Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Kęstučiui Kvainauskui, atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ atstovei G. N. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei J. V. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. Č. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-394-454/2007 pagal ieškovo D. Č. ieškinį atsakovams AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialui „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas patikslintu ieškiniu (t.1, b.l.53-57) ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 55.000,00 Lt turtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2005-12-20 paveldėjo motinai N. Č. priklausiusį prekybos kioską, esantį Kauno geležinkelio stoties perone, adresu (duomenys neskelbtini) , įregistruotą kaip nekilnojamąjį turtą VĮ Registrų centre (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , registro įrašo Nr. 20/54695), ir tapo teisėtu šio turto savininku. 2006-05-15 ieškovui nuvykus į prekybos kiosko buvimo vietą, paaiškėjo, kad kioskas yra nugriautas. Kadangi nei ieškovas, nei jo motina jokių susitarimų dėl kiosko nugriovimo ar nukėlimo nesudarė, todėl kioskas buvo nugriautas neteisėtai, pažeidžiant ieškovo, kaip turto savininko, teises. Ieškovo patirta turtinė žala lygi nugriauto kiosko rinkos vertei, nustatytai atlikus kiosko vertinimą - 55.000,00 Lt.

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies (sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas ištaisytas 2007-05-11 nutartimi (b.l.171)): priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškovui 18.100,00 Lt žalos, 543,00 Lt žyminio mokesčio, 1.000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei valstybei 25,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Įstatymo nustatyta tvarka paėmus nuosavybę visuomenės poreikiams, savininkui turi būti teisingai atlyginama, todėl teismas ieškovui priteisė iš atsakovo, kurio sprendimu tas kioskas buvo nugriautas, 18.100,00 Lt už jo nuosavybės sunaikinimą pagal 2007-02-05 VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (b.l.120-121) nurodytą vidutinę kiosko rinkos vertę 2005-10-25.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo sprendimą iš dalies pakeisti ir ieškovo ieškinį tenkinti pilnai, priteisti bylinėjimosi išlaidas, vadovaudamasis šiais argumentais:

1) nustatydamas turto vertę, teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje pateikta turto vertinimo ataskaita. Vadovaudamasis vien formaliais turto vertinimo ataskaitos trūkumais ir iš ataskaitos konteksto ištrauktais teiginiais, teismas pažeidė ieškovo interesus ir atėmė iš jo teisę į teisingą ir visišką žalos atlyginimą (CK 6.263 str. 2 d.). Turto vertinimo ataskaita atitiko teisės aktų reikalavimus, buvo padaryta tinkamai ir teisėtai, jos pagrįstumas nebuvo nuginčytas, todėl teismas privalėjo ja vadovautis.

a) teismas nurodė, jog „vertinimo ataskaitoje, kaip informacijos šaltiniu vertinant minimą objektą, pasinaudota 1999-05-25 LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu Nr.VIII-I201 (t.1, b.l.14). Tačiau 1999-05-25 tai yra Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 1, 2 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr.VIII-1201. Todėl abejotina, kad nurodytas šaltinis galėjo turėti įtakos turto vertinimui“. Toks teismo argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas. Akivaizdu, jog, rengiant turto vertinimo ataskaitą, buvo padarytas formalus netikslumas, t.y. nurodant teisės akto numerį, vietoj skaičiaus 2, buvo įrašytas skaičius 1, tačiau pats teisės akto pavadinimas buvo nurodytas visiškai teisingai ir, vertinant minėtą turtą, vadovautasi tinkamu ir galiojančiu teisės aktu. Antrame ataskaitos lape, kuriame yra minimas tas pats teisės aktas, jo numeris yra nurodytas visiškai teisingai, kas įrodo vertintojo klaidą įrašant teisės akto numerį;

b) teismas nurodė, jog, vertinant turtą, pasinaudota nuo 1998-07-30 negaliojančiu LR Vyriausybės 1993-09-03 nutarimu Nr.678 „Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo, tačiau iš tiesų šiuo nutarimu nebuvo naudotasi. Ataskaitos 2 lape (t.1, b.l.12), skiltyje „Vertinimo ypatybės ir metodai" yra aiškiai išdėstyta, kad turto vertė buvo nustatyta lyginamosios vertės metodu. Minėtas nutarimas yra taikomas tik tuo atveju, kai konkretaus turto vertė yra nustatoma atkuriamosios vertės (kaštų) metodu, tačiau šiuo atveju minėtas metodas apskritai naudotas nebuvo. Turto vertinimo ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 8 dalyje turto vertinimu laikomas nešališkas turto vertės nustatymas, apimantis tikėtiną piniginę vertę rinkoje. Pagal 1996-02-14 nutarimu Nr.244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 21 punktą turto vertintojas pats parenka turto vertės nustatymo metodiką, atsižvelgdamas į tai, kas geriausiai rodo konkretaus turto vertę atviroje rinkoje. Šiuo konkrečiu atveju vertintojas pasirinko labiausiai tinkantį lyginamosios vertės metodą;

c) teismas nurodė, jog „aprašant vertinamą turtą, nurodoma, jog tai namas (t.1, b.l.16), taikant lyginamosios vertės metodą, analogų pateikta daugiau Vilniaus miesto bei Kauno mieste buvusi kavinė. <...> Vertinimo ataskaitoje nurodyta pastato - prekybos kiosko vertė abejotina, remtasi negaliojančiais teisės aktais, pasirinkti analogai neatskleidžia tikrosios vertės". Ataskaitoje, naudojant lyginamosios vertės metodą, buvo paminėti tik du objektai - stacionarus kioskas ir prekybinis kioskas prekiauti gėlėmis, esantys Vilniaus mieste. Tai padaryta, siekiant palyginti, koks yra analogiškų objektų kainų santykis svarbiausiuose Lietuvos didmiesčiuose. Visi kiti lyginami objektai buvo parinkti iš esančių Kauno mieste. Todėl teiginys, „jog buvo pateikta daugiau analogų Vilniaus miesto", yra visiškai nepagrįstas. Vertintojas daugiausia atsižvelgė į analogiškus objektus, esančius Kauno mieste, t.y. „prie „IKI" parduotuvės parduodamas prekybinis kioskas", „netoli centro parduotas greito maisto kioskas, tinkantis prekybai kebabais, mėsainiais ir pan." bei „patalpos Kaune (...) buvusi kavinė". Visi minėti objektai atitiko vertinamąjį pagal jų kokybinius rodiklius bei paskirtį. Be to, vertinamo objekto rinkos vertė buvo apskaičiuota, taikant korekcijas dėl kokybinių ir kiekybinių vietos ir pastato skirtumų;

d) turto vertinimo ataskaita visiškai atitiko 1999-05-25 LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo Nr.VIII-1202 reikalavimus, nurodytus 23 str. (1999-05-25 LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo Nr.VIII-1202, 24 str.),. Nekilnojamas turtas vertinamas, vadovaujantis LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, LR Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, Turto vertinimo metodika, patvirtinta LR Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr.244 „Dėl turto vertinimo metodikos" ir LR Vyriausybės 2005-09-29 nutarimu Nr.1049 „Dėl nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių patvirtinimo". LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas yra svarbiausias vertinimo veiklos dokumentas. Įstatymas nustato turto ir verslo, nepaisant jų nuosavybės formos, vertinimo principus, vertės nustatymo metodus bei jų taikymą konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdus, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindus, teises, pareigas bei atsakomybę. Be to, įstatymas įteisina turto vertinimo profesinės veiklos civilinės atsakomybės privalomą draudimą bei turtą vertinančių įmonių atestavimą. Tai užtikrina didesnę turto vertinimo kokybės kontrolę ir griežtesnę atsakomybę už atliekamą darbą. Jeigu teismui kilo abejonių dėl atliktos turto vertinimo ataskaitos duomenų teisingumo, siekdamas nustatyti tikrąją padėtį, išsiaiškinti visus neaiškumus, jis privalėjo siūlyti atsakovams pasitelkti į pagalbą šios srities ekspertą. Turto vertinimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis specialių žinių, atitinkamos patirties. Byloje yra tik viena ieškovo pateikta ir galiojančius teisės aktus atitinkanti turto vertinimo ataskaita, jokių kitų vertinimo ataskaitų nėra, todėl negalima teigti, kad turto vertintojas neteisingai įvertino ginčo objektą;

2) pagrindinis kriterijus, nustatant žalos atlyginimo dydį už prarastą turtą - tikroji rinkos vertė. VĮ Registrų centro bazėje yra pateikiamos įvairaus turto vidutinės rinkos vertės, nustatant jas masinio vertinimo būdu, tačiau neatsižvelgiant į konkretaus pastato individualumą. Be to, VĮ Registrų centro pagrindinis tikslas vertinti turtą mokėtiniems mokesčiams apskaičiuoti, nustatyti valstybės išperkamų ir savininkams grąžintinų namų, jų dalių, butų vertę ir kt., tačiau tokie vertinimai jokiu būdu negali būti laikomi, kaip nustatantys realią atitinkamo turto rinkos vertę. Tikroji turto vertė yra siejama su rinkoje labiausiai tikėtina kaina, todėl būtų teisinga ieškovui atlyginti labiausiai tikėtiną rinkos kainą, kuri yra nustatyta šio turto įvertinimo ataskaitoje. Objektyvi ir nešališka išvada apie realią turto būklę - tai specialistų (nekilnojamojo turto vertintojų) atliekamas nekilnojamojo turto vertinimas. Faktą, jog VĮ Registrų centro nustatoma turto vidutinė rinkos vertė neatspindi tikros situacijos rinkoje, liudija ir tai, jog nuo 2006-01-01 ši įmonė patikslino savo vertinimo metodiką ir turtą pradėjo vertinti labiau atsižvelgdama į situaciją rinkoje, nors iki 2006 m. vertę nustatydavo, taikydama paprasčiausią - atkūrinamosios vertės metodą. Šią aplinkybę patvirtina ir iš VĮ Registrų centro internetinės duomenų bazės gautas išrašas (t. 1, b.l.188-189) apie kone dešimteriopai didesnę šio turto (prekybos kiosko) vertę, nustatytą po metodikos pasikeitimo..

Apeliaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo teismo sprendimą dalyje, kuria ieškovui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos priteista 18.100,00 Lt žalos, 543,00 Lt žyminio mokesčio, 1.000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, panaikinti ir, priėmus naują sprendimą, ieškovo ieškinį atmesti dėl šių argumentų:

1) teismas pažeidė CPK 179 str. 1 d. įtvirtintą įrodymų pakankamumo principą, kuris reiškia, jog teismas konstatuoti tam tikrą faktą gali tik tada, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. CK 6.281 str. nustato, kad, priteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą už žalą asmenį atlyginti ją natūra arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius. CK 6.251 str. taip pat numato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti. Nuostolių atlyginimo principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado. Jeigu atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos, šis principas pažeidžiamas, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atlieka ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją. Kad šis principas nebūtų pažeistas, žalą patyręs asmuo privalo tiksliai įrodyti jam padarytos žalos dydį. Visiškas nuostolių atlyginimo principas reiškia nukentėjusiojo grąžinimą į tokią turtinę padėtį, kokia būtų, nepadarius žalos. Tai reiškia, kad negalima išieškoti daugiau, nei nukentėjusysis patyrė žalos, nes tai reikštų nepagrįstą praturtėjimą. Teismas, priteisdamas 18.100,00 Lt žalos, vadovavosi 2007-02-05 VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (t.1, b.1.120-121). Išraše vertės nustatymo data fiksuota 2005-10-25, todėl teismas nepagrįstai laikė, kad kiosko jo išardymo ir likvidavimo dieną vertė buvo 18.100,00 Lt. Jokių įrodymų, kad kiosko išardymo dieną jo vertė buvo 18.100,00 Lt, byloje nėra. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad avarinės būklės kioskas (sudaužytas stogas, išdaužyti langai, vidus paverstas tualetu, pilna šiukšlių, surenkamos konstrukcijos išpjaustytos), jį išardant ir likviduojant 2006 m. balandžio mėnesį, buvo bevertis. Šį faktą patvirtina 2006-04-12 Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Komunalinio ūkio skyriaus Bešeimininkio, nereikalingo, netinkamo (negalimo) naudoti laikino statinio, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaune, apžiūros pažyma (t.1, b.1.100), bei liudininkų V. R. (b.1.146-147) ir UAB „Kaminta" darbų vadovo V. A. (t.1, b.1.165) parodymai. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše vertė nustatyta 2005-10-25, o avarinės būklės prekybos kioskas išardytas ir likviduotas praėjus šešiems mėnesiams. Atsižvelgiant į tai, kad kioskas buvo nenaudojamas, neprižiūrimas, labai apleistas, jame rinkosi asocialūs asmenys ir benamiai, jo vertė išardant ir likviduojant prekybos kioską, išvežant statybines atliekas ir viduje esančias šiukšles į sąvartyną, negalėjo būti tokia pati, kaip 2005-10-25;

2) byloje nėra pakankamai įrodymų padaryti išvadai, kad kioskas, kuris AB „Lietuvos geležinkeliai" filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra" prašymu buvo išardytas ir likviduotas, yra tas pats objektas, dėl kurio yra reikalaujama atlyginti žalą. Ieškovas nurodė, kad „tikslią kiosko buvimo vietą parodo statinio unikalus numeris". Kad statinio unikalus numeris neparodo kiosko buvimo vietos, patvirtina Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio 2007-02-15 raštas Nr.2K-166 „Dėl informacijos pateikimo" (t.1, b.1.142-143). 2007-02-13 Kauno miesto savivaldybės administracijos raštu Nr.(A27V128)-R-551 (t.1, b.l.139) užklausus, ar pastatas - prekybos kioskas, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , adresu (duomenys neskelbtini) , Kaune, yra įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, ir pridėjus 2007-02-05 VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopiją (b.l.140-141), Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys pasisakė, kad iš VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyti, ar minimas pastatas yra vienas iš dviejų prekybos kioskų, esančių geležinkelio stoties teritorijoje, nėra galimybės (t.1, b.l.142);

3) teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo nurodytų kai kurių argumentų, tuo pažeisdamas CPK 185 str., 270 str. 4 d. 3 p. normas. Vadovaujantis CPK 270 str. 4 d. nuostatomis, teismas sprendime privalo nurodyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta. Ši teismo pareiga išplaukia iš kitos - pasisakyti dėl visų byloje esančių įrodymų ir šalių argumentų, įtvirtintos CPK 185 str. 1 d. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti byloje dalyvaujančių asmenų argumentus apie to įrodymo įrodomąją reikšmę, taip pat įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas, vertindamas tik kai kuriuos įrodymus ir sprendime nepasisakydamas, kodėl atmetė kitus įrodymus, pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles, pagal kurias nė vienas įrodymas negali likti neįvertintas. Šiuo atveju teismas sprendime apskritai nepasisakė dėl liudytojų parodymų apie ginčo kiosko būklę, nenurodė jokių motyvų, kodėl Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentai dėl to, kad: ieškovas neįrodė, kad kioskas, kurį „Kauno geležinkelių infrastruktūra" prašymu išardė ir likvidavo, išvežant statybines atliekas ir viduje esančias šiukšles į sąvartyną, Komunalinio ūkio skyriaus LR Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka išrinktas rangovas, yra tas pats objektas, dėl kurio yra reikalaujama atlyginti žalą; kioską reikėjo nukelti dėl būtinojo reikalingumo, nes jis ribojosi su elektros transformatorine; kioskas buvo neprižiūrimas, jame rinkosi asocialūs asmenys, nors pagal CK 4.37 str. 1 d. nekilnojamojo turto savininkas savo turtą privalo prižiūrėti ir juo rūpintis; pats nukentėjusysis prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes, žinodamas apie „Kauno geležinkelių infrastruktūra" ketinimą nukelti prekybos kioską, ką įrodo skelbiamai laikraščiuose (t.1, b.1.95-96), nesikreipė nei į „Kauno geležinkelių infrastruktūra", nei į Kauno miesto savivaldybės administraciją; „Kauno geležinkelių infrastruktūra" darbuotojui V. R. paskambinus ir susitikus su ieškovu, jis neprisipažino esantis savininku (t.1, b.l.147); kioskas jo nukėlimo dieną buvo bevertis (t.1, b.l.100, 146-147,165), buvo atmesti. Taigi, teismas netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl aukščiau paminėtų atsakovo argumentų ir pateiktų juos patvirtinančių įrodymų;

4) teismas nepagrįstai priteisė atlyginti ieškovui 18.100,00 Lt iš Kauno miesto savivaldybės administracijos. Ginčo kioskas buvo apleistas, nenaudojamas, išardytas ir likviduotas „Kauno geležinkelių infrastruktūra" prašymu dėl būtinojo reikalingumo, siekiant, kad aplinka ir visuomenė būtų kuo labiau apsaugoti nuo padidinto pavojaus statinio, šiuo atveju elektros pastotės, padarinių, pvz., gaisro atveju, bei keliančio pavojų prekybos kiosko. Pagal CK 6.253 str. 6 d. būtinasis reikalingumas - tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, gali įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo. Tai įtvirtinta ir CK 6.274 str. Kioskas buvo išardytas ir likviduotas, išvežant statybines atliekas ir viduje esančias šiukšles į sąvartyną ,,Kauno geležinkelių infrastruktūra" prašymu, taigi, tai buvo atlikta veikiant „Kauno geležinkelių infrastruktūra" interesais, todėl nesąžininga ir neteisinga įpareigoti atlyginti žalą Kauno miesto savivaldybės administraciją;

5) teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pagal CPK 6.248 str. 3 d. laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kauno miesto savivaldybė ginčijamu atveju buvo apdairi ir rūpestinga, turėdama priėjimą prie VĮ Registrų centro duomenų, patikrino tuo adresu esančius įregistruotus statinius. Avarinis kioskas, kuris buvo nukeltas, toje vietoje, kaip įregistruotas, parodytas nebuvo. Taigi, Kauno miesto savivaldybės administracija veikė sąžiningai, apdairiai ir padarė viską, kas nuo jos priklausė.

Atsiliepimu į atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (t.2, b.l.10-14) ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, vadovaudamasis šiais argumentais:

1) teismas teisingai nustatė, jog ieškovui nuosavybės teise priklausantis kioskas buvo nugriautas neteisėtai, pažeidžiant jo, kaip nekilnojamojo turto savininko interesus, todėl ieškovui atlygintina žala, padaryta neteisėtais atsakovų veiksmais. Neteisingas ir nepagrįstas atsakovo argumentas, jog „teismas pažeidė CPK 179 str. 1 d. įtvirtintą įrodymų pakankamumo principą, kuris reiškia, jog teismas konstatuoti tam tikrą faktą gali tik tada, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų". Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia pagal tikimybių pusiausvyros principą. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (LAT Senato 2004-12-30 Nutarimas Nr.51 „Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje"). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vadovaujantis CPK 178 str. nuostata, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi. Įrodinėjimo pareiga įvykdoma, nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Šioje byloje teismas pagrįstai ir teisingai pripažino, jog atsakovai privalo atlyginti ieškovui neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jie neatliko neteisėtų veiksmų, o priešingai - pripažino, jog prekybos kioską nugriovė tyčia;

2) nepagrįstas atsakovo teiginys, kad statinio unikalus numeris neparodo tikslios nekilnojamojo turto buvimo vietos, bei kad byloje nėra pakankamai įrodymų padaryti išvadai, kad kioskas, kuris „Kauno geležinkelių infrastruktūra" prašymu buvo išardytas ir likviduotas, yra tas pats objektas, dėl kurio yra reikalaujama atlyginti žalą.. Nugriautas prekybos kioskas buvo įregistruotas kaip nekilnojamas statinys VĮ Registrų centras ir jis apskritai negalėjo būti perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Unikalus numeris iš dvylikos skaitmeninių simbolių, nekintantis visą statinio egzistavimo laiką, suteikiamas VĮ Registrų centro kiekvienam statiniui (namui, butui), kurio paskirtis - identifikuoti atitinkamą statinį;

3) teismo posėdžio metu atsakovo „Kauno geležinkelių infrastruktūra" darbuotojas V. R. pripažino, jog bendravo su ieškovu, kaip minėto kiosko savininku, ir reikalavo vėliau nugriautą kioską nusikelti;

4) atsakovo su atsiliepimu pateiktos nugriauto prekybos kiosko nuotraukos (t.1, b.l.94) yra identiškos ieškovo prekybos kiosko vertinimo ataskaitoje padarytoms ieškovui priklausančio kiosko nuotraukoms. Be to, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos savo atsakyme nepasisakė, jog statinio unikalus numeris neparodo jo buvimo vietos, o tiesiog konstatavo, kad iš turimų duomenų jis tokios informacijos pateikti negali. Atkreiptinas dėmesys, jog įstaiga, atsakinga už nekilnojamojo turto registravimą yra VĮ Registrų centras. Kultūros paveldo departamento uždavinys - registruoti vertybes. Kadangi nugriautas kioskas stovėjo nekilnojamosios kultūros vertybės - Kauno geležinkelio stoties pastato - teritorijoje, Kultūros paveldo departamentas neturi savo duomenų bazėje duomenų apie kitų statinių, esančių šioje teritorijoje, unikalius numerius;

5) atsakovo teiginys, jog nugriautas prekybos kioskas buvo be pamatų, neprižiūrimas ir avarinės būklės, yra nepagrįstas, paremtas vien subjektyviais šališkų su atsakovais susijusių asmenų, įtakojusių sprendimo dėl kiosko nugriovimo priėmimą, parodymais. Byloje yra pateikti oficialūs įrodymai, patvirtinantys, jog kioskas buvo tinkamai įregistruotas kaip nekilnojamas statinys, turėjo savininką, buvo su pamatais, jam buvo taikomi visi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nekilnojamojo turto paveldo statiniams keliami reikalavimai, todėl teismas, priimdamas sprendimą, turėtų vadovautis byloje pateiktais dokumentais, o ne subjektyviomis šališkų liudytojų nuomonėmis ir paaiškinimais, kurių nepatvirtina rašytiniai įrodymai. Pagal CPK 197 str. 2 d. dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Nei vienas asmuo, dalyvavęs apžiūrint minėtą prekybos kioską ir nustatant, kad jis yra neva avarinės būklės, neturėjo įgalinimų padaryti tokią išvadą. Vadovaujantis LR Statybos įstatymo 35 str., tiktai teismas gali priimti sprendimą dėl statinio nugriovimo, jei statinys arba jo dalis yra fiziškai susidėvėję ir kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai, ir tik tokiu atveju, jei šis pavojus nepašalinamas per viešojo administravimo subjektų, atliekančių statinių naudojimo priežiūrą, nustatytą laiką. Vadovaujantis LR Statybos įstatymo 13 str. 1 d. 3 p., esamų statinių tyrimus (konstrukcijų, statinio inžinerinių sistemų tyrimus, matavimus) turi teisę atlikti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos, nurodyti šio įstatymo 14 str. 1 d., t.y. architektai ir inžinieriai, tik spec. įgalinimus turinčios įstaigos ir organizacijos. Nei vienas iš Komisijoje, nustačiusioje, jog statinys yra avarinės būklės, dalyvavusių asmenų tinkamų įgalinimų ir žinių neturėjo, todėl negalėjo priimti sprendimo dėl statinio avaringumo. Sprendimą dėl statinio nugriovimo gali priimti tik teismas;

6) pagrindinis kriterijus, nustatant žalos atlyginimo dydį už prarastą turtą, - tai tikroji rinkos vertė. Objektyvi ir nešališka išvada apie realią turto būklę - tai būtent specialistų (nekilnojamojo turto vertintojų) atliekamas nekilnojamojo turto vertinimas. Ieškovas byloje pateikė prekybos kiosko įvertinimo ataskaitą, įrodančią, jog nugriauto prekybos kiosko vertė – 55.000,00 Lt. Atsakovas nepateikė įrodymų, liudijančių priešingai. Pažymėtina, jog prekybos kiosko vertė šiuo atveju priklauso ne tik nuo jo fizinės būklės, kuri visada buvo gera, bet ir nuo kitų svarbių aplinkybių, pvz. jo buvimo vietos. Minėtas prekybos kioskas buvo Kauno m. centre, strategiškai geroje vietoje - Kauno geležinkelio stoties perone, kur paprastai lankosi daugybė žmonių. Prekybos kioską nugriovus, ieškovas neteko galimybės ne tik fiziškai naudotis šiuo turtu, bet ir gauti iš jo realią naudą, pavyzdžiui, naudoti prekybai;

7) atsakovai nepagrįstai nurodo, jog kioskas buvo nugriautas dėl būtinojo reikalingumo, siekiant, kad aplinka ir visuomenė būtų kuo labiau apsaugoti nuo padidinto pavojaus statinio (elektros pastotės) padarinių gaisro atveju. Tačiau elektros pastotė buvo pastatyta prie kiosko, neatsižvelgiant į kiosko savininko interesus, o ne atvirkščiai. Pastotė prie kiosko buvo pastatyta daug vėliau, negu kioskas buvo įregistruotas kaip nekilnojamas statinys. CK 6.253 str. 6 d. nustato, jog būtinasis reikalingumas - tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, gali įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo. Šią normą yra būtina aiškinti ir taikyti sistemiškai, kartu su CK 6.274 str. Sprendžiant būtinojo reikalingumo klausimą, reikia atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes, į tai, ar buvo realus pavojus ir kokiems gėriams tas pavojus kilo. Todėl su atsakovo argumentu, jog buvo būtinasis reikalingumas, ieškovas nesutinka, nes byloje nėra pateikta duomenų nei apie tai, kad dėl kiosko buvimo kilo reali grėsmė, nei kokioms vertybėms grėsmė kilo. Net ir tais atvejais, kai teismas atleidžia nuo civilinės atsakomybės būtinojo reikalingumo pagrindu, jis gali priteisti visišką žalos atlyginimą;

8) nepagrįstas atsakovo argumentas, jog jis buvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, nes, prieš nugriaunant prekybos kioską, patikrino tuo adresu įregistruotus statinius. Akivaizdu, jog atsakovas bando suklaidinti teismą, nurodydamas, jog duomenų apie nugriautą prekybos kioską registre nerado. Prekybos kioskas, kaip nekilnojamas turtas, buvo įregistruotas dar 1992 m., todėl kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo galimybę ir privalėjo įsitikinti, jog jis egzistuoja. Be to, atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai" filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra" atstovai dalyvavo 1998-2000 m.m. vykusioje byloje, kurioje jau buvo nustatyta ir paaiškinta atsakovui, kad minėtas prekybos kioskas yra įregistruotas kaip nekilnojamas turtas, todėl negali būti iškeldintas.

Visos šios aplinkybės patvirtina, kad teismas teisingai nustatė asmenis, kaltus dėl ieškovui padarytos žalos, ir nusprendė, jog ieškovui padaryta žala turi būti atlyginta.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą (t.2, b.l.3-5) atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, vadovaudamasis šiais argumentais:

1) teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo pateikta ataskaita, teisingai nustatė, kad ataskaitoje nurodyta pastato-prekybos kiosko vertė abejotina, remtasi negaliojančiais teisės aktais, parinkti analogai neatskleidžia tikrosios vertės. Tai patvirtina atskaitoje nurodytos aplinkybės: 1.6. punkte nurodoma, kad, ruošiant ataskaitą, yra panaudota „UAB "Delfa" duomenų bazė apie nekilnojamojo turto rinką Vilniaus mieste"; ataskaitos 3 psl. 4 punkte (t.1, b.l.16) nurodoma, kad „Vertintojo nuomone, panašios būklės, panašioje vietoje (mikrorajonas, atstumas nuo miesto centro) analogiškų butų paklausa yra didelė"; 2.1. punkte nurodoma, kad „vertinamas namas yra Kaune M.K.Čiurlionio gatvėje"; 2.2. punkte nurodoma, kad „prekybinis kioskas pastatytas 1970 m. nuosavybės teise priklauso N. Č. " (nors ji tuo metu jau buvo mirusi ir užsakovui D. Č. apie tai buvo žinoma); 3.1.1. punkte lyginamosios vertės metodu apskaičiuojama pastato-prekybos kiosko rinkos vertė, lyginant su kiosku Vilniuje, Ševčenkos gatvėje, prekybiniu kiosku prekiauti gėlėmis taip pat Vilniuje, su buvusia kavine Kaune ir greito maisto kiosku, tinkančiu prekybai kebabais, Kaune. Visi šie objektai negali būti palyginami tarpusavyje, nes 2 iš jų Vilniuje, patalpos - kavinė (o ginčijamu atveju kalba eina apie kioską) ir greito maisto kioskas, tinkantis prekybai kebabais, pačiame Kauno miesto centre, A.Mickevičiaus gatvėje;

2) vertintojui nustačius, kad vertinamo objekto 1 kv.m vertės normatyvas yra 1.000,00 Lt, rinkos vertė nustatyta 55.000,00 Lt, nors kiosko plotas - 54,20 kv.m (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byla (t.1, b.l.129), 2005-12-30 VĮ Registrų centro Kauno filialo pažymėjimas (t,1, b.1.8), 2007-02-05 VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t.1, b.l.120-121)). Atkreiptinas dėmesys, kad 2.3. punkte nurodoma, kad vertinamas pastatas-prekybinis kioskas turi 54,38 kv.m bendro ploto, nors aukščiau minėtuose dokumentuose - 54.20 kv.m;

3) turto vertintojas negalėjo objekto vertinti naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo) metodu (3.1.2 punktas), nes šiuo metodu yra vertinami objektai, tinkantys komercinei veiklai. Ginčijamas statinys negalėjo būti naudojamas jokiai veiklai, nes nebuvo pateikti statinio priėmimo naudoti dokumentai. (VĮ Registrų centro Kauno filialo pažyma, 11 punktas - Registro pastabos, t.1, b.1.120-121). Neaišku, kokiais teisės aktais vadovaudamasis turto vertintojas apvalina rinkos vertę - 3.1.2. nurodo, kad vertinamo turto rinkos vertė 54.380,00 Lt, suapvalinus – 55.000,00 Lt;

4) ataskaitoje teigiama, jog turto vertintojas kioską apžiūrėjo 2005-07-13, tačiau kioskas buvo išardytas ir likviduotas 2006 m. balandžio mėnesį, t.y. praėjus 9 mėnesiams. Jo išardymo ir likvidavimo, išvežant statybines atliekas ir viduje esančias šiukšles į sąvartyną, dieną jis buvo bevertis;

5) ataskaitos 1.7. punkte, kuriame nurodomos vertintojo atsakomybės ribos, teigiama, kad „vertintojas neprisiima įsipareigojimų dėl turto vertės, pasikeitus turto būklei ir naudojimo sąlygoms, bei rinkos konjunktūrai, kurios gali atsirasti po ataskaitos pateikimo", 1.8. punkto 2 dalyje nurodyta, kad „Vertintojo nuomonė dėl vertinamo turto galioja tik vertinimo dienai". Vadinasi, šia vertinimo ataskaita, nustatant žalos dydį 2006 m. balandžio mėnesiui, vadovautis negalima, todėl teismas pagrįstai ją atmetė.

Atsiliepimu į ieškovo ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus (t.2, b.l.7-8) atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ prašo ieškovo ieškinį atmesti, vadovaudamasis šiais argumentais:

1) atsakovas nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, vertindamas padarytą žalą, turėjo atsižvelgti į UAB „Delfa" atliktą pastato-prekybos kiosko įvertinimo ataskaitą, kadangi ataskaita yra akivaizdžiai ydinga: ją atliekant vadovautasi negaliojančiais teisės aktais, vertinimo objektas nepagrįstai buvo lyginamas su Vilniuje esančiais objektais, nustatyta turto vertė be jokio pagrindo suapvalinta, kas pagrįstai verčia abejoti atliktos ataskaitos teisėtumu ir teisingumu, dėl to teismas pagrįstai ja nesivadovavo. Tačiau, net jeigu ataskaita būtų laikoma teisinga, joje nustatyta turto vertė galiojo tik vertinimo dieną , t.y. 2005-07-13 (t.1, b.l.15, 1.8 p. 2 d.), todėl vadovautis šia verte, nustatant ginčo kiosko nuostolius po 9 mėnesių (kai jis buvo išardytas), būtų nepagrįsta ir nesąžininga;

2) su atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais atsakovas sutinka toje dalyje, kurioje atsakovas skundžia nepagrįstai priteistą žalos sumą – 18.100,00 Lt. Tačiau nesutinka su tuo, kad teismas neteisingai įvertino atsakovų atsakomybę. Atsakovas nurodė, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija yra teisiškai ypatinga institucija, t.y. valdžios institucija, atliekanti viešojo administravimo funkcijas ir turinti išskirtines teises atlikti viešąją priežiūrą ir valdymą. Šios funkcijos vykdymui Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-08-16 įsakymu Nr.11-2799 buvo patvirtinti Komisijos problemoms, susijusioms su kioskais, paviljonais ir prekybai (paslaugoms teikti) pritaikytais automobiliais (jų priekaboms) (toliau - Komisijos) nagrinėti nuostatai (t.1, b.l.69-71), kurių 16.1 p. numato, kad Komisija įvertina prekybos vietų kioskuose įrengimą ir šių objektų estetinį vaizdą Kaune, 16.5 p. numato Komisijos kompetenciją nagrinėti asmenų skundus ir pasiūlymus, susijusius su kioskais, 16.4 p. numato kompetenciją organizuoti veiklą nevykdančių (ne mažiau kaip 2 mėnesius) kioskų pašalinimą. Taigi, vadovaudamasis teisėtu Kauno miesto savivaldybės administracijos norminiu aktu ir išskirtine viešojo administravimo subjekto kompetencija, Kauno geležinkelių infrastruktūra kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl kiosko, esančio M.K.Čiurlionio g. 14 b, Kaune, nukėlimo (neturėdamas ketinimo jį nugriauti ar sunaikinti). Komisijos nuostatų 17.1, 17.2 punktuose Komisijai įtvirtinta teisė vykdant savo funkcijas surinkti visapusišką, išsamią informaciją, todėl spręstina, kad atsakovas, priimdamas sprendimą nukelti ginčo kioską, atsižvelgė į visas šiam veiksmui atlikti reikšmingas aplinkybes ir surinko visą su tuo susijusią informaciją, nes priešingu atveju būtų priimtas neigiamas sprendimas. Vadinasi, atsakovui „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ civilinė atsakomybė neatsirado, kadangi jis veikė sąžiningai ir teisėtai.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apylinkės teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neatskleidė šios bylos esmės, o pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kas, vadovaujantis CPK 327 str. 1 d. 2 punktu, yra pagrindu teismo sprendimui panaikinti, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti niš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad atsakovams buvo žinoma apie kiosko savininkus, ieškinį tenkino tik atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu, kadangi būtent dėl jos neteisėtų veiksmų atsirado žala. Teismo nuomone, Kauno miesto savivaldybės administracijos kalti veiksmai pasireiškė tuo, kad būtent šis atsakovas, patenkinęs AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ prašymą, priėmė sprendimą dėl kiosko nugriovimo ir už nugriovimą apmokėjo.

Kolegijos nuomone, šios teismo išvados yra prieštaringos ir padarytos neišsiaiškinus visų bylos aplinkybių ir net neišanalizavus byloje surinktų įrodymų.

Nustatyta, jog atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ 2006-02-06 raštu, gautu Kauno miesto savivaldybės administracijoje 2006-02-08 Nr.R12-358 (1t.,b.l.72) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Administracijos skyrių su prašymu iki 2006-02-28 nukelti kioską, esantį Kaune, M.K. Čiurlionio g. 16, plane pažymėtą 56S. Šiame prašyme buvo nurodyta, jog ,,kioskas jau seniai nenaudojamas, yra apleistas ir gadina estetinį Kauno traukinių stoties vaizdą. Be to, šiuo metu vyksta Kauno traukinių stoties remontas ir dalis minėto kiosko įeina į remonto teritoriją. Minėtas kioskas yra potencialiai pavojingoje pozicijoje, kadangi ribojasi su elektros transformatorine. 2005-07-14 dienraštyje ,,Kauno diena“, o 2005-07-15 dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ išspausdinome skelbimus, raginančius minėto kiosko savininką kioską nusikelti gera valia, tačiau kioskas iki šiol nėra nukeltas“. Prie šio prašymo buvo pateikta planas (1t.,b.l.74) ir nuotraukos (kopijos) (1t., b.l.73), kurios, kolegijos nuomone, labai nekokybiškos ir iš kurių sunku spręsti apie tuometinę kiosko būklę. Paanalizavus šį raštą, matyti, jog jame nėra jokios informacijos apie tai, kad tas prašomas nukelti kioskas yra įregistruotas kaip nekilnojamasis turtas VĮ Registrų centre ir kad jam yra suteiktas unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) (registro įrašo Nr. 20/54695) bei kad to kioskas savininke iki jos mirties buvo N. Č. , nors ši informacija atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialui „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ buvo žinoma. Be to, konstatuotina, jog šio rašto pateikimo Kauno miesto savivaldybei pateikimo metu 2006-02-06 AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialas „Kauno geležinkelių infrastruktūra“, žinodamas prašomo nukelti kiosko unikalų numerį, turėjo galimybę VĮ Registrų centro Kauno filiale išsiaiškinti ir tą aplinkybę, kad 2005-12-20 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu šio kiosko savininku jau buvo nurodytas D. Č. (1t.,b.l.8), ir apie tai informuoti Kauno miesto savivaldybę.

Iš byloje surinktų įrodymų taip pat matyti, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas R. N. 2006-02-24 rašte savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui A. J. nurodė, kad Komisija, problemoms, susijusioms su kioskais, paviljonais ir prekybai (paslaugoms teikti) pritaikytais automobiliais (jų priekabomis), nagrinėti gali priimti sprendimą dėl kiosko nukėlimo (duomenys neskelbtini) bei kad siūloma AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ 2006-02-08 prašymą Nr.R12-358 teikti svarstyti minėtai komisijai (1t.,b.l.77). Ant šio rašto yra uždėta rezoliucija ,,p.R. N. , A. V. prašau teikti svarstyti k-jai 2005-02-24“. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas R. N. 2006-02-28 rašte Komisijos pirmininkui R. S. (1t.,b.l.78), vadovaujantis administracijos direktoriaus pavaduotojo A. J. 2006-02-24 nurodymu, pateikė Komisijai svarstyti 2006-02-06 AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ prašymą Nr.R12-358 dėl kiosko nukėlimo (duomenys neskelbtini) . Komisija, problemoms, susijusioms su kioskais, paviljonais ir prekybai (paslaugoms teikti) pritaikytais automobiliais (jų priekabomis), nagrinėti 2006-03-08 posėdžio protokolu Nr.29-15-1 5 darbotvarkės 5.1 p. nutarė įpareigoti Komunalinio ūkio skyrių organizuoti kiosko, esančio (duomenys neskelbtini) (Kauno traukinių stoties prieigose) nukėlimą artimiausiu metu (1t.,b.l.79-82). Kauno miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento Licenzijų ir paslaugų skyriaus vedėjas A. V. 2006-03-17 raštu (1t.,b.l.83) pareikalavo iš Miesto ūkio departamento komunalinio ūkio skyriaus artimiausiu metu įvykdyti komisijos sprendimą. 2006-03-30 pažyma apie pirkimo procedūros pasirinkimą Nr.43-5-26 (1t.,b.l.99) Pirkimų organizatorius Z. G. nusprendė žodinį sandorį dėl prekybos kiosko, esančio M.K.Čiurlionio 16, nukėlimo sudaryti su UAB ,,Delmesta“. 2006-03-08 posėdžio protokolo Nr.29-15-1 5 darbotvarkės klausimo išrašas Komunalinio ūkio skyriuje gautas 2006-04-04 ir tą pačią uždėta rezoliucija p.Z. G. organizuoti kiosko nukėlimą. 2006-04-11 Z. G. pavedė p.A. Z. organizuoti visas reikalingas procedūras šiems darbams įvykdyti (1t.,b.l.90). 2006-04-12 Bešeimininkio, nereikalingo, netinkamo (negalimo) naudoti laikino statinio, esančio (duomenys neskelbtini) apžiūros pažymoje (1t.,b.l.100), pasirašytoje Šančių seniūnijos seniūno A. R. , Komunalinio ūkio skyriaus vyr. specialisto A. Z. , UAB ,,Delmasta“ direktoriaus M. B. ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ vyresniosios teisininkės G. N. , nurodyta, jog avarinės būklės (sudaužytas stogas, sienos, išdaužyti langai, nėra pamatų, vidus paverstas tualetu, pilna šiukšlių, surenkamos konstrukcijos išpjaustytos) prekybos kioską būtina išardyti ir likviduoti, išvežant statybines atliekas ir viduje esančias šiukšles į sąvartyną.

Nors iš šių rašytinių įrodymų matyti, jog Kauno miesto savivaldybėje sprendimas dėl kiosko nukėlimo Komisijoje buvo priimtas ne iš karto, o po daugybės suderinimų su atitinkamais raštuose paminėtais pareigūnais, tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatavęs Kauno miesto savivaldybės kaltus veiksmus, net nemėgino išsiaiškinti, kuris iš paminėtų pareigūnų netinkamai ar aplaidžiai atliko savo tarnybines pareigas, kokius pareigybinių instrukcijų reikalavimus pažeidė, ko pasėkoje buvo sunaikinta ieškovui priklausanti nuosavybė. Kolegijos nuomone, visų pirma pats ieškovas, sutikslindamas ieškinio reikalavimus, tuos pažeidimus turėtų įvardinti, o tuos pažeidimus įvykdę asmenys turėtų būti patraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis.

Be to, nors minėtą 2006-04-12 Bešeimininkio, nereikalingo, netinkamo (negalimo) naudoti laikino statinio, esančio (duomenys neskelbtini) apžiūros pažymą (1t.,b.l.100), kurioje ieškovui priklausantis kioskas įvardintas kaip bešeimininkis, pasirašė ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ vyresnioji teisininkė G. N. , tačiau apie tai, ar ši aplinkybė negalėtų nulemti tam tikro ir atsakovu nurodyto AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ kaltės laipsnio, sprendime liko nepasisakyta. Be to, kolegijai kilo abejonių ir dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ kaip atsakovo tinkamumo, kadangi galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą (civilinis procesinis veiksnumas) priklauso tik juridiniams asmenims, o apie tai, ar atsakovu nurodytas filialas tokias teises turi, byloje duomenų nėra.

Be to, kolegija pažymi, jog nustatinėjant atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos pareigūnų kaltus veiksmus ir kaltės laipsnį, būtina išsiaiškinti ir šio atsakovo atstovės nurodytą aplinkybę, jog, tikrinant elektroninėje VĮ Registrų centro Kauno filialo duomenų bazėje įregistruotu nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini) Kaune, buvo rastas tik kioskas, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , pačiame geležinkelio stoties pastate (po stogu), bet ne perone.

Kolegijos nuomone, šioje byloje sprendžiant ieškovui padarytos žalos dydį, būtina nustatyti ir paties ieškovo kaltės laipsnį, atsižvelgiant į tai, kad jis pats ilgą laiką nesirūpino savo nuosavybe, nors tokią pareigą turėjo pagal CK 4.37 str. 1 d., ir kad niekaip nesureagavo į 2005-07-15 dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ išspausdintą skelbimą, raginantį kioską nusikelti gera valia.

Kolegija pritaria apeliacinių skundų argumentams, kad kiosko vertė nustatytina būtent jo nugriovimo dieną 2006 m. balandžio mėnesį, o ne 2005-07-13, kai jis buvo apžiūrėtas ieškovo eksperto likus dar 9 mėnesiams iki nugriovimo ir ne pagal vidutinę jo rinkos vertę, nustatytą 2005-10-25 Registrų centro, neįvertinus jo faktinės būklės. Be to, nustatant kiosko vertę jo nugriovimo metu, būtina atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad jokia žemės, ant kurios stovėjo kioskas, nuomos sutartis nebuvo sudaryta. Be to, kolegijos nuomone, minėtą 2006-04-12 Bešeimininkio, nereikalingo, netinkamo (negalimo) naudoti laikino statinio, esančio (duomenys neskelbtini) apžiūros pažymą (1t.,b.l.100) vertinant kaip oficialų rašytinį įrodymą (CPK 197 str.), kuriame nurodytos aplinkybės kitais rašytiniais įrodymais nepaneigtos, būtina atsižvelgti ir į tai, kad kioskas 2006-04-12 buvo ,,nenaudojamas, neprižiūrimas, labai apleistas, jame rinkosi asocialūs asmenys ir benamiai“.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir bylą perduoda iš naujo nagrinėti apylinkės teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.