- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-11
- Bylos Nr.
- 2A-1029-567/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė (pirm.), Dalia Višinskienė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- D. M.
- Trečiasis asmuo
- G. M., Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, UAB „Senamiesčio ūkis“, Vilniaus
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį
- Advokatai
- Vytautas Savčiukas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Egidijaus Žirono, sekretoriaujant Ritai Sindikaitei,
trečiojo asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui Arūnui Abromavičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. birželio mėn. 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-133-78/2007 pagal ieškovės D. M. ieškinį dėl pripažinimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės įgijimo į butą bei įpareigojimo sudaryti neterminuotą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys G. M. , UAB „Senamiesčio ūkis“, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, ir pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos D. M. , G. M. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. M. pateikė ieškinį ir patikslintus ieškinius, prašydama pripažinti, kad butas (duomenys neskelbtini), 33.88 kv.m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso nuosavybės teise Vilniaus m. savivaldybei nuo 1995-04-04 ir perduotas 1995-04-04 raštu Nr. 09-05-0114 pagal savininko (valstybės) įgalioto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teisę ir jos valią, ir įpareigoti Vilniaus m. savivaldybę sudaryti su ieškove neterminuotą gyvenamosios patalpos - buto (duomenys neskelbtini) - nuomos sutartį. Nurodė, kad ieškovė bute gyvena nuo 1990 metų, o registruota jame nuo 1993-06-24, po to, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1993-05-05 sprendimu buvusi buto nuomininkė N. S. buvo pripažinta neveiksnia, o Vilniaus miesto valdybos 1993-06-10 potvarkiu Nr. 1145V ieškovė buvo paskirta jos globėja. Ieškovė N. S. vardu 1993-10-21 minėtą butą privatizavo. 1994-06-01 N. S. mirus, butas 1995-03-22 paveldėjimo teise atiteko valstybei. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ši butą valdė patikėjimo teise iki 1995-04-04, kai jis buvo perduotas atsakovui nuosavybės teise pagal tuo metu galiojusią Finansų ministerijos 1984-12-19 įsakymu Nr. 185 patvirtintą instrukciją. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1995-08-09 sprendimu pripažino ieškovę N. S. šeimos nariu. Ieškovė 1995 m. balandžio – gegužės, rugsėjo mėnesiais kreipėsi į atsakovą su prašymu sudaryti buto nuomos sutartį, tačiau atsakovas nuolat teigė, kad butas nėra jo nuosavybė, todėl negali sudaryti nuomos sutarties. Be ieškovės bute gyvena ir ieškovės sutuoktinis G. M. ir du nepilnamečiai vaikai. Nors atsakovas įregistravo butą nuosavybės teise pagal 2006-05-19 priėmimo-perdavimo aktą Nr. 2271-01, bet faktiškai nuosavybės teisę į butą įgijo nuo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 1995-04-04 rašto Nr. 09-05-0114 bei rašto priedų įregistravimo atsakovo raštinėje (LR CK 1.136 – 1.138 str., 4.37 str., 4.47 str. 2 d. ir 12 p.p., 4.48 str., 6.575 str., 6.578 str., 6.579 str., 6.582 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintus ieškinius prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl įpareigojimo sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Atsakovui ginčo patalpos buvo perduotos 2006-05-19 priėmimo-perdavimo aktu, kurio ieškovė neginčijo. Minėto akto pasirašymo diena yra atsakovo nuosavybės teisės į ginčo patalpas atsiradimo diena. Valstybinės mokesčių inspekcijos raštu butas nebuvo perduotas atsakovui, nes buvo tik prašoma jį priimti, o tai nereiškė, kad jis buvo priimtas. Pripažinti, kad ieškovė buvo N. S. šeimos narė ,galima tik nuo 1990 m. iki 1993-10-21, kai N. S. iki buto privatizavimo buvo buto nuomininkė, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo sudaryti nuomos sutartį su ieškove. Ieškovė yra neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąraše socialinio būsto nuomai. Atsakovas neatsisakė su ieškove sudaryti ginčo patalpos nuomos sutarties. Sutartis turi būti sudaroma laikantis įstatymo nustatyto eiliškumo pagal sąrašus principo, nes kitaip būtų pažeistos kitų asmenų, kurie yra įrašyti į eilę socialiniam būstui išsinuomoti, teisėti interesai. Ieškovė nuo 1995 m. rugsėjo mėn. faktiškai suvokė arba turėjo suvokti, kad jos galima teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. Ieškinio senatis pasibaigė jau 1998 m., todėl ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, praleido ieškinio senaties terminą (LR CK 6.588 str. 3 d., 1964 m. CK 84 str., 90 str., 329 str. 2 d., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.,22 str., 33 str.).
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė priešieškinį ir patikslintą priešieškinį, prašydamas iškeldinti ieškovę, jos sutuoktinį G. M. su nepilnamečiais vaikais: U. M. , gim. (duomenys neskelbtini), R. M., gim. (duomenys neskelbtini) bei su visais jiems priklausančiais daiktais iš 33,88 kv.m. bendro ploto (23,67 kv.m. gyvenamojo ploto), 2 kambarių gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nurodė, kad tiek laikotarpiu, kai ginčo patalpa buvo Lietuvos Respublikos nuosavybė, tiek šiuo metu (t.y. virš 10 metų) ieškovė ginčo patalpose gyvena be jokio teisinio pagrindo, t.y. nesudariusi su patalpos savininku nuomos sutarties. Tokiu būdu ginčo patalpa yra savavališkai naudojama ir savavališkai užimta. Atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo sudaryti nuomos sutartį su ieškove, todėl ji kartu su savo šeima turi būti iškeldinti (LR CK 4.98 str., 6.612 str.).
Atsiliepimas
D. M. ir G. M. atsiliepime į priešieškinį prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Ieškovė bute apsigyveno teisėtai kaip buto nuomininkės šeimos narė ir globėja, teisėtai bute nuo 1993 m. gyvena ir jos sutuoktinis bei nuo gimimo – du nepilnamečiai sūnūs, kurie registruoti bute. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kuri patikėjimo teise valdė butą, leido ieškovei ir jos šeimos nariams gyventi bute neatlygintinai. Leisdama gyventi, naudotis butu iki atsakovas perims butą nuosavybėn, Vilniaus apskrities mokesčių inspekcija žodžiu sudarė su ieškove neterminuotą panaudos sutartį. Pasikeitus buto savininkui, ieškovė ir jos šeimos nariai išliko teisėtais buto naudotojais. Atsakovas, norėdamas nutraukti žodinę neterminuotą panaudos sutartį, turėjo bute gyvenančius pilnamečius asmenis įspėti apie tai prieš tris mėnesius, tačiau neįspėjo. Iškeldinus ieškovę ir jos šeimą iš buto ir nesudarius su ja buto nuomos sutarties, bus pažeistos vaikų teisės. Atsakovas pateikė priešieškinį, praleidęs įstatymo nustatytą terminą, nes apie tai, kad ieškovė gyvena ginčo bute su šeima, žinojo 1995 metais (1964 m. CK 83 str., 84 str., 86 str., CK 1.124 str., 1.125 str., 1.127 str., 6.577 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d. 1 p., 2 p., 5 p., 5 str. 2 p., 11 str., 13 str.).
Tretysis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į ieškovės ieškinį nurodė, kad su juo sutinka. Vadovaujantis 1984-12-19 instrukcijos Nr. 185 „Dėl konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto turto ir lobių apskaitos, įkainojimo ir realizavimo tvarkos“ 6a punktu, Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija 1995-04-04 lydraščiu Nr. 09-05-0114 butą (duomenys neskelbtini), perdavė Vilniaus miesto savivaldybei. Lydraščio siuntimo metu instrukcija galiojo.
Tretysis asmuo UAB „Senamiesčio ūkis“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ paskirtas daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), administratoriumi ir vykdo namo bendrojo naudojimo objektų administravimą.
Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba prašė bylą spręsti, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus.
Rezoliucinė dalis
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2007-06-21 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos atmetė. Teismas nusprendė:
1) įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškove gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), 33,88 kv.m. bendro ploto, neterminuotą nuomos sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
2) Atmesti ieškinį atsakovui dalyje dėl pripažinimo Vilniaus m. savivaldybės nuosavybės teisės įgijimo į butą nuo 1995-04-04 ir priteisti iš atsakovo 100 Lt žyminio mokesčio ieškovės naudai bei 44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Teismas nustatė, kad ieškovė pranešė Vilniaus m. valstybinei mokesčių inspekcijai apie ginčo buto savininkės N. S. mirtį bei perdavė dokumentus, būtinus pateikti notarui paveldėjimo teisės liudijimui gauti: buto techninės apskaitos bylą, namų knygą, N. S. mirties liudijimą. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija 1995-04-04 paveldėtą butą kartu su iš ieškovės gautais dokumentais perdavė atsakovui (1 t., b.l. 9). Iš prijungtos Vilniaus m. 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-3691/95 teismas nustatė, kad 1995 m. balandžio mėnesį ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu sudaryti su ja ginčo buto nuomos sutartį, tačiau atsakovas 1995-04-14 raštu Nr. M-902 pranešė ieškovei, kad ji gali būti pripažinta mirusios N. S. šeimos nare teismine tvarka, todėl su ieškove negali sudaryti buto nuomos sutarties. Minėtoje civilinėje byloje 1995-08-09 teismo sprendimu buvo patenkintas ieškovės ieškinys ir teismo sprendimu buvo pripažinta, kad ji buvo N. S. , mirusios 1994-06-01, šeimos nariu.
Teismas nustatė, kad į ieškovės 1995 m. rugpjūčio mėn. prašymą sudaryti su ja ginčo buto nuomos sutartį, atsakovo darbuotojai paaiškino, kad neranda Vilniaus m. valstybinės mokesčių inspekcijos rašto dėl buto perdavimo savivaldybei ir todėl negali sudaryti nuomos sutarties. Teismas konstatavo, kad ieškovė, jos sutuoktinis G. M. bei jų nepilnamečiai vaikai: U., gim. (duomenys neskelbtini), registruotas ginčo bute 1994-06-06, ir R., gim. (duomenys neskelbtini), registruotas ginčo bute 1998-07-13, nuolat gyveno priklausančiame Lietuvos valstybei bute bei juo naudojosi, rūpinosi jo išlaikymu, mokėjo visus mokesčius už komunalines paslaugas, tiekiamas gamtines dujas, elektros energiją, o buto savininko patikėtinis – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija žinojo apie tai, tam neprieštaravo bei nereikalavo mokėti nuomos mokesčio. Atsakovas 2005-05-06 raštu atsisakė sudaryti su ieškove ginčo buto nuomos sutartį tuo pagrindu, kad butas patikėjimo teise priklauso Vilniaus m. VMI. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė butą atsakovo nuosavybėn 2006-05-19 perdavimo - priėmimo aktu, pagal kurį butas 2006-07-10 nekilnojamojo turto registre įregistruotas nuosavybės teise priklausantis atsakovui. Ieškovė neginčijo nekilnojamojo turto registre esančių duomenų dėl ginčo buto įregistravimo pagrindo.
Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba patikrino ieškovės, G. M. ir jų nepilnamečių vaikų gyvenimo sąlygas ir surašė 2006-05-24, 2006-06-07 buities tyrimo aktus, kuriuose nustatė, kad ieškovė, G. M. , ir jų nepilnamečiai sūnūs, vidurinės mokyklos mokiniai, gyvena bute, kuris yra labai prastos būklės, reikalaujantis kapitalinio remonto. Buities tyrimo sąlygų metu 4 asmenų šeima laikinai, remonto atlikimo laikui, apsigyveno dviejų kambarių bute (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame ieškovės tėvams, ir naudojasi vienu kambariu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas ieškovės prašymą taikyti atsakovo reikalavimui ieškinio senatį atmetė, kadangi atsakovo priešieškinyje nurodytas pažeidimas tęstinis, t.y. vykstantis kiekvieną dieną. Be to, atsakovas reiškė reikalavimą iškeldinti iš buto, t.y. reikalavimą ginti pažeistą savininko daiktinę teisę. Teismas konstatavo, kad atsakovas perėmė ginčo butą nuosavybėn tik 2006-05-19, o priešieškinį pareiškė 2006-12-18, todėl nepraleido įstatymo nustatyto termino ginti savo teisę.
Teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė, G. M. su nepilnamečiais vaikais savavališkai užėmė gyvenamąją patalpą, t.y. įsikėlė į ją be nuomos sutarties. Priešingai, jie bute apsigyveno ne savavališkai, o teisėtai. Ieškovė nuo 1990 m. gyveno ir naudojosi butu kartu su buto nuomininke N. S. buto nuomininko šeimos nario teisėmis. Po buto privatizavimo buto nuomininkės N. S. vardu 1993-10-21, ieškovė liko gyventi bute buto savininkės šeimos nario teisėmis iki savininkės mirties 1994-06-01. Ieškovė, kaip savininkės šeimos narė, turėjo teisę naudotis gyvenamąja patalpa ir po jos privatizavimo. G. M. ginčo bute apsigyveno teisėtai kaip buto savininkės šeimos narės sutuoktinis. Buto savininko patikėtinis – Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija ragino ieškovę sudaryti su atsakovu gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Teismas padarė išvadą, kad tarp buto savininko, kurio patikėtinis buvo Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, ir buto naudotojų atsirado neterminuotos panaudos teisiniai santykiai. Teismas konstatavo, kad atsakovas, perdavimo-priėmimo aktu priimdamas nuosavybėn ginčo butą ir įregistruodamas butą nuosavybės teise nekilnojamojo turto registre, žinojo, kad butu neatlygintinai naudojasi ieškovė su šeima, kadangi ieškovė jau nuo 1995 metų keletą kartų kreipėsi į atsakovą su prašymu sudaryti su ja buto nuomos sutartį, teisme buvo nagrinėjamas šalių ginčas. Atsakovas įgijo butą su suvaržymu – D. M. , G. M. teise neterminuotai panaudos pagrindu naudotis butu, kuri išliko ir pasikeitus buto savininkui. Teismas konstatavo, kad naujam savininkui – atsakovui perėjo visos teisės ir pareigos pagal buvusio savininko – Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos ir ieškovės, bei G. M. sudarytą neterminuotą panaudos sutartį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįspėjo ieškovės bei G. M. apie panaudos sutarties nutraukimą prieš tris mėnesius, kaip nustato įstatymas. Kadangi ieškovė su šeima teisėtai apsigyveno ir gyvena ginčo bute, teismas konstatavo, kad nėra pažeidžiamos atsakovo nuosavybės teises ir dėl to nėra pagrindo juos iškeldinti iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Teismas padarė išvadą, kad iki 2006-05-19 butas nebuvo priimtas į atsakovo balansą, nebuvo atlikta jo teisinė registracija nekilnojamojo turto registre, atsakovas negalėjo valdyti, disponuoti bei naudotis ginčo butu, kadangi jį valdė ir disponavo, buvo jo savininku Lietuvos Respublika, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimo dalyje dėl pripažinimo, kad atsakovas nuosavybės teisę į ginčo butą įgijo 1995-04-04.
Teismas atmetė atsakovo reikalavimą taikyti senatį ieškovės ieškinio reikalavimui dėl įpareigojimo sudaryti su ja ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kadangi pažeidimas, kurį prašo apginti ieškovė, yra tęstinis. Be to, atsakovas nuosavybės teisę į ginčo butą įgijo nuo turto jam perdavimo 2006-05-19 priėmimo-perdavimo aktu. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ir mirusios buto savininkės po buto privatizavimo nesiejo nuomos sutarties teisiniai santykiai, todėl ieškovei neatsirado teisė naudotis ginčo butu neterminuotos nuomos sutarties pagrindu.
Teismas, spręsdamas šalių ginčą, atsižvelgė į tai, kad ieškovė ir tretysis asmuo G. M. turi du nepilnamečius sūnus, vidurinės mokyklos moksleivius, su kuriais teisėtai gyvena ginčo bute, jokio kito gyvenamojo būsto šeima neturi. Nepilnametis sūnus R., gimęs (duomenys neskelbtini), serga ūmia limfoblestine leukemija, VšĮ RVU vaikų ligoninės pediatrijos klinikos GKK 2002-02-21 jam nustatytas invalidumas (tęsiamas), jo sveikatos būklė pastoviai kontroliuojama. Teismas atsižvelgė ir į prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus turėti gyvenamąjį būstą, kaip būtiną garantą normaliam vystimuisi. Teismas pažymėjo, kad nors vaiko teisės pirmiausia privalo užtikrinti tėvai, iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, kad tėvai neturi realios galimybės įsigyti tinkamą gyvenamąjį būstą. Ieškovės mėnesinis darbo užmokestis sudaro 780 Lt, G. M. – 800 Lt. Jų sunkiai sergančiam sūnui R. reikalingas nuolatinis gydimas.
Teismas nustatė, kad ieškovė turi teisę į Savivaldybės socialinį būstą ir yra įrašyta neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąraše socialinio būsto nuomai nuo 2004 metų 394-uoju numeriu. Teismas padarė išvadą, kad ginčo butas šiuo metu negali būti suteiktas kitiems asmenims, laikantis atsakovo institucijos nustatytu eiliškumu pagal sąrašą, kadangi ieškovė, G. M. bei jų nepilnamečiai vaikai, atsakovo pareikštu pagrindu negali būti iškeldinti iš ginčo buto, jie turi teisę naudotis butu neterminuotos panaudos pagrindais iki, jų manymu, reikalingo termino, o būtent iki bus aprūpinti kita gyvenamąja patalpa arba ją įsigys. Teismas atsižvelgęs į nustatytas byloje faktines aplinkybes, taikydamas įstatymus, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti ieškovė ieškinį bei įpareigoti atsakovą sudaryti su ja neterminuotą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (LR CK 1.5 str. 4 d., 1.117 str. 2 d., 1.124 str., 1.125 str. 1 d., 1.126 str., 1.127 str. 5 d., 3.3 str., 4.49 str., 4.98 str., 6.575 str. 1 d. 2 p., 6.576 str., 6.579 str. 1 d., 6581str., 6.582 str. 1 d., 6.588 str. 3 d., 6.612 str., 6.629 str., 6.641 str. 1d., 2 d., 6.642 str. 1 d., 6.643 str. 1 d., LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomuoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 1 str. 2 d., 7 d., 8 str., 11 str., LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d. 5 p., 7 str., Galiojusio Butų kodekso 54 str., 1964 m. CK 96 str., 149 str., 329 str. 2 d., LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 93 str. 1 d., 178 str. ).
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-06-21 sprendimą dalyje, kurioje teismas patenkino ieškovės ieškinį iš dalies ir įpareigojo atsakovą sudaryti su ieškove gyvenamųjų patalpų neterminuotą nuomos sutartį bei dalyje, kurioje atmetė atsakovo priešieškinį ieškovei, G. M. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį ir tenkinti atsakovo priešieškinį. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamoje dalyje yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinio skundo argumentai:
1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose, kuriose kilę ginčai tarp privačių subjektų – fizinių asmenų, kadangi ginčas šioje civilinėje byloje turi tam tikrą specifiką, susijusią su santykių subjektų (valstybės institucijų) ir objektų (valstybės ir savivaldybės) turto ypatumais bei viešu interesu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir ieškovės, G. M. buvo sudaryta neterminuota panaudos sutartis, nes įstatymai nesuteikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai sudaryti tokios panaudos sutarties. Galiojusio 1964 m. CK 298 str. numatė, kad nuomos (panaudos) sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinės formos. Nekilnojamojo turto nuomos (panaudos) sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka turi būti registruojama. Ieškovė virš 10 metų naudojosi ginčo patalpa, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad su ieškove būtų sudaryta rašytinė panaudos sutartis, todėl negali būti laikoma, kad ieškovės naudojimasis ginčo patalpa be jokio teisinio pagrindo yra panaudos sutartis.
2) Byloje nėra duomenų apie tai, kad panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota. Valstybinė mokesčių inspekcija, perduodama ginčo butą atsakovui, neinformavo apie jokius nekilnojamojo turto suvaržymus, ar apie tai, kad yra sudaryta panaudos sutartis. VĮ Registrų centro duomenyse nėra jokios žymos apie nekilnojamojo daikto suvaržymus, panaudos sutartį ar panašiai, todėl nepagrįsti teismo argumentai, kad atsakovas neįspėjo apie panaudos sutarties nutraukimą prieš tris mėnesius.
3) Teismas nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo sudaryti ginčo patalpos neterminuotą nuomos sutartį, sutikdamas su atsakovo argumentais, kad ieškovės ir mirusios buto savininkės nesiejo nuomos sutarties teisiniai santykiai, todėl ieškovei neatsirado teisė naudotis ginčo butu neterminuotos nuomos sutarties pagrindu. Pirmosios instancijos teismas neatmetė atsakovo argumentų, kad mirusi N. S. buvo ginčo buto savininkė, o ne nuomininkė, todėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 1995-08-09 sprendimas šioje byloje teisiškai nereikšmingas.
4) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo priešieškinio, nes ieškovės neteisėtas naudojimasis patalpomis negali būti laikomas panaudos sutartimi. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovė naudojasi patalpomis nesavavališkai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino ieškovės reikalavimams. Pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str., yra nepagrįsti.
D. M. ir G. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Tretysis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad perdavus butą atsakovui, panaudos teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovo nuo 1995-04-04. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė atsiliepimų į apeliacinį skundą.
Apeliacinis skundas atmestinas. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, ar buto savininkės, kuri mirė, šeimos narė ir jos sutuoktinis su nepilnamečiais vaikais gali būti iškeldinti iš ginčo buto, priklausančio šiuo metu savivaldybei.
Įstatymų leidėjas nustatė, kad iki butų privatizavimo nuomininkai ir jų šeimos nariai turėjo lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (BtK 54 straipsnis, 1964 m. CK 330 straipsnis), jų neprarado ir privatizavus šias patalpas.
Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių neliečiamumas negali būti suabsoliutinamas, nes būtina apginti D. M. ir jos šeimos teises naudotis gyvenamąja patalpa, įgytas iki nuosavybės teisių į butą (duomenys neskelbtini), perėjimo savivaldybei.
Kolegija konstatuoja, kad civilinėje byloje Nr.2¹⁷-3691/1995 pagal D. M. ieškinį Vilniaus miesto valdybai įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995-08-09 sprendimas pripažinti ieškovę N. S. šeimos nare turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai (LR CPK 182 str. 2 p.)
Šiuo atveju teisė įgyti nuosavybės teisę į privatizuojamą butą buvo realizuota vieno asmens (N. S. ) nuosavybės teise (2 t., b.l. 128-141), nes kiti privatizuojamame bute teisėtai gyvenantys asmenys (šiuo atveju D. M. ) neišreiškė valios buto privatizavimo klausimu. Kolegija pažymi, kad privatizuotas butas buvo skirtas visų šeimos narių naudojimui, todėl nuomininko šeimos narės, neįgijusios nuosavybės teisės į privatizuojamą butą, teisės ir pareigos, atsirandančios iš naudojimosi gyvenamąja patalpa teisės, išlieka, išskyrus teisę disponuoti privatizuotu butu.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl ginčo buto panaudos teisinių santykių ir padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas dėl šių panaudos teisinių santykių kvalifikavimo, todėl kolegija šių išvadų nekartoja. Tai, kad su ieškove nebuvo sudaryta rašytinė panaudos sutartis, nesudaro teisinio pagrindo iškeldinti ieškovę su šeima iš ginčo buto. Vienok, ieškovė negali būti pripažinta netekusia teisės naudotis ginčo butu – tokia teisė jai išlieka ir ši teisė negali būti paneigiama nuosavybės teisės į ginčo butą perėjimo kitiems asmenims faktu.
Savivaldybė šioje byloje pareiškė reikalavimą iškeldinti D. M. su šeima, t.y. reikalavimą ginti pažeistą daiktinę teisę (CK 4.98 straipsnis). Nustačius, kad D. M. teisėtai apsigyveno ir turi teisę panaudos sutarties pagrindu gyventi ginčo bute, ji negali būti laikoma savivaldybės nuosavybės teisių pažeidėja, nes tai prieštarautų geros moralės, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Nuosavybės teisės perėjimas savivaldybei savaime nepanaikina D. M. teisės naudotis ginčo butu, kuriuo ji iki buvusios savininkės (N. S. ) mirties naudojosi teisėtai. Tai, kad pasikeitė ginčo buto savininkai, savaime nereiškia, kad D. M. tampa neteisėta buto naudotoja. Kolegija konstatuoja, kad ginčo butas yra su suvaržymu –ieškovės teise šiuo butu naudotis panaudos pagrindais, nes mirus buto savininkei N. S. , kurios šeimos nare ieškovė buvo, jos buvusi teisė naudotis butu savininko šeimos nario teisėmis transformavosi į teisę naudotis butu panaudos sutarties pagrindu.
Kolegija pažymi, kad ieškovė su šeima negali būti iškeldinama iš buto pareikštu pagrindu, nes ji turi teisę naudotis butu savo poreikių į gyvenamąją patalpą tenkinimui ir šia teise ieškovė gali naudotis iki jos manymu reikalingo termino, iki ji įgis kitą gyvenamąją patalpą ar ja bus aprūpinta (LR CK 1.117 straipsnio 2 dalis). Kolegija pažymi, kad tokios nuosavybės su suvaržymu turėjimas, jos išlaikymas negali būti nuostolingas savivaldybei. Ieškovė įrodė, kad ji ir jos šeimos nariai ginčo bute apsigyveno teisėtai. Turint gyvenamąją vietą, ieškovei nebuvo būtino reikalo registruotis pas atsakovą eilėje asmenų, kuriems reikalingas socialinis būstas. Nors nuomos sutarties ieškovė nebuvo sudariusi, nes nesutiko savivaldybė, po savininkės mirties faktiniais veiksmais ieškovė perėmė šios pareigą mokėti reikiamus mokesčius ir išlaikyti butą.
Sprendžiant ginčą dėl asmens iškeldinimo iš būsto, būtina įvertinti ne tik reikalavimo iškeldinti teisėtumą, bet ir aplinkybes, ar tuo iškeldinimu yra siekiama teisėtų savivaldybės tikslų, ar to reikia demokratinės visuomenės interesams, įvertinant proporcingumą siekiamam teisėtam tikslui. Tai, kad įstatyme (CK 6.612 straipsnyje) numatyta galimybė iškeldinti asmenis, gyvenančius be sudarytos nuomos sutarties, nereiškia besąlyginio iškeldinimo formaliu pagrindu, nes teismas, įvertindamas konkrečią situaciją, privalo atsižvelgti į abiejų šalių interesų pusiausvyrą, kieno interesai yra svarbesni - savivaldybės, kaip institucijos, ar individo, viešasis ar bendrasis interesas.
Ginčo butą ieškovė jau ne vienerius metus laiko savo šeimos namais ir jame su šeima realiai gyvena, šį adresą nurodo įvairioms oficialioms institucijoms kaip savo gyvenamąją vietą, jokios kitos gyvenamosios paskirties patalpos ieškovė nuosavybės teise nėra įgijusi. Kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovė su šeima, ilgą laiką gyvenusi ginčo bute, turėjo teisėtus lūkesčius ir ateityje jame gyventi.
Kolegijos nuomone, ieškovės ir jos šeimos narių iškeldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, kartu atsižvelgiant ir į R., gimusio (duomenys neskelbtini), sveikatos būklę (serga ūmia limfoblestine leukemija) bei socialinį statusą (nuo 2002-02-21 jam nustatytas invalidumas, kuris tęsiamas), iš esmės pažeistų abiejų nepilnamečių vaikų interesus, todėl būtent nepilnamečių vaikų interesai tokioje situacijoje nusveria teisėtus savivaldybės tikslus, o iškeldinimas nėra būtinas demokratinės visuomenės interesams ir nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Juolab, kad ieškovė turi teisę į Savivaldybės socialinį būstą ir yra įrašyta neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąraše socialinio būsto nuomai nuo 2004 metų 394-uoju numeriu. Šiuo atveju yra viešasis interesas, nes būtina užtikrinti prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus.
Nors savivaldybė grindė savo reikalavimą faktu, kad šis būstas yra reikalingas kitiems eilėje įsiregistravusiems socialiai remtiniems asmenims, todėl būtų pažeisti ir jų interesai, asmenų lygybės prieš įstatymus principas, vienok, šios aplinkybės byloje neįrodė, nenurodė, kurie asmenys galėtų pretenduoti į minėtą gyvenamąją patalpą, iškeldinus ieškovę su šeima iš ginčo buto. Dėl to kolegija negali net palyginti tokių asmenų ir ieškovės šeimos interesų, kurio individo interesai nusveria. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas neprivalėjo atsižvelgti į kitų asmenų, kuriems nustatyta tvarka galėjo būti išnuomotas ginčo butas, interesus, nes nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovas neįvykdė procesinės pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis).
Akivaizdu, kad ieškovė su šeima nėra įkūrusi kitos gyvenamosios vietos, todėl savivaldybė, siekdama iškeldinti iš ginčo patalpų ieškovę su šeima, kurioje vienas iš nepilnamečių vaikų turi invalidumą, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, elgėsi formaliai ir nesivadovavo protingumo ir teisingumo kriterijais, nes neapsvarstė tokio veiksmo būtinumo demokratinėje visuomenėje. Kolegija daro išvadą, kad priešieškinis dėl iškeldinimo iš ginčo buto buvo atmestas pagrįstai ir teisėtai, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudarė teisinį pagrindą įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškove ginčo patalpos neterminuotą nuomos sutartį.
Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti pateikti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Kolegija nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškinio senaties netaikymo ir jų nekartoja.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis turėtų būti pakeista ar panaikinta apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str., LR Konstitucijos 24 str., CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str., CPK 2 str., 7 str., 8 str., 12 str., 13 str., 176 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 314 str., 320 str., 328 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Palikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. birželio mėn. 21 d. sprendimą nepakeistą.