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai, kad M. Š. laikė kirvį iškėlęs prieš save, kas, kolegijos nuomone, dar sykį patvirtina, jog M. Š. buvo puolančiojo pozicijoje, o L. U. – besiginančiojo.

Kaip jau minėta ankščiau, nuteistais tvirtino, kad savo elgesiu neketino sutrikdyti viešosios tvarkos, tačiau teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme ištirtų, aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma suponuoja priešingą išvadą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo M. Š. elgesį įvertino kaip turintį viešosios tvarkos pažeidimo požymių, metantį atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekiant susipriešinti su aplinkiniais. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad viešosios tvarkos pažeidimui būdingas neteisėtų, pasižyminčių ypatingu įžūlumu, veiksmų padarymas viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra, ar turi teisę lankytis, kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Nuteistojo M. Š. veikos kvalifikacijai pagal BK 284 str. 1 d. neturi reikšmės, kada jis sumanė pažeisti viešąją tvarką – prieš ateidamas į kavinę, buvimo kavinėje metu ar po to, kai nugriuvo jo buvusi sugyventinė. Faktas tas, kad į kavinę nuteistasis atsinešė kirvį ir jį tiesiogiai panaudojo savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, o tai rodo didesnį jo padarytos veikos pavojingumą. Apeliantas kirviu viešoje vietoje sužalojo nukentėjusįjį, pastarajam bėgo kraujas, buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba, o kavinės darbuotoja dėl to lankytojus išprašė iš kavinės laukan. Byloje nustatyta, kad nuteistasis be jokios aiškios dingsties, savaip interpretavęs situaciją, neva, ėmė ginti savo buvusią sugyventinę nuo nukentėjusiojo užpuolimo. Tačiau akivaizdu, kad pati S. K., būdama girta, elgėsi priekabiai ir neadekvačiai L. U. ir kitų kavinės lankytojų atžvilgiu, apginti ją M. Š. neprašė ir nekyla abejonių, kad šios situacijos esmę nuteistasis suprato. Tačiau M. Š. pasirinko elgesio variantą – be jokio įspėjimo su atsineštu mėsos kapojimo kirviu užpuolė L. U. ir jį sužalojo, taip aiškiai siekdamas susipriešinti su aplinkiniais. Visa tai atskleidžia susiformavusį apelianto antivisuomeninį nusistatymą. Nusikalstamą sumanymą M. Š. realizavo viešoje vietoje, kavinėje-bare, barmenės ir kitų liudytojų – kavinės lankytojų – akivaizdoje kirviu sužalojo kitą žmogų, todėl nekyla abejonių, kad aplinkinių numatytas normalus buvimas viešoje vietoje buvo sutrikdytas. Šiuos padarinius patvirtina ir tolimesnė įvykių seka, kuomet buvo kviečiamos specialiosios tarnybos, kavinės lankytojai išprašomi lauk, valomas kraujas ir pan. M. Š. veikoje nustatyti aiškūs BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, nekyla abejonių, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta, vadinasi, apeliantas pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. ir keisti nuosprendį šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Dėl plėšimo (BK 180 str. 1 d.)

Nuteistasis M. Š. skundu neneigia to, kad jis pagrobė nukentėjusiajam G. S. priklausančią auksinę grandinėlę su pakabuku, tačiau nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal BK 180 str. 1 d., teigdamas, kad svetimą turtą užvaldė vagystės būdu. Turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Byloje nustatyta, kad įvykio metu, kai buvo pagrobtas nukentėjusiojo turtas, M. Š. naudojo fizinį smurtą prieš turto savininką, to neneigia ir jis pats, kartu tikindamas, jog smurtavo prieš nukentėjusįjį ne tam, kad užvaldyti pastarojo turtą. Apeliantas skunde teigia, kad apylinkės teismas, nepaneigė jo iškeltos versijos, kad G. S. grandinėlę jis tiesiog rado pamestą ir pasiėmė. Kiekvienu atveju, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma, kurią, be kita ko, dažnai kaip tikrą pateikia pats kaltininkas, mėgindamas švelninti savo teisinę padėtį, būtina aiškintis turinio dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu.

Iš apeliacinio skundo akivaizdu, kad nuteistojo keliamas įvairias versijas sąlygoja ta aplinkybė, kad nei nukentėjusysis, nei įvykio liudininkai nematė, kaip pas M. Š. atsirado G. S. auksinė grandinėlė. Nors ir esant tokiai situacija, pats apeliantas teisiamajame posėdyje ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nebuvo nuoseklus savo parodymuose – deklaruodamas nevienodas G. S. grandinėlės paėmimo, radimo aplinkybes, tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 147–148; 151–152 b. l.) jis visiškai pripažino savo kaltę dėl plėšimo, o apeliacinės instancijos teisme negalėjo logiškai paaiškinti tokios ankstesnės savo pozicijos – ,,Nežinau, kodėl prisipažinau.“. Vien aptartos aplinkybės suponuoja itin kritišką M. Š. parodymų įvertinimą. Nepaisant to, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma vienareikšmiškai paneigia apelianto keliamas versijas.

Iš nuteistojo parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu (2 t., 181–182 b. l.) ir apeliacinės instancijos teisme, matyti, jog pastarasis, keldamas įvairias versijas, mėgina atsieti fizinio smurto naudojimą ir svetimo turto pagrobimą. M. Š. tikino, kad grandinėlės ant kaklo pas G. S. nematė, jos pagrobti neplanavo, o sudavė smūgius ir smaugė nukentėjusįjį dėl to, kad šis sukonfliktavo su jo buvusia sugyventine S. K. (buvusi R.), kad buvo pavojingas – pradėjo skambinti draugams, grasinti. Akivaizdu, kad tokiais teiginiais M. Š. mėgina tikinti, jog gynė savo sugyventinę nuo agresyvaus G. S., nors pati S. K. negalėjo įvardyti realios konflikto priežasties ir ginti jos neprašė. Apeliacinės instancijos teisme S. K. apie konflikto priežastis nurodė – ,,...nežinau, dėl ko jis supyko...mes tarpusavyje apsipykome kitame kambaryje, jis ant manęs kažką pasakė, aš ant jo...vadino pedofilu, tačiau konfliktas buvo ne dėl vaikų....jis pradėjo skambinti savo draugams...M. Š. išgirdo...supyko, pasakė, ko jis čia gąsdina...ir sudavė G. S..“. Nukentėjusiojo G. S., liudytojo R. P. parodymai teisiamajame posėdyje (2 t., 155–156; 159 b. l.), liudytojos J. J. parodymų visuma skirtingose baudžiamojo proceso stadijose (1 t., 124-125 b. l.; t. 2, 159-160 b. l.) ir apeliacinės instancijos teisme, kolegijos nuomone, atskleidžia tikrąsias konflikto pradžios priežastis ir paneigia apelianto bei jo poziciją palaikančios nuteistosios S. K. versijas.

Iš nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymų matyti, kad S. K. prašė G. S. paskolinti pinigų, o šis jų neskolino, tada nuteistoji, vadindama nukentėjusįjį ,,pedofilu“, trenkė jam per veidą, G. S. pradėjo skambinti telefonu, norėdamas išsikviesti taksi, tačiau M. Š. trenkė jam vieną sykį į kaklą, užsmaugė ir nutempė į virtuvę, G. S. tuo metu buvo praradęs sąmonę. Iš to, kas paminėta, aišku, kad M. Š. smurtavo prieš nukentėjusįjį ne dėl to, kad gynė savo buvusią sugyventinę nuo užpuolimo, vadinasi, smūgio sudavimą, smaugimą ir sąmonę praradusio G. S. tempimą iš kambario į virtuvę sąlygojo kiti veiksniai. Konkrečioje situacijoje itin svarbi ta aplinkybė, kad M. Š. G. S. nutempė į atskirą patalpą – virtuvę, kur, paties nuteistojo ir S. K. teigimu, apeliantas 10-20 sekundžių prabuvo su sąmonę praradusiu nukentėjusiuoju. Kolegijos nuomone, nuteistojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir paskesnius veiksmus sąlygojo aiškus jo tikslas – pagrobti auksinę grandinėlę, todėl naudodamas fizinį smurtą jis neutralizavo G. S. pasipriešinimą, nusitempė į atskirą patalpą (virtuvę) ir pagrobė grandinėlę su pakabuku. Tokias pirmosios instancijos teismo išvadas apeliantas ginčija argumentuodamas iš esmės tik tuo, kad jis prieš konfliktą nematė auksinės grandinėlės ant nukentėjusiojo kaklo, todėl, nuteistojo teigimu, negalėjo siekti ją pagrobti. Tokią, aiškiai neįtikėtiną, versiją deklaravo ir kita nuteistoji – S. K., nors liudytojai J. J. ir R. P. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad tą dieną matė grandinėlę ant G. S. kaklo – ,,...ji buvo ne plona...“ (2 t., 159–160 b. l.). Toks apelianto neigimas aplinkybių, kurias nurodė nukentėjusysis ir teisme patvirtino liudytojai, kolegijos nuomone, yra aiškus mėginimas klaidinti teismą, nes ir S. K. apeliacinės instancijos teisme nurodė – ,,Aš išvis nemačiau jos ant G. S. kaklo...grandinėlė...buvo stambi...ji buvo po ,,maikute“...“. Akivaizdu, kad nuteistoji S. K., beatodairiškai palaikydama apelianto poziciją, iš tikrųjų grandinėlę matė pas G. S. ant kaklo ir nurodė, kad ji buvo po marškinėliais, todėl patikėti, kad M. Š. nematė to, ką matė visi kiti, būtų nelogiška.

Nagrinėjamojo byloje svarbi ir ta aplinkybė, ką M. Š. darė po to, kai nutempė sąmonę praradusį nukentėjusįjį į virtuvę ir liko ten su juo kurį laiką. Šias aplinkybes nuteistasis skirtingose proceso stadijose, vėlgi, atpasakojo nevienodai. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu apeliantas teigė visiškai prisipažįstantis dėl įvykdyto plėšimo, nurodė, kad G. S. grandinėlė nutrūko ir jis ją virtuvėje pasiėmė nuo grindų (1 t., 142; 147–148 b. l.). Teisiamajame posėdyje tvirtino, kad nutrūkusią grandinėlę rado ant grindų buto koridoriuje, išeidamas iš buto (2 t., 181–182 b. l.), o apeliacinės instancijos teisme apie nukentėjusiojo grandinėlės ,,radimą“ nurodė dviprasmiškai – ,,Nukrito virtuvėje ir aš ją paėmiau....Grandinėlę radau ne virtuvėje, kur nusitempiau S., o prieškambaryje.“. Paprastai žmogus realių įvykių aplinkybes ir praėjus tam tikram laikui atpasakoja vienodai. Konkrečiu atveju minėti M. Š. parodymai yra iš esmės skirtingi ir laikyti juos teisingais nėra jokio pagrindo, tuo labiau, kad kiti bylos įrodymai vienareikšmiškai juo paneigia.

Liudytoja J. J., duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme, teigė neprisimenanti kai kurių įvykio aplinkybių, tačiau nurodė, kad – ,,Tyrimo metu teisybę sakiau.“. Dėl to kolegijai nekyla abejonių, nes apeliacinio proceso metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas S. Z., kuris ikiteisminio tyrimo metu užrašė J. J. parodymus (1 t., 124–125 b. l.), vienareikšmiškai patvirtino, kad parodymus liudytoja davė savo noru, pasakojo vaizdžiai ir sklandžiai, gestikuliavo rankomis ir pan. Taigi liudytoja J. J. nurodė, kad tuomet, kai M. Š. nusitempė G. S. į virtuvę ir ten pasiliko, ji kartu su nuteistąja S. K. buvo prieškambaryje ir per durų plyšį matė, kaip apeliantas palinkęs prie sąmonę praradusio nukentėjusiojo galvos kažką darė, o pagrasinus iškviesti policiją, kartu su S. K. greitai išėjo iš buto. Nustatyta, kad liudytoja J. J. ir nuteistoji S. K., kai M. Š. su G. S. buvo virtuvėje, buvo šalia esančiame buto prieškambaryje (koridoriuje), tačiau jokios grandinėlės ant grindų nematė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja J. J. ir nuteistoji S. K. aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtino, kad M. Š., išėjęs iš virtuvės, iškart su S. K. išėjo lauk iš buto, nieko nepasiėmė ir į kitus kambarius, patalpas užėjęs nebuvo. Tai, kas paminėta, paneigia apelianto versiją, kad, tempiant nukentėjusįjį į virtuvę, pastarojo grandinėlė nutrūko ir jis grandinėlę rado nukritusią prieškambaryje. Vadinasi, M. Š. grandinėlę užvaldė tuomet, kai 10-20 sekundžių liko vienas su sąmone praradusiu G. S. virtuvėje. Nustačius, kad G. S. grandinėlė nenutrūko ir buto prieškambaryje nenukrito, kai M. Š. už kaklo tempė nukentėjusįjį, darytina išvada, kad apeliantas svetimą turtą užvaldė virtuvėje, kuomet 10-20 sekundžių buvo likęs dviese su nukentėjusiuoju, prieš tai fiziniu smurtu pastarąjį neutralizavęs. Tai atitinka plėšimo nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius ir daryti kitokią išvadą nėra teisinio pagrindo. Nustatyti objektyvieji plėšimo požymiai patvirtina ir subjektyviosios pusės požymius – veikimą tiesiogine tyčia – apelianto veikoje. Jei, kaip mėgino tikinti nuteistasis, jis nebūtų žinojęs apie auksinę grandinėlę ant nukentėjusiojo kaklo, jam nebūtų pagrindo klūpėti prie G. S. galvos ir ,,kažką“ 10-20 sekundžių daryti su rankomis, kaip nurodė liudytoja J. J.. Vadinasi, apeliantas nuo pat pradžių žinojo apie G. S. turimą auksinę grandinėlę ir suvokė, kad pastarąją užvaldo panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Tai, ar M. Š. virtuvėje, palinkęs prie G. S. galvos, tą grandinėlę nutraukė ir vėliau remontavo, ar tiesiog nusegė, veikos kvalifikavimui pagal BK 180 str. 1 d. reikšmės neturi. Faktas tas, kad M. Š. labai aiškiai numatė savo nusikalstamos veikos padarinius ir jų norėjo – tik užvaldęs G. S. grandinėlę, išėjęs iš J. J. buto, nuteistajai S. K. nurodė pasiimti asmens dokumentą ir užstatyti grandinėlę lombarde, gautus pinigus pasiėmė sau ir dalį davė S. K.. Pastarųjų, apylinkės teismo nustatytų aplinkybių neneigia ir pats apeliantas, todėl pakartotinai jas analizuoti nėra pagrindo.

Nuteistojo M. Š. veikoje yra nustatyti visi būtini plėšimo, numatyto BK 180 str. 1 d., sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl kvalifikuoti jo veikimą kaip vagystę nėra jokio teisinio pagrindo.

Šioje byloje S. K. (buvusi R.) buvo kaltinama ir skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą ir realizavimą pagal BK 189 str. 1 d., todėl svarstyti apeliaciniame skunde keliamą retorinį klausimą, kodėl tariama bendrininkė S. K. nebuvo teisiama už plėšimą, nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šių nuostatų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. Š. atitinkamai BK 180 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jo asmenį apibūdinančius duomenis (teistas, teistumas neišnykęs, yra recidyvistas, charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 9 p.), taip pat į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

M. Š. savo skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis su nuteistąja S. K. (buvusi R.) laukiasi kūdikio, globoja kartu gyvenantį 70 % nedarbingą tėvą. Dėl tokių skundo argumentų pirmiausia pažymėtina, kad nei nuteistosios S. K. nėštumas, nei tėvo darbingumo lygis savaime nemenkinta M. Š. kaltės ir jo padarytų smurtinių nusikaltimų pavojingumo. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas, suėmimo vietoje susituokė su kita moterimi – A. P. (3 t., 38 b. l.), o jo teiginiai apie globojamą tėvą yra M. Š., neturinčio legalaus pragyvenimo šaltinio, dėsningai pažeidinėjančio įstatymus, deklaratyvūs pareiškimai, siekiant save teigiamai charakterizuoti.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui paskirtos bausmės neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, teisingumo principui, savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.