- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-03
- Bylos Nr.
- I-3046-394/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00002-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- Ž. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. Š. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-16 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 3 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2018-03-22 iki skundo padavimo dienos (2018-12-31), pažeidžiant kalinimo sąlygas. ŠTI kamerose nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, norint išsikviesti pareigūną, tenka daužyti į duris. Turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normos reikalavimų, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliukų, sienos pažaliavusios nuo pelėsio, jie nebuvo valomi ir laistomi, buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto. ŠTI kamerose neveikė ventiliacija, vėdinama tik per langus, drėgna ir tamsu, oro judėjimo greitis neatitinka higienos normos reikalavimų, nėra užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas bei tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės puvo. Apatinį trikotažą ir viršutinius rūbus plaudavo tik tuo atveju, jeigu suimtasis sąskaitoje turėdavo pinigų. Vienam mėnesiui gaudavo tik vieną rulonėlį tualetinio popieriaus, kurio neužtekdavo. Kamerose buvo pilna tarakonų, vorų, pelių, utėlių ir blakių, Šiaulių TI administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos. Maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kilokalorijų, kol išdalindavo maistą, jis atšaldavo. Šiaulių TI nebūdavo užtikrinami ilgalaikiai pasimatymai, dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą, naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Kamerose buvo laikoma po 4-6 asmenis, leistina kamerose laikomų asmenų norma buvo viršyta daugelį kartų, pažeistas gyvenamojo ploto dydis. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė nepatogumus, pergyvenimus, stresą.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė (18-19, 111, 114-115 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (111 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (25-35 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI skundui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2018-03-23 iki 2018-12-31 skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,63 iki 18,2 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas. Pareiškėjui visas kalinimo dienas kameros plotas atitiko nustatytus reikalavimus, todėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.
Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sienelių aukštis kur kas didesnis, nei 1,5 metro, akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą.
Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus.
Atsakovas pažymi, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-359 ir 2018-04-18 įsakymu Nr. 1/01-130 suimtiesiems nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė vykdoma pagal Bausmių vykdymo kodekso normas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Nei viename patikrinimo akte nėra nustatyta, kad pastato konstrukcijose buvo asbesto.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui. Atsakovas suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę, tačiau nėra atsakingas už tai, kad dėl tam tikrų priežasčių jie nesinaudoja jiems teikiama paslauga, todėl pareiškėjos pretenzijos dėl to, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos skalbti viršutinius drabužius, neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas skundžiasi per mažu išduoto tualetinio popieriaus kiekiu, tačiau Šiaulių TI pareigūnai negali būti atsakingi už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis normomis, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažo tualetinio popieriaus kiekio yra individualios ir negali būti pripažintos pagrįstomis.
Atsakovas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo ir tik vieno karto maudytis į dušą nuvedimo nepagrįstos, todėl turėtų būti atmestos.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI asmenys buvo maitinami visaverčiu maistu pagal LR Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymais patvirtintus valgiaraščius. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius atliko mikrobiologinius tyrimus, kurių metu nenustatyta jokių pažeidimų. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrinimų metu esminių pažeidimų Šiaulių TI nenustatė. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas. Prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus iš pareiškėjo nebuvo gauta.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo Ž. Š. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 3 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2018-03-22 iki 2018-12-31, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2019-01-09 pažymos Nr. 60/09-979 (37-43 b. l.) matyti, kad pareiškėjas Ž. Š. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2018-03-23 iki 2018-12-31, viso 285 dienas, kamerose Nr. 3, 61, 43, 63, 15 ir 6, vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,63 kv. m. iki 18,16 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (37-43 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (44-45 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1-5), nustatė, kad kamerose Nr. 43, 63 ir 15, kai jose buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinių mazgų plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šiose kamerose buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kamerose Nr. 3, 61 ir 6, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą (46-49 b. l.) matosi, kad tik kameroje Nr. 15, kurioje gali būti laikomi daugiausia 5 asmenys ir pakanka trijų dviaukščių gultų, nurodyti penki dviaukščiai gultai, t. y. du pertekliniai, tačiau iš Ūkio skyriaus pažymos apie 2018 metais atliktus remonto darbus matosi, kad lovos, kurių skaičius neatitinka kameros kvadratūros, kameroje Nr. 15 demontuotos 2018 m. balandžio mėn. (56 b. l.), t.y. iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą 2018 m. gruodžio 4 d., todėl nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų tiek šioje kameroje, tiek kitose kamerose buvo itin suvaržyta.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė ventiliacija, vėdinama tik per langus, drėgna ir tamsu, oro judėjimo greitis neatitinka higienos normos reikalavimų, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas bei tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (76-93 b. l.), iš kurių matosi, kad 2018 m. kovo 21 d. buvo patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 43 ir 61, oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, matomų pelėsių nėra (78-80 b. l.). 2018 m. balandžio 10 d. patikrinta pareiškėjo laikymo kamera Nr. 3, išmatuota santykinė oro drėgmė, oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, vizualiai matomo pelėsio nėra (81-84 b. l.). 2018 m. birželio 1 d. grįžtamosios kontrolės metu įvertinus kamerų būklę dėl higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimų pažeidimo pašalinimo, nustatyta, kad kameroje Nr. 63 lempos naudojamos su gaubtais (87-88 b. l.). Kameros Nr. 43 ir 61 patikrintos ir 2018 m. rugpjūčio 28 d. patikrinimo metu, oro temperatūra atitiko reikalavimus (92-93 b. l.). Iš pažymų apie 2017-2018 metais atliktus remonto darbus matosi, kad pareiškėjo laikymo kameros nei 2017 m., nei 2018 metais remontuojamos nebuvo (50-62 b. l.). Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie kamerų Nr. 63, 6 ir 15 oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę, dirbtinę apšvietą, pelėsio nebuvimą, nors pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, šalta, drėgna, tamsu, kameros neremontuotos, sienos pasidengusios pelėsiu. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kamerose Nr. 6, 15 ir 63 buvo laikomas, pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, bei 39 punkto, numatančio ant patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad kameros buvo vėdinamos per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturi pagrindo.
Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą, naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (44-45 b. l.) matosi, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB ar PDF plokštės, sienelių aukštis nuo 1,82 iki 2,37 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kameroje atskirti nuo likusios kameros erdvės. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis ar užuolaidomis, paprastai pripažįstama, jog pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus, kad atsakovas nepateikė duomenų apie įėjimų į sanitarinius mazgus atitvėrimą, laikytina, jog privatumas pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintas. Be to, nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 4-5 asmenis, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punkte ir pasakyta, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.).
Pareiškėjas nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja CPT nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliuko, nuolat buvo šiukšlių sienos pažaliavusios nuo pelėsio, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, juose jautėsi nemalonus kvapas, be to, juose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto.
LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.
Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 ir 2018-04-16 įsakymu Nr. 1/01-130 nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsnių nustatyta tvarka (66-67 b. l.). Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 22,44 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017 m. gruodžio 1 d. ir 2018 m. birželio 1 d. patikrinimų metu konstatavo, kad vertinant Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelius pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34 punkto reikalavimus, nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi, valomi kasdien Šiaulių TI vadovo nustatyta tvarka, kiemeliuose sumontuoti lietaus nutekėjimo vamzdžiai (76-77, 85-86 b. l.). Pareiškėjas skunde nurodo, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjo teiginiai dėl asbesto buvimo deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad buvimo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, per mėnesį gaudavo tik vieną rulonėlį tualetinio popieriaus.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (nauja redakcija nuo 2017-01-01) numato, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalai pagalvei ir antklodei, taip pat higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis ir dezodorantas), o jeigu asmuo su savimi turi ne visas nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenimis aprūpinami tik nemokūs asmenys, esant rašytiniam jų prašymui. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę, o 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės kiekio, jos būklės, neišdavimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, pareiškėjas nenurodo, kad jis buvo nemokus ir raštu prašė išduoti jam tualetinį popierių, tačiau to nebuvo padaryta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl čiužinių būklės, patalynės ir tualetinio popieriaus trūkumo atmestinos, kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI apatinį trikotažą plaudavo tik tuo atveju, jeigu suimtasis sąskaitoje turėdavo pinigų.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintame Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos apraše bei 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintame Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos apraše bei 2015-11-02 tvarkos aprašo papildyme (68-75 b. l.) nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką; viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus, viršutiniai skalbiniai skalbti priimami kartą per mėnesį pagal surinkimo grafiką; jeigu suimtasis (nuteistasis) neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, patikrinus sąskaitą ir nustačius, kad pinigų neturi ne trumpiau kaip tris mėnesius, viršutiniai rūbai skalbiami įstaigos skalbykloje. Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti asmeninius drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir visi vienoje kameroje esantys asmenys. Pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo pretenzijos dėl šilto vandens nebuvimo kamerose atmestinos, kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jo prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.
Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovas atsiliepime tik išanalizavo teisės aktus, reglamentuojančius kamerų aprūpinimą baldais, tačiau visiškai nepasisakė dėl konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose buvusių baldų, pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (46-49 b. l.) nurodyti tik stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos, iš pateiktų kamerų fotonuotraukų taip pat nesimato, ar kamerose buvo veidrodžiai, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo kameros nebuvo tinkamai aprūpintos privalomu inventoriumi, konkrečiai imant veidrodžiais, taigi atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti, o pareiškėjas galėjo dėl to patirti tam tikrus nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą. Teisinis reglamentavimas nenumato tualeto reikmenų spintelių įrengimo kamerose, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl jų nebuvimo atmestinos, kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, kol išdalindavo maistą, jis atšaldavo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą, riebalų – 72 g, baltymų – 72 g, angliavandenių 334 g. LR suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (redakcija, galiojanti nuo 2015-07-20, toliau – Taisyklės). Taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai, 7 punkte nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi, dėl netinkamo maitinimo nesiskundė. Iš byloje esančio 2018 m. gegužės 18 d. cheminių tyrimų protokolo (99 b. l.) matosi, kad atlikto tyrimo metu nustatyta, jog Šiaulių TI 2018 m. gegužės 10 d. paimto maisto mėginio energetinė vertė yra 3564 kcal, taigi nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų. Tačiau Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2018-04-24 atlikto patikrinimo metų konstatavo, jog Šiaulių TI nėra užtikrinama patiekalų terminio apdorojimo bei pateikimo temperatūra ir nurodė užtikrinti atvežto karšto maisto laikymą atitinkamoje temperatūroje (94-97 b. l.), taigi pasitvirtino pareiškėjo teiginys, kad maistas Šiaulių TI dalinamas atšalęs.
Pareiškėjas nurodo, kad įstaigoje nebūdavo užtikrinami ilgalaikiai pasimatymai. Atsakovas į bylą pateikė 2019-01-11 pažymą Nr. 60/09-1426 (64 b. l.), kurioje nurodyta, kad per laikotarpį nuo 2018-03-23 iki 2018-12-31 iš Ž. Š. prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus negauta, todėl ilgalaikiai pasimatymai suteikti nebuvo. Pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo skundžiasi abstrakčiai, nenurodo, su kuo jis pageidavo ilgalaikio pasimatymo ir prašė Šiaulių TI administracijos jam tokį pasimatymą suteikti, o Šiaulių TI administracija atsisakė tai padaryti, kada tai buvo, todėl pareiškėjo teiginys dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo atmestinas, kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus (103 dienos), visą laikymo laiką neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, iš jų nuolat sklindantis nemalonus kvapas, nustatyti pažeidimai dėl kamerų aprūpinimo privalomu inventoriumi, dėl maitinimo sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl kamerų būklės ar kitų laikymo sąlygų Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms nesiskundė (65 b. l.), nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018, 2018-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2613-552/2018, 2019-02-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1080-662/2019 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 850 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Ž. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 850,00 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.