- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-01
- Bylos Nr.
- 1A-226/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-05010-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vaininė (pirm.), Regina Gaudutienė, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- B. K., G. L., A. M.
- Advokatai
- Jurgita Lučinskaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
gynėjams advokatams Jurgitai Lučinskaitei, Dariui Katauskui, Artūrui Šukevičiui
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų B. K., A. M. ir G. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
- B. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda;
- A. M. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį 120 MGL (15600 Lt) dydžio bauda;
- G. L. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį 120 MGL (15600 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas automobilis ,,Jeep Cherokee“, v/n (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistųjų B. K., A. M. ir G. L. apeliacinius skundus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. K., A. M., G. L. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, pažeidė nustatytą tvarką - Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais - banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 100 pakelių cigarečių. A. M. ir G. L. 2010 m. birželio 20 d., laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 23.15 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes – 7 490 pakelių cigarečių „Saint George Lights“, 49 001,50 Lt vertės, 300 pakelių cigarečių „Imperial Classic Blue“, 2 145 Lt vertės, ir 960 pakelių cigarečių „Imperial Classic Red“, 6 866,20 Lt vertės, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų „Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiaisiais ženklais – banderolėmis taisyklių“ 5 punkte nustatyta tvarka ir kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą, ir sudarė 58 012,70 Lt, kurias nuo nenustatytos įgijimo vietos dviems automobiliais – A. M. lengvuoju automobiliu „VW Passat“, v/n (duomenys neskelbtini) o G. L. lengvuoju automobiliu „Jeep Cherokee“, v/n (duomenys neskelbtini) gabeno iki B. K. priklausančios sodybos (duomenys neskelbtini) rajone, kurios daržinėje pagal išankstinį susitarimą su B. K. šias cigaretes abu iškrovė, ir jie visi jas ten laikė iki 23.15 val., kada jos buvo surastos kratos metu.
Šalies argumentai
Nuteistasis B. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas mano, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuosprendis pagrįstas nelestinais įrodymais, jam paskirta per griežta ir neadekvati padarytai veikai bausmė.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jam inkriminuota veika yra pagrįsta įrodymais ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 199² straipsnio 1 dalį. Mano, kad tokia teismo išvada nepagrįsta ir prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Byloje nesurinkta objektyvių ir neginčytinų jo kaltės įrodymų. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė išimtinai jo, jo žmonos V. K. ir sūnaus G.K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos neva patvirtina pokalbių išklotinės, kurių negalima paneigti jokiais duomenimis. Apeliantas mano, kad teismas neteisingai įvertino paminėtus įrodymus ir nepagrįstai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį.
Teigia, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo išgauti neteisėtai. Sulaikymo metu jam buvo daromas labai didelis psichologinis spaudimas, aiškinant, kad jis turi duoti tokius parodymus, kuriuos pasakys tyrėjas, arba jam bus taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Jo parodymus surašė pareigūnai iš savo, o ne iš jo, žodžių, apklausos metu nedalyvavo gynėjas, todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą. Ikiteisminio tyrimo teisėjui jis parodymų faktiškai nedavė, nes pirminiai jo parodymai buvo pažodžiui perrašyti į teismo protokolą ir tai aiškiai matyti sugretinus jų turinį, kuris yra visiškai analogiškas. Tuo buvo pažeistos BPK 179 straipsnio ir 188 straipsnio 4 dalies normos, reglamentuojančios asmenų apklausos tvarką. Todėl jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo ir teismas jais remtis negalėjo. Analogišką išvadą, apelianto manymu, teismas turėjo padaryti ir vertindamas jo žmonos V. K. parodymus, kurie taip pat neatitinka BPK 179 straipsnio ir 188 straipsnio 4 dalies reikalavimų. V.K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo surašyti ne iš pastarosios žodžių. Parodymus surašė pareigūnas, o V. K. davė tik pasirašyti. V. K. apklausos metu gynėjas nedalyvavo. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti V. K. parodymai yra pažodžiui perrašyti nuo ankstesnių jos parodymai. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo pateiktu jo sūnaus G. K. parodymų vertinimu. Nurodo, jog G. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad grįždamas iš gimtadienio matė važiuojantį baltos spalvos automobilį. Apie tai, kad į jų namų kiemą buvo atvažiavę du automobiliai jam pasakė ne mama, o pareigūnas. G. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino esminės faktinės aplinkybės, kad pats matė, kaip pro jų kiemą pravažiavo du automobiliai. Todėl teismo išvada, kad G. K. parodymai atitinka byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms yra nepagrįsta. Teismas nepakankamai ir nevisapusiškai įvertino ir pokalbių išklotines. Nei vienoje pokalbio išklotinėje nėra užfiksuotas jo ir kitų nuteistųjų pokalbis, taip pat nėra jokių jo pokalbių, patvirtinančių aplinkybę, kad jis dalyvavo nusikaltimo padaryme.
Taip pat apeliantas teigia, jog jo veiksmuose nėra privalomo nusikaltimo sudėties požymio - tyčios. Byloje nėra duomenų (nei pareigūnai, nei kiti nuteistieji, nei pokalbių išklotinės nepatvirtino), kad tarp jo ir A. M. bei G. L. buvo kažkoks pokalbis ar susitarimas, kad šie vežtų cigaretes. Taip pat neįrodyta, kad jis matė ar žinojo apie cigarečių atvežimo faktą ir žinojo atvežtų cigarečių kiekį. Apeliantas tvirtina, kad jis nežinojo nei apie tai, kad cigaretės atvežtos, nei apie jų kiekį, todėl jis nesuprato ir negalėjo suprati, kad nusikalstamai laiko cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL.
Apelianto manymu, byloje nenustatyti ir bendrininkų grupės požymiai, numatyti BK 25 straipsnio 2 dalyje. Teigia, kad jis tik iš matymo pažinojo A. M., o G. L. iš viso nepažinojo. Šią aplinkybę patvirtino A. M. ir G. L. Teisme apklausti pareigūnai taip pat patvirtino, kad jokių operatyvinių duomenų apie jo ryšius su G. L., o taip pat, kad jis užsiima nelegalia veikla, neturėjo. Todėl kaltinimas, kad jis nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupe, nepagrįstas, nes jis, nepažinodamas žmonių, objektyviai negalėjo susitarti dėl nusikaltimo darymo.
Be to, apeliantas mano, kad teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio nuostatas ir neatsižvelgė į jo sunkią turtinę padėtį, t. y., kad jis gauna minimalų darbo užmokestį. Mano, kad jam paskirta bausmė, įvertinus jo vaidmenį, yra aiškiai per didelė.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 199² straipsnio 1 dalį išteisinti.
Apeliantas mano, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė.
Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinka pakankami duomenų, pagrindžiančių jo kaltę. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka objektyvios tiesos. B. K. ir V. K. parodymai nepatvirtina jo kaltės. Jo kaltės neįrodo ir pareigūnų parodymai bei kiti atlikti procesiniai veiksmai.
Valstybės kaltintojas nenurodė kaip rastos cigaretės yra susijusios su jam pareikštu kaltinimu ir tuo pažeidė BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, įpareigojančias valstybės kaltintoją įrodyti atsakomybėn traukiamo asmens kaltę. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 301 straipsnio nuostatų ir nuosprendį grindė ne tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, bet ir vadovavosi ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis, visiškai neatsižvelgdamas į jo, jo gynėjo argumentus ir pateiktus konkrečius faktus. Teismo išvados dėl jo kaltės perrašytos iš kaltinamojo akto, o jo kaltė grindžiama ne objektyviais duomenimis, o iš esmės suinteresuotų liudytojų - pareigūnų - parodymais. Apeliantas teigia, kad jis niekada nesiekė disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, tokios veikos nerengė, o byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad jis kartu su kitais dviem nuteistaisiais neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis.
Apelianto manymu, byloje pilnai neištyrus visų įrodymų, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai ir šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais.
Taip pat apelianto manymu, teismas pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nuosprendyje nenurodė kur, kada, su kuo bei kokią nusikalstamą veiką jis susitarė daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais jis realizavo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir jį pagal BK 199² straipsnio 1 dalį išteisinti.
Apeliantas mano, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, protingumo ir teisingumo principams. Teismo išvados pagrįstos duomenimis, kurie negali būti laikomi tinkamais ir pagrįstais įrodymais. Teismas įrodymus vertino tendencingai, neobjektyviai, nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais, visiškai ignoruodamas baudžiamosios teisės doktrinoje įtvirtintus nekaltumo prezumpcijos bei teisingo teismo principus.
Apeliantas teigia, kad jis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė. Teisme buvo apklausti tik kaltinimui palankūs liudytojai, kurie beveik visi yra pasienio pareigūnai, ir atmestas prašymas apklausti liudytojus V. V. ir G. G., kurie patvirtina jo (apelianto) nurodytas aplinkybes. Nuteistojo B. K. pirminiai parodymai buvo padiktuoti tyrėjo, o jo parodymai duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra analogiški pastarojo parodymams duotiems tyrėjui. Analogiškai buvo apklausiama ir B. K. žmona. Tokie parodymai, apelianto manymu, negali būti įrodymais byloje ir remiantis Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika vertintini kritiškai. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad net ir pirminiuose B. K. ir jo žmonos parodymuose nėra minima, kad jis (apeliantas) kažkaip būtų prisidėjęs prie cigarečių kontrabandos.
Apeliantas teigia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis, B. K. ir A.M. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, t. y., kad jie vežė ir sandėliavo šias cigaretes. Liudytojai A. L., O. F., R. R., S. G. nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kad jie būtų matę, jog būtent nuteistieji gabeno ir krovė cigaretes. Liudytojas pasienietis O. F., stebėjęs automobilius iš 20 m atstumo, nematė konkrečiai nei kas sėdėjo automobiliuose, nei tų automobilių numerių, ir žinodamas, kad jais gabenama kontrabanda, nebandė jų sulaikyti. Liudytojas S. G. savaip interpretavo visus jo ir A. M. pokalbius, bandydamas tai susieti su rastomis tvarte cigaretėmis.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai kad jo džipas pasieniečių buvo rastas Adutiškyje, Lauko g. 12 namo Veličkų kieme. Jį apžiūrint nustatyta, kad salonas tvarkingas, sėdynės neišmontuotos, padangos geros būklės, išdaužtas priekinis dešinysis posūkio žibintas, variklis šiltas, automobilis švarus. Apeliantas pastebi, kad liudytojai parodė, kad įvykio dieną buvo paliję, balos ir purve matėsi ryškūs džipo pėdsakai. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto teigimu, jo automobilis turėjo būti stipriai purvinas. Be to, byloje nebuvo atlikta trasologinė ekspertizė ir nebuvo identifikuoti automobilio palikti pėdsakai, taip pat nėra žinoma, ar techniškai galima sutalpinti 17 dėžių cigarečių į jo džipą, kuriam nebuvo išimtos sėdynės.
Šalies argumentai
Apelianto manymu, byloje nesurinkta jo kaltės įrodymų. Apeliantas teigia, kad jis niekada nesiekė disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, ir tokios veikos nerengė, o byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad jis kartu su kitais dviem nuteistaisiais neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Valstybės kaltintojas teisiamajame posėdyje neįrodė ir nenurodė įrodymų kaip rastos cigaretės susijusios su jam pareikštu kaltinimu, ir tuo pažeidė BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, įpareigojančias valstybės kaltintoją įrodyti atsakomybėn traukiamo asmens kaltę. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 301 straipsnio nuostatų ir nuosprendį grindė ne tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, bet vadovavosi ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis, visiškai neatsižvelgdamas į jo ir jo gynėjo argumentus ir pateiktus konkrečius faktus. Teismo išvados dėl jo kaltės yra perrašytos iš kaltinamojo akto, o ne ištirtos kaip to reikalauja BPK teisiamajame posėdyje. Jo kaltė pagrįsta ne objektyviais duomenimis, o iš esmės tik suinteresuotų liudytojų - pareigūnų - parodymais. Apelianto manymu, teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus ir šie pažeidimai laikytini esminiais.
Be to, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį už nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe, ir skundžiamame nuosprendyje nenurodydamas kur, kada, su kuo bei kokią nusikalstamą veiką jis susitarė daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais jis realizavo inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis B. K. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo B. K. apeliacinį skundą.
Šalies argumentai
Apeliantas nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą.
Apeliantas nuteistasis G. L. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo G. L. apeliacinį skundą.
Prokuroras prašė visų apeliantų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų B. K., A. M. ir G. L. apeliaciniai skundai atmestini.
Aptariamoje byloje visi trys nuteistieji yra nuteisti už tą pačią, bendrai padarytą nusikalstamą vieką - neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis ir visų jų nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 199² straipsnio 1 dalį.
Visi apeliantai neigia padarę šią nusikalstamą veiką ir teigia, kad skundžiamas teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, byloje nėra objektyvių jų kaltės įrodymų, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka objektyvios tiesos, be to, byloje padaryti įvairūs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apeliantai prašo skundžiamą teismo nuosprendį panaikinti ir juos pagal BK 199² straipsnio 1 dalį išteisinti.
Motyvuojamoji dalis
Toks nuteistųjų prašymas netenkintinas, nes tam nėra įstatyminio pagrindo.
Dėl nuteistųjų kaltės ir BK 199² straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal BK 199² straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Šis nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais: įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu akcizais apmokestinamų prekių. Nusikaltimo objektyviosios pusės realizavimui pakanka, kad būtų atliktas bet kuris vienas šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų. Šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo tvarką ir siekia tai daryti.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. M., G. L. ir B. K., veikdami iš anksto susitarę ir bendrininkų grupe, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis. Nustatyta, kad A. M. ir G. L. neteisėtai įgijo ir atgabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes į B. K. priklausančios sodybos daržinę, kur pagal išankstinį susitarimą su B. K. šias cigaretes iškrovė, ir visi trys nuteistieji jas ten laikė iki jos buvo surastos kratos metu.
Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadas, teigia, jog byloje nesurinkta objektyvių ir neginčytinų jų kaltės įrodymų, o apkaltinamasis teismo nuosprendis pagrįstas neleistinais įrodymais.
Šie apeliantų skundų teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistųjų A. M., G. L. ir B. K. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje. Nuteistųjų kaltė įrodyta ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu. Nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą patvirtina nuteistojo B. K. ir jo žmonos V. K., liudytojo G. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų A. L., O. F., R. R., S. G. parodymai, vietovės, pastatų, įvykio vietos apžiūros ir kratos protokolai, specialisto išvada, mobilaus ryšio skambučių išklotinės ir jų analizė, operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys ir kiti rašytiniai bylos duomenys.
Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matyti, jog apeliantai nesutinka su teismo pateiktu jų kaltės įrodymų vertinimu. Visi apeliantai mano, kad skundžiamas teismo nuosprendis negalėjo būti grindžiamas nuteistojo B. K. ir jo žmonos V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Apeliantas nuteistasis B. K. taip pat mano, kad teismas neteisingai įvertino jo sūnaus G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei pokalbių išklotines, o apeliantai nuteistieji A. M. ir G. L. mano, jog teismas nepagrįstai skundžiamą nuosprendį grindė liudytojų – pareigūnų parodymais.
Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismas daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai ir detaliai išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pateikė jų vertinimo motyvus. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai. Teisėjų kolegija aptariamoje byloje BPK 20 straipsnyje išdėstytų reikalavimų pažeidimų nenustatė.
Apeliantai, teigdami, kad teismas negalėjo vadovautis B. K. ir jo žmonos V. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teigia, jog šie jų parodymai buvo išgauti neteisėtai. Tokį neteisėtumą apeliantai grindžia tuo, kad B. K. ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus surašė pareigūnas iš savo, o ne iš jų, žodžių, šių apklausų metu nedalyvavo gynėjas, o parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo, nes buvo pažeistos BPK 179 straipsnio ir 188 straipsnio 4 dalies nuostatos.
Šie apeliantų skundų argumentai atmestini, nes jie prieštarauja bylos duomenims.
Analizuojant nuteistojo B. K. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, pastebėtina, tai, kad B. K. neginčija byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2010 m. birželio 20 d. vakare jam priklausančioje daržinėje buvo rastos neteisėtai laikomos cigaretės. Šią aplinkybę apeliantas patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (3 t., 108-109 b. l.). Tačiau apeliantas nuteistasis B. K. skirtingai aiškina šių cigarečių atsiradimo jam priklausančioje daržinėje aplinkybes.
Apklaustas iš karto po įvykio, kaip įtariamasis, B. K. parodė, jog jam priklausančiame klojime pasaugoti cigaretes jo prašė pažįstamas A. M.. Kadangi A. M. apdirbdavo jo žemę ir jokio užmokesčio už tai neimdavo, jis jautėsi jam skolingas, todėl negalėjo atsisakyti ir sutiko. 2010 m. birželio 20 d. jo klojime pasieniečiai aptiko dėžės cigarečių, kurias, kaip jis suprato, atvežė A. M. ar jo nurodymu kas nors kitas. G. L. jis pažįsta, tačiau nežino, ar jis dalyvavo atvežant cigaretes. A. M. jam nėra žadėjęs atsiskaityti už cigarečių pasaugojimą, nes jis jam skolingas už žemės apdirbimą. Su žmona jie yra kalbėję, kad geriau būtų, jog A. M. liautųsi pas juos laikęs cigaretes (t. 1, 64-65 b.l.). Iš esmės analogiškas cigarečių atsiradimo B. K. priklausančioje daržinėje aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu nurodė kaip įtariamoji apklausta nuteistojo B. K. žmona V. K. Ji parodė, jog 2010 m. birželio 20 d. apie 21 val. pro langą matė, kad nuo jų klojimo važiuoja du automobiliai. Vienas juodos spalvos džipas, o antras baltas ,,VW Passat“. Džipo anksčiau nėra mačiusi, o ,,Passat“ jai matytas, nes juo važinėja A. M. ir jo žmona. Kas važiavo automobiliais ir jų numerių nematė, suprato, kad A. M. atvežė cigarečių. Maždaug po 10-15 min., kai išvažiavo automobiliai, paskambino vyras ir klausė, ar nebuvo atvažiavę pasieniečiai. Ji suprato, kad jos vyrui skambino A.M. ar jo žmona ir pasakė, kad kažkas negerai. Vyrui pasakė, kad pasieniečių nebuvo, o A. M. automobiliai išvažiavo. Po pusvalandžio atvažiavo pasieniečiai. Grįžus vyrui buvo daroma krata. G.L. ji pažįsta iš matymo. Negali patvirtinti, kad jis prisidėjo prie šio nusikaltimo padarymo, nes jo nematė ir anksčiau nematydavo, kad būtų atvežęs cigaretes (1 t., 77-78 b. l.).
Aptariant minėtus nuteistojo B. K. ir jo žmonos V. K. parodymus, teisėjų kolegija pastebi, kad iš tiesų, kaip teigia apeliantas B. K., šių apklausų metu nedalyvavo gynėjas, tačiau ši aplinkybė negali būti pripažinta teisės į gynybą pažeidimu, nes ikiteisminio tyrimo metu apklausiant B. K., o taip pat ir V. K., kaip įtariamuosius, jiems buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jie abu gynėjo atsisakė. Apeliacinės instancijos teisme perskaičius teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolą apeliantas B. K. pareiškė, kad jam nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jam parodžius šį protokolą, pareiškė, kad jame yra jo parašas ir jo pavardė, tačiau jam iš anksto viskas buvo pasakyta, o jis tik turėjo pasirašyti, sutikti su jų nuomone. Po to, atsakydamas į gynėjos klausimą, B.K. parodė, kad lygtai tyrėjas jam išaiškino teisę turėti gynėją pirmosios apklausos metu, dabar jau gerai neatsimena (1 t., 62 b. l., t. 3, 108-109 b. l.). Tokie apelianto nuteistojo B. K. parodymai vertintini kaip nenuoseklūs ir prieštaringi. Be to, nuteistojo B. K. teiginius, kad jam nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją, paneigė apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas E. L., kuris aptariamoje byloje atliko įtariamojo apklausą. Jis parodė, jog įtariamajam B. K. išaiškino teisę turėti gynėją, B. K. pats pasirašė protokolą, kad sutinka, jog apklausoje nedalyvautų gynėjas (3 t., 109-110 b. l.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, sprendžia, kad nuteistajam B. K. ikiteisminio tyrimo metu, jo pirmos apklausos metu buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ir jis laisvanoriškai jo atsisakė, todėl jo teisė į gynybą pažeista nebuvo.
Tikrinant nuteistojo B. K. skundo teiginius, kad jo pirminiai parodymai neatitinka tikrųjų jo parodymų, nes apklausos protokole yra užfiksuoti tyrėjo padiktuoti, o ne jo duoti parodymai, taip pat, kad jam ikiteisminio tyrimo buvo daromas poveikis, apeliacinės instancijos teisme liudytoju buvo apklaustas tyrėjas E. L. Šis liudytojas paneigė minėtus nuteistojo B. K. teiginius ir parodė, jog B. K. parodymus davė savarankiškai, jam nebuvo daromas joks spaudimas ir jis parodymų B. K. nediktavo. Jie buvo suinteresuoti, kad B. K. sakytų tiesą ir neprisiimtų kitų asmenų kaltės. Jokio poveikio ir jokių grasinimų B. K. nebuvo. Jis, nuteistojo prašymu, paaiškino kokia atsakomybė gresia už padarytą nusikaltimą. Jis jokių bendrų reikalų su nuteistaisiais neturėjo, jie jam buvo žinomi tik tiek, kiek jis su jais susidūrė atlikdamas ikiteisminį tyrimą (3 t. 109-110 b. l.). Netikėti šiais liudytojo E. L. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pats nuteistasis B. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog jis tyrėjo E. L. nepažinojo ir matė pirmą kartą (3 t., 109 b. l.). Todėl teigti, kad tyrėjas E. L. šioje byloje turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą, nėra pagrindo. Be to, šiame kontekste, pastebėtina ir tai, kad dėl neva neteisėtų tyrėjo veiksmų ir daromo poveikio nei nuteistasis B. K., nei jo gynėjas proceso metu jokių skundų nepateikė, šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino ir pats apeliantas B. K., nurodydamas, kad neteisėtų tyrėjo veiksmų niekam neapskundė (3 t. 110 b. l.).
Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliantų skundų teiginius, kad pirminiai B. K. ir V. K. parodymai buvo gauti neteisėtais būdais, ir kad B. K. buvo daromas neteisėtas poveikis.
Be to, apeliantų teiginius dėl neva nuteistajam B. K. ir V. K. padiktuotų parodymų, paneigia šių asmenų parodymai duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuriuose tiek B. K., tiek V. K. patvirtino savo pirminius parodymus (1 t., 87-89; 91-93 b. l.). Ginčydami šiuos parodymus apeliantai teigia, kad jie buvo užfiksuoti pažeidžiant BPK 179 straipsnio ir 188 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl jais vadovautis negalima.
Tokie apeliantų teiginiai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Pirma, teisėjų kolegija pastebi, kad, priešingai nei teigia apeliantai, nuteistojo B. K. ir jo žmonos V. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, turinys (1 t., 87-89; 91-93 b. l.) nėra visiškai identiškas jų pirminiams parodymams, duotiems tyrėjui (1 t. 64-65; 77-78 b. l.).
Antra, iš nuteistojo B. K. ir jo žmonos V. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolų turinio matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant kaip įtariamuosius B. K. ir V. K. dalyvavo jų gynėjas, prokuroras. Apklausos protokolus visi dalyvavę asmenys pasirašė ir dėl protokolo turinio bei apklausos procedūros niekas, taip pat ir įtariamieji bei jų gynėjas, pastabų nepareiškė (1 t., 87-89; 91-93 b. l.).
Trečia, aplinkybę, kad B. K. buvo realiai ir betarpiškai apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir šiam teisėjui davė analogiškus kaip ir tyrėjui parodymus, apeliacinės instancijos teisme patvirtino pats apeliantas nuteistasis B. K. Jis parodė, kad buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apklausoje dalyvavo teisėjas, gynėjas, prokuroras ir jis. Klausimus jam teisėjas uždavė. Jis parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui pakartojo žodis žodin (3 t. 108-109 b. l.). Apelianto B. K. teiginys, kad jam tyrėjas liepė teisme pakartoti ikiteisminio tyrimo metu surašytus parodymus, yra neįtikinantis, be to, prieštarauja anksčiau (pirmame ir antrame punkte) nurodytoms aplinkybėms.
Dėl to, kas išdėstyta teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek apelianto nuteistojo B. K., tiek jo žmonos V. K. apklausos, atliktos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolai surašyti nepažeidžiant BPK 179 ir 188 straipsnio 4 dalies reikalavimų, ir šie dokumentai laikytini leistinais ir tinkamais įrodymais byloje, leidžiančiais teigti, kad B. K. ir V. K. parodymai yra patikimi.
Vertinant nuteistojo B. K. ir jo žmonos pirminių parodymų pakeitimo aplinkybes ir priežastis, teisėjų kolegija pastebi, kad apie tai, jog pirminiai jų parodymai yra neteisingi ir gauti neteisėtai, tiek nuteistasis B. K., tiek jo žmona pareiškė vienu metu, praėjus beveik 6 mėnesiams po jų pirminių apklausų: B. K. 2010-12-08 (1 t., 67-69 b. l.), o V. K. 2010-12-10 (1 t., 79 b. l.). Tokį pakankamai ilgą laikotarpį (beveik šeši mėnesiai) nei B. K., nei V. K., nei jų gynėjas apie neva neteisingus jų pirminius parodymus ir neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus niekam nepranešė, į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Tokios aplinkybės teismui duoda pagrindą abejoti nuteistojo B. K. ir V. K. vėlesnių (pakeistų) parodymų objektyvumu.
Dėl to, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo B. K. ir jo žmonos V. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes jie atitiko byloje nustatytas faktines aplinkybes ir kitus bylos duomenis.
Apeliantų kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodo ne tik aptarti nuteistojo B. K. ir jo žmonos V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bet ir liudytojų A. L., O. F., R. R., S.G. vienodi ir nuoseklūs parodymai, liudytojo G. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, vietovės, pastatų apžiūros, įvykio vietos apžiūros, kratos protokolai, specialisto išvada, mobilaus ryšio skambučių išklotinės ir jų analizė, operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys ir kiti rašytiniai bylos duomenys.
Apeliantas nuteistasis G. K. nesutinka su teismo pateiktu jo sūnaus liudytojo G. K. parodymų vertinimu, nurodo, jog G. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino esminės faktinės aplinkybės, kad matė, kaip pro jų kiemą pravažiavo du automobiliai.
Šiame kontekste pastebėtina, kad iš tiesų liudytojas G. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, kad jis pats betarpiškai matė pro jų kiemą važiuojančius du automobilius. Tačiau tokios aplinkybės nenustatė ir skundžiamame nuosprendyje nenurodė ir pirmosios instancijos teismas. Teismas vadovavosi liudytojo G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis parodė, jog 2010 m. birželio 20 d. vakare, jam grįžus namo, mama (V. K.) pasakė, kad pro namų langą matė dvi mašinas (1 t. 37-38 b. l.), nors liudytojas šiuos savo parodymus teisme paneigė, teigdamas, kad pati mama jam tokios aplinkybės nesakė, o apie tai, kad jo mama taip sakė, jam pasakė jį apklausęs pareigūnas (3 t. 23 b. l.), pirmosios instancijos teismas patikėjo liudytojo G. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, konstatavęs, kad šie parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia apygardos teismo išvada, nes liudytojo G. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai sutapo tiek su jo motinos V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose ji nurodė, kad 2010-06-20 apie 21 val. pro langą matė, kad nuo jų klojimo važiuoja du automobiliai (1 t., 77-78 b. l.), tiek ir su liudytojų O. F., R. R., kurie pasaloje stebėjo automobilių judėjimo kryptis, parodymais (3 t., 35, 36 b. l.). Be to, liudytojas G. K. apklausos protokole pats savo ranka įrašė, kad ,,protokolas iš mano žodžių surašytas teisingai ir mano perskaitytas“ bei jį pasirašė (1 t. 37-38 b. l.), o pirmosios instancijos teisme negalėjo įtikinamai paaiškinti savo pirminių parodymų pakeitimo priežasčių (3 t., 23 b.l.), todėl teismas pagrįstai vadovavosi jo pirminiais parodymais.
Apeliantai nuteistieji A. M. ir G. L. teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių jų kaltės įrodymų, jų kaltė įrodinėjama suinteresuotų liudytojų - pareigūnų parodymais, kurie patys nematė, jog nuteistieji gabeno ar krovė cigaretes. Tokių aplinkybių nenurodė matę ir nuteistasis B. K. bei jo žmona V. K.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine.
Nagrinėjamoje byloje iš tiesų nėra tiesioginių įrodymų, kad nuteistieji A. M. ir G. L. gabeno cigaretes ir jas iškrovė B. K. priklausančioje daržinėje, tačiau, kaip jau buvo minėta, įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti netiesioginiais įrodymais. Šiuo atveju tokie netiesioginiai įrodymai yra nuteistojo B. K., V. K., liudytojo G. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų A. L., O. F., R. R., S. G. parodymai, mobilaus ryšio skambučių išklotinių analizė ir kiti skundžiamame nuosprendyje aptarti ir įvertinti įrodymai.
Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, jog teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, vertindamas bylos aplinkybes bei įrodymus, leidusius visus apeliantus pripažinti kaltais dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis.
Vertinant liudytojų – pareigūnų A. L., O. F., R. R., S. G. parodymus, pastebėtina, kad šių liudytojų parodymai viso proceso metu buvo vienodi, nuoseklūs ir nekintantys. Apeliantai šių liudytojų parodymų turinio iš esmės ir neginčija, tik deklaratyviai teigia, kad šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymais vadovautis negalima. Tačiau apeliantai tokius teiginius objektyviai pagrindžiančių argumentų nepateikia. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, kad minėti pareigūnai buvo/yra suinteresuoti aptariamos bylos baigtimi, nenustatė. Iš bylos duomenų matyti, kad visi minėti liudytojai įvykio dieną (2010-06-20) dirbo pagal operatyvinę informaciją, kad A. M. vykdo cigarečių kontrabandą iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką. Dirbdami pagal šią informaciją pareigūnai atliko tam tikras jiems pavestas funkcijas ir apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai, vienodai ir detaliai parodė kokius veiksmus kiekvienas iš jų atliko.
Apeliantas nuteistasis G. L. savo apeliaciniame skunde teigia, kad neva liudytojas O. F., stebėjęs automobilius iš 20 m. atstumo, nematė konkrečiai nei kas sėdėjo automobiliuose, nei tų automobilių numerių ir žinodamas, kad gabenama kontrabanda, nebandė jų sulaikyti. Šiame kontekste pastebėtina, kad tiek liudytojas O. F., tiek liudytojas R. R., buvę pasaloje, pirmosios instancijos teisme parodė, jog jie patys buvo be automobilio ir jų užduotis buvo stebėti kelią, o ne sulaikyti automobilius. Automobilio sulaikymui yra nustatyti specialūs reikalavimai. Jie nurodymo sulaikyti automobilius neturėjo, todėl to negalėjo padaryti (3 t., 35-36; 36 b.l.). Neatitinka tikrovės apelianto G. L. teiginys, kad liudytojas iš 20 m. atstumo nematė pravažiavusių automobilių valstybinių numerių. Liudytojas O. F. teisme parodė, jog jis automobilių valstybinių numerių ne nematė, o neįsidėmėjo (3 t., 35 b. l.). Tai, kad minėtas liudytojas nematė, kas konkrečiai sėdėjo jų stebėtuose automobiliuose, neduoda pagrindo teigti, kad jais važiavo ne A. M. ir G. L., nes aplinkybę, kad įvykio dieną niekas kitas A. M. ir G. L. automobiliais nesinaudojo pirmosios instancijos teisme patvirtino patys nuteistieji (3 t., 21-22; 22-23), be to, įvykio dieną A. M. važiuodamas automobiliu,,VW Passat“ buvo sustabdytas pasieniečių.
Nors apeliantas G. L. teigia, kad liudytojas S. G. savaip interpretavo visus jo ir A. M. pokalbius, bandydamas juos susieti su rastomis daržinėje cigaretėmis, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pokalbių analizės metu nustatytos aplinkybės visiškai pasitvirtino. Liudytojas S. G. parodė, kad pagal 2010 m. gautą informaciją buvo pradėtas operatyvinis tyrimas, buvo klausomasi A. M. telefoninių pokalbių ir analizuojama informacija. Remiantis telefoninių pokalbių analize buvo nustatyta kontrabandos gabenimo diena, laikas, asmenys galintys dalyvauti kontrabandoje, automobiliai ir jų judėjimo kryptys bei kontrabandinio krovinio iškrovimo bei laikymo vieta (1 t., 23-26 b. l.; 3 t., 36-37 b. l.). Kaip matyti iš bylos medžiagos telefoninių pokalbių interpretacija atitiko faktines aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad byloje esančios pokalbių išklotinės ir jų analizė patvirtina nuteistųjų A. L. ir A. M. kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus.
Apeliantas B. K. savo skunde nurodo, jog nei vienoje pokalbio išklotinėje nėra užfiksuota jo ir kitų nuteistųjų pokalbių, taip pat nėra jokių jo pokalbių, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip jau buvo minėta, pokabių išklotinės ir jų analizė yra vienas iš įrodymų, kuriuo grindžiama nuteistųjų kaltė neteisėtai įgijus, gabenus ir laikius B. K. priklausančios sodybos daržinėje rastas kontrabandines cigaretes. Tai, kad minėtuose pokalbiuose nėra užfiksuota nuteistojo B. K. pokalbių su kitais nuteistaisiais bei kitų pokabių, susijusių su padarytu nusikaltimu, nuteistojo B. K. kaltės nepaneigia, nes jo kaltė neteisėtai laikius cigaretes, įrodyta kitais skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartais įrodymais bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai ir subjektyvusis požymis - kaltė yra nustatyti byloje surinktais, teisimajame posėdyje ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje aptartais ir įvertintais įrodymais. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir jas patvirtinantys bylos įrodymai, duoda pagrindą teigti, kad visų nuteistųjų veiksmai buvo tyčiniai, kad visi jie suvokė, kad pažeidžia teisės aktuose nustatytą akcizais apmokestinamų prekių disponavimo tvarką, ir siekė tai daryti, t. y. visi jie veikė tiesiogine tyčia.
Apeliantas nuteistasis B. K. teigdamas, jog jo veiksmuose nenustatyta tyčia, tokį savo teiginį grindžia tuo, kad byloje nėra duomenų, kad tarp jo ir A. M. bei G. L. buvo kažkoks pokalbis ar susitarimas, kad šie vežtų cigaretes, taip pat neįrodyta, kad jis matė ar žinojo apie cigarečių atvežimo faktą ir žinojo atvežtų cigarečių kiekį. Apeliantas tvirtina, kad jis nežinojo nei apie tai, kad cigaretės atvežtos, nei apie jų kiekį, todėl jis nesuprato ir negalėjo suprati, kad nusikalstamai laiko cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL.
Tokie apelianto teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir B. K. tyčinės kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą. Kad nuteistasis B. K. suvokė, jog jis neteisėtai laiko akcizais apmokestinamas prekes - cigaretes, ir siekė tai daryti, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino pats B. K. Jis parodė, kad už tai, kad A. M. apdirbdavo jo žemę ir jokio užmokesčio už tai neimdavo, jis sutiko, kad A. M. jam priklausančios sodybos daržinėje laikytų neteisėtai įgytas cigaretes. Kad tokie veiksmai yra neteisėti apeliantas suvokė, nes pats nurodė, kad jie su žmona kalbėjo, kad geriau būtų, jog A. M. liautųsi pas juos laikęs cigaretes (t. 1, 91-93 b. l.). Šią aplinkybę patvirtino ir B. K. žmona, nurodydama, kad su vyru kartais pasikalbėdavo, kad yra rizika ir gali įkliūti ir jau žadėjo ateityje neleisti A. M. laikyti pas juos cigarečių (1 t., 77-78 b. l.). Nustatytos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad apeliantas B. K. jam priklausančioje daržinėje neteisėtai laikė kontrabandines cigaretes. Tokie nuteistojo veiksmai rodo, jog B. K. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, t. y., kad neteisėtas akcizais apmokestinamų prekių laikymas yra neteisėta veika, ir siekė taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Nuteistojo B. K. nežinojimas apie jo daržinėje laikomų cigarečių kiekį reikšmės atsakomybei pagal BK 199² straipsnio 1 dalį neturi, nes nusikalstama veika, numatyta BK 199² straipsnio 1 dalyje, laikoma baigta, nustačius faktą, kad buvo neteisėtai laikomos akcizais apmokestinamos prekės, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Toks faktas aptariamoje byloje objektyviai nustatytas vietos ir pastatų apžiūros, kartos protokolais (1 t., 4 -6, 40-46, 47 b. l.), muitinės raštu ,,Dėl muitinės vertės nustatymo (1 t., 56 b. l.).
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas aptariamoje byloje faktines aplinkybes nustatė tinkamai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus. Įrodymai surinkti ir įvertinti nepažeidžiant tai reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, ir remiantis jais padaryta pagrįsta išvada, kad A. M., G. L. ir B. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje. Byloje nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai, todėl nuteistųjų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 199² straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo
Apeliantai nuteistieji A. M., G. L. ir B. K. mano, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas juos už nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe, ir skundžiamame nuosprendyje nenurodydamas kur, kada, su kuo bei kokią nusikalstamą veiką jie susitarė daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais jie realizavo inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, pažeidė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Tokie apeliantų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis).
Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Pažymėtina ir tai, kad iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai pripažino, kad A. M., G. L. ir B. K. veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad visi nuteistieji veikė bendrai ir kartu siekė bendro rezultato, visi jie suvokė, kad neteisėtai disponuoja akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, ir norėjo taip veikti, žinojo bei suprato savo vaidmenis. Teismas nustatė, jog įvykio dieną A. M. ir G. L. iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, šias cigaretes savo automobiliais gabeno iki B. K. priklausančios sodybos, kurios daržinėje pagal išankstinį susitarimą su B. K., jas iškrovė, ir visi trys nuteistieji jas ten laikė iki jos buvo surastos pareigūnų. Tokiu būdu nuteistieji A.M. ir G. L. bendrais veiksmais kartu neteisėtai įgijo, gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurias kartu su nuteistuoju B. K. laikė, pastarajam priklausančioje daržinėje, tokiais savo veiksmais nuteistieji realizavo bendros nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalį, objektyviuosius požymius. Apeliantas nuteistasis B. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tarp jo ir nuteistojo A. M. buvo žodinis susitarimas dėl cigarečių laikymo jam priklausančioje daržinėje. Tokį susitarimą ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir nuteistojo B. K. žmona V. K. Nuteistųjų A.M. ir G. L. susitarimą veikti bendrai, darant aptariamą nusikaltimą, patvirtina byloje esančių jų telefoninių pokalbių išklotinės ir jų turinio analizės duomenys. Visi paminėti bylos duomenys, vertinant juos kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe.
Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistųjų apeliacinių skundų kontekste nėra pagrindo teigti, kad, nuteisiant juos už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis bendrininkų grupe, buvo netinkamai pritaikytos BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Dėl BPK pažeidimų
Apeliantai nuteistieji A. M. ir G. L. savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad teismui pilnai neištyrus visų įrodymų buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai ir šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais.
Pastebėtina, kad apeliantai iš esmės tik deklaratyviai nurodo minėtų įstatymų pažeidimus ir jokių tai patvirtinančių objektyvių aplinkybių nenurodo, todėl tokie apeliantų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas vaikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
Šioje byloje tiek nuteistųjų A. M. ir G. L., tiek ir nuteistojo B. K., kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą yra įrodyta BPK nustatyta tvarka surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų visuma. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminis tyrimas byloje būtų atliktas netinkamai, pažeidžiant tai reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo normas. Iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad jame išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir jų nusikalstamai veikai taikė tinkamą baudžiamąjį įstatymą.
Taigi nagrinėjamoje byloje kaltinant A. M. ir G. L., o taip pat ir B. K., neteisėtai disponavus akcizais apmokestinamomis prekėmis, ir nuteisus juos už šią veiką, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai pažeisti nebuvo.
Be to, apeliantas nuteistasis G. L. savo skunde teigia, jog teisme buvo apklausti tik kaltinimui palankūs liudytojai ir atmestas prašymas apklausti liudytojus V. V. ir G. G., kurie patvirtina jo nurodytas aplinkybes. Byloje nebuvo atlikta trasologinė ekspertizė, todėl nebuvo identifikuoti automobilio palikti pėdsakai, taip pat nežinoma, ar techniškai galima sutalpinti 17 dėžių cigarečių į jo džipą, kuriam nebuvo išimtos sėdynės. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad sulaikytas jo automobilis buvo švarus, o liudytojai parodė, kad įvykio dieną buvo paliję, balos ir purve matėsi ryškūs džipo pėdsakai, apelianto manymu, esant tokioms aplinkybėms jo automobilis turėjo būti stipriai purvinas.
Iš tiesų pirmosios instancijos teisme buvo atmestas nuteistojo G. L. prašymas apklausti jo nurodytus liudytojus (3 t., 49 b. l.), tačiau ši aplinkybė nelaikytina esminiu BPK pažeidimu. Teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir, išsiaiškinęs, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui bei objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotas nutartis, todėl BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kaltinamojo (nuteistojo) teisė pateikti prašymus nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek pateikti konkretūs prašymai gali turėti įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistojo G. L. prašymas į teismo posėdį iškviesti liudytojus V. V. ir G. G., išklausius proceso dalyvių nuomonės dėl jo, buvo apsvarstytas ir atmestas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nenurodė tokio sprendimo konkrečių motyvų, tačiau ši aplinkybė nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, nes analogišką prašymą – apklausti liudytojus apeliantas galėjo pakartotinai reikšti ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau nei jis, nei jo gynėjas tokio prašymo nepareiškė (3 t., 108, 110).
Tai, kad byloje nebuvo atlikta trasologinė ekspertizė ir eksperimentas, tikslu nustatyti ar techniškai galima sutalpinti 17 dėžių cigarečių į jo džipą, taip pat nelaikytina BPK pažeidimu. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, kad tam tikro veiksmo atlikimas yra būtinas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas. Tai reiškia, jog šioje byloje prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas nemanė, kad byloje būtina atlikti apelianto minimus veiksmus. Antra vertus, tokio prašymo ikiteisminio tyrimo metu nereiškė nei nuteistasis, nei jo gynėjas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl paminėtų aplinkybių ikiteisminis tyrimas buvo atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus.
Apelianto nurodytos aplinkybės, kad įvykio dieną lijo, buvo balos, todėl jo automobilis turėjo būti stipriai purvinas, yra prielaidinio pobūdžio ir nesukuria nuteistajam alibi, paneigiančio jo kaltę. Byloje atlikta įrodymų analizė patvirtina, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų iš skirtingų šaltinių nuosekliai atitinkančių kaltinimo nustatytas bylos aplinkybes.
Dėl nuteistajam B. K. paskirtos bausmės
Nors nuteistasis B. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka ir su jam paskirta bausme. Mano, kad teismas, skirdamas bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio nuostatas ir neatsižvelgė į jo sunkią turtinę padėtį, t. y., kad jis gauna minimalų darbo užmokestį. Apeliantas mano, kad jam paskirta bausmė, įvertinus jo vaidmenį, yra aiškiai per didelė.
Tokie apelianto skundo teiginiai suprantami kaip prašymas švelninti jam paskirtą bausmę.
Šis apelianto prašymas atmestinas.
Bausmės skyrimo pagrindai formuluojami BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam B. K. bausmę už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į visas paminėtas aplinkybes ir, teisėjų kolegijos manymu, nustatė nuteistajam tinkamą bausmės rūšį bei jos dydį. Apeliacinės instancijos teismas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę pagrindo nenustatė.
Apelianto įvykdytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikta tiesiogine tyčia. Nusikaltimas baigtas. B. K. veikė kaip bendravykdytojas. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nuteistasis nusikaltimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinta apeliantą charakterizuojanti medžiaga, iš kurios matyti, jog jis anksčiau neteistas (2 t. 66 b. l.).
Apygardos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, apeliantui už jo įvykdytą sunkų nusikaltimą paskyrė BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą alternatyvią švelnesnę bausmės rūšį – baudą, o nustatant baudos dydį, priešingai nei teigia apeliantas, atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį bei vadovavosi teisingumo, protingumo kriterijais. Šiame kontekste pastebėtina, kad šioje byloje aptariamo nusikaltimo padarymo metu galiojusio BK 47 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už sunkų nusikaltimą buvo nustatyta bauda iki 300 MGL dydžio. Nuteistajam B. K. už sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda, kuri yra žymiai mažesnė nei šios bausmės vidurkis, todėl teigti, kad tokia bausmė yra aiškiai per griežta nėra teisinio pagrindo.
Kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, apeliantas nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Dėl to atmetamas apelianto nuteistojo B. K. prašymas - sumažinti jam paskirtos bausmės dydį.
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistųjų B. K., A. M. ir G. L. apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl nuosprendis nenaikintinas ir nekeistinas, apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų B. K., A. M. ir G. L. apeliacinius skundus atmesti.