Telšių apylinkės teismo sprendimas

kad 2008 m. rugsėjo 19 d. mirė ieškovų sesuo O. G. M.. Ji testamentu visą savo turtą paliko dukterėčiai M. T.. Ieškovai nurodo, kad jiems kelia abejonių O. G. M. veiksnumas, ar ji suprato testamento turinį ir iš jo kylančiais pasekmes. Mirusioji buvo pripažinta neįgali , ji buvo gydoma VšĮ Mažeikių ligoninės psichiatrijos skyriaus stacionare , o visi, kas pasirašė testamentą, tarpusavyje yra artimi giminės. Teismo prašo testamentą anuliuoti (It.b.l. 1-3 ).

Notarė I. Z. teismo posėdyje parodė, kad šio testamento surašymas jos kontoroje nebuvo niekuo išskirtinis iš eilės notarinių veiksmų. 2008-09-03 atvyko pagyvenusi moteris Ona G. M. su trimis liudytojais ir pareiškė, kad ji visą savo turtą po mirties nori palikti M. T.. Ji paklausė, kodėl ir ji nori visą savo turtą ir ji paaiškino, kad vaikų neturi, o šitoji moteris geriausiai ja rūpinasi ir yra tikra, kad ji deramai pasirūpins iki mirties. Tai buvo normalus žmogaus apsisprendimas. Kad testatorė visa virpėtų, kaip paprastai tokia liga sergantis žmogus, ji nepastebėjo, tik rankos tai tikrai labai virpėjo. Tiesa, ji buvo atvykusi ir prieš tai ir tada išreiškė savo norą, kad turtą nori dovanoti. Paprastai seni žmonės dažnai įvardija norą turtą dovanoti. Gal jiems tai atrodo geriau. Ji nepatarė, tačiau paaiškino, ką reiškia dovanoti, ir ką reiškia palikti testamentu po mirties ir moteris ,supratusi jos paaiškinimą tada išvažiavo namo dar kartą pagalvoti. Kad ji neveiksni, nebuvo nė mažiausio įtarimo, ar abejonės. Jos tikrai kalbėjosi nemažai, ji jai uždavinėjo klausimus, kuriuos ji puikiausiai suprato ir aiškiausiai atsakinėjo. Nurodo, kad argi ji būtų surašiusi testamentą, matydama, kad žmogus yra įtartinai neveiksnus, tada jau nebebūtų notarė. Ji yra atsakinga už dokumento tikrumą Visiškai buvo įsitikinusi, kad testatorė yra psichiškai sveika, nes ji net du kartus vienodai išreiškė savo valią. Pirmą kartą, kad visą savo turtą nori padovanoti dukterėčiai, antrą kartą, kad visą savo turtą dukterėčiai palieka po mirties testamentu ( It.b.l. 109-110 ).

Liudytojas L. Ž. teismo posėdyje parodė, kad liudija tai, kad kiek jam ją teko pažinti, o pažino tik tiek, kiek teko pabendrauti, tačiau jokiu būdu nepasakysi, kad ji atrodė psichiškai nesveika, ar nesuprantanti ką kalbanti. Ji pažinojo jį iš savo vyro laidotuvių, nes ten dalyvavo kaip giedotojas ir muzikantas, jį prisiminė ir susitikus maloniai bendraudavo. Ji jam atrodė normali, šviesi kaimo moteris ir niekuo nekeista. Paskutinį kartą jam su ja teko kalbėtis gal vasaros viduryje ( It.b.l. 110 ).

Liudytoja E. B. teismo posėdyje parodė, kad G. M. pažinojo nuo seno. Kol buvo kolūkis, ji dirbo pirmininko pavaduotoja, ji - visą laiką melžėja. Paskui pažino kaip ir kiekvieną kaimo gyventoją. Vėliau ji nešiojo pensijas, paskui dar rinkdavo iš gyventojų mokestį už vandenį, tai ir vėl, rečiausiai mėnesyje kartą susitikdavo asmeniškai. Ji buvo puikiausia moteris, jei ne ta liga, kuri trukdė normaliai gyventi. Ji sirgo parkinsono liga ir jai labai drebėjo rankos, prisimena, kai mokėdavo pensiją, tai ji labai vargdavo, kol pataikydavo pasirašyti. Žodžiu, ji vos galėdavo nulaikyti rašiklį. Šiaip ji visus pažino, viską suprato iki pat mirties ir niekam net nekilo abejonių, kad jai kažkas negerai su galva. Tiesa, ji jai kartais pasiguosdavo, kad jai nesmagu, jog kiti žmonės mano, kad ta jos liga yra psichinė liga, tačiau ji ją nuramindavo, kad neimtų į galvą, svarbu, kad ji pati viską žino ir supranta, o ligų yra visokių ir dar baisesnių. Ji tikrai turėjo visą protą iki mirties. Buvo sunegalavusi po vyro žūties, nes labai išgyveno, tačiau grįžusi iš ligoninės tuoj pat grąžino 4 litus, kuriuos buvo likusi skolinga už vandenį. Sako, taip išgyvenu, kad likau skolinga. Ji buvo labai jautri, tačiau tikrai protinga. Ji iki mirties viską žinojo ir visus pažinojo... Pasikalbėdavo jos tikrai atvirai. Pasiguosdavo, kad sunku gyventi vienai palikus, ji ramindavo, kad yra didelė giminė, kad kas nors pasirūpins senatvėje. Tai ji jai ir pasakė, kad jau yra apsisprendusi kam viską paliks ir prie ko glausis. Ir ne kartą tai yra kartojusi kam. Ji sakydavo M., o tai reiškia M. T.. Ji pastoviai minėdavo, kad jei ne M. su K., tai nežino, kaip būtų. K. M., kuri buvo jos dukterėčia, su vyru ja rūpinosi ir pastoviai lankė, visi žinojo, nes ji ir pati ne kartą juos yra mačiusi ir niekam tai nebuvo paslaptis. Iki jos mirties su velione bendravo likus kokioms dviem savaitėms. Ji kalbėjo taip pat aiškiai ir suprantamai, nes ji nesiruošė mirti, tačiau apie tai galvojo. Ir tada berods, išėjus iš kalbos minėjo, kad turi kam viską palikti ir dėl to yra rami( It.b.l. 110-111 ).

Liudytoja S. V. teismo posėdyje parodė, kad velionę M. pažinojo. Ji turi nuosavą parduotuvę, pati joje dirba, tad ji pastoviai ateidavo pas ją apsipirkti. O ir gyveno netoliese, vienas namas tarpe. Žino, dėl ko yra ši byla ir gali paliudyti, kad M. tikrai nebuvo psichiškai nesveika, nes niekas taip nemanė ir ji tokia neatrodė. Ji buvo normaliausia moteris, kaip ir visos. Ir pati velionė ateidavo pas ją į parduotuvę ir jos sesuo L. užeidavo nupirkti lauktuvių seseriai, kai pas ją ateidavo, o ateidavo ji tikrai dažnai. Velionei labai drebėjo rankos, todėl jai buvo reikalinga artimųjų pagalba. Ja pagrinde ir rūpinosi jos sesuo L. ir artimiausia kaimynė M. V.. Kad velionė nemėgo B., žino iš jos žodžių . Ji tikrai apie ją negražiai kalbėdavo ir nemažai . Ji sakydavo, kad B. atvažiuoja tik ją apvogti . Yra minėjusi ir apie patalynės vagystę ir apie mėsą iš šaldytuvo ( It.b.l. 111 ).

Liudytoja D. K. teismo posėdyje paaiškino, kad ji yra kaimo laiškininkė, tad M. pažinojo, kaip ir visus kaimo gyventojus. Ji buvo normali, rami, kultūringa kaimo moteris, neišsiskirianti niekuo iš daugelio. Bendraudavo su ja tiesiogiai pastoviai, nes ji užsisakinėdavo laikraščius, visada laukdavo, kai juos atneš, sumokėdavo jai mokesčius už telefoną ir elektrą... Kad ji būtų buvusi kuom keista, nežino, nepastebėjo ir negirdėjo. Jai ji buvo visada maloni, mėgo bendrauti. Pagyvenę žmonės pagrinde mėgsta bendrauti, laukia, kad tik ateitum, tik ji nelabai turi laiko jų išklausyti. Ji jai įduodavo mokesčius už elektrą ir telefoną, kad sumokėtų pašte. Viską būdavo suskaičiavusi pati ir pinigus paduodavo lygiai, sakydavo, kad nereikėtų jai vargti su grąža. Ji jai neatrodė keistesnė, nei kiti pagyvenę kaimo žmonės, tikrai. Matydavo, kad pas ją dažnai lankosi jos sesuo L. ir M. T. , atsakovų jos namuose nėra sutikusi ( It.b.l. 112 ).

Liudytoja V. M. teismo posėdyje paaiškino, kad ji buvo artimiausia M. kaimynė ir dar giminaitė (pusbrolio dukra), todėl ją prižiūrėdavo, o be to, jos to buvo prašiusi M. T.. Jos labai artimai su velione bendravo ir ji žino jos bėdas ir išgyvenimus, ji jai daug ką pasipasakodavo, nes pasitikėdavo. Ji buvo normali, tik ligota moteris. Ypač jai pablogėjo sveikata po vyro žūties, tačiau pagulėjo kurį laiką ligoninėje ir pagerėjo. Jai buvo truputį problemų su nervais, pasidarė labai jautri, ištisai verkė, nepamiegojo, tačiau paskui viskas susitvarkė. Ja pastoviai rūpinosi ir dažnai atvažiuodavo jos dukterėčia M. T. su vyru. Kai ko reikėdavo, ji pati jiems paskambindavo, nes turėjo M. numerį, žinoma, kai to norėdavo M. Ji visais atvejais, ar kur nuvežti, ar ką atvežti, ar dėl ko pasitarti, visada kviesdavosi M. ir toji visada atvažiuodavo. Žinojau, kad turtą ruošiasi palikti M., nes norėjo, kad M. ja pasirūpintų iki mirties. Kai važiavo surašyti testamento į Mažeikius, tai ji pati M. paskambino, kad atvažiuotų iš ryto pas M., tik nesakė, kokiu reikalu, nes teta sakė nesakyti. Jie atvažiavo iš ryto. Tetą ji jau buvo suruošusi, padėjusi nusiprausti, apsirengti ir jie išvažiavo. Kai grįžo, M. buvo labai gerai nusiteikusi. Pažįsta ir B. , ir U., jie yra brolis ir sesuo. Apie juos M. yra jai pasakojusi nelabai gerų dalykų . Žino, kad S. ji labai nemėgo, tiesiog bijojo , kodėl- nežino. Kai ji susirgo ir prašė sukviesti giminaičius, tačiau nepaminėjo S. B. , ji prisiminusi ją priminė, o teta jai atsakė , kad S.tikrai nenorinti savo namuose matyti. Velionė yra jai pasakojusi, kaip po vyro laidotuvių ji pasigedo patalynės , o paskui ją mačiusi B. namuose. Jai pačiai kartą teko matyti, kaip B. , lankydamasi M. namuose, jai išėjus į tvartą, iš šaldiklio pasiėmė porą maišelių mėsos . P. M. pasigedo tos mėsos , bet S. jau buvo išvažiavusi ( It.b.l. 112-113 ).

Liudytoja K. G. teismo posėdyje paaiškino, kad M. pažinojo iki jos mirties, bendravo, kad ji keista niekada nepasirodė. Vaikų neturėjo, staiga žuvo vyras ir ji liko viena, tačiau ja labai rūpinosi sesuo L. ir jos dukra M.. Ji su vyru buvo pirmoji pagalbininkė, tiek, kai mirė M., tiek paskui, kai teta jau gyveno viena. M. taip ir sakydavo, kad viską, ką užgyveno paliks M., nes ji tai tikrai ja pasirūpins. T. M. yra M. T.. Su ja ji bendravo normaliai, nepastebėjo, kad ji ko nesuprastų, ar nusišnekėtų( It.b.l. 113 ).

Liudytoja G. B. teismo posėdyje paaiškino, kad velionę pažinojo 18 metų, tiek jos išgyveno viename kaime. Be to, ji yra kaimo slaugytoja, tad su ja teko bendrauti betarpiškai. Staiga žuvo jos vyras ir tai labai atsiliepė jos sveikatai. Ji tapo labai jautri ir ji pati pasiūlė jai pasigydyti rimčiau. Kad žmogus šiais laikais paguli psichiatrijos ligoninėje, tai dar nieko nereiškia, visi yra veikiami stresų, išgyvenimų ir niekas nepasaugotas nuo tos ligoninės. Po ligoninės ji grįžo žymiai stipresnė ir ramesnė, žodžiu vaistai jai padėjo. Ji visada buvo protaujanti, normalus žmogus, viską suprato, visus pažino. Ji pastoviai savo kalboje minėdavo M. su K.. Tai laukianti jų atvažiuojant, tai negalėję atvažiuoti. Prisimena, kartą, po vyro mirties, ji jai pasiguodė, kad norėjo nuvažiuoti pas notarą į Mažeikius, kad K. negali nuvežti, tad pasiūlė, jog gali jos vyras nuvežti. Jie dažnai važiuodavo į Mažeikius parsivežti vaistų, tai susitarė ir M. važiavo kartu. Ji pati nuėjo pas notarę, ji palaukė mašinoje, žodžiu, ji buvo savarankiškas žmogus. Kai velionė grįžo iš ligoninės, ji ją lankydavo namuose kas savaitę. Jos sveikata buvo ženkliai pagerėjusi. Ji kalbėjo ir mąstė normaliai, turėjo planų ir ji niekada netikėjo, kad ji taip greitai numirs. Ji mirė nuo ištikusio širdies infarkto. Vartojo įvairius vaistus: širdžiai bei kraujotakai sustiprinti, yra tekę suleisti magneziją. Ar vartojo kokius raminančius nežino, gal kokius miegui pagerinti. Psichikos jai namuose tikrai nėra tvarkiusi (It.b.l. 113-114 ).

Liudytoja J. P. teismo posėdyje paaiškino, kad ji yra tiek atsakovų, tiek mirusiosios pirmos kartos pusseserė. Ilgą laiko tarpą pragyveno su G. M. viename kaime ir iki jos gyvenimo pabaigos labai artimai bendravo, ji buvo jai labai atvira. Su nervais jai nebuvo blogai, jai tik iš ligos labai drebėjo rankos, ir tai jai labai apsunkino gyvenimą. Ji net valgyti negalėjo pati pasigaminti, todėl jai reikėjo kitų pagalbos. Ir ji pagelbėdavo, ir sesuo M. karts nuo karto atbėgdavo, nes jų santykiai buvo labai artimi ir V. M. vis užeidavo jai padėti, nes gyvena gretimame name. Nežiūrint tos baisios ligos, ji buvo labai jautri ir nuoširdi, ir jos visą gyvenimą labai gražiai bendravo. Kalbėdavosi apie viską, ji jai viską pasipasakodavo ir pasiguosdavo. Ji net su ja bandė tartis, kad yra apsisprendusi viską palikti M. su K., nes norėtų su jais pabaigti savo paskutines dienas. Kad velionė ruošėsi palikti savo turtelį M., jai tai buvo žinoma ir ji nenustebo, kad ji jai paliko testamentą. Dabar net prisimena, kada važiavo tą testamentą surašyti. Gerai, kad spėjo, nes nebeilgai vargšelė ir begyveno, kokius metelius, gal jautė ką. Prisimena, ji gudriai jai mirktelėjo, kad pasikvietė rytojui M. su K. ir važiavo pas daktarus, bet pasakė tai linksmai. Ji nustebo, pas kokius daktarus, kad niekuo nesiguodė. Kitą dieną irgi buvo linksma ir gerai nusiteikusi. Prasitarė, sako viską susitvarkė, dabar ji rami. Tada ir suprato, pas kokius daktarus ji važiavo. O nesakė tiesos, nes kažkas pas ją tada buvo atėjęs, nes ji buvo labai atsargi. Kai jos kalbėdavosi apie palikimo reikalus, ji prašydavo, kad ji niekam nesakytų, nes tai buvo jos asmeniški dalykai ir tai nebuvo kalbama viešai. Žinoma, žinojo, kad gulėjo ligoninėje. Jai tikrai reikėjo, ji labai sirgo po vyro mirties, nes patyrė didžiulį stresą. Vyras žuvo staiga, ji niekada nesitikėjo, kad gali likti viena, nes už vyrą buvo vyresnė. Ji buvo labai sukrėsta, labai išgyveno ir ji pati pasiūlė važiuoti pas gydytojus. Padėjo nuvažiuoti pas Gailių, jis ją ištyrė, pasidarė visus tyrimus ir buvo nustatyta, kad tai tik streso padarinys, todėl reikėjo gultis į ligoninę, kad nurimti. Iš ligoninės ji grįžo pailsėjusi, jai tikrai padėjo, tik, va tos rankelės labai drebėjo, tačiau tai irgi gali bet kam nutikti( It.b.l. 114, 115 ).

L. M. L. teismo posėdyje parodė, kad ji yra mirusiosios G. M. ir ieškovų sesuo , o atsakovė yra jos dukterėčia . parodė, kad ji jaučia didžiulę gėdą dėl to ir niekada nesitikėjo , kad taip nutiks, jog sėdės vieni prieš kitus teisme. M. jai buvo daugiau negu sesuo. Jos visą gyvenimą buvo kartu , ji jai labai daug yra padėjusi , net, kai gimdė pirmą dukrą- M., sesuo buvo kartu ir gelbėjo, kaip begalėjo , paskui pamilo jos vaiką kaip savo. Ji po vyro mirties labai susirūpino žemiškais dalykais, nes pamatė, koks yra trapus gyvenimas ir buvo apsisprendusi jai palikti visą savo turtą. Ji nesutiko, nes yra vyriausia šeimoje ir pasakė, kad ji turi mirti pirmiau ir negalės ja pasirūpinti. Tada ji pasakė, kad viską paliks jos vaikui, čia jau ji negalėjo prieštarauti, nes tai buvo jos šventa valia. Jai tikrai pasisekė, kad turi dvi puikias dukras ir dar labiau, jog turi labai gerą žentą K., kuris padeda visiems visur ir visada, nebent jo gerumas ir yra kaltė, kad testamentas buvo surašytas jos dukrai. Iki paskutinio atodūsio sesuo G. buvo protinga, ji viską žinojo ir suprato. Iš vakaro ji ją aplankė, jos bendravo, pasikalbėjo apie viską kaip įprastai ir jau joms išsiskiriant kieme, ji pasakė, kad balsuos už V. U., nes jis jai patinkąs. Ji ją pagyrė, kad apsisprendė ir padrąsino, kad tai yra jos valia. Ryte gavo žinią, kad nebeturi sesers. Testamento surašyme ji dalyvavo. K. G. apsisprendė , pasikvietė M., visi pasitarė , kada važiuos , pasiėmė ją ir visi atvažiavo pas notarę. Prieš tai buvo sutarta, kad G. reikės prižiūrėti, nukaršinti , palaidoti ir kapeliu pasirūpinti , kaip pridera. Testamento surašyme dalyvavo ji, G., K. ir M. , tačiau, kai notarė pamatė, kad G. labai dreba rankos ir ji negalės pasirašyti, ji jiems pasiūlė pasikviesti kokį pažįstamą žmogų , kuris už testatorę turės pasirašyti . Jie išėjo iš notarinės ir galvojo, ką čia pasikviesti ir pati G. pasiūlė paskambinti K. seseriai A. , kuri yra puiki moteris ir G. ją taip pat pažinojo. K. jai paskambino , ji kaip tik buvo namuose , tai netrukus ir atvažiavo. Tada jie vėl nuėjo pas notarę. Jie sėdėjo ir žiūrėjo, o notarė rašė , paskui viską perskaitė ir paklausė, ar G. suprato . G., žinoma, viską suprato, nes viskas buvo surašyta taip, kaip ji pati ir norėjo . Paskui kaip iki tol, taip ir paskui betarpiškai G. rūpinosi jos vaikai , o ypač žentas , jis ir laidotuvėmis rūpinosi ir visais kitais reikalai( It.b.l. 115-116 ).

L. A. A. U. teismo posėdyje paaiškino, kad jis yra brolis, tiek ieškovų, tiek mirusiosios. Mirusioji sesuo G. tikrai buvo protinga, niekada nekilo abejonių, tik tos rankos jai labai drebėjo, mat visokių ligų esama. K. G. yra apsisprendusi savo turtą po mirties palikti M. dukrai, žinojo, todėl nenustebo, kai buvo perskaitytas testamentas. Tai buvo jos valia ir negali būti jokio ginčo. G. visada bijojo, kad jei nespės surašyti testamento, tai S. su broliu užgrobs visą jos turtą ir palaidos taip kaip palaidojo S. savo uošvę, žodžiu, be jokių apeigų, tiesiai į kapus ir viskas. G. labai daug ką yra sakiusi apie S. . S. visada buvo truputį kitokia, nei jie. Ji vis dar tebeieško tėvų turto, kurie jau seniai palaidoti ir su visais atsiskaitę , tik prižiūrėti jų nenorėjo, kai dar gyvi buvo. Ir prieš teismą S. pas jį atvažiavo ir ėmė įkalbinėti, kad dėkimės į krūvą ir nuginčysime tą testamentą. Ji sakė, kad mirusieji nekalba ir bus taip, kaip jie sakys. Tai buvo netrukus po sesers mirties ir trisdešimtinių. Kaip jis liudys kitaip, nei žino , pagaliau, jis gerbia mirusiosios valią , kad ir kam ji bebūtų tą savo turtą palikusi . O paliko ji tikrai tam, kas labiausiai jo vertas, nes M. su teta buvo labai artimos ir visada su savo vyru jai viskuo padėjo. Sesuo jam tada pasakė, kad jis durnius ir išvažiavo. Daugiau ji pas jį neatvažiavo ir neskambino. Jos atvažiavimo tikslas buvo prikalbinti jį stoti jos pusėn ir sesers turtą pasidalinti į tris dalis. Su mirusiąja seserimi jo santykiai visada buvo geri. Prieš mirtį, paskutinį kartą jie bendravo prieš kokį mėnesį laiko. Ji kaip visada buvo protinga, supratinga ir niekuo nekeista. Niekas niekada net nepagalvojo, kad mūsų seseriai kažkas negerai su galva, tikrai, kad ne( It.b.l. 116-117).

Liudytoja B. U. teismo posėdyje parodė, kad su mirusiąja bendravo visą gyvenimą kaip giminės. Ji tikrai neatrodė nei keistesnė nei kiti, nei, kad psichiškai nesveika, jokiu būdu. Mąstė ir kalbėjo normaliai. Po vyro mirties ji susirūpino kam paliks savo turtą, kalbėdavo apie tai. Iš pradžių sakydavo, kad paliks tam, kas jai padeda, o kai grįžo iš ligoninės tai jau įvardijo, sakė, kad M., tai yra T.. Tai buvo žinoma iki jos mirties. Grįžusi iš ligoninės G. pas juos buvo atvažiavusi tikrai dar du kartus. Kalbėjo protingai kaip visada. Jai labai drebėjo rankos. Po vyro žūties ji patyrė didžiulį stresą, labai išgyveno, todėl ir pasiligojo. Po pasigydymo ligoninėje jai tikrai buvo pagerėję. Ligoninėje ją aplankė, kalbėjosi normaliai, tikrai nepastebėjo, kad nusišnekėtų . palydėjo iki durų, atsisveikino, tik visa buvo drebanti labai ( It.b.l. 117 ).

L. Z. T. teismo posėdyje parodė, kad jis yra M. svainis, jos vyro brolis, M. pažinojo, prisimena, buvo normali pagyvenusi moteris ir tiek. Kad ji būtų protiškai nesveika, tikrai neatrodė. Ji domėjosi, ką ir kaip darys, kiek tai kainuos ir kiek jam buvo už tai skolinga. Nežino, ką galėtų pasakyti. Matė kad moteriai labai dreba rankos. P. M. važiavo brolio iniciatyva. Jis paprašė, tai turėdamas laiko ir važiavo. Žinojo, kad ta moteris yra M. teta, kad M. su K. ja rūpinasi. Vonios įrangą keitė 2008 m. birželį, o dar kartą buvo atvažiavęs remontuoti skalbimo mašinos vasaros pabaigoje. Pasikalbėjo bendromis temomis ir tiek. Daugiau su ja bendravo brolis, jis buvo užsiėmęs darbu. Iš M. yra pirkęs medinį vežimą su guminiais ratais. Pamatė pas ją, patiko ir paklausė, gal parduotų. Ji pagalvojo ir sutiko. Paprašė 50 Lt ir atidavė. Kiek prašė, tiek sumokėjo. Turi savo namą, tad vežimą kieme pastatė kaip puošmeną( It.b.l. 117-118 ).

Liudytoja A. J. teismo posėdyje parodė, kad ji yra K. T., atsakovės vyro, sesuo. Su M. yra giminės jau 30 metų. Mirusiąją irgi pažinojo nuo K. su M. vestuvių. Buvo ją sutikusi, kai moteris sirgo ir gulėjo ligoninėje, matė ją pasveikusią, kai buvo surašomas testamentas. Prieš tai yra buvusi jos namuose, kartu su M. ir K.. Kažkada važiavo iš Ventos visi kartu ir pakeliui užsuko aplankyti M. tetos. Kad ji būtų atrodžiusi neprotinga, niekada nebūtų pagalvojusi, nes jai ji tokia tikrai neatrodė. Neveiksnus žmogus savo valios negali išreikšti. Testatorė suprato kas vyksta, žinoma ir buvo visa ko iniciatorė. Ji jai dar sako: sėskis, A., šalia manęs, nes tu būsi aš. Tai žinoma, kad ji viską suprato. Taip ir susėdo. Ji su ja vienoje stalo pusėje, likusieji - kitoje. Notarė skaito po sakinį ir vis klausia G., ar supratote, o ji vis atsako: - jo, jo, nes ji taip visada sakydavo. Notarė patikslino, kad reikia sakyti aiškiai, kad suprato, tai G. kelis kartus pakartojo: - Na, supratau, supratau. Prieš einant pas notarę jie truputį pasikalbėjo mašinoje, kas per reikalas čia bus tvarkomas ir ji pasiteiravo, kodėl kvietė ją. G. jai atsakė: - Kadangi aš tave pažįstu. Kada atėjo pas notarę, ji vėl G. paklausė, tai kam paliekate savo turtą ir G. ranka parodė į M., sakydama: - Va, jai... A. G. ligoninėje nelankė. Kadangi tuo pat metu sirgo brolis, tad į ligoninę tetos aplankyti M. pastoviai atveždavo ji. Kartais užeidavo su ja kartu į palatą, kartais nueidavo pasikalbėti pas koleges, kadangi yra med. seselė, tačiau tikrai teko pabendrauti ir su G. ir jos akyse ji niekada nenusišnekėjo, ar atrodytų, kad nesuprastų kas vyksta, ar nepažintų žmonių. Ją ji visada pažindavo, nors tikrai nesusitikdavo dažnai( it.b.l. 118-119).

Liudytojas K. T. teismo posėdyje parodė, kad yra atsakovės vyras. Pas notarę mirusiosios prašymu važiavo du kartus. Pirmą kartą liepos mėnesį. Prisimena, paskambino iš vakaro M. ir pasakė, kad teta nori, jog rytoj jie atvažiuotų. Kitą dieną nuvažiavo su žmona ir teta pasakė, kad yra nusprendusi visą savo turtą užrašyti M.. M. siūlė gerai pagalvoti, tačiau teta sakė, kad viską gerai jau yra apgalvojusi ir nusprendusi, ir pasiprašė nuvežama pas notarę. Tai ir nuvažiavo. Pas notarę ji pareiškė, kad turtą M. nori dovanoti ir notarė jai viską paaiškino, ką reiškia dovanoti, ir ką palikti testamentu ir G. tada nieko nedarė, o grįžo namo pagalvoti. Po kokio mėnesio M. vėl paskambino ir vėl pranešė, kad prašė atvažiuoti. Vėl važiavo ir teta pareiškė, kad nori važiuoti pas notarę surašyti testamentą. Nuvažiavo, užėjo pas notarę ir notarė pamačiusi, kad tetai labai dreba rankos pasiūlė pasikviesti asmenį, kuris galėtų pasirašyti testamentą už testatorę. Išėjo į lauką, ėmė galvoti, ką čia pasikvietus ir teta pasiūlė pasikviesti jo seserį A., kuri irgi gyvena Mažeikiuose. Jis paskambino seseriai, ji buvo namuose, paprašė, kad ateitų, palaukė ir kai atėjo visi vėl užėjo pas notarę. Tada jau vyko testamento surašymas ir pasirašymas, kaip įprastai. Notarė rašė, perskaitė, paaiškino, jie tik pasirašė ir viskas. M. apie B. yra pasakojusi daug negražių dalykų . yra sakiusi, kad jai patalynė dingusi, kažkokie dokumentai , tačiau jis nelabai kreipdavo dėmesį į tokias kalbas, tai buvo jų giminės reikalas . Ji nemėgo B. ir vengė su ja bendrauti . G. buvo labai pasipiktinusi B. elgesiu po to, kaip ji palaidojo savo uošvienę . Tas įvykis jai taip užsifiksavo, kad ji tiesiog labai bijojo būti taip palaidota . B. yra keletą kartų sutikęs M.namuose( It.b.l. 119 ).