Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. A. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d. ir jai paskirta aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant G. A. bausmės atlikimo metu bendrauti su nukentėjusiuoju L. I.. G. A. dėl kaltinimo pagal BK 154 str. 1 d. išteisinta, jai nepadarius šios veikos. Priteista iš G. A. nukentėjusiajam L. I. 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. A. privataus kaltinimo tvarka nuteista už tai, kad viešai įžeidė žmogų, o būtent: 2014 m. vasario mėn. 16 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini) k. Pasvalio r., būdama nukentėjusiojo L. I. gyvenamojo namo kieme viešai, girdint kitiems asmenims, vadindama įvairiais necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais, viešai įžeidė nukentėjusįjį L. I..

G. A. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama ir tuo, kad apšmeižė nukentėjusįjį L. I., t. y. telefonu paskambino D. K. ir paskleidė jai tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį žemina ir pakerta pasitikėjimą juo, t. y. nurodė, kad jis sumušė G. A., tačiau pagal šį kaltinimą išteisinta.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė ją išteisinti, nukentėjusysis bei jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą nuosprendį, pripažindamas G. A. kalta dėl L. I. įžeidimo pagal BK 155 str. 1 d., bei paskyrė jai teisingą bausmę ir tinkamai išsprendė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo klausimą. Tačiau, kolegijos nuomone, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai išsprendė proceso išlaidų priteisimo klausimą, todėl ši nuosprendžio dalis dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų keistina (BPK 328 str. 4 p.).

Pagal BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d. Pagal minėtą nuostatą, teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leidžia konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė ir baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 str. 5 d., vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą, motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi ir kuriuos atmetė. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistosios G. A. kaltumo nekyla, o jos teiginiai, kad ji jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, L. I. atžvilgiu necenzūrinių žodžių nevartojo ir jo neįžeidė, pagrįstai apylinkės teismo laikyti neįtikinamais ir įvertinti kritiškai, kaip prieštaraujantys kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumai. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymu vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra motyvuotas, jame pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Todėl išteisinti nuteistosios dėl BK 155 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo nėra teisinio pagrindo. Kolegija taip pat nenustatė pagrindų G. A. atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą.

Įžeidimas pagal BK 155 str. – tai viešas, veiksmu, žodžiu ar raštu, neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t. y. kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. A. kaltę dėl BK 155 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo grindė nukentėjusiojo L. I. (nuteistosios dukros D. G. sugyventinio) bei liudytojos D. G. (nuteistosios anūkės) parodymais, kurie viso proceso metu nuosekliai ir analogiškai tvirtino, kad pas juos į namo kiemą atėjusi nuteistoji G. A. vartojo nukentėjusiojo L. I. atžvilgiu įvairius įžeidžiančius necenzūrinius žodžius, veržėsi į namo vidų (nukentėjusysis jai įeiti į vidų neleido), taip pat šaukė, kad ją muša, nors niekas nuteistosios nemušė ir jos atžvilgiu fizinio smurto nevartojo, konstatavęs, kad jais nėra pagrindo netikėti, kadangi byloje nėra nustatyta jokių duomenų, jog nukentėjusysis ir liudytoja, prisiekę duoti teisingus parodymus ir būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus, duotų byloje neteisingus parodymus. Byloje esančios aplinkybės kolegijai taip pat neduoda pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo L. I. ir liudytojos D. G. parodymais. Duomenų, kad nukentėjusysis ir liudytoja D. G. būtų suinteresuoti duoti byloje neteisingus parodymus ir nepagrįstai apkalbėti nuteistąją, nenurodo ir pati apeliantė. Priešingai, iš nuteistosios teisme duotų paaiškinimų matyti, kad jos santykiai su anūke yra geri, o su nukentėjusiuoju – vidutiniški. Be to, nukentėjusiojo L. I. ir liudytojos D. G. parodymus patvirtina ir kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai A. B. ir Ž. S.. Minėti liudytojai teisme parodė, kad po pokalbio su G. A. nuvyko pas L. I. į namus. Nukentėjusysis jiems sakė, kad pas jį į namus buvo atėjusi nuteistoji, kuri veržėsi į vidų, vartojo jo atžvilgiu įvairius įžeidžiančius žodžius, taip pat teigė, kad jis G. A. į vidų neįleido, prieš ją jokio smurto nevartojo. Iš policijos pareigūnų parodymų matyti ir tai, kad juos dėl prieš ją pavartoto fizinio smurto kvietusi G. A. rašyti pareiškimą ir vykti pas medikus atsisakė. Policijos pareigūnai jokių vizualių G. A. sužalojimų nematė. Įvertinus G. A. išsakytų teiginių turinį, juose vartojamų atskirų žodžių reikšmes bei jų visumą (L. I. vadino vyriško lytinio organo pavadinimu, laisvo elgesio, su svetimomis moterimis lytiškai santykiaujančiu vyru), taip pat kontekstą, kuriame jie buvo išsakyti, kolegijai nekyla jokių abejonių, kad jie buvo asmenį žeminančio pobūdžio ir įžeidė nukentėjusįjį. Nors kiekvienas asmuo pats asmeniškai sprendžia, ar kaltininko jam pasakyti žodžiai yra jį įžeidžiantys, pirmosios instancijos teismas G. A. L. I. pasakytus žodžius pagrįstai vertino atsižvelgęs į visuomenėje susiformavusias visuotinai priimtas garbės ir orumo sąvokas ir teisingai pripažino, kad tokie nuteistosios nukentėjusiojo atžvilgiu pavartoti žodžiai pažemino nukentėjusiojo garbę ir orumą. Atkreipiamas dėmesys ir į pačios nuteistosios teisme duotus paaiškinimus, jog nukentėjusiojo atžvilgiu necenzūrinių žodžių nevartojo, tačiau galbūt ką nors jam ir pasakė, teigė, tiksliai nepamenanti. Nagrinėjamu atveju aiškiai matyti, kad G. A. suvokė nepadorią, užgaulią ir žeminančią savo L. I. išsakytų žodžių prasmę ir siekė šitaip jį pažeminti, t. y. nuteistoji veikė tiesiogine tyčia.

Kaip nepagrįstas atmetamas nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, kad ji negalėjo būti nuteista už įžeidimą pagal BK 155 str. 1 d., nes nėra vieno iš privalomo šio nusikaltimo objektyviosios dalies elemento - viešumo, kadangi įvykio vieta nebuvo vieša (įvykis įvyko privačioje teritorijoje – privataus gyvenamojo namo kieme, kurią nuomojosi ir privačiai naudojosi jos dukra D. G.), be to, joje nebuvo jokių pašalinių asmenų (liudytoja D. G. yra L. I. podukra ir jos anūkė). Tačiau šiuo atveju kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, kad nuteistosios G. A. veiksmai atitinka BK 155 str. 1 d. sudėtį, nes, kaip minėta, šios nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požymis – viešas įžeidimas reiškia tai, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. A. vartojamus nukentėjusiojo atžvilgiu įvairius necenzūrinius ir jį įžeidžiančius žodžius asmeniškai girdėjo D. G.. Įstatymas nenustato skaičiaus asmenų, kurie turi patvirtinti girdėję asmenį įžeidžiančius žodžius. Užtenka to, kad tai girdėjo vienas asmuo ir to visiškai pakanka pripažinti, jog tai buvo padaryta viešai. Taip pat įstatymas neskirto įžeidžiančius žodžius girdėjusių asmenų pagal kategorijas – ar tai girdėjo ir matė pašalinis asmuo, ar giminaitis. Todėl tai, kad šiuo atveju nuteistosios G. A. L. I. atžvilgiu išsakytus jį įžeidžiančius žodžius girdėjo jo (nukentėjusiojo) podukra ir nuteistosios anūkė, apie ką ji paliudijo teisme, neleidžia teigti, kad nuteistoji nerealizavo jai inkriminuojamo nusikaltimo kvalifikuojančio požymio – viešumo. Taigi nagrinėjamoje byloje viešumo požymis yra akivaizdus, įrodytas, o nuteistosios veika teisingai kvalifikuota pagal BK 155 str. 1 d.

Nuteistoji mano, kad jos atžvilgiu turėtų būti taikomos BK 28 str. nuostatos, šalinančios jos atsakomybę. Tačiau kolegija nenustatė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuotų būtinosios ginties situacija. BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Įstatyme nustatyta, kad būtinoji gintis naudotina tik nuo pavojingo kėsinimosi. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pavojingo kėsinimosi G. A. atžvilgiu. Bylos aplinkybės nepatvirtina, kad nuteistosios atžvilgiu būtų buvę atliekami kokie nors nusikalstami veiksmai, dėl ko ji būtų turėjusi pagrindą gintis. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad G. A. L. I. atžvilgiu įžeidžiančius necenzūrinius žodžius vartojo tuo metu, kai jis jokių nusikalstamų veiksmų jos atžvilgiu neatliko. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusysis tik stengėsi užkirsti kelią G. A. patekti į jo ir nuteistosios dukros D. G. gyvenamąjį būstą, kai nuteistoji į jį veržėsi. Tačiau objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusysis tuo metu būtų puolęs nukentėjusiąją ar jos atžvilgiu vartojęs fizinį smurtą, dėl ko G. A. būtų reikėję nuo jo (nukentėjusiojo) gintis, byloje nėra. Taigi nagrinėjamu atveju pripažinti nuteistąją turėjus teisę į būtinąją gintį, juolab būtinąją gintį realizuojant žodžiais, o ne veiksmais, kai teismų praktika numato gynymąsį tik aktyviais veiksmais, nėra jokio pagrindo.

Nuteistoji mano, kad byla jos atžvilgiu taip pat turėtų būti nutraukta dėl mažareikšmingumo, nes nukentėjusiojo skunde nurodytas žodis, apibūdinantis jį laisvo elgesio vyru, atitinka tikrovę, kadangi nukentėjusysis su jos (nuteistosios) dukra gyvena neregistruotoje santuokoje ir gyvena santuokinį gyvenimą. Kolegija pažymi, kad klausimą, ar yra pagrindas asmens atžvilgiu taikyti BK 37 str. nuostatas, teismas sprendžia tik visapusiškai įvertinęs bylos aplinkybes, ir tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog formalus veikos atitikimas baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymiams reiškia, kad kaltininko veikoje yra visi tam tikrame BK ypatingosios dalies straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau dėl kai kurių iš jų konkretaus turinio veika (dėl mažareikšmiškumo) yra nepavojinga ir dėl to tokia veika nėra nusikaltimas. BK 37 str. nuostatų prasme veika nelaikoma pavojinga, jei ji nedaro esminės žalos įstatymo ginamoms vertybėms arba nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti, t. y. nors joje yra pavojingos veikos požymių, tačiau veikos pavojingumas nesiekia to laipsnio, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Kolegija pažymi, kad kriminalizuodamas aptarią nusikalstamą veiką įstatymų leidėjas siekė apsaugoti asmens orumą ir garbę. Kaip minėta, įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Reikšmės neturi tai, ar toks įvertinimas atitinka tiesą (Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-641-468/2012). Naudodamasis teise turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, asmuo negali pažeisti kitų asmenų teisių bei jų garbės ir orumo. Jeigu reikšdamas savo nuomonę asmuo skleidžia melagingą informaciją, liečiančią pašalinius asmenis, arba vartoja žodžius, kurie gali žmogų įžeisti, sumenkinti, pažeminti kitų žmonių akyse, įstatymas už tokius veiksmus numato baudžiamąją atsakomybę. Jau aptarta, kad nuteistosios nukentėjusiojo atžvilgiu pavartoti žodžiai pažemino nukentėjusiojo garbę ir orumą. Taigi žalingi padariniai įstatymo saugomoms vertybėms (asmens garbei ir orumui) dėl G. A. neteisėtų veiksmų visgi atsirado. Kolegija, atsižvelgusi į G. A. veiksmų kryptingumą, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei kitų byloje esančių aplinkybių visumą, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nuteistosios padarytą veiką pripažinti mažareikšme. Kolegijos nuomone, nuteistosios padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą yra pakankamai pavojinga, todėl atleisti G. A. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo.

Taigi atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad G. A. pagal 155 str. 1 d. nuteista pagrįstai ir teisėtai. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, šių įrodymų vertinimo bei jų pagrindu padarytų išvadų teisingumas kolegijai abejonių nekelia.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas nuteistajai bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 55 str. nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nusikaltimo padarymą. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvavo apeliantei skirtinos bausmės rūšį bei jos dydį (nusikalto pirmą kartą, jos padaryta veika yra tyčinis, nesunkus nusikaltimas, nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta). Kolegija, atsižvelgusi į skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimo G. A. aplinkybes, neturi pagrindo teigti, kad nuteistajai už jos padarytą nusikalstamą veiką paskirta laisvės apribojimo bausmė, savo dydžiu žymiai mažesnė nei galimas skirti šios rūšies bausmės vidurkis, būtų aiškiai per griežta ir neteisinga.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.250 str. 2 d. įpareigoja teismus įvertinti ir nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį. Į nuteistojo turtinę padėtį atsižvelgtina vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad įžeidimas L. I. sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, jis jautėsi pažemintas. Tačiau dvasinio pobūdžio sukrėtimai buvo trumpalaikio pobūdžio, kurie praėjo patys savaime ir, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nusikaltimu L. I. sveikatai žala nebuvo padaryta. Nors aukštesnės instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, kad dėl aptariamos bylos jis šiais metais negalėjo dalyvauti rinkimų komisijoje, tačiau jokių tai pagrindžiančių duomenų teismui nepateikė, tokių duomenų nėra ir baudžiamojoje byloje. Todėl aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, nuteistosios asmenybę, jos turtinę padėtį (yra 73 metų, našlė, gauna senatvės pensiją, gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame name), taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, konstatuoja, jog apylinkės teismo priteista 500 Lt dydžio suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga, protinga ir pakankama nukentėjusiojo patirtiems dvasiniams išgyvenimams kompensuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistosios nukentėjusiojo naudai paminėto dydžio neturtinės žalos atlyginimą BPK ar CK normų nepažeidė, pakankamai atsižvelgė į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus ir šios kategorijos bylose formuojamą teismų praktiką.

Nukentėjusiojo atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 745335, patvirtinantį, kad nukentėjusysis jam už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 500 Lt, ir kartu su nukentėjusiuoju prašo šias atstovavimo išlaidas priteisti iš nuteistosios. Šis prašymas pagrįstas tik iš dalies. Kaip minėta, apeliacinis procesas vyko pagal nuteistosios apeliacinį skundą. Apeliaciniu skundu nuteistoji siekė, kad būtų panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir byla jos atžvilgiu nutraukta arba ji būtų išteisinta. Taip pat apeliaciniu skundu nuteistoji siekė, kad būtų panaikinta nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei pakeista nuosprendžio dalis dėl proceso išlaidų priteisimo. Nuteistosios prašymo dėl proceso išlaidų sumažinimo dalis buvo pagrįsta ir patenkinta (per pusę sumažintos iš nuteistosios nukentėjusiojo naudai priteistos atstovavimo išlaidos), todėl atsižvelgus į tai darytina išvada, kad yra pagrindas sumažinti ir prašomas priteisti išlaidas už atstovo paslaugas apeliacinės instancijos teisme iki 400 Lt.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Pakeisti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo.

Iš nuteistosios G. A. nukentėjusiojo L. I. naudai priteistą sumą proceso išlaidoms (išlaidoms už teisinę pagalbą) atlyginti sumažinti nuo 1000 Lt iki 500 Lt.

Priteisti iš nuteistosios G. A. L. I. 400 Lt jo turėtų proceso išlaidų (išlaidų už teisinę pagalbą) apeliacinės instancijos teisme.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.