Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atskiroji nuomonė

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

2. Išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. kovo 21 d. nutartimi (toliau – ir 2019 m. kovo 21 d. nutartis) nutarė pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Su teismo priimtos rezoliucijos turiniu visiškai sutinkame, tačiau negalime sutikti su retroaktyviu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo galios taikymu šioje nutartyje, t. y. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 99 straipsnio 2 dalies netaikymu ginčo laikotarpiui iki 2015 m. vasario 27 d., kai ji dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d., kai jis buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), pagal tuo metu galiojusią BVK 99 straipsnio 2 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu atitinkama apimtimi pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, buvo draudžiamas susirašinėjimas laiškais su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas už patirtus nepatogumus prašė priteisti/atlyginti 20 000 Eur neturtinę žalą. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priimtu nutarimu Nr. KT8-N4/2015 išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas įvertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu BVK 99 straipsnio 2 dalį tam tikra apimtimi pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2015 m. vasario 27 d.

4. Išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties 38 punkte nurodyta, kad „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą. Teismas, spręsdamas administracinį ginčą ir priimdamas sprendimą, BVK 99 straipsnio 2 dalies netaiko ir ja nesivadovauja, nepaisant to, kad ginčo laikotarpiu minėta nuostata nebuvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai.“ Išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. kovo 21 d. nutartyje vertino, ar laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d. pareiškėjui nebuvo draudžiama susirašinėti laiškais su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, t. y. ir laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. vasario 27 d., kai dar galiojo BVK 99 straipsnio 2 dalis, draudžianti susirašinėjimą, kuri tuo metu dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

5. Su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos daugumos pozicija negalime sutikti.

6. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai).

7. Taigi ir nagrinėtoje 2019 m. kovo 21 d. byloje turėjo būti taikoma minėta Konstitucinio Teismo doktrininė taisyklė, paremta Konstitucijos 107 straipsniu, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

8. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (1 dalis). Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (2 dalis). Šios dvi Konstitucijos 110 straipsnio dalys aiškintinos kartu ir jose Konstitucija expressis verbis numato vieną atvejį, kai Konstitucinio Teismo aktas taikomas retroaktyviai. Kitaip tariant, byloje teisėjas negali taikyti galiojančio teisės akto, jei mano, kad jis prieštarauja Konstitucijai; jis turi sustabdyti bylą, kol Konstitucinis Teismas išspręs, ar aktas neprieštarauja Konstitucijai. Jei Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad teisės aktas (įstatymas, Vyriausybės nutarimas, Respublikos Prezidento dekretas) prieštarauja Konstitucijai, teisėjas, atnaujinęs sustabdytos bylos nagrinėjimą, jau netaiko pripažinto Konstitucijai prieštaraujančio akto tiems santykiams, kurie buvo susiklostę iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir jo įsigaliojimo.

9. Pažymėtina, kad 2019 m. kovo 21 d. nagrinėtoje byloje nebuvo suabejota dėl BVK 99 straipsnio atitikties Konstitucijai ir nagrinėjama byla nebuvo sustabdyta. Todėl, mūsų manymu, šioje byloje, vadovaujantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisykle, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, pareiškėjo atžvilgiu BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, ribojantis susirašinėjimą, netaikytinas tik laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. kovo 1 d. (dvi dienas), t. y. po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo 2015 m. vasario 27 d.

10. Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, konstatuotina, jog retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas gali būti konstituciškai pagrįstas, vadinasi, tokiu atveju, kai nepritaikius Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taigi būtų pažeisti konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimai. Iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos 1, 18 straipsniuose įtvirtintų pamatinių konstitucinių vertybių, Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, inter alia (be kita ko) kyla Konstitucinio Teismo, kaip vykdančios konstitucinį teisingumą bei garantuojančios Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą konstitucinės justicijos institucijos, įgaliojimai, konstitucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ne tik prieštarauja Konstitucijai, bet ir iš esmės paneigia pamatines konstitucines vertybes – Lietuvos valstybės nepriklausomybę, demokratiją, respubliką ar prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, pripažinti antikonstituciniais ir šio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius.

11. Vadinasi, iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, jog Konstitucinis Teismas gali tam tikrais ypatingais atvejais, kai iš esmės buvo paneigtos pamatinės konstitucinės vertybės – Lietuvos valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika ar prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, Konstituciniam Teismui pripažinus antikonstituciniu tiriamą teisės aktą (jo dalį), kartu pripažinti antikonstituciniais ir šio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius. Taigi retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas galimas esant visoms trims sąlygoms: 1) paneigta nepriklausomybė, demokratija, respublika ar prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, 2) nepriklausomybės, demokratijos, respublikos ar prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio paneigimas turi būti esminis, 3) nustatyti, kad nepriklausomybės, demokratijos, respublikos ar prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio paneigimas yra esminis gali tik Konstitucinis Teismas, kai jis prieš tai pripažįsta, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

12. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, tirdamas BVK 99 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai, nei savo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, nei vėliau kitu nutarimu nėra pripažinęs antikonstituciniais šio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinių, t. y. nėra sprendęs, kad jo priimtą 2015 m. vasario 26 d. nutarimą būtų galima taikyti retroaktyviai šios Nutarties 11 punkte nurodytais pagrindais.

13. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatytas Konstitucinio Teismo sprendimų galutinumas ir neskundžiamumas yra konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pagrindas. Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nedera su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas vis dėlto priimtų įstatymą, kuriuo būtų nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą.

14. Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies nuostata inter alia suponuoja tai, kad pažeidus draudimą įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią kartu paneigiamas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Atsižvelgiant į tai, teisės aktas (jo dalis), kuriuo mėginama įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią, neturėtų būti laikomas teisiniu pagrindu įgyti teisėtus lūkesčius, atitinkamas teises ar teisinį statusą, t. y. antikonstituciniais galėtų būti laikomi tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padariniai, inter alia padariniai, atsiradę iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

15. Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime suformulavo taisyklę, kad Konstitucinis Teismas, tirdamas teisės aktą, kuriuo buvo bandoma pažeisti konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią, ir nustatęs konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimą, gali tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius pripažinti antikonstituciniais. Tačiau tai darydamas pats Konstitucinis Teismas yra ne tik saistomas konstitucinių imperatyvų, bet ir turi įvertinti tokio retroaktyvaus teisės akto taikymo pasekmes. Konstitucinis Teismas šiame sprendime pažymėjo, kad įgyvendindamas tokius konstitucinius įgaliojimus Konstitucinis Teismas yra saistomas ir konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, protingumo, proporcingumo, impossib?lium nulla oblig?tio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) ir lex non cogit ad impossib?lia (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų) reikalavimų.

Kitaip tariant, nustatęs konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar jo nutarimas pripažinti šį draudimą pažeidžiantį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai taikytinas retroaktyviai, turi pagal nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes įvertinti galimas tokio retroaktyvaus taikymo pasekmes, inter alia tai, ar toks taikymas yra apskritai įmanomas, ar jis nesukeltų siekiui visiškai pašalinti antikonstitucinio akto padarinius neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei ir su tokia našta susijusių itin nepalankių padarinių žmogaus teisėms ir laisvėms.

17. Pažymėtina, kad nagrinėjamai bylai aktuali BVK 99 straipsnio 2 dalis Konstituciniame Teisme buvo tirta tik vieną kartą, t. y. Seimas niekada nesiekė pažeisti konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią. Kartu pažymėtina ir tai, kad iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo Konstitucinio Teismo aktuose nebuvo išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, siejant ją su BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu susirašinėjimo teisės ribojimu, inter alia nurodant, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas stokoja konstitucinio pagrindo. Kitais atvejais kai kuriuose nutarimuose Konstitucinis Teismas yra paaiškinęs, koks teisinis reguliavimas, įtvirtintas atitinkamose nuostatuose, kurios nėra tiriamos toje konstitucinės justicijos byloje, atitiktų Konstituciją (pavyzdžiui, darbo užmokesčio, pensijų bylose).

18. Kartu akcentuotina ir tai, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Seimas po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo nėra BVK įtvirtinęs teisinio reguliavimo, nustatančio, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo Seimo priimta BVK pataisa dėl susirašinėjimo taikoma ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Pažymėtina, kad Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas valstybės valdžios padalijimo principas, nustatantis, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime taip aiškino Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžios padalijimo principą: tiesioginis įgaliojimų nustatymas Konstitucijoje reiškia, kad viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti jos įgaliojimų, perduoti jai savų ar iš viso jų atsisakyti. Taigi valstybės valdžią vykdančių institucijų konstituciniai įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Asmenys, vykdantys funkcijas įgyvendinant vieną valstybės valdžią, negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant kitą valstybės valdžią. Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį valdžios galias riboja Konstitucija. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, jog Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija, yra pažeidžiama, jeigu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors kitos valdžios institucijos galios (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

20. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, priešingai nei, pvz., Lenkijos Respublikos Konstitucijoje, nenumatyta, jog Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimas įstatymo nustatytais pagrindais gali būti pagrindas atnaujinti procesą ar Konstitucinio teismo aktų galia taikoma retroaktyviai, kaip numatyta Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Lenkijos Respublikos Konstitucijos 190 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog Konstitucinio Tribunolo sprendimas, kad norminis aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, galutinis administracinis sprendimas ar sprendimas kitokioje byloje, neatitinka Konstitucijos, sudaro pagrindą atnaujinti procesą, panaikinti administracinį ar kitokį sprendimą, vadovaujantis šiam procesui taikomų taisyklių nustatytais principais ir tvarka.

Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi pareigą retroaktyviai nustatyti tokią teisinę situaciją, kuri atitiktų Pagrindinį Įstatymą ir apimtų iš esmės visą laikotarpį, kuriuo galiojo neatitinkančiu Pagrindinio Įstatymo paskelbtas įstatymas, bei visus sprendimus, kurie yra pagrįsti įstatymu, pripažintu prieštaraujančiu Pagrindiniam Įstatymui, ir kurie dar nėra galutiniai (Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 400/98, 1735/00).

Taigi retroaktyvus teisės akto galiojimas Vokietijos Federacinėje Respublikoje leidžiamas ribotai, t. y. tik tuomet, kai priimti sprendimai iki Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo akto įsigaliojimo dar nebuvo galutiniai.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje, kaip minėta, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime akcentavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje, kaip ir kitose šio straipsnio dalyse, nėra nustatyta atvejų, kai Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį.

22. Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės Lietuvoje detaliau reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, kurio 4 dalyje nustatyta: ,,Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.“

23. Minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį Konstitucinis Teismas aiškino savo 2011 m. spalio 25 d. nutarime. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad, viena vertus, minėti sprendimai turi būti priimti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, kita vertus, sprendimai turi būti nebaigti vykdyti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai 1) buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau 2) iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

24. Konstatuotina, kad 2019 m. kovo 21 d. byloje nagrinėtu atveju iki BVK 99 straipsnio 2 dalies atitinkama apimtimi pripažinimo prieštaraujančia Konstitucijai pareiškėjo atžvilgiu apskritai nebuvo priimtas joks sprendimas dėl susirašinėjimo ribojimo. Kitaip tariant, nebuvo tenkinama Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos pirmoji sąlyga. Todėl šiuo atveju Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo galia gali būti nukreipiama tik į ateitį, t. y. po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (2015 m. vasario 27 d.).

25. Byloje nagrinėto atvejo kontekste pabrėžtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu (2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Atsižvelgtina ir į tai, kad pagal Konstitucijos 130 straipsnį valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, o pagal 131 straipsnį jį tvirtina Seimas.

26. Įvertinant pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nei pagal Konstituciją, Konstitucinio Teismo doktriną, nei pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinio Teismo nutarimo galia negali būti taikoma retroaktyviai. Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo galia yra nukreipiama tik į ateitį, t. y. nuo oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo 2015 m. vasario 27 d. Todėl išplėstinė kolegija, mūsų nuomone, nepagrįstai vertino pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d., pareiškėjo atžvilgiu BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, ribojęs susirašinėjimą, netaikytinas tik laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. kovo 1 d.

27. Tai, kad 2019 m. kovo 21 d. nutartimi pareiškėjo reikalavimas buvo atmestas kitu pagrindu – nenustačius, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją dėl to, kad jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, ir todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu (ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. kovo 1 d.) pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose nekonstatuoti, taip pat nereiškia, kad Konstitucinio Teismo nutarimo galia gali būti taikoma retroaktyviai.