Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-207-354/2008

Teisėjas Mindaugas Striaukas Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.6.2., 2.4.

2008 m. birželio 3 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. dėl mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Skunde nurodoma, kad teismas, konstatuodamas, jog A. S. veikoje yra BK 235 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai ir priimdamas sprendimą netraukti jo baudžiamojon atsakomybėn, ignoravo tą faktą, kad A. S. teisingus parodymus davė tik tuomet, kada ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko tyrimą ir gavo papildomus duomenis, ir tokiu būdu nepaliko galimybės jam toliau meluoti. Tuo pačiu apeliantas teigia, kad teismas, vertindamas A. S. nusikalstamos veikos motyvus, kaip pagrindinį kriterijų, nulėmusį sprendimą atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, nustatė BK 235 str. 1 d. nenumatytos aplinkybės viršenybę prieš toje pačioje teisės normoje numatytus formalius požymius.

Be to skunde nurodoma, kad teismas, teigdamas, jog nėra duomenų, kad A. S. davus teisingus parodymus įtariami asmenys kitoje byloje būtų nustatyti, rėmėsi prielaidomis ir spėlionėmis apie galimus rezultatus, nes su kitos bylos ikiteisminio tyrimo medžiaga teismas buvo nesusipažinęs.

Skunde taip pat teigiama, kad teismas nuosprendyje motyvuotai nepasisakė apie veikos mažareikšmiškumą nulemiančius objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Teismo išvados, kad A. S. padarytoje veikoje yra Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai – pagrįstos ir motyvuotos.

Konkrečiu atveju apeliantas skundu ginčija teismo išvadas dėl A. S. padarytos veikos mažareikšmiškumo iš esmės argumentuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. Tuo pačiu apeliaciniame skunde prieštaringai teigiama, kad teismas vertino A. S. nusikalstamos veikos motyvą, kuris, apelianto teigimu, ir nulėmė sprendimą atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo.

Dėl minėtų apeliacinio skundo argumentų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius požymius, ką savo skunde nurodė ir apeliantas. Iš to seka, kad asmens veikoje turi būti visi tam tikrame BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau dėl kai kurių iš jų konkretaus turinio veika (dėl mažareikšmiškumo) tampa nepavojinga.

Tokiu būdu kolegija pažymi, kad kaltininko tyčios kryptingumas, neatsargumo laipsnis, veikos tikslai ir motyvai – tai nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai, kurių turinį, analizuodamas nusikaltimo aplinkybes, vertino apylinkės teismas.

Psichinis kaltininko santykis su veika bei jos padariniais gali būti sprendžiamas ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad melagingus parodymus A. S. davė praėjus beveik mėnesiui po įvykio, kas negalėjo turėti įtakos tiriant nusikalstamą veiką ir nustatant įtariamuosius ,,karštais pėdsakais“. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, kurią melagingai nurodė A. S. apklausiamas liudytoju (b. l. 7-8), iš esmės neįtakojo ikiteisminio tyrimo rezultatų net ir tada, kai apklausiamas papildomai 2007-11-30 (b. l. 9) jis teisingai nurodė, kur įsigijo telefono aparatą. Tai patvirtino pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta ikiteisminio tyrimo tyrėja R. Gabenė, parodydama, kad melagingi A. S. parodymai suklaidino tyrimą, tuo pačiu teigdama, kad ir po teisingų A. S. parodymų įtariamieji byloje nebuvo nustatyti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. kitoje baudžiamojoje byloje apklausiamas liudytoju melagingai nurodė tik telefono įsigijimo vietą argumentuodamas tuo, kad norėjo pats susirasti tą asmenį, kuris jam pardavė pavogtą telefoną, ir atsiimti iš jo pinigus, kuriuos sumokėjo (b. l. 54).

Paprastai melagingi parodymai duodami siekiant sukliudyti nustatyti tiesą byloje. Nei byloje apklausta liudytoja, nei apeliantas savo skunde nenurodė, kaip A. S. melagingi parodymai sukliudė nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Tokiu būdu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikaltimo dalykas – melagingi parodymai ir jų turinys, iš esmės nepaveikė ikiteisminio tyrimo kokybės.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. S. tik priremtas kitų byloje surinktų duomenų davė teisingus parodymus. Šiuo konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, kolegijos nuomone, pastaroji aplinkybė nėra reikšminga, nes ją nulemia kitos skundžiamame nuosprendyje nurodytos ir aptartos aplinkybės – neintensyvus A. S. nusikalstamos veikos pobūdis (A. S. prisipažino melavęs jau apklausiamas papildomai sekantį kartą), tyčios kryptingumas, tikslas ir motyvas (nėra duomenų, kaip A. S. melagingi parodymai paveikė ikiteisminį tyrimą), nusikaltimo dalyko pobūdis (melagingai nurodė tik telefono įsigijimo vietą, kitas įvykio aplinkybes nurodė teisingai).

Nors pirmosios instancijos teismas konkrečiai neįvardijo, kokie nusikalstamos veikos požymiai lemia jos pripažinimą nepavojinga (dėl mažareikšmiškumo), tačiau skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodė veikos požymius apibūdinančias aplinkybes.

Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad klausimas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo sprendžiamas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, o ne iki tyrimo pradžios. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo gali būti atleistas ir ikiteisminio tyrimo stadijoje, kuomet ikiteisminio tyrimo teisėjas nusprendžia patvirtinti prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (BPK 212 str. 4 p., 214 str. 2 d.). Tokiu būdu apylinkės teismo teiginys skundžiamame nuosprendyje apie tai, kad A. S. nepagrįstai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn – neteisingas, tačiau tai iš esmės neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas bei teisėtas ir jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 31 d. nuosprendžio atmesti.