Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Liudmilos Zaborovskos ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei prokurorei Ugnei Arlauskaitei-Rinkevičienei, atsakovės atstovui Vidui Vanagui, trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl sprendimo dalies panaikinimo, atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, tretieji suinteresuoti asmenys Aplinkos ministerija, A. A., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vyriausiasis prokuroras padavė teismui pareiškimą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006-09-19 sprendimo Nr. 2.5-41-23342 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei A. A.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo perduodant neatlygintinai 0,71 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemę, patenkančią į 0,9 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone.

Skundžiamu sprendimu atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko J. P. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,17 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, Kupiškio rajone, Panevėžio apskrityje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 1,91 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir bendrą 1,99 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus apskrityje.

Nekilnojamojo turto registre skundžiamo VAVA sprendimo pagrindu buvo įregistruota A. A. nuosavybės teisė į 0,9 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą.

Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos pateiktus dokumentus: 2010-01-27 pažymą apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P1001-0031 bei 2010-01-28 pažymą apie tekstinius LR miškų valstybės kadastro duomenis Taksaciniai rodikliai Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,71 ha valstybinės reikšmės miško plotas.

Remiasi Konstitucijos 47 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktu, 16 straipsniu.

Aiškina, kad VAVA sprendimu atkuriant nuosavybės teises į 0,9 ha žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas (0,71 ha), toks sprendimas iš dalies prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Remiasi Prokuratūros įstatymo 19 straipsniu ir paaiškina, kad gina viešąjį interesą. Taip pat remiasi Seimo 2003-07-04 nutarimu „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“. Atkreipia dėmesį į tai, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai.

Teisme prokuroras palaikė pareiškimą ir prašė tenkinti. Paaiškino, kad valstybinio miško koordinatės yra aiškios, nes valstybinės reikšmės miškų plotai sužymėti taksaciniais sklypais, VĮ Registrų centro pateikiamuose duomenyse yra tos pačios koordinatės.

Pareiškėjas ginčydamas sprendimo dalį nenurodo konkrečios miško buvimo vietos, todėl prašymą tenkinus, teismo sprendimą įvykdyti nebus galimybės. Pareiškėjas privalėjo konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas (pateikti VĮ Registrų centro įregistruotą ginčijamo žemės sklypo geodezinių matavimų bylą). Prašo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Remiasi Konstitucijos 47 straipsniu, Miškų įstatymo 4 straipsniu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių reikalavimais, Žemės įstatymo 6 straipsniu ir teigia, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes jį priimant pažeistos imperatyvios teisės aktų normos. Su pareiškimu ir jame išdėstytais prašymais sutinka ir prašo tenkinti reikalavimus.

Teismo posėdyje atstovė palaikė pareiškimą ir prašė tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimas tenkintinas.

Pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006-09-19 priimto sprendimo Nr. 2.5-41-23342 dalies, kuria A. A. atkurtos nuosavybės teisės į 0,71 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemę, patenkančią į 0,9 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, panaikinimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo sprendimuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (2007-09-06 nutarimas).

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privatinėn nuosavybėn negalima. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (įstatymo redakcija, buvusi aktuali nuo 2005-05-26 iki 2006-11-15) 6 straipsnio 2 dalį, 4 dalį, 13 straipsnio 1 punktą miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį - nuosavybės teisių atkūrimo būdu privačion nuosavybėn jie neperduodami.

Vilniaus apskrities viršininko 2006-09-19 sprendimu Nr. 2.5-41-23342 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei A. A.“ A. A. atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko J. P. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,17 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, Kupiškio rajone, Panevėžio apskrityje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 1,91 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir bendrą 1,99 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus apskrityje (b. l. 24).

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (b. l. 15), Vilniaus apskrities viršininko 2006-09-19 sprendimo Nr. 2.5-41-23342 pagrindu 2006-11-17 (2006-12-14 versija) įregistruotos A. A. nuosavybės teisės į 0,9 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Riešės k.v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, kuriame yra 0,6 ha miško žemės plotas. Nurodyta, kad žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Pateiktoje Kadastro žemėlapio ištraukoje matyti, kad sklype 1472 yra miškas (b. l. 12). Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos pateikta 2010 01 27 pažyma apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas Nr. P1001-0031 (b. l. 20) ir 2010 01 28 pažyma apie tekstinius LR miškų valstybės kadastro duomenis Taksaciniai rodikliai Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 21) patvirtina, kad ginčo žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,71 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Pagal pateiktą miškų plotų schemos fragmentą, Verkių girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo 11 ir 12 sklypai, 74 kvartalo 22 sklypas patenka į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Verkių girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo 11 ir 12 sklypai, 74 kvartalo 22 sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154, kuris tikslintas 2004-11-03 nutarimu Nr. 1370, priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Žemės sklypo plane, kuris buvo derinamas iki ginčijamo sprendimo priėmimo, pažymėta, kad žemės plote yra 0,60 ha miško žemė (b. l. 28), žemės sklypo abrise (b. l. 31) taip pat pažymėta, kad į sklypą patenka miškas.

Tai reiškia, kad ir žemėtvarkos projektas, patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2005-12-21 įsakymu Nr. 2.3-12013-41 „Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtino“, ir Vilniaus apskrities viršininko 2006-09-19 sprendimas Nr. 2.5-41-23342 priimti jau po to, kai aptariamas žemės sklypas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Todėl konstatuotina, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos į valstybinės reikšmės mišką Miškų įstatymo prasme (nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Miškų įstatymo (2001-04-10 įstatymas Nr. IX-240) redakcijos 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Šioje nuostatoje taip pat nustatyta, jog valstybinės reikšmės miškai – tai, be kita ko, kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (6 punktas)), nors pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką negalėjo būti atkurtos, toks miškas yra valstybės išperkamas. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 6 straipsnį bei Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius. Nustačius, kad nuosavybės teisė į mišką atkurta pažeidžiant nurodytas Konstitucijos ir įstatymų nuostatas, toks sprendimas besąlygiškai turi būti naikinamas. Todėl sprendimo dalis, kuria atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, turi būti panaikinta.

Atsakovo argumentai dėl to, kad skundo tenkinimo atveju, teismo sprendimo nebus įmanoma vykdyti, nes pareiškėjas nenurodė tikslių ginčo objekto ribų (nepateikė VĮ Registrų centre įregistruotos ginčijamo žemės sklypo geodezinių matavimų bylos) atmestinai, nes jie susiję su sprendimo vykdymu. Kaip atsakovas spręs sprendimo vykdymo klausimus, priklausys nuo pačio atsakovo bei nuo piliečio, kuriam nuosavybės teisė ginčijamu sprendimu buvo atkurta, bendradarbiavimo, nuo kitų procedūrų, kurios taikomos nuosavybės teisių atkūrimo procese vykdymo. Pagal į bylą pateiktus įrodymus (Miškų plotų schemos fragmentas), ginčo sklypo ribos yra pakankamai aiškios. Be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalį, teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas.

Atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek teismo posėdyje teigė, jog skundžiamas sprendimas yra priimtas vadovaujantis galiojančiais administraciniais aktais – Vilniaus apskrities viršininko 2005-12-21 įsakymu Nr. 2.3-12013-41 patvirtintu žemės reformos žemėtvarkos projektu, todėl, ginčijant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turėtų būti atitinkamai nuginčyti ir administraciniai aktai, kurių pagrindų jis priimtas.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-102/2010, A146-976/2009, P6-184/2007, A3-438/2004), priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatomis. Be to, nustačius, kad tam tikras individualus administracinis aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams, jis laikytinas neteisėtu, nepaisant to, kad jis galimai neprieštarauja žemesnio lygmens teisės aktams. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad ginčijami individualūs administraciniai aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams, jie gali būti panaikinti kaip neteisėti, toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną (pavyzdžiui, 2009-06-22 nutarimas).

Pažymėtina, jog atsakovo nurodytų žemės sklypo suformavimo dokumentų pagrindu nuosavybės teisės asmenims tiesiogiai neatsiranda. Atsakovo nurodyti administraciniai aktai, inter alia žemės reformos žemėtvarkos projektas, yra tik vienas iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros elementų, kuris pats savaime nesukuria asmenims nuosavybės teisės į konkretų turtą. Todėl argumentai, kad pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, neginčija žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų administracinių aktų, sprendžiant nagrinėjamą ginčą nėra reikšmingi, nes byloje nustatytas skundžiamo administracinio akto prieštaravimas įstatymams. Konstatavus, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas pats savaime jokių teisių ir pareigų tretiesiems asmenims nesukūrė, o pareiškėjas, ginčydamas sprendimo dalį, neprivalo atskirai ginčyti tokio projekto, nevertintini argumentai, jog toks žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo nustatyta tvarka suderintas su įgaliotomis institucijomis.

LR Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą pagal asmens, valstybės ar savivaldybės institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas. Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra aiškiai apibrėžtos viešojo intereso sąvokos, ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, tačiau įvertinus nusistovėjusią teisminę praktiką, darytina išvada, kad imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vertintinas kaip viešasis interesas.

Lietuvos Respublikos Seimo 2003-07-04 nutarimas “Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo” įpareigojo prokuratūrą, ginant viešuosius interesus, imtis priemonių, kad priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė ir tai patvirtina LR Konstitucinio Teismo 2005-05-13 bei 2006-03-14 nutarimai.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras teismui pateiktame pareiškime tinkamai vertino faktinę situaciją bei tinkamai taikė teisės normas, pagrįstai teigė, kad A. A. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą grąžinta žemė, kurios dalyje yra valstybinės reikšmės miškas. Pareiškimas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006-09-19 sprendimo Nr. 2.5-41-23342 dalies panaikinimo, yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. 2.5-41-23342 “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei A. A.“ dalį, kurioje A. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 0.71 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemę, patenkančią į 0,9 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.