- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-17
- Bylos Nr.
- A-2753-858/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02342-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis, Stasys Gagys, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. (R. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. (R. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. birželio 22 d. sprendimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui R. P., panaikinimo“ Nr. (15/5-2)11U-895(00969) (toliau – ir Sprendimas).Pareiškėjas paaiškino, kad jis kreipėsi į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Druskininkų grupę, prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas), tuo pagrindu, kad jis yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo (toliau – ir Lietuvos filialas, filialas) valdybos narys. Pareiškėjas, prašydamas pakeisti leidimą, pateikė Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą 2016 m. vasario 10 d. raštą dėl ne pelno organizacijų finansavimo (toliau – ir Raštas), kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.Pareiškėjas nesutiko su Sprendime padaryta išvada, kad jis, kreipdamasi dėl leidimo pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjo teigimu, tokia išvada buvo padaryta remiantis tik vienu dokumentu ir neįvertinus kitų turinčių reikšmės aplinkybių. Ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas juridinių asmenų registre užregistruotas dar 2015 m. sausio 14 d., filialui suteiktas kodas, organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos filialo nuostatuose nėra nustatyta, jog Švedijos Karalystės organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis ir pagrindinis filialo pajamų šaltinis. Nuostatuose pažymėta, kad Lietuvos filialui gali būti perduotos ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo naudotis jomis savo vykdomoje veikloje. Pareiškėjo nuomone, atsakovo išvada dėl jo keliamos nelegalios migracijos grėsmės neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsta.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagristą.Migracijos departamentas nurodė, kad, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjo ir kitų savanorių, atvykstančių dirbti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą, pagrindinis tikslas yra užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje, kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją (toliau – ir Kultūros ministerija) su 2017 m. gegužės 15 d. prašymu Nr. (15/5-7)10K-20483 pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasis dėl leidimo išdavimo pateikė pareiškėjas, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė jos darbuotojas. 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas šios ministerijos darbuotojas, todėl Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo pateikto Rašto turinys buvo aiškiai ir vienareikšmiškai paneigtas Kultūros ministerijos, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo nesivadovauti iš Švedijos Karalystės Vyriausybės institucijos gautais duomenimis. Jokių kitų dokumentų pareiškėjas nepateikė nei iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, nei kartu su skundu teismui. Migracijos departamento teigimu, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Pabrėžė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs užsieniečio pateiktus dokumentus, institucijų išvadas, t. y. duomenų visumą, padarė pagrįstą išvadą dėl užsieniečio keliamos nelegalios migracijos grėsmės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad, įvertinęs Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. Ku2017/01371/D, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat pateiktas Migracijos departamento susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos ambasada, kuriame patvirtinama, kad nėra jokių duomenų apie Raštą pasirašiusį asmenį, Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo.Įvertinęs Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog pareiškėjas, siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Todėl teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą turėjo teisinį pagrindą vadovautis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis.Teismas pripažino, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Todėl Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą taip pat pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatomis. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl kitų ne pelno organizacijos „Didaktik“ gaunamų lėšų iš kitų šaltinių nėra reikšmingi, nes pareiškėjas neįrodė esminės aplinkybės, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ vykdomos savanoriavimo programos yra remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, šiuo atveju – Švedijos Karalystės Vyriausybės. Dėl to, teismo vertinimu, Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą pagristai vadovavosi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, leidimas pareiškėjui Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu panaikintas pagrįstai.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė šališką sprendimą, kadangi jį grindė tik išimtinai atsakovo argumentais. Pareiškėjas pažymi, kad Raštas buvo patvirtintas Švedijos Karalystės įgaliotos institucijos, kuri patvirtino, kad asmens, pasirašiusio šį dokumentą, parašas ir pareigos yra tikri. Pažymi, kad Įstatyme nėra įtvirtintos sąvokos „galimai suklastotas dokumentas“. Pareiškėjas neturėjo ir neturi pagrindo abejoti pateikto dokumento turiniu, kuris buvo išduotas ir patvirtintas vadovaujantis Švedijos Karalystės įstatymais, todėl nesutinka, kad abejonė dėl dokumento turinio yra esminis įrodymas sprendžiant klausimą dėl leidimo išdavimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad jam Migracijos departamentas nesuteikė galimybės pateikti papildomus dokumentus tam, kad būtų įrodytas jo pateiktos informacijos apie Švedijos Karalystės remiamas savanorių programas realumas. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo prašo ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, paneigiamas pačios ne pelno organizacijos „Didaktik“ ataskaitomis, kurios viešai skelbiamos tinklapyje www.didaktik-if.com, nagrinėjamoje byloje yra pateiktos ir paramos sutartys, patvirtinančios realią Lietuvos filialo veiklą. Be to, pareiškėjas neatitinka nei vieno iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtinto Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo punktų, kuriais vadovaujamasi sprendžiant dėl užsieniečio keliamos nelegalios migracijos grėsmes. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo tinkamai, teismas apžvelgė ir įvertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus paaiškinimus. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas dėl to, kad pareiškėjas neįrodė esantis dalyviu savanorių programos, kuri būtų remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Nors pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas nesirėmė nei vienu iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintame Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos apraše nurodytų kriterijų, tačiau Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos yra tik viena iš institucijų, teikiančių nuomonę dėl užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės, o galutinį sprendimą priima Migracijos departamentas (Įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad pareiškėjo nurodyti kriterijai būtų privalomi Migracijos departamentui priimant galutinį sprendimą. Migracijos departamentas teigia, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-895(00969) (I t., b. l. 9–11) teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis numato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė iki 2017 m. sausio 1 d., šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2019 m. sausio 27 d. Priimdamas minėtą Sprendimą atsakovas vadovavosi Įstatymo (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą pagrindai. Išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2019 m. sausio 27 d., pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad leidimas gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis.Remdamasis tuo, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Druskininkų grupei pareiškėjas pateikė 2016 m. spalio 5 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą, deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvis ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filiale (b. l. 44–52, 58).Su minėtu prašymu pareiškėjas taip pat pateikė C. E. iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pasirašytą 2016 m. vasario 10 d. raštą, kuriame tvirtinama, jog Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ (b. l. 97–98).Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas pareiškėjui buvo išduotas iki 2019 m. sausio 27 d. (b. l. 112). Migracijos departamentas nustatė, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) išduotas 2016 m. vasario 10 d. raštas neatitinka tikrovės. Tokią išvadą atsakovas padarė remdamasis oficialiu Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D (b. l. 147), kuriame nurodyta, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) 2016 m. vasario 10 d. raštas nebuvo išduotas Kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas nei vieno iš Kultūros ministerijos darbuotojų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje pateiktas Migracijos departamento susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos Karalystės ambasada Lietuvoje taip pat patvirtina, kad nėra jokių duomenų apie Raštą pasirašiusį asmenį, Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo, o Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija savo archyvuose nerado jokių dokumentų, susijusių su ne pelno organizacija „Didaktik“ (b. l. 140–142). Nors pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas nesuteikė jam galimybės pateikti papildomus dokumentus tam, kad būtų įrodytas jo pateiktos informacijos apie Švedijos Karalystės remiamas savanorių programas realumas, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų pareiškėjas nepateikė ir šios bylos nagrinėjimo tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme metu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ne pelno organizacija „Didaktik“ būtų remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta aplinkybė, kad savanoriavimo programa, kurios dalyviu yra pareiškėjas, nėra remiama Švedijos Karalystės Vyriausybės, t. y. Europos Sąjungos valstybės narės. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti. Taigi atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y. pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Kadangi Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) 2016 m. vasario 10 d. raštas neatitinka tikrovės, Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą pagrįstai rėmėsi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nustačius, kad pareiškėjas iš tiesų neturėjo ir neturi legalaus pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).Pažymėtina, kad pareiškėjo minimas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintas Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašas yra teisės aktas, kuris skirtas taikyti būtent Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jos kompetencijos ribose. Migracijos departamentui, sprendžiant užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės klausimus, minėtu aktu nėra privaloma vadovautis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5141-662/2017). Todėl tai, kad šiuo teisės aktu nebuvo vadovaujamasi priimant ginčijamą Sprendimą, nereiškia, jog Sprendimo išvada dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės yra nepagrįsta.Nustačius, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, konstatuotina, kad buvo pagrindas atsakovui panaikinti pareiškėjo turimą leidimą pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Todėl pripažintina, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog administracinę bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuota bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo R. P. (R. P.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.