Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015-05-22 sprendimą Nr. 69-53;panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-02-12 sprendimą Nr. (4)FR0682-98.

Pareiškėjos skundo argumentai dėl kuro panaudojimo privatiems poreikiams yra atmestini, nes Pareiškėjos direktorius 2013-06-04 pateiktame paaiškinime pripažino, kad pasinaudodavo bendrovės „Rokauto“ kuro kreditine kortele, įpildavo kuro į savo sutuoktinės vardu registruotą automobilį, kuriuo važinėja asmeniniais tikslais, panaudos sutartis dėl turto panaudojimo bendrovės ūkinėje veikloje nėra pasirašyta, vidutiniškai kas mėnesį užpildavo kuro už 300 Lt su PVM. Kurą asmeniniams tikslams naudojo nuo 2011-12-01. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų Pareiškėjos skundo teiginius dėl automobilio naudojimo įmonės reikmėms.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad yra išmokėtos komandiruotės išlaidos (dienpinigiai) Pareiškėjos direktoriui V. D.. Komandiruotėms į Vokietiją yra surašytas direktoriaus įsakymas. Pateiktose avansinėse apyskaitose padaryti įrašai, apie priskaičiuotus dienpinigius už komandiruotės dienų skaičių, nurodytą įsakyme, pagal tos šalies Vyriausybės patvirtintas normas. Komandiruotės išlaidoms priskirta tik apskaičiuota dienpinigių suma už įsakyme nurodytas dienas užsienio valstybėje. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pagal įmonės įsakymą padarytos žymos „K“. Pateisinančių dokumentų apie patirtas išlaidas kelionei bei kitas kelionės metu patirtas išlaidas nepateikė. Bendrovės direktorius V. D. 2014-11-06 pateikė paaiškinimą, kuriame išdėstė, kad į komandiruotes vyko, tačiau nerinko išlaidų dokumentų ir nepateikė jų buhalterijai, todėl jam išmokėti dienpinigiai negali būti pripažinti komandiruočių sąnaudomis bei vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio nuostatomis, Pareiškėjos išmokėti dienpinigiai pripažįstami A klasės pajamomis.

Teigia, kad mokestinio patikrinimo metu Pareiškėjos parduotų prekių (automobilių) PVM sąskaitos faktūros sutikrintos su tvarkomais apskaitos registrais „Išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registras“ ir „Parduotos transporto priemonės“. Apskaitos duomenys palyginti su „Didžioji knyga“ įrašais sąskaitoje 5001 (Pardavimo pajamos), 5005 (Suteiktų paslaugų pajamos), 5221 (Kitos netipinės veiklos pajamos). Duomenys, nurodyti Didžiojoje knygoje neatitinka su išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, Didžiojoje knygoje nurodyta daugiau. Pagal Pareiškėjos esamus buhalterinės apskaitos registrus ir pirminius dokumentus nustatyti neatitikimai: 2008 m. deklaruota pardavimų, įtrauktų į pelno mokesčio bazę daugiau 1 412 Lt, 2009 m. deklaruota mažiau 8 879 Lt, 2010 m. deklaruota mažiau 5 513 Lt, 2011 m. deklaruota mažiau 9 892 Lt, 2012 m. deklaruota daugiau 5 143 Lt.

Mokestinio patikrinimo metu Pareiškėja per 2008 - 2012 metus pardavė 1 626 vnt. naudotų automobilių, iš jų su „0“ PVM tarifu 1 193 vnt. Automobilių, išvežtų iš ES šalių bendrijos teritorijos, pardavimas įformintas eksporto deklaracijomis. Prekių gavėjai užsienio šalyse yra fiziniai asmenys. Pagal muitinės bendrojo dokumento dalis nustatyta, kad eksportuoti automobiliai iš Lietuvos teritorijos išvyko savo eiga, t. y. jie buvo techniškai tvarkingi. Muitinės bendruosiuose dokumentuose nenustatyta įrašų apie blogą transporto priemonių techninę būklę. Asmenų, įsigijusių tuos automobilius nėra galimybės apklausti ir patikslinti automobilių įsigijimo kainas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str., b. l. 119).

Šioje byloje ginčas vyksta dėl bendrovės „Rokauto“ 2008-2012 metais vykdytų automobilių pirkimo ir pardavimo fiziniams asmenims sandorių, taikant specialią PVM apmokestinimo schemos maržą, mokesčių bazės nustatymo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pagrįstumo.

Šiuo aspektu teismui svarbu nustatyti, ar mokestinėje byloje yra surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidusių mokesčių administratoriui teigti apie bendrovės „Rokauto“ tikrinamuoju laikotarpiu deklaruotas per mažas pajamas, ar mokesčių administratorius teisingai apskaičiavo mokesčius bei su jais susijusias sumas, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ji, šiuo atveju, neatsiejama nuo Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies, kurioje pasisakyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimti sprendimai (bendrine prasme) administracinėse bylose Nr. A11–648/2003, Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007).

Dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM).

Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą – tai specialus mokesčio apskaičiavimo būdas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnyje. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią MAĮ 70 straipsnio įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos „Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Remiantis Taisyklių 4 punktu, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio kad deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais. Pagal Taisyklių 6.1 punktą mokesčių administratorius sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal jo atliekamą įvertinimą gali priimti tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte. Šiuo atveju mokesčių administratorius įvertinimą atliko ir mokesčius bei su jais susijusias sumas priskaičiavo vadovaudamasis Taisyklių 4.1 punkto nuostatomis.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 4, 15, 19 straipsnių nuostatos aiškiai numato, kad mokestinio patikrinimo metu apskaičiuojamas pardavimo PVM nuo papildomai apskaičiuoto automobilių pardavimo kainų (maržos) skirtumo, įvertinus ir pripažinus pardavimo pajamas pagal Lietuvos pirkėjų pasisakymus, apie sumokėtas sumas už įsigyjamą automobilį ir tarp kainos, nurodytos pareiškėjos pirkimo pardavimo dokumentuose (PVM sąskaitose-faktūrose ir pirkimo pardavimo sutartyse). Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėja, tvarkydama buhalterinę apskaitą apskaičiavo PVM nuo pardavimo maržos, t. y. skirtumo tarp pardavimo kainos nurodytos PVM sąskaitose faktūrose ir automobilių įsigijimo kainos, kurį ir sumokėjo į biudžetą, tačiau mokestinio patikrinimo metu padidinus pardavimų vertę, apskaičiuojamas PVM tik nuo papildomai apskaičiuoto skirtumo, kuris padidino apmokestinamąją maržą ar pardavimo kainų skirtumą.

Nustatyta, kad bendrovė „Rokauto“ 2008-2012 metais vykdė prekybą naudotais automobiliais. Įsigytus naudotus automobilius Vokietijoje, Austrijoje, Danijos Karalystėje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje eksportavo Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, Kirgizijos, Uzbekijos gyventojams, dalį automobilių pardavė Lietuvos įmonėms bei fiziniams asmenims, taip pat Europos Sąjungos valstybėse. Mokesčių administratoriui atliekant mokestinį patikrinimą bei analizuojant pareiškėjos naudotų automobilių pardavimus kilo abejonių dėl sąskaitose - faktūrose nurodytų kainų realumo, todėl išsiuntė paklausimus Telšių AVMI, Kauno AVMl, Utenos AVMI, Alytaus AVMI, Panevėžio AVMI, Tauragės AVMI, Vilniaus AVMl, Marijampolės AVMl, Klaipėdos AVMl apklausti asmenis, įsigijusius transporto priemones iš bendrovės „Rokauto“, apklausė Šiaulių apskrityje gyvenančius pirkėjus, atliko kontrolės veiksmus - operatyvius patikrinimus. Atlikęs automobilių prekybos sandorių kainų analizę, mokesčių administratorius tikrinamuoju laikotarpiu konstatavo, kad atlikus eilę apskaičiavimų, palyginimų ir vertinimų, kuriuos patvirtina apklaustų 74 automobilių pirkėjų paaiškinimai, jog ne tik 74 pirkėjų PVM sąskaitose faktūrose buvo įrašomos tikrovės neatitinkančios kainos, bet ir kitiems automobilių pirkėjams pardavimo kainos buvo sumažinamos, tai buvo atliekama sistemingai. Todėl pareiškėjos automobilių pardavimo pajamos buvo didesnės 28,2 %, nei nurodyta apskaitos dokumentuose (Patikrinimo akto 2 lentelė). Tokią mokesčių administratoriaus poziciją patvirtina ir kiti šaltiniai, kuriuos analizavo mokesčių administratorius, teigdamas, kad pareiškėjos atrinktų automobilių pardavimo kainos, įrašytos į PVM sąskaitas - faktūras ir pirkimo pardavimo sutartis, palyginus su pirkėjų pasisakytomis kainomis buvo mažesnės 50,1 %, palyginus su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis kainomis Lietuvoje, buvo mažesnės 73,06 %, palyginus AB „Lietuvos draudimas“ taikomomis kainomis, buvo mažesnės 72,96%, o apklaustųjų automobilių pardavimai mažesni 15,31%, palyginus su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis kainomis, kas rodo, kad pirkėjų nurodyti duomenys nežymiai skiriasi nuo VšĮ „Emprekis“ skelbiamų kainų ir yra artimos rinkos kainoms. Mokesčių administratorius vertino pareiškėjos ir kitų Šiaulių apskrities bei Lietuvos įmonių pelningumo duomenis ir nustatė, kad pareiškėjos 2009-2012 pardavimų pelningumas buvo mažesnis negu kitų tokia pačia veikla užsiimančių Šiaulių apskrities ir Lietuvos įmonių. Šiaulių apskrities įmonių pelningumas 2009 m. - 30 %, pareiškėjos -19 %, 2010 m. - 24 %, pareiškėjos -11 %, 2011 m. - 16 %, pareiškėjos -8 %, 2012 m. - 28 %, Pareiškėjos - 12 %. Vidutiniškai per visą palyginamąjį laikotarpį pareiškėjos pelningumas buvo mažesnis -13 % už Šiaulių apskrities įmonių pelningumą, kas patvirtina mokesčių administratoriaus poziciją, jog pareiškėja neapskaitė visų gautų pajamų, o į apskaitos dokumentus įrašė tikrovės neatitinkančias kainas, t. y. naudotus automobilius pardavė už didesnę kainą, negu įrašė į sąskaitas - faktūras.

Taigi, mokesčių administratorius, turėdamas tokią informaciją apie mokesčio mokėtoją, turėjo teisę apskaičiuoti mokesčius bei kitas sumas, pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Atrankos būdu apklausti 74 fiziniai asmenys (pirkėjai) minėtais metais iš bendrovės įsigiję automobilius nurodė, jog automobilius pirkę didesnėmis kainomis, nei buvo nurodyta sąskaitose – faktūrose (2 t., b. l. 154-198, 3 t., b. l. 1-143, 5 t., b. l. 26-170). Šiais paaiškinimais teismas abejoti neturi pagrindo, nes tikrai nemažas asmenų kiekis patvirtino tas pačias aplinkybes, kai pirkę automobilius iš bendrovės „Rokauto“ didesnėmis kainomis nei buvo nurodyta sąskaitose – faktūrose; antra bendrovė nėra mokėjusi pelno mokesčio. Todėl šios aplinkybės teismui leidžia labiau tikėti nei netikėti (ABTĮ 57 str. 6 d.), kad automobilių pardavimo kainos per tikrinamąjį laikotarpį buvo mažinamos į sąskaitas - faktūras įrašant neteisingus duomenis.

Pareiškėjos deklaruoti automobilių įsigijimai iš Europos Sąjungos valstybių nesutampa su duomenų bazės VIES duomenimis, todėl šiais veiksmais ji pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-03-01 įsakymu Nr. VA-29 patvirtintų pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos FR0600 ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų užpildymo taisyklių nuostatas, nes netinkamai užpildė minėtą PVM deklaraciją FR0600, netiksliai deklaravo deklaruotinas sumas joje. Bylos įrodymai patvirtina, kad pažeidimai buvo daromi už visą tikrinamąjį laikotarpį, beveik visos PVM deklaracijos eilutės užpildytos neteisingai, palyginus su bendrovėje tvarkomais registrais. Todėl už nustatytus pažeidimus pagrįstai papildomai apskaičiuota 17 610 Lt.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, ginčo santykio teisinį reglamentavimą, LVAT praktiką, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo PVM nuo likusių automobilių iš visos pardavimų vertės, eliminuodamas apklaustus pirkėjus, įsigijusius automobilius iš pareiškėjos maržą ar apmokestinamąją vertę, papildomai apskaičiavo pagal pardavimo vertę nuo parduotų automobilių, kurių pirkėjai neapklausti, padidindamas pardavimų vertę 28,2% ir pagal teisės aktus naujai apskaičiavo mokesčio bazę, apmokestinęs PVM nustatytais tarifais kiekvieną mokestinį laikotarpį, papildomai apskaičiavo 125 908 Lt PVM (Patikrinimo akto 4 lentelė, 1 t., b. l. 158).

Dėl prekių suvartojimo PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti.

Pagal PVMĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, laikoma, kad prekė buvo PVM mokėtojo suvartota privatiems poreikiams tenkinti, jeigu PVM mokėtojo disponuojama prekė, kurios (o jeigu prekė pasigaminta, – jai pasigaminti sunaudotų kitų prekių ir (arba) paslaugų) pirkimo ir (arba) importo PVM ar jo dalis buvo PVM mokėtojo įtraukta į PVM atskaitą: 1) perduodama neatlygintinai, o asmuo, kuriam prekė perduota, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ta preke kaip jos savininkas, arba; 2) sunaudojama bet kokiu kitu būdu, jeigu PVM mokėtojas tokiam sunaudojimui skirtų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM pagal šį Įstatymą negalėtų atskaityti. Pagal PVMĮ 15 straipsnio nuostatas, PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti suvartotų prekių apmokestinamoji vertė yra įsigytų prekių - jų pirkimo kaina (išskyrus patį PVM).

Pareiškėja skunde teigia, kad apmoka fiksuoto dydžio įmokas už telefono ryšio paslaugas, nežino ir negali žinoti, kiek koks darbuotojas naudojasi telefonu asmeniniais tikslais, kuro pylimas pareiškėjos kreditine kortele į sutuoktinės vardu registruotą automobilį nėra nei neleistini atskaitymai, nei jo pajamos natūra, nes nebuvo jokio piktnaudžiavimo ar noro perkelti savo vartojimą bendrovei.

Pareiškėja nekontroliavo darbuotojų tarnybinių telefonų naudojimo asmeniniams poreikiams, jiems nebuvo nustatyti pokalbių limitai, pareiškėjos direktorius pripažino, kad darbuotojai telefonus naudojo ir asmeniniais tikslais, ir šis paaiškinimas laikytinas teisingu, todėl pripažintina, jog patikrinimo metu pagrįstai papildomai nuo 3 493,13 Lt išlaidų (15 % nuo visų paslaugų be PVM vertės, akto priedas 11) apskaičiuota 683 Lt PVM suma (akto 1.2.2 p.) bei 349 Lt PM (2008 m. ir 2010 m. papildomai PM dėl to neapskaičiuota; 2009 m. - 477 Lt x 20 % = 95 Lt; 2011 m. - 827 Lt x 15 % = 124 Lt; 2012 m. - 864 Lt x 15 % = 130 Lt (Patikrinimo akto 14 priedas). Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus argumentais, kad pareiškėjos direktoriaus pateikti paaiškinimai, kuriuose jis pripažino, kad darbuotojai naudojosi mobiliais telefonais asmeniniais tikslais, o pasikeitus pareiškėjos skundo argumentacijai, jais nėra pagrindo remtis, jie turi būti vertintini kritiškai stengiantis išvengti mokestinės prievolės. LVAT savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad pirminiai paaiškinimai pripažįstami objektyvesniais ir patikimesniais, nes jie yra neįtakoti laiko ir kitų aplinkybių (Administracinių teismų praktika Nr. 11, 2007 m., LVAT 2009-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-695/2009; LVAT administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Pareiškėjos direktorius 2013-06-04 pateiktame paaiškinime aiškiai pripažino, kad pasinaudodavo bendrovės „Rokauto“ kuro kreditine kortele, pildavo kurą į savo sutuoktinės vardu registruotą automobilį, kuriuo važinėjo asmeniniais tikslais, panaudos sutartis dėl turto panaudojimo bendrovės ūkinėje veikloje pasirašyta nebuvo, vidutiniškai kas mėnesį užpildavo kuro už 300 Lt su PVM. Kurą asmeniniams tikslams naudojo nuo 2011-12-01. Pareiškėja nei teismui, nei mokesčių administratoriui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjos skundo teiginius dėl automobilio naudojimo įmonės reikmėms.

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - GPMĮ) 17 straipsnio nuostatos numato, kad leidžiamiems atskaitymams priskiriamos visos išlaidos darbuotojų naudai, jeigu ši darbuotojų gauta nauda pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas yra gyventojų pajamų mokesčio objektas. Pagal Šias nuostatas išlaidų darbuotojo naudai priskyrimas leidžiamiems atskaitymams siejamas ne tiek su vieneto pajamų uždirbimu ar ekonominės naudos gavimu, o su darbuotojų gautos naudos priskyrimu gyventojų pajamų mokesčio objektui. Pagal GPMĮ 9 straipsnio nuostatas panaudoto kuro išlaidos priskiriamos gavėjo pajamomis natūra ir yra GPM objektas, todėl gautos pajamos natūra apmokestintos GPM.

Pareiškėjos direktorius V. D. savo avansinėse apyskaitose išlaidoms pagrįsti pateikė kuro įsigijimo čekius, pagal kuriuos nėra galimybių nustatyti, kuriam tikslui jie buvo panaudoti, nes kuras įsigytas ir ne darbo valandomis, t. y. anksti rytą arba po darbo valandų, yra atvejų, kai pirkta vėlai vakare, nedarbo dienomis bei švenčių dienomis. Nėra tikslios kuro apskaitos, aiškiai matyti kiek kuro nupirkta, tiek nurašyta į sąnaudas. Nėra galimybės nustatyti, kuriam tikslui buvo sunaudotas įsigytas automobilinis kuras, ar jis visas buvo naudojamas įmonės ūkinėje veikloje (t. II, b. l. 96-97, 107-111, 115-118, t. III, 174, t. IV, b. l. 13, 15, 43, 53, 68).

Savo paaiškinime V. D. pripažino, kad pasinaudodavo bendrovės „Rokauto“ kuro kreditine kortele, pildavo kurą į savo sutuoktinės vardu registruotą automobilį, kuriuo važinėjo asmeniniais tikslais. Todėl vadovaujantis GPMĮ 9 straipsnio nuostatomis, gauto turto (degalų) naudos pripažinimas nustatytas, kaip pajamos natūra. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009-05-19 įsakymu Nr. 1K-162 yra patvirtintas Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašas (toliau - Aprašas), pagal kurį įvertinamos gyventojo nuo 2009-07-01 gautos pajamos natūra. Iki 2009-06-30 gyventojų pajamos, gautos natūra, buvo vertinamos pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002-10-30 įsakymu Nr. 339 patvirtintos Pajamų, gautų natūra, pripažinimo ir įvertinimo tvarkos nuostatas.

Aprašo nuostatos numato, kad pajamų natūra davėjo patirtomis išlaidomis laikoma pajamų natūra davėjo gyventojo naudai išleista pinigų suma, sumokėta už perduotą turtą ar suteiktą paslaugą, vadinasi, gyventojo pajamos, gautos natūra, įvertinamos įskaitant pridėtinės vertės mokesčio sumą.

Todėl mokesčių administratorius pagrįstai V. D. pajamas natūra privatiems poreikiams tenkinti pripažino po 300 Lt per mėnesį nuo 2011-12-01 iki 2012-12-31, kurios sudaro 3 900 Lt (už 2011 m. 12 mėn. - 300 Lt; už 2012 m. 01-12 mėn.- 3 600 Lt) ir vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnyje nustatytais mokesčio tarifais, mokestinio patikrinimo metu nustatyta gauta nauda natūra 3 900 Lt apmokestino 15 % tarifu bei apskaičiavo 585 Lt GPM (už 2011 m.12 mėn. 300 x 15:100 = 45,00 Lt; už 2012 m. 01-12 mėn. 3600 x 15:100 = 540 Lt).

Taip pat mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos direktoriui V. D. išmokėtos komandiruotės išlaidos (dienpinigiai) komandiruotėms į Vokietiją. Avansinėse apyskaitose padaryti įrašai, apie priskaičiuotus dienpinigius už komandiruotės dienų skaičių, nurodytą įsakyme, pagal tos šalies Vyriausybės patvirtintas normas. Komandiruotės išlaidoms priskirta apskaičiuota dienpinigių suma už įsakyme nurodytas dienas užsienio valstybėje, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje padarytos žymos „K“, tačiau pateisinančių dokumentų apie patirtas išlaidas kelionei bei kitas kelionės metu patirtas išlaidas bendrovė nei teismui, nei mokesčių administratoriui nepateikė. Pareiškėjos direktorius 2013-06-04 paaiškinime nurodė, kad į komandiruotes vyko, tačiau nerinko išlaidų dokumentų, nepateikė jų buhalterijai. Dokumentai patvirtina, kad avansinėje apyskaitoje dėl komandiruotės į Vokietiją yra pateiktos PVM sąskaitos faktūros iš Lietuvos įmonių, grynųjų pinigų įnešimo į pareiškėjos banko sąskaitą kvitai, kuro pirkimo kvitai, apmokėjimo dokumentai už prekes pagal pateiktas sąskaitas faktūras buvo pasirašinėjami Lietuvoje. Teismas laiko, kad šie dokumentai aiškiai įrodo, kad V. D. nebuvo išvykęs į komandiruotę, dirbo Lietuvoje, jam išmokėti dienpinigiai negali būti pripažinti komandiruočių sąnaudomis, todėl šios išlaidos (išmokėti dienpinigiai) mokesčio administratoriaus pagrįstai pripažįstami A klasės pajamomis (GPMĮ 22 straipsnio nuostatos).

Šiais veiksmais pareiškėja pažeidė PMĮ 17 straipsnio nuostatas, nes kuro dalį ir mobiliojo ryšio telefoninių pokalbių asmeniniams poreikiams tenkinti paslaugų priskyrė leidžiamiems atskaitymams. Pareiškėja priskyrė leidžiamiems atskaitymams sumokėtas sumas už dalį įsigytų prekių ir paslaugų, kurios nebuvo skirtos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Dėl to, leidžiami atskaitymai mažinami ir didinamas apmokestinamasis pelnas. Pareiškėjos išmokėtos išmokos komandiruotėms gyventojo atžvilgiu, nesant pagrindžiančių dokumentų, pripažįstamos A klasės pajamomis, susijusios su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais pajamos, todėl šios išmokos yra GPM objektas pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas šiais savo veiksmais pažeidė PMĮ 4 straipsnio nuostatas, nes 2008 - 2012 m. automobilių pardavimo pajamas sumažino papildomai apskaičiuota nedeklaruota mokesčio baze, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis PMĮ 5 straipsnio nuostatomis, pagrįstai apskaičiavo pelno mokesčio tarifu kiekvieną mokestinį laikotarpį, viso - 856 161 Lt PM (Patikrinimo akto 14 priedas).