- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-15
- Bylos Nr.
- 2S-608-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42761-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Suinteresuotas asmuo
- AB „Swedbank“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, D. S.
- Kategorijos
- 140.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-4638-937/2015 pagal pareiškėjo R. S. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys: AB „Swedbank“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, D. S., kuria pareiškimas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas R. S. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankroto valdymas“. Nurodė, kad yra nemokus, nes negali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, kurių mokėjimo terminai suėję ir 2014-12-10 buvo 1 434 700,07 Lt. Paaiškino, kad 2005-09-07 tarp jo ir AB „Swedbank“ buvo sudaryta kredito sutartis dėl 117 2816,26 EUR kredito suteikimo, įkeičiant namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), o 2006-02-27 tarp jo ir AB DnB banko buvo sudaryta kreditavimo sutartis dėl 1 mln. Lt kredito suteikimo. Pareiškėjo teigimu, jis neturi tiek pajamų, kad galėtų visiškai padengti paimtas paskolas. Pareiškėjas vadovauja 5 įmonėms, tačiau verslui nesisekant ir įmonėms neturint pajamų, jo alga sudaro 1 236,24 Lt per metus ir tai yra vienintelės jo pajamos, kurių nepakanka apmokėti paskolas ir jam pačiam pragyventi. Teigė, kad ieško darbo, tačiau dėl amžiaus jį rasti sunku. Sutartys su bankais buvo nutrauktos, nemokant įmokų, turtas, esantis (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), parduotas iš varžytynių, tačiau turto pardavimo suma nepadengė visos skolos bankams. Pareiškėjo nuomone, vienintelis būdas padengti skolas yra bankroto bylos iškėlimas ir mokumo atkūrimas per bankroto procedūras. Tvirtino, kad per bankroto proceso laikotarpį susiras darbą, gaus pajamų, o turtą galimai pavyks parduoti už didesnę kainą, nei jį ketina varžytynėse realizuoti antstolis. Taigi, pareiškėjas teigė, kad nemokumas atsirado dėl paimtų iš banko kreditų ir sumažėjus jo darbo pajamoms. Nurodė, kad debitorių neturi, turi nekilnojamojo turto, pateikė duomenis apie jo rinkos ir likvidacinę vertę, kito registruotino turto, transporto priemonių neturi, banko sąskaitose pinigų judėjimo 2014 m. nebuvo, santuoka su D. S. yra nutraukta. Būtiniesiems poreikiams (maisto produktams, rūbams), transporto išlaidoms, kurias ieškinio padavimo metu apmoka iš tėvų, sesers paramos, reikia 1 650 Lt sumos. Tvirtino, kad bankroto administratoriaus išlaidas apmokės iš tėvų paramos.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ prašė pareiškimo netenkinti. Teigė, kad yra pagrindas konstatuoti ieškovo nesąžiningumą, nes jis nededa pastangų atkurti mokumą ar laiku vykdyti įsipareigojimus.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos prašė bylą nagrinėti pagal pateiktus ir ištirtus įrodymus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi atsisakė pareiškėjui iškelti bankroto bylą.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra nemokus, tačiau pažymėjo, kad fizinio asmens nemokumo būklė nėra besąlyginis pagrindas iškelti bankroto bylą. Kita įstatyme numatyta sąlyga bankroto bylos iškėlimui – FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų atvejų nebuvimas.
Teismas nurodė, kad ieškovas savo vardu sudarė sutartis dėl kredito suteikimo: 2006-02-27 kreditavimo sutarties nuostatos patvirtina, kad 1 mln. litų paskola paimta komercinei veiklai (7 p.), 2009-08-07 susitarimas dėl 2005-09-07 kredito sutarties pakeitimo patvirtina, kad kredito paskirtis – R. S. įmonei „Romo artelė“ banko suteikto kredito pagal 2002-12-09 kredito linijos sutartį su visais jos pakeitimais, kurios paskirtis – apyvartinėms lėšoms papildyti, grąžinti, taip pat nekilnojamojo turto įsigijimui. Teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad privačiais kreditais tenkino įmonių poreikius, kad skolinosi pinigus iš kitų kreditorių, kad, be kita ko, galėtų padengti skolas bankams. Aiškinamajame rašte ieškovas taip pat nurodė, kad 2010 m. bankams vienpusiškai pakėlus palūkanas iki 12 000 Lt, jis įmokas dengė skolindamasis privačiai, kas dar labiau padidino pinigų trūkumą. Taigi teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas prisiėmė nepamatuotą riziką prisiimdamas asmeninius įsipareigojimus, kurie buvo reikalingi ne jam pačiam, jo šeimai, tačiau komercinei veiklai vykdyti, teismo posėdyje nurodęs, kad toks būdas buvo reikalingas užsitikrinti kreditų gavimą, sutarčių tęstinumą, kad šiuos kreditus jis dengė ne tik realizuoto turto verte, bet ir kitais naujais skoliniais įsipareigojimais. Nors ieškovas ir nekonkretizavo kiekvienos iš skolos susidarymo aplinkybių, tačiau patvirtinto, kad pinigus skolinosi arba kitoms skoloms padengti, arba projektams vykdyti. Įvertinęs kreditų paėmimo aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neteisingai įvertino savo mokumą, poreikių ir galimybių grąžinti gautus kreditus, paskolas, taip pat mokėti palūkanas santykį. Ieškovas, anot teismo, faktiškai prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių jis neprivalėjo sudaryti, t. y. kredituoti įmonės veiklą, kurių jis realiai negalės vykdyti ir tai žinodamas sudarinėjo naujas sutartis ir taip pats sau sukėlė nemokumą. Tokie ieškovo veiksmai, teismo nuomone, negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme. Dėl to ieškovas laikytinas neatsakingu ir nesąžiningu.
Teismas taip pat pažymėjo, kad nors sutartys su bankais, ieškovo teigimu, buvo nutrauktos 2011 m., kad turimos pajamos neužtikrino galimybės grąžinti skolas, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuo 2012 m. ieškovas faktiškai jokių pajamų, susijusių su darbine, individualia veikla negavo. Į bylą pateikti duomenys, kad akcininkas nusprendė neišmokėti ieškovui atlyginimo, kol nebus paleistos elektrinės ir realiai nebus gaunamos pajamos iš veiklos. Įvertinus, kad akcininkas yra ieškovo tėvas, ši aplinkybė, esant darbo santykiams, negali pateisinti pajamų negavimą. Be to, ieškovas faktiškai nenurodė aplinkybių, trukdžiusių jam gauti kitų pajamų iš kitų šaltinių. Ieškovo elgesys, kuomet jo mokėtinos kreditoriams sumos buvo pakankamai ženklios, o jis iš esmės 3 metus negavo realių pajamų, buvo pats išlaikomas iš tėvų, sesers paramos, anot teismo, negali būti pateisinamas ir laikomas sąžiningu kreditorių atžvilgiu, nes jis nedėjo pastangų mažinti turimus skolinius įsipareigojimus, ieškodamas apmokamo darbo.
Įvertinęs tai, kad teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino turintis 20 ir 23 metų dukras, kad jų išlaikymui buvo reikalingos lėšos, kad ieškovas neneigė jas remiantis, kad ieškovas praėjusiais metais dėl finansinių reikalų buvo išvykęs į Suomiją, poilsinę kelionę į Gruziją, kurią, ieškovo teigimu, apmokėjo jo draugė, teismas sprendė, kad ieškovo elgesys ir poreikiai neatitinka jo gaunamų pajamų, įvertinus, kad iš esmės jis buvo remiamas savo tėvų. Be to, teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad teisininkams dėl šio pareiškimo yra jau išleidęs 1 000 Lt ir turės sumokėti dar, tačiau neaišku, iš kokių lėšų jis vykdo tokius mokėjimus. Teismas pažymėjo, kad nors byloje yra pateiki duomenys apie ieškovo tėvų suteiktą finansinę paramą, įvertinus laikotarpį ir suteiktas sumas, išeina, kad kiekvieno iš tėvų suteikta parama per mėnesį sudarė 520-573 Lt, iš viso apie 1 093 Lt, kurios, teismo nuomone, reikalingos pačiam pragyventi, o ne kelionėms ir teisininkams apmokėti. Taigi teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, kad ieškovas neatskleidė savo tikrųjų gaunamų pajamų, dėl ko jo elgesys taip pat vertintinas kaip nesąžiningas. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo delsimas, turint nemažai skolų, susirasti apmokamą darbą, kad apie ketinimą gauti pajamas deklaruojama tik teisme nagrinėjant bylą dėl bankroto bylos iškėlimo, vertinamas kaip nesąžiningas kreditorių atžvilgiu. Be to, kaip matyti iš ieškovo pareiškimo, ieškovas siekia bankroto bylos, norėdamas padengti skolas, kurias ji tikisi iš dalies padengti realizavus turtą, kurio vertė, vykdant bankroto procedūras, galimai išaugs. Teismo nuomone, toks tikslas kelti bankroto bylą negali būti pateisinamas kreditorių atžvilgiu. Bankroto procedūros negali būti įrankis vilkinti skolų grąžinimą kreditoriams, tikintis, kad turto vertė ateityje išaugs.
Įvertinęs visas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovas negali būti laikomas sąžiningu FABĮ prasme, o jam iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Be to, ieškovas turi turto, nurodo gausiantis pajamų iš veiklos, paramą iš tėvų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas R. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Nurodo, kad teismas nenustatė CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl preziumuoti pareiškėjo nesąžiningumo šiuo pagrindu negalima. Tai, kad teismas atsisakė iškelti bankroto bylą vadovaudamasis viena pagrindinių aplinkybių – kad pareiškėjas prisiėmė pernelyg didelę atsakomybę, negalima laikyti nustatyta tinkamai, nes teismai dėl šių priežasčių iškelia bankroto bylas ir tai nėra ir negali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą. Pareiškėjui bankroto bylos iškėlimas kaip tik ir yra būtinas tam, kad jo mokumas būtų atkurtas dėl praeityje neatsargiai priimtų sprendimų. Kaip buvo nurodęs, pareiškėjas stengiasi ir dės visas pastangas susirasti gerai apmokamą darbą, leisiantį jam atsitiesti bei padengti įsiskolinimus kreditoriams. Taigi skundžiama nutartis priimta neišanalizavus visų bylos aplinkybių, neišsamiai jas ištyrus, koncentruojantis ne į pačią fizinio asmens bankroto esmę, galimybės asmeniui atsitiesti suteikimą, tačiau į pavienes aplinkybes, kurios šiuo atveju nėra reikšmingos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas AB „Swedbank“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas pareiškėjo prašymą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo atmetė pagrįstai ir teisėtai. Tiek pareiškime, tiek atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad jo nemokumą sukėlusi priežastis yra gaunamų pajamų sumažėjimas, tačiau pareiškėjo argumentai, kad jis ilgą laiką negalėjo įsidarbinti, kelia abejonių, kodėl susiklostė tokia faktinė padėtis, nes pareiškėjas yra darbingas, išsilavinęs, turintis vadovavimo patirties.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta pareiškėjui iškelti bankroto bylą.
Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių: pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas, antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015).
Nagrinėjamu atveju aktuali FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostata, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo nesąžiningumas, nes, pirma, neatsakingai skolinosi, antra, nedėjo pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir, trečia, neatskleidė tikrųjų pajamų.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Taigi, nors pirmosios instancijos teismo paminėti 2006 metų ir 2009 metų sandoriai vertinant pareiškėjo sąžiningumą FABĮ nuostatų prasme teisinės reikšmės neturi, nes yra sudaryti anksčiau nei 3 metai iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kitų teismo nustatytų pareiškėjo nesąžiningų veiksmų (pastangų gauti pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais nedėjimas ir tikrųjų pajamų neatskleidimas) pareiškėjas nepaneigė, taigi pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo neįrodė (CPK 178 straipsnis).
Pagal kasacinio teismo praktiką, teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014, išaiškino, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant FABĮ, gali būti pripažįstamas nesąžiningu, tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti).
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nesąžiningumą konstatavo (t. y. paneigė pareiškėjo sąžiningumo prezumpciją ir tą išsamiai motyvavo) abiem nurodytais aspektais, t. y. tiek neatskleidžiant visos informacijos (turimų pajamų), tiek negerinant savo padėties kreditorių atžvilgiu. Jokių konkrečių argumentų, paneigiančių teismo padarytas išvadas (išskyrus išreikštą nuomonę, kad teismas aplinkybes įvertino pernelyg subjektyviai), taip pat bylos aplinkybių, kurias, pareiškėjo nuomone, teismas turėjo ištirti, tačiau jų neištyrė, pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo nesąžiningumą teismas nustatė nepagrįstai.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti pareiškėjui bankroto bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.