Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. vasario 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-774-496/2021.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovas S. K., kuriam pranešimas apie iškeltą bylą ir procesiniai dokumentai įteikti tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, palikus pranešimą fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje), tačiau jis per nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

7. Apeliacijos objektas - pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria netenkintas vienas iš reikalavimų dėl 55,00 proc. negautų pajamų, paskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (1699,40 Eur), nuo sutarties termino pabaigos (2021 m. birželio 13 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pradinis kreditorius pradinis kreditorius UAB „BnP Finance“ ir atsakovas 2019 m. birželio 15 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), kuria atsakovui buvo suteiktas 2100 Eur vartojimo kreditas 24 mėnesių terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1405,92 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma: 55 procentai) ir 378 Eur administravimo mokesčio) sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas įsipareigojo laiku mokėti mėnesines įmokas ir kitus sutartyje numatytus mokesčius. Vartojimo kreditas turėjo būti grąžintas iki 2021 m. birželio 13 d. Atsakovas nesilaikė mokėjimo grafiko, todėl pradinis kreditorius 2020 m. gegužės 15 d. siuntė raginimą atsakovui padengti susidariusį įsiskolinimą, o 2020 m. birželio 1 d. atsakovui siųstu pranešimu nuo 2020 m. birželio 17 d. vienašališkai sutartį nutraukė. 2020 m. kovo 3 d. pradinis kreditorius ir ieškovė UAB „Legal Balance“ sudarė periodinę reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2020-03/01, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis, nurodytus 2020 m. liepos 9 d. bylų priėmimo – perdavimo akte Nr. 6 prie Reikalavimo perleidimo sutarties, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovo S. K. įsiskolinimą. 2020 m. liepos 9 d. pranešimu atsakovas informuotas apie kreditoriaus pasikeitimą.

9. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš dalies, savo poziciją grindžia tuo, kad, pirma, teismas neteisingai aiškino naujausią kasacinio teismo praktiką dėl apeliantės teisės reikalauti priteisti negautas pajamas (nuostolius) ne tik sutarties termino laikotarpiu, bet ir po jo sutarties termino pasibaigimo. Antra, teismas neatsižvelgė, jog poįstatyminiu teisės aktu yra įtvirtinta apeliantės teisė reikalauti negautų pajamų (nuostolių) ir po sutarties termino pasibaigimo, ir jiems netaikytini jokie VKĮ 11 str. 8 d. ribojimai. Trečia, nors dalis negautų pajamų dar nėra realiai kilusios, tačiau teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe - kol atsakovas negrąžins visos jo valdomos vartojimo kredito sumos, apeliantė patirs nuostolius, kurie pasireiškė ir pasireikš ateityje negautų pajamų forma. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.

10. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių), kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.

11. Nagrinėjamu atveju sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2020 m. birželio 17 d., todėl, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, nuo šios datos, skolininkui gali būti skaičiuojamos ne kompensuojamosios (mokėjimo, pelno) palūkanos, o apeliantės negautos pajamos (nuostoliai).

12. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Nagrinėjamu atveju pradinės kreditorės UAB „BnP Finance“ su atsakovu sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, yra toliau skaičiuojamas sutarties administravimo mokestis bei specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (55,00 procentų). Palūkanos yra skaičiuojamos nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės reikalavimas priteisti 55,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos, savo esme laikytinas reikalavimu priteisti kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas.

13. Apeliantė nurodo, kad pradinis kreditorius, sudarydamas sutartį su atsakovu, pagrįstai tikėjosi gauti 55,00 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas ne tik sutarties galiojimo laikotarpiu, bet ir tuo atveju, jeigu atsakovas sutarties galiojimo laikotarpiu nespėtų ar tyčia negrąžintų visos jam suteiktos vartojimo kredito sumos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors apeliantė savo ieškinio reikalavimą vertina kaip reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo, tačiau toks reikalavimas negalėtų būti tenkinamas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aiškinimas, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Šiuo atveju, nei pradinė kreditorė, sudarydama sutartį su atsakovu, nei reikalavimo teisę perėmusi ieškovė, negalėjo iš anksto numatyti, kad atsakovas tinkamai nevykdys sutarties ir jam toliau, net ir po termino grąžinti paskolos sumą, bus skaičiuojamos (mokėjimo) pelno palūkanos, todėl negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių dėl šių sumų gavimo iš atsakovo.

14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad apeliantės prašomos priteisti negautos pajamos (nuostoliai) negali būti grindžiamos pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta (ir nutraukta) sutartimi, nes peržengia jos galiojimo laike (jei sutartis būtų buvusi tinkamai vykdoma) ribas – apeliantė prašo priteisti negautas pajamas už laikotarpį po sutartyje nustatyto termino pabaigos. Savo ruožtu atsakovo prievolė mokėti pelno palūkanas baigėsi kreditorei nutraukus sutartį.

15. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apeliantės prašomos priteisti negautos pajamos (nuostoliai) yra ne realiai tikėtini, o hipotetiniai nuostoliai. Byloje nėra ir apeliantė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad, atsakovui sutartyje nustatytu terminu grąžinus visą likusią negrąžinto kredito dalį, pradinė kreditorė būtų iš karto perskolinusi visą kredito sumą su 55,00 proc. metinėmis palūkanomis. Pastebėtina ir tai, kad teismo sprendimu kreditorei yra priteisiamos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokiu būdu kompensuojami 5 proc. dydžio praradimai. Kreditorė turi įrodyti, kad būtų galėjusi atsakovės negrąžintą sumą perskolinti už didesnes kaip 5 proc. dydžio metines palūkanas, o patirti nuostoliai sudarytų daugiau kaip 5 proc. metinių palūkanų. Visgi, ieškovė pareikštu ieškiniu to neįrodinėjo ir galbūt prarastinų pajamų (nuostolių) dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė.

16. Apeliantė savo poziciją taip pat grindžia poįstatyminiu aktu - 2020-12-14 Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimo dėl Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 241-69 „Dėl vartojimo kredito teikimo gairių patvirtinimo“ pakeitimo (Nr. V 2020/(34.3.E-3400)-419-32)(toliau – Gairės) 37.7.2. punktu.

17. Visgi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirma, apeliantės minimas poįstatyminis teisės aktas yra suderintas tiek su 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, tiek su 2012 m. gegužės 8 d. Europos Komisijos Gairėmis dėl Direktyvos 2008/48/EB nuostatų, susijusių su išlaidomis ir bendros vartojimo kredito kainos metine norma, taikymu (SWD(2012) 128 final), tiek su VKĮ, tiek su Lietuvos banko valdybos priimtais poįstatyminiais teisės aktais bei aktualiausia Lietuvos kasacinio teismo praktika. Antra, apeliantės nurodomas 37.7.2. p. p. net neegzistuoja, o 37 Gairių punkte aiškinamos bendros vartojimo kredito kainos nustatymo reikalavimai. Trečia, Gairių 33 punkte „Vartojimo kredito sutarties nutraukimas vartojimo kredito davėjo reikalavimu“ yra išdėstytos visos kredito davėjo teisės ir pareigos kredito gavėjo atžvilgiu ir aiškiai nurodyta, kad 1) tolimesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų vartojimo kredito sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo (33.7.1. p. p.); 2) tiek, kiek vartojimo kredito davėjo nuostolių nepadengia vartojimo kredito sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), vartojimo kredito davėjas turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal vartojimo kredito sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai vartojimo kredito sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma (33.7.2. p. p.); 3) jeigu vartojimo kredito davėjas reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai vartojimo kredito sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti (33.7.3.p.p.).

18. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš šių poįstatyminio akto (Gairių) 33.7.1. - 33.7.3. papunkčių formuluočių matyti, kad apeliantė neteisingai traktuoja ir aiškina jų prasmę, sau naudinga linkme, neatsižvelgdama į bendrą Gairių konteksto visumą. Priešingai, nei teigia apeliantė, Gairės nenustato kredito davėjos teisės reikalauti nuostolių atlyginimo po kredito sutarties termino pasibaigimo iki visiško kredito grąžinimo taikant sutartinės atsakomybės formą, nepateikus tai pagrindžiančių įrodymų apie patirtų realių nuostolių dydį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio apeliantės reikalavimo netenkino, netgi remiantis ir šiuo poįstatyminiu aktu.

19. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai įvertinęs 6.1. sutarties sąlygą netenkino ieškinio reikalavimo dėl 55,00 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo sutarties termino pabaigos (2021 m. birželio 13 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos priteisimo.

Dėl bylos procesinės baigties

20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė teismų praktiką bei procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

21. Byloje pateikti duomenys dėl apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų – sumokėto žyminio mokesčio. Apeliacinį skundą atmetus patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalimi).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. vasario 19 d. sprendimą už akių nepakeistą.