- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-27
- Bylos Nr.
- P-88-822/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02494-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- H. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. R. prašymą atnaujinti procesą Šiaulių apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3039-362/2014 pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas H. R. 2014 m. spalio 20 d. Šiaulių apygardos administracinio teismui išsiuntė skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 11 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 4 d. iki 2009 m. birželio 3 d. su pertraukomis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas, kameros buvo netvarkingos, nesuremontuotos, sienos apipelijusios, apšvietimas blausus, tualetai atviri, grindys betoninės. Kameros mažos, kalinama buvo 7–12 žmonių, vietos labai trūko, pasivaikščiojimo kiemeliai maži. Dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą – didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Anksčiau nesuprato, jog jo teisės yra pažeidžiamos, nes nebuvo Europos žmogaus teisių teismo vertimų į lietuvių kalbą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas H. R. nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų, tad mano, jog į teismą buvo kreiptasi tik siekiant pasipelnyti.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad suėjo senaties terminas.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pažymėta, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Šiuo atveju pareiškėjas, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tik nurodė, kad jis nuo 2005 m. yra kalinamas ir negalėjo gauti reikiamos informacijos bei teisinės pagalbos dėl jo teisių pažeidimo, ir ši informacija jam atsakovo nebuvo suteikta. Teismas pabrėžė, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, ir mano, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 6 d. pažymos Nr. 69/06-5250 „Dėl H. R.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2008 m. rugpjūčio 4 d., ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2009 m. birželio 3 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nuo 2008 m. rugpjūčio 4 d. iki 2009 m. birželio 3 d. periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų.
Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2014 m. spalio 21 d. (spaudas ant voko, b. l. 10), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 21 d.
Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 4 d. iki 2009 m. birželio 3 d., yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir skundas yra atmestinas.
III.
Pareiškėjas H. R. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-3039-362/2014.
Pareiškėjas mano, kad atnaujinimo pagrindu yra ta aplinkybė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato bei Europos Žmogaus Teisių Teismas netaiko senaties terminų už šiame straipsnyje numatytus pažeidimus.
Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, prašo atnaujinti praleistą prašymo padavimo terminą, nurodydamas, kad buvo pervežtas iš Alytaus pataisos namų į Vilniaus pataisos namus, tris savaites buvo karantine, pateikęs į naują aplinką turėjo prisitaikyti. Taip pat nurodo, kad yra baigęs 5 klases, neturi teisinio išsilavinimo ir nežinojo jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimams netaikomas senaties terminas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą kaip atnaujinimo pagrindą nurodydamas aplinkybę, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato bei Europos Žmogaus Teisių Teismas netaiko senaties terminų už šiame straipsnyje numatytus pažeidimus. Iš tokios formuluotės galima daryti išvadą, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu – padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-86/2012; 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos.
ABTĮ 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neapskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui. Sprendimas skundžiamas per 14 dienų nuo jo paskelbimo (ABTĮ 127 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3039-362/2014, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta ir paskelbta 2014 m. gruodžio 18 d. (t. y. įsiteisėjo 2015 m. sausio 2 d.) o prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo paduotas 2015 m. balandžio 23 d., daro išvadą, kad pareiškėjas praleido įstatyme įtvirtintą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą prašymo padavimo terminą, nurodydamas, kad buvo pervestas į kitus pataisos namus, tris savaites buvo karantine, pateikęs į naują aplinką turėjo prisitaikyti. Taip pat nurodo, kad yra baigęs 5 klases, neturi teisinio išsilavinimo ir nežinojo jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimams netaikomas senaties terminas.
Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).
Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai pareiškėjo judėjimo laisvė yra apribota, yra pagrįstas pagrindas spręsti dėl praleisto termino atnaujinimo (pvz., LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA525-28/2012).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas atlikinėjo bausmę Alytaus pataisos namuose, teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, sprendimo nuorašas jam išsiųstas 2014 m. gruodžio 18 d. Alytaus pataisos namų adresu, iš kur 2014 m. gruodžio 22 d. laišką persiųstas į Vilniaus pataisos namus (raštas Nr. 8-15147, b. l. 42). 2015 m. sausio 15 d. pareiškėjui išsiųstas įsiteisėjusio Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo nuorašas.
Teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas administracinių teismų praktikoje patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).
Atsižvengdama į formuojamą teismų praktiką ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nurodomos aplinkybės nepakankamos konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas į 2014 m. gruodžio 22 d. jau buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus, tačiau prašymas dėl proceso atnaujinimo išsiųstas tik 2015 m. balandžio 23 d. Šis laikotarpis nepateisinamai ilgas, net atsižvelgiant į adaptacijos naujoje aplinkoje poreikį. Nors pareiškėjas teigia, kad neturi pakankamai teisinių žinių, tačiau nenurodo, kad, esant poreikiui, siekė ar kad neturėjo galimybių kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo. Todėl laikytina, kad pareiškėjas nepagrindė prašymo atnaujinti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, net įvertinusi faktinę aplinkybę, kad pareiškėjo judėjimo laisvė yra apribota, daro išvadą, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, ir neveikė pakankami operatyviai, o jo nurodytos priežastys negali būti pripažintos pakankamai svarbiomis, kad sudarytų atnaujinti pagrindą praleistą terminą.
Praleistas prašymo padavimo terminas sudaro savarankišką pagrindą atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo (žr., pvz., 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-32/2008; 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P942-219/2011). Tačiau teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat įvertinusi paduoto prašymo motyvus, atkreipia dėmesį, kad procesas byloje gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pareiškėjas, reikšdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo faktų šiuo atveju neįrodė. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas remiantis analogiško pobūdžio bylose taikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo byloje nenustatyta. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme išdėstyti argumentai iš esmės yra susiję su jam nepalankių faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu. Pažymėtina, jog ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl prašyme nurodyti argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktų pagrindu paduotas praleidus įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą, be to, nepagrįstas įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo H. R. prašymo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3039-362/2014 pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Nutartis neskundžiama.