Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-17 · Administracinė byla Nr. I-3406-320/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-17
Bylos Nr.
I-3406-320/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00191-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Administracinė byla Nr. I-3406-320/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00191-2019-7
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS2019 m. balandžio 17 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. K. (toliau – ir D. K., ir pareiškėjas) skundu (b. 2-15) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 17 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI, atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2018 lapkričio 6 d. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Papildomi baldai dar labiau mažino kameros plotą. Išreiškė nuomonę, kad iš kameros ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pažymi, kad Kauno TI nebuvo pakankamas socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai užtikrinta kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į šią veiklą įtraukti suimtuosius. Pareiškėjo teigimu gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą reikia daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėjas teigė, kad Kauno TI turėjo teisę į tik vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Teigė, kad, remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pasivaikščiojimo kiemelių būklė neatitiko higienos normų. Nurodė, kad kameroje blogai veikė ventiliacija, buvo drėgna, netinkamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas. Nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas, kadangi maistas būdavo šaltas, maistas pateikiamas nehigieniškomis sąlygomis. Dėl nurodytų veiksnių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų juto diskomfortą, papildomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK). prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Kauno TI su skundu nesutiko (b. l. 21-28). Nurodė, kad pareiškėjui Kauno TI buvo užtikrintas 3,6 kv. m teisės aktuose nustatytas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas. Kauno TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, stalo teniso kambarį, koplyčią, biblioteką. Nurodo, kad visose Kauno TI kamerose yra įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, kurie veikia. Atsakovės atstovas nurodė, kad pasivaikščiojimų trukmė buvo tokia, kokią numatė tuo metu galioję teisės aktai. Teigė, kad visuomenės sveikatos centrai reguliariai atlieka kamerų patikrinimus, siekiant nustatyti, kaip įstaigoje laikomasi higienos normų reikalavimų. Kamerų yra įrengtos taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Asmenys Kauno TI maitinami vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 įtvirtintais reikalavimais. Teisės aktai nenumato maisto dalinimo su pirštinėmis, tačiau siekiant optimaliai užtikrinti maisto higieną maistą dalinantys asmenys naudoja vienkartines pirštines. Tiekiamo maisto valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Suimtųjų ir (arba) nuteistųjų skundai, susiję su maitinimo kokybe, yra persiunčiami UAB „Niklita“, teikiančiai maitinimo paslaugas Kauno TI. Kiekvieną dieną maisto išvaizdą ir kvapą įvertina ir išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos vyriausiasis specialistas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Kontrolinius maisto cheminės sudėties patikrinimus Kauno TI reguliariai atlieka tyrimų centrai. Ginčo nagrinėjimo laikotarpiu maisto kokybės pažeidimų nenustatė nei tyrimų centrai savo išvadose, nei Kauno TI apsaugos ir priežiūros pareigūnai kasdien pildomuose pagaminto maisto kokybės vertinimo apskaitos žurnaluose. Pažymėjo kad visuomenės sveikatos centrai reguliariai tikrina, kaip įstaigoje laikomasi higienos normų reikalavimų, ir tuo tikslu atlieka kamerų patikrinimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė nepagrįstas aplinkybes, neįrodė kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2018 lapkričio 6 d. kalinamas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. buvo laikomas kameroje Nr. 141 (kameros plotas 14,05 kv.m ) kartu su 2-3 asmenimis; nuo 2017-08-08 iki 2017-09-22 laikomas kameroje 129 (kameros plotas 20,44 kv.m) kartu su 3-5 asmenimis; nuo 2017-09-22 iki 2018-03-29 kameroje 346 (kameros plotas 15,94 kv.m) kartu su 2-4 asmenimis; nuo 2018-04-03 iki 2018-04-03 kameroje 339 (kameros plotas 15,32 kv.m ) kartu su 3-4 asmenimis, nuo 2018-04-03 iki 2018-11-06 kameroje 211(kameros plotas 16,33 kv.m) kartu su 3-4 asmenimis (b. l. 121-133).

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais Kauno TI pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl pareiškėjui tekusio minimalaus ploto -3,6 kv. m. nebuvo pažeistas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kadangi nagrinėjamu atveju minimalios ploto normos pažeidimas nekonstatuotas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų bei įrenginių užimamo ploto.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose nebuvo veikiančių pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl kilus pavojui, pareigūnų nebūtų galima prisišaukti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimų moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog visose Kauno TI kamerose įrengti aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai, kurie yra veikiantys.

Pareiškėjas nenurodė, kada, kurioje kameroje ir kaip koks konkretus pavojus jam buvo kilęs, kuomet jis galimai negalėjo prisišaukti pagalbos. Šias aplinkybes pareiškėjas nurodė abstrakčiai, grindė jas į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog galimai kilus pavojui, pagalbos jis negalėtų pasišaukti, tačiau duomenų apie realiai kilusias neigiamas pasekmes, konfliktines situacijas ar kilusius pavojus sveikatai ar gyvybei byloje nėra. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, jog jam nebuvo suteikta galimybė sportuoti, nebuvo socialinės reabilitacijos programų.

Byloje pateiktas Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašas (b. l. 33-35) patvirtina, jog suimtieji ir nuteistieji laikomi vienoje kameroje, jiems pageidaujant išvedami pasivaikščioti į kiemus, kuriuose įrengta sportinė įranga (Aprašo 22 p.). Kauno TI direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-280 taip pat yra patvirtinta Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (b. l. 36-42). Skunde pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė bei išvardino, jog nebuvo užtikrintas jam suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti suimtuosius. Spręstina, jog pareiškėjas įvairiose programose galėjo dalyvauti savo noru, tačiau teismui nepateikė jokių duomenų apie tai į kokias programas pareiškėjas užsirašė, nepateikė duomenų ar kreipėsi į administraciją dėl dalyvavimo programoje ar kitame užsiėmime, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš to, kad jam nebuvo suteikta galimybė ne mažiau kaip 8 valandos būti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, jie buvo netvarkingi, sienos pažaliavusios, nutrupėję.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į ilgesnės trukmės pasivaikščiojimą, atsižvelgiama į tai, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose. Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemuose įrengimo. Pažymėtina ir tai, kad bylos medžiagoje esanti fotonuotrauka (b. l. 60) paneigia pareiškėjos argumentus dėl netinkamai įrengtų ar netvarkingų privaikščiojimų kiemelių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai dalyje dėl 1 val. pasivaikščiojimų trukmės, tvarkos ir kiemelių įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose yra netinkama ventiliacija, todėl trūko gryno oro.

Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Atsakovo į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 71-72) patvirtina, kad Kauno TI kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija. Byloje yra pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktai, kuriuose Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimų pažeidimų nėra nustatyta (b. l. 74-92). Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimo įrengimas, neatitiko galiojusių higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dieną trūko natūralios šviesos, apšvietimas buvo per silpnas, o dirbtinis apšvietimas – per stiprus.

Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas. Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja nei naktinio apšvietimo, nei natūralaus apšvietimo koeficiento.

Duomenų apie kamerų, kuriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, natūralią ir dirbtinę apšvietą į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos kamerų apšvietos nesikreipė, pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kamerų Nr. 141, 129, 346, 339, 211 apšvietos jo buvimo minėtose kamerose laikotarpiais dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl kamerų, kuriose jis kalėjo ginčui aktualiu laikotarpiu, netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta temperatūra, todėl buvo šalta žiemą, o vasara – karšta.

Anksčiau minėtų higienos normų 16 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Atsakovės atstovas nurodo, kad šildymas užtikrinamas visose kamerose ir yra centralizuotas, visose kamerose yra radiatoriai.

Minėta, kad byloje nepateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl kamerų Nr. 141, 129, 346, 339, 211 kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikoma pareiškėjas, sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams. Iš pateiktų aktų matyti (b. l. 74-92) , kad tikrintose kamerose temperatūra tikrinimo laikotarpiais atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nenustatyta, jog pareiškėja dėl netinkamos temperatūros kreipėsi į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjos teiginiai dėl temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikytini nepagrįstais. Taigi, nurodyti pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kokiais laikotarpiais ir kada konkrečiai temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl šie jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, patiekiamas maistas buvo šaltas, maisto dalintojas maistą dalino be higieninių pirštinių.

Atsakovės atstovas nurodė, kad tiekiamo maisto valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Suimtųjų ir (arba) nuteistųjų skundai, susiję su maitinimo kokybe, yra persiunčiami UAB „Niklita“, teikiančiai maitinimo paslaugas Kauno TI. Kiekvieną dieną maisto išvaizdą ir kvapą įvertina ir išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos vyriausiasis specialistas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Kontrolinius maisto cheminės sudėties patikrinimus Kauno TI reguliariai atlieka tyrimų centrai.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 41 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę – ne mažiau kaip 2298 kcal. Į bylą pateikti Kauno technologijos universiteto maisto instituto Tyrimų protokolai (b. l. 61-65) paneigia pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Minėta, jog, pagal žalos atlyginimą reguliuojančias teisės normas, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tada, kai yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl šių neteisėtų veiksmų. Nenustačius, kad ginčo laikotarpiu Kauno TI pažeidė teisės aktų reikalavimus, skirtus užtikrinti D. K. teises į tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas, t.y. nenustačius neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį kilti, valstybei neatsiranda pareiga pareiškėjui atlyginti jo nurodytą žalą. Dėl aukščiau nurodytų argumentų pareiškėjo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. K. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Irena Varžinskienė