Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. V. IĮ „Auksinis klevas“ ir atsakovo UAB „Orient Polska“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I.V. individualios įmonės “Auksinis klevas” ieškinį atsakovui UAB “Orient Polska” dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Teismas neteisėtai ir nepagrįstai atmetė reikalavimą priteisti 9149,92 Lt už krovinio pervežimą pagal pervežimo sutartį Nr.VS-239. CMR konvencijos 14 str. 1 d. numatyta, kad jei dėl kokių nors priežasčių vežėjas sutarties negali vykdyti važtaraštyje numatytomis sąlygomis, iki krovinys pasieks paskirties vietą, vežėjas privalo gauti asmens, pagal 12 straipsnį turinčio teisę disponuoti kroviniu, instrukcijas. Krovinys pagal pervežimo sutartį Nr.VS-239 buvo vežamas pagal CMR važtaraštį Nr. 1031866. Važtaraštyje krovinio iškrovimo vieta nurodyta: SAO „Uglizskij lesopilnyj zavod" ul.(duomenys neskelbtini) (važtaraščio 3 punktas), važtaraščio 13 punkte numatyti siuntėjo nurodymai (muitinės ir kita informacija): SVH „Rostek Pskov", ul (duomenys neskelbtini). Ieškovo automobilis į važtaraštyje (p. 13) nurodytą muitinę atvyko 2009 08 06. Tam, kad automobilio vairuotojas galėtų atlikti muitinės formalumus privalomas krovinio siuntėjo rašytinis nurodymas, kurį reikia perduoti muitinei. Tačiau kuomet automobilis atvyko į Pskovo muitinės terminalą, krovinio siuntėjo rašytinio nurodymo atlikti muitinės procedūras Pskovo muitinėje nebuvo. Atsakovas buvo ne vieną kartą informuotas, kad krovinio siuntėjas privalo duoti nurodymą atlikti muitinės formalumus, tačiau tokio nurodymo gauta nebuvo. Automobilis su kroviniu stovėjo Pskovo muitinės terminale iki 2009 08 26. Tik tada buvo gautas atsakovo žodinis nurodymas iškrauti krovinį muitinės sandėliuose. CMR konvencijos 14 str. 2 d. numatyta, kad tuo atveju, jei vežėjas negalėjo gauti instrukcijų iš asmens, turinčio teisę disponuoti kroviniu, jis turi imtis priemonių, kurios jo manymu, geriausiai atitiktų kroviniu disponuojančio asmens interesus. Kadangi iš kroviniu disponuojančio asmens (pagal CMR važtaraštį „Eurowood group OU") nebuvo gauti nurodymai dėl muitinės procedūrų atlikimo, ieškovas negalėjo tęsti pervežimo į paskirties vietą Ugliz m., ir gavus atsakovo žodinį nurodymą, atliko veiksmus, kurie leidžiamai pagal CMR konvencijos 16 str. 2 d.: nieko nelaukdamas iškrauti krovinį disponuojančio kroviniu asmens sąskaita. Tokiu atveju krovinio apsaugą vežėjas gali patikėti ir trečiajam asmeniui. Iš esančių byloje rašytinių įrodymų matyti, kad krovinis buvo iškrautas į laikino laikymo sandėlį UAB „Rostek-Pskov" Pečiorų m., o 2009 m. gruodžio 4 d. krovinį gavo važtaraštyje nurodytas gavėjas SAO „Uglizskij lesopilnyj zavod". Manė, kad tokie ieškovo veiksmai, nesant jokių kitų įmanomų vykdyti siuntėjo nurodymų, geriausiai atitiko siuntėjo interesus ir negali būti laikomi vežėjo prievolės pažeidimu. Priešingai, siuntėjas (atsakovas) nepateikė įmanomų vykdyti nurodymų vežėjui (ieškovui) ir nepateikė Rusijos muitinėj reikalingo nurodymo dėl muitinės procedūrų atlikimo, tai laikytina bendradarbiavimo vykdant sutartines prievoles stoka. Kadangi atsakovas (siuntėjas) laiku ir tinkamai neperdavė būtino krovinio muitinės procedūroms atlikti dokumento, tai nuostolių dėl tokio dokumento nepateikimo rizika tenka siuntėjui (atsakovui), o ne vežėjui (ieškovui). Be to, iš UAB „Rostek-Pskov" rašto matyti, kad CMR važtaraštyje nurodytas gavėjas SAO „Uglizskij lesopilnyj zavod", krovinį gavo 2009 m. gruodžio 4 d. Tai reiškia, kad krovinys nebuvo prarastas. Taip pat byloje nėra įrodymų, jog CMR važtaraštyje nurodyti krovinio siuntėjas ar gavėjas pareiškė pretenzijas atsakovui dėl krovinio praradimo ar nepristatymo. Todėl visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad krovinys nebuvo pristatytas krovinio gavėjui.

Teismas atmetė ieškinį ir tuo pagrindu, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą CMR konvencijos 32 str., o atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį. Manė, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. CMR konvencijos 32 str. 2 d. numatyta, kad pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, kad ieškovo 2009 11 06 pretenzija atsakovui buvo išsiųsta registruotu laišku 2009 11 09. Ši pretenzija ir Lietuvos pašto kvitas buvo pridėti prie pradinio ieškinio, kuriame buvo parašyta apie tai, kad atsakovui buvo reiškiamos pretenzijos. Apie pretenzijų pareikšimą atsakovui ieškovas nurodė ir patikslintame ieškinyje. Tačiau atsakovas nei 2011 02 07 atsiliepime į ieškinį, nei 2011 06 23 atsiliepime į patikslintą ieškinį neginčijo aplinkybės, jog 2009 11 06 pretenziją jam nebuvo įteikta. Be to, į bylą buvo pateikta dar viena analogiška ieškovo pretenzija atsakovui, kuri buvo išsiųsta atsakovui registruotu laišku 2009 11 24. Bet dėl šios pretenzijos (2009 11 24) įteikimo ar neįteikimo atsakovui teismas sprendime nepasisakė. Kartu su apeliaciniu skundu tekė papildomus rašytinius įrodymus: AB Lietuvos paštas raštus 2011 09 29 Nr.3-8415 ir Nr.3-8416, iš kurių matyti, kad ieškovo registruotos korespondencijos buvo įteiktos atsakovui 2009 m. lapkričio 9 d. (2009 11 06 pretenzija) ir 2009 m. lapkričio 27 d. (2009 11 24 pretenzija). Iš minėtų įrodymų darytina išvada, kad ieškovas, nepasibaigus ieškinio senaties terminui, pateikė atsakovui rašytinę pretenziją dėl pervežimo sutarties VS-239 nevykdymo, todėl ieškinio sutarties terminas buvo sustabdytas (CMR konvencijos 32 str.2 d.). Tai reiškia, kad iki ieškinio pateikimo senaties terminas nebuvo pasibaigęs, todėl teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį.

Ieškovas neįrodė, kad 2009-11-06 pretenzija atsakovui buvo pateikta. Ieškovo pateikti pašto kvitai tik patvirtina patį siuntimo faktą, tačiau nepatvirtina siuntos turinio. Ieškovo papildomai pateikiama su apeliaciniu skundu 2009-11-24 pretenzija neturėtų būti priimama, nes ji galėjo būti pateikta bylos nagrinėjimo metu.

Atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Ieškinio senaties terminus ir jų taikymo ypatumus reglamentuoja CMR konvencijos 32 straipsnis. Šioje normoje nustatyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Pažymėtina, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas tiek ieškiniams, reiškiamiems vežėjui dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, tiek ir vežėjo reikalavimams sumokėti jam vežimo mokestį, ieškiniams, kylantiems iš delikto, ir kitiems ieškiniams, taikant konvenciją.

CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą (eigą) iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Jeigu pretenzija pripažįstama tik iš dalies, tai senaties terminas atnaujinamas tik ginčytinai pretenzijos daliai. Įrodyti pretenzijos ar atsakymo į ją gavimo faktą, taip pat dokumentų grąžinimą privalo ta šalis, kuri remiasi tuo faktu. Kitos pretenzijos, pateiktos tuo pagrindu, senaties termino nepristabdo. Taigi senaties termino eiga gali būti pristabdyta (sustabdyta) tik pareiškus pretenziją kitai ginčo šaliai.

Apeliantas nurodė, kad atsakovui išsiuntus 2009-11-06 pretenziją bei 2009-11-24 pakartotinį priminimą, ieškinio senatis turėjo būti pristabdoma. Byloje pateikta ieškovo 2009-11-06 pretenzija ir 2009-11-24 pakartotinis priminimas dėl neapmokėtų sąskaitų ir 2009-11-06 pretenzijos (1t.b.l.13-14), kuriose aiškiai nurodytas reikalavimas dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas ir prastovas dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat nurodomos aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti, ar pripažinti pretenziją, t.y. pretenzijos turinys atitinka tarptautinėje praktikoje susiformavusius reikalavimus pretenzijai pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalį. Kartu su minėtomis pretenzijomis teismui pateikti Lietuvos pašto kvitai apie pretenzijos išsiuntimą registruotu paštu. Lietuvos pašto pažyma apie registruotosios pašto korespondencijos siuntos įteikimą pagrindžia, kad siunta įteikta atsakovo administratorei A. Š. (2t.b.l.12). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad būtent 2009-11-06 d. pretenzija buvo įteikta atsakovui, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad kartu su dokumentu pateikiamas registruotos pašto siuntos išsiuntimo kvitas vertintinas kaip labiau tikėtina aplinkybė, kad siunta buvo išsiųsta, negu kad neišsiųsta. Teismui kilus abejonių dėl pašto kvito įrodomosios galios, bei atsakovui neigiant bet kokių kitų reikalavimų dėl apmokėjimo gavimą, teismas, vadovaudamasis CPK 179 straipsniu, turėtų pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus. Byloje įrodymų apie tai, kad atsakovas atmetė pretenziją ir grąžino prie jos pridėtus dokumentus, nėra.

Nustačius, kad 2009 m. lapkričio mėnesį ieškovo pretenzija atsakovui buvo įteikta, yra pagrindas išvadai, kad senaties terminas, kuris būtų pasibaigęs 2010-10-24, buvo pristabdytas. Kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į šalių kilusio ginčo pobūdį, minėtas ieškovo raštas yra tinkama ir pakankama pretenzija, kuri pagal CMR konvenciją sustabdo ieškininės senaties termino eigą reikalavimams dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pareikšti. Todėl neteisėta ir nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą. Todėl tai nesudaro savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti (CK 1.131 str.).

Ieškovas pagal 2009-05-15 d. pasirašytą su atsakovu krovinių pervežimo sutartį Nr. VS-0198, prašė priteisti 1754,20 Lt už transporto paslaugas, 103,58 Lt už muitinės paslaugas pagal išrašytą sąskaitą Nr. AKS-0002905, kurią atsakovas privalėjo apmokėti iki 2009-06-21. Kadangi atsakovas dalį sumos - 1754,20 Lt sumokėjo tik 2011-02-03 d., t.y. po ieškinio pareiškimo teisme, ieškovas prašė taip pat priteisti 458 Lt palūkanų (1t. b,l,158). Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nenagrinėjo ir dėl jo nepriėmė sprendimo, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str.2d. 7p.).

Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl 9391,62 Lt priteisimo už transporto paslaugas pagal pervežimo sutartį Nr. VS-239 maršrutu Austrija-Rusija iki 2009-08-06 sutartyje nurodytam gavėjui SAO “ Uglizskij lesopilnyj zavod”, (duomenys neskelbtini), kai krovinys buvo vežamas pagal CMR tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį Nr. 1031866 (b.l. 43-44), kurio pagrindu buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra Nr. 0003006 (b.l. 11), atmetė CMR konvencijos 13 str. 1 p. pagrindu, nustatęs faktines aplinkybes, jog atsakovui nebuvo pateiktas CMR važtaraštis, kad krovinys pristatytas sutartyje nurodytam gavėjui ir numatytu terminu, kaip numato sutarties 15 p. sąlygos, ieškovo pateikta muitinės deklaracija nepatvirtina krovinio pristatymo į sutartyje Nr. VS-239 numatytą paskirties vietą, o patvirtina tik importo procedūrų įforminimą. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad krovinio pristatymo fakto įrodinėjimo našta tenka vežėjui, tačiau skundžiamame sprendime visiškai netyrė ir nevertino aplinkybių, kuriomis ieškovas įrodinėjo buvusias transporto priemonės prastovas ne dėl ieškovo kaltės, aplinkybių, kuriomis esant buvo būtinybė ir atitinkamai pagal situacijai keliamus reikalavimus sudaryta galimybė ieškovui iškrauti krovinį Pskovo muitinės sandėliuose (1t.b.l.15,104), aplinkybių, susijusių su būtinų dokumentų paruošimu ir pateikimu vežėjui ir pan. Byloje neginčytinai nustatyta, kad ieškovo automobilis į važtaraštyje nurodytą mutinę atvyko 2009 08 06, tačiau joje buvo sulaikytas dėl atitinkamų priežasčių, kol galiausiai krovinys buvo iškrautas muitinėje. Iš pirmosios instancijos teismo 2011-09-01 posėdžio protokolo matyti, kad šios faktinės aplinkybės buvo nurodomos ir liudytojos V.S., pastarajai nurodant, kad krovinys muitinėje buvo sulaikytas dėl reikiamų dokumentų iš krovinio siuntėjo nepateikimo. Apeliantas teigia, jog tam, kad automobilio vairuotojas galėtų atlikti muitinės formalumus, privalomas krovinio siuntėjo rašytinis nurodymas, kurį reikia perduoti muitinei. Tačiau kuomet automobilis atvyko į Pskovo muitinės terminalą, krovinio siuntėjo rašytinio nurodymo atlikti muitinės procedūras Pskovo muitinėje nebuvo. Atsakovas buvo ne vieną kartą informuotas, kad krovinio siuntėjas privalo duoti nurodymą atlikti muitinės formalumus, tačiau tokio nurodymo gauta nebuvo. Automobilis su kroviniu stovėjo Pskovo muitinės terminale iki 2009 08 26. Tik tada buvo gautas atsakovo žodinis nurodymas iškrauti krovinį muitinės sandėliuose. Ieškovui tvirtinant ir atitinkamai siekiant pagrįsti, kad ieškovo kaltės dėl krovinio nepateikimo galutiniam gavėjui, nėra, pirmosios instancijos teismas privalėjo šias aplinkybes tirti ir atitinkamai dėl jų padaryti išvadas. Minėtų aplinkybių nustatymas ir atitinkamas jų įvertinimas gali turėti įtakos teisingo sprendimo priėmimui.

Vadovaujantis CMR konvencijos 11 straipsnio nuostatomis, aprūpinti vežėją reikiamais dokumentais, informacija, reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti, yra pirmiausia siuntėjo, bet ne vežėjo pareiga, ir būtent siuntėjas atsako už visus nuostolius, atsiradusius dėl tokių dokumentų ar duomenų nebuvimo ir netikslumų, išskyrus atvejus, kai dėl to kaltas pats vežėjas (11 straipsnio 1, 2 punktai). Pagal CMR konvencijos 6 straipsnio 2 dalį CMR važtaraštyje turi būti nurodytas perduotų vežėjui dokumentų sąrašas. Taigi iš siuntėjo reikalaujama pasirūpinti visais reikiamais dokumentais: importo ir eksporto leidimais, kilmės sertifikatais ir bet kuriais kitais dokumentais, kurių reikalaujama įvažiuojant į atitinkamos valstybės teritoriją. Pridėti visus reikiamus dokumentus muitinės formalumams atlikti yra siuntėjo pareiga. Be to, siuntėjas privalo suteikti vežėjui visapusišką informaciją muitinės ir kitiems formalumams atlikti. Tuo tarpu vežėjas atsakingas tik už jam perduotų ir važtaraštyje minimų dokumentų praradimą ar neteisingą panaudojimą. Taigi, jei teismas nustato, kad nuostoliai patirti dėl reikiamų dokumentų ar informacijos, reikalingų muitinės formalumams atlikti, nebuvimo, už tai atsakingas yra siuntėjas, nes vežėjas nėra įpareigotas tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo ir visapusiškumo. CMR konvencijos 14 str. 2 d. numatyta, kad tuo atveju, jei vežėjas negalėjo gauti instrukcijų iš asmens, turinčio teisę disponuoti kroviniu, jis turi imtis priemonių, kurios jo manymu, geriausiai atitiktų krovinio disponuojančio asmens interesų. CMR konvencijos 16 str. 2 d. nustato, kad atvejais, nurodytais 14 straipsnio 1 punkte ir 15 straipsnyje, vežėjas gali nieko nelaukdamas iškrauti krovinį disponuojančio kroviniu asmens sąskaita, po tokio iškrovimo vežimas laikomas užbaigtu. Šiuo atveju vežėjas prisiima prievolę saugoti krovinį. Tačiau krovinio apsaugą jis gali patikėti ir trečiajam asmeniui, tokiu atveju jis atsako tik už tinkamą trečiojo asmens pasirinkimą. Šiuo atveju išlieka visi važtaraštyje numatyti mokėjimų įsiskolinimai ir kitos atsiradusios išlaidos. Iš esančių byloje rašytinių įrodymų matyti, kad krovinis buvo iškrautas į laikino laikymo sandėlį UAB „Rostek-Pskov" Pečiorų m., o 2009 m. gruodžio 4 d. krovinį gavo važtaraštyje nurodytas gavėjas SAO „Uglizskij lesopilnyj zavod".

Neįvertinus ginčijamame sprendime nurodytų aplinkybių ir dėl jų nepasisakius, konstatavimas, kad atsakovui nebuvo pateiktas CMR važtaraštis, kuris būtų patvirtinęs krovinio pristatymą sutartyje numatytam gavėjui ir numatytu terminu, nesudaro pakankamo pagrindo ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija vertina, kad neatskleista bylos esmė ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl apskųstas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str.1 d. 2 p.).

Perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra sprendžiamas klausimas dėl paskirstytų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.5d.), todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, sprendimas bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalyje naikintinas.

Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais pagrindais ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

n u t aria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.