Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Teisėjas B. Zalaga Procesinio sprendimo kategorija : 1.1.2; 1.2.23.2(S)_

2005 m. gegužės 26 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo R. T. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 3 d. ir nuteistas, taikant BK 62 str., laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams; pripažintas kaltu pagal BK 199 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d. d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė R. T. paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. nuteistas už tai, kad 2004 m. sausio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, Olandijoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 2980 g kanapių ir jų dalių, kurias neteisėtai laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, o 2004 m. sausio 17 d. apie 18 val. 30 min. jis neteisėtai atgabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos į degalinę ,,Shell“, esančią prie Utrechto miesto ir pergabenimui į Lietuvos Respubliką perdavė 2980 g kanapių ir jų dalių siuntinį R. M. , taip 2004 m. sausio 17 d. apie 18 val. 30 min. R. T. , pasinaudodamas R. M. , kuris vairavo UAB ,,Vitamas“ priklausantį vilkiką ,,Volvo FH 12“, v/n XXXXXXXX neteisėtai gabeno šias narkotines medžiagas per Vokietiją, Lenkiją ir 2004 m. sausio 21 d. apie 14 val. 12 min. iš Lenkijos Respublikos nepateikdamas muitinės kontrolei bei neturėdamas leidimo, gabeno per Lietuvos Respublikos sieną labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 2980 g kanapių ir jų dalių.

Prokurorės teigimu, teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo.

Prokurorė nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėtai pripažino R. T. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi atsakomybę lengvinančia aplinkybe, dėl ko neteisėtai pritaikė BK 62 str. 1, 2 dalis bei paskyrė laisvės atėmimo 5 metams bausmę. Apeliantės nuomone, teismas skirdamas bausmę, turėjo vadovautis visomis BK 54 str. nuostatomis, atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį.

Atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, konstatavo, kad kaltinamasis kaltu neteisėtai disponavęs labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir kontrabanda gabenęs jas per Lietuvos valstybės sieną prisipažino iš dalies. Tačiau, motyvuodamas, jog R. T. prisipažino, kad įgijo ir laikė narkotikus ir dėl padarytų veiksmų gailisi, teismas tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliantės nuomone, Šiaulių apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir vadovaudamasis BK 62 straipsniu, skyrė švelnesnę negu numatyta įstatyme, bausmę. Teismas tokią bausmę galėjo skirti tik tada, kai yra BK 62 str. 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos. Prokurorė vadovaujasi BK 62 str. 1 d. ir pažymi, kad R. T. apie padarytą nusikaltimą nepranešė, nuo pirmos apklausos neigė savo kaltę. Teisminio nagrinėjimo metu R. T. prisipažinimas, kad jis Olandijoje įgijo, laikė, ir pardavė didelį kiekį narkotinės medžiagos yra tik dalinis ir gailėjimasis dėl padarytų veiksmų yra tik formalus, išreikštas, siekiant tai pripažinti lengvinančia aplinkybe. Prokurorės teigimu, teisminio nagrinėjimo metu R. T. duoti parodymai, kad jis įgytas narkotines medžiagas ne perdavė pargabenimui į Lietuvą, o pardavė, negali būti vertinami kaip nuoširdus prisipažinimas, kadangi tai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Atkreipia dėmesį, kad liudytojas R. M. , tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad R. T. Olandijoje jam perdavė siuntinį, kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, buvo narkotinės medžiagos. Apeliantė pažymi, kad nuoširdus gailėjimasis nėra saistomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jis turi būti objektyviai įvertintas pagal bylos aplinkybių visumą.

Prokurorė nurodo, kad BK 62 str. 2 d. numatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir viena iš 2 dalies 1-6 punktuose nurodytų sąlygų, tačiau nei viena iš nurodytų šešių sąlygų R. T. netaikytina.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąja bylą iš esmės pažeidė BPK 6 ir 7 str., str. reikalavimus. Minėtuose straipsniuose nurodytų principų nesilaikymas liudija apie teismo šališkumą (BPK 326 str. l d. 4 p.). R. T. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus, kuriomis buvo suvaržytos įstatymo jam garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (BPK l str., 22 str. 2 d., 44 str., 5-7 d. d., 238, 270 str. str., 369 str. 3 d.).

Nuteistasis R. T. atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą teisme jis iš dalies prisipažino dėl pateiktų kaltinimų, t.y. prisipažino, kad įsigijo, laikė ir pardavė narkotines medžiagas - kanapes (žolę) Olandijoje Utrechto mieste, tačiau neprisipažino, kad įvykdė narkotinių priemonių kontrabandą.

Taigi, pasak apelianto, narkotinių medžiagų įgijimas, laikymas, gabenimas pardavimas kaip nusikalstama veika buvo įvykdyta Olandijoje. Pažymi, kad BPK 4 str. nustato, kad proceso tvarką nustato LR BPK, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. Nesvarbu kur padaryta nusikalstama veika, baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal LR BPK, tačiau jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu BPK, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. BPK 66 str. reglamentuoja LR teismų ir prokuratūros susižinojimo su užsienio valstybių įstaigomis ir tarptautinėmis organizacijomis tvarką. Apeliantas nurodo, kad jis ir jo gynėjas nagrinėjant byla teisme savo parodymuose, prašymuose ir baigiamojoje kalboje nurodė, kad nusikalstama veika padaryta kitoje valstybėje, kurioje numatyta atsakomybė už tą patį (analogišką) nusikaltimą ir pareiškė norintys, kad būtų išspręstas klausimas dėl jo, R. T. , baudžiamosios atsakomybės pagal Olandijos įstatymus, t.y. pagal nusikaltimo padarymo vietą. Taip pat, akcentavo, kad prokuratūra visiškai neinformavo Olandijos teisėsaugos institucijų dėl jų teritorijoje padaryto nusikaltimo, todėl jie pateikė teismui prašymą pranešti Olandijos teisėsaugos institucijoms apie jų teritorijoje padarytą nusikaltimą, kad būtų išspręstas klausimas dėl baudžiamojo proceso perdavimo. Prašymą pagrindė JTO 1961 m. vieningąja konvencija „Dėl narkotinių medžiagų kontrolės“, JTO 1971 m. konvencija „Dėl psichotropinių medžiagų kontrolės“, JTO 1988 m. konvencija „Dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių apyvarta“, 1972 m. Europos konvencija „dėl baudžiamojo proceso perdavimo“ bei kitomis tarptautinėmis sutartimis, kuriose numatyta, jog šalys bendradarbiauja kovojant su narkotinių priemonių apyvarta, praneša viena kitai apie jų teritorijose padarytus nusikaltimus išsprendžiant jurisdikcijos taikymo klausimus ir esant Europos konvencijos „Dėl baudžiamojo proceso perdavimo“ pagrindams, nustatyta tvarka sprendžia baudžiamojo proceso perdavimo klausimą. Pažymi, kad prašyme jis nurodė, kad yra Europos konvencijos „Dėl baudžiamojo proceso perdavimo“ perdavimui reikalingi pagrindai (7,8 str.), be to, žinodamas jog Olandijos pareigūnai (R. T. ir jo gynėjas raštu informavo Olandijos miesto Utrechto teismą ir telefonu jiems buvo atsakyta, kad jie spręstų klausimą dėl proceso perdavimo, jeigu gautų oficialų Lietuvos pranešimą) susidomėję ir taip pat nori ištirti jų teritorijoje padarytą nusikaltimą, R. T. prašė teismo pranešti Olandijai ir gauti atsakymą dėl baudžiamojo proceso perdavimo. Tačiau teismas šį prašymą, pasak apelianto, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė. Taip, apelianto teigimu, pažeisdamas BPK 4 str., 66 str. bei aukščiau paminėtas Lietuvos ratifikuotas tarptautinių sutarčių nuostatas apribojo jo kaip kaltinamojo teises į teisingą procesą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, neįrodęs jo dalyvavimo visuose jam inkriminuotuose nusikaltimuose, t.y. veiksmuose dėl jam inkriminuotos narkotinių medžiagų kontrabandos nėra nusikaltimo sudėties (BPK 329 str. l d. l p.). Be to, atkreipia dėmesį, kad priimdamas nuosprendį vadovaujantis BPK 301 str. l d., 305 str. l, 2 d., teismas jį pagrindė ne visais įrodymais išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, išvadas padarė remdamasis atskirais įrodymais, o ne įrodymų viseto analize.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės patenkinti , o nuteistojo skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašo prokurorės skundą atmesti, o patenkinti nuteistojo skundą.

Prokurorės skundas patenkinamas, o nuteistojo R. T. skundas tenkinamas iš dalies tik tiek, kad jam į bausmės laiką įskaitytinas kardomojo kalinimo laikas.

Atsakydama į nuteistojo skundo argumentus kolegija daro išvadą, kad BPK 6 str. ir 7 str. esantys baudžiamojo proceso principai nebuvo nepažeisti. BPK 6 str. numatytas teisingumo principas ir BPK 7 straipsnyje įtvirtintas bylų nagrinėjimo teisme rungimosi principas, užtikrinantis, kad byla būtų sprendžiama ginčo keliu, bei lygias teises proceso dalyviams (kaltinimo ir gynybos šalims) teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui šios bylos procese nebuvo pažeisti.

Ta aplinkybė, kad dalį nusikalstamos veikos, susijusios su narkotikų disponavimu R. T. padarė Olandijos teritorijoje ir už šią veiką Olandijos įstatymai numato švelnesnę atsakomybę, nėra aplinkybės įpareigojančios prokurorą, pradėjusi baudžiamąjį persekiojimą Lietuvoje, o vėliau ir teismą nagrinėjantį bylą Lietuvoje būtinai perduoti baudžiamąjį procesą Olandijai. Tokios pareigos nenumato nei apeliaciniame skunde nurodytos, nei kitos tarptautinės ratifikuotos sutartys. Tokios pareigos nenumato ir i Lietuvos Respublikos vidaus baudžiamojo proceso normos. Tuo labiau tokios pareigos nėra, nes R. T. buvo persekiojamas ir perduotas teismui ne tik dėl veikos padarytos Olandijoje, net ir kitos nusikalstamos veikos – kontrabandos, kuri užbaigta Lietuvoje. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjimo teisme metu buvo pažeistos BPK 4 str. ir 66 str. esančios normos

Tarptautinės sutartys, reguliuojančios baudžiamosios teisės ir proceso klausimus, yra perkeliamos į Lietuvos vidaus baudžiamąją ir baudžiamojo proceso teisę. Lietuvoje yra pasirinkta tarptautinės teisės ir vidaus teisės derinimo sistema yra grindžiama nuostata, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisės sistemoje (inkorporuojamos į ją). Svarstant R. T. baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl jo padarytos veikos Olandijoje, atkreiptinas dėmesys, kad BK 5 str. vienareikšmiškai nurodo, jog Lietuvos Respublikos piliečiai už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą. Dar daugiau, universalinės jurisdikcijos ( arba universalinis) principas numato tai, kad valstybė privalo numatyti baudžiamąją atsakomybę už tam tikrus padidinto pavojingumo tarptautinius nusikaltimus net neatsižvelgdama į juos padariusių asmenų pilietybę, gyvenamąją vietą, nusikaltimo padarymo vietą bei tai ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo vietos įstatymus. Šiuo principu siekiama baudžiamosios teisės priemonėmis užkirsti kelią tarptautiniams nusikaltimams. BK 7 str. šis principas įtvirtintas ir šio straipsnio 10 punktas numato, kad už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis ( BK 259-269 str. ), asmuo atsako pagal Lietuvos Respublikos BK, nesvarbu, kokia yra nusikaltimo padarymo vieta ir nesvarbu, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo vietos įstatymus. Taigi, šiuo atveju vienam iš R. T. inkriminuojamų ir tarptautinėse sutartyse numatytų nusikaltimų esant pradėtam Olandijoje, o išaiškintam Lietuvoje, nėra teisinio pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal Olandijos įstatymus.

Apkaltinamojo nuosprendžio dėl teismo nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 str. 2 d. panaikinimo pagrindas, numatytas BPK 329 str. 1 d. 1 p., šiuo atveju nenustatomas, nes byloje įrodyta, kad R. T. padarė didelio kiekio narkotinės medžiagos kontrabandą.

Pirmos instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas jų vertinimo taisyklių.

Liudytojo R. M. parodymai apie jam žinomas bylos aplinkybes ir R. T. veiksmus yra viso proceso metu nuoseklūs, patvirtinti kita nuosprendyje nurodyta bylos medžiaga. Kolegija, sugretinusi R. M. parodymus duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu (4 bylos tomas b. l. 50-53) ir išdėstytus nuosprendyje, nenustatė jokio skirtingo šio liudytojo parodymų išdėstymo. Tame tarpe ir parodymuose dėl nuteistojo balso atpažinimo, šiam skambinus R. M. telefonu. Kolegija nepastebi, kad šio liudytojo parodymai neatitiktų liudytojo R. G. parodymams. Todėl visiškai pagrįstai pirmos instancijos teismas rėmėsi šio liudytojo parodymais ir juos tvirtinančiais kitais bylos įrodymais bei šiais duomenimis pagrindė R. T. kaltę.

Paties nuteistojo R. T. parodymams nuosprendyje taip pat yra duotas tinkamas įvertinimas. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nenurodęs jokių aplinkybių, susijusių su narkotikų disponavimu, teisminio bylos nagrinėjimo metu savo parodymus priderino prie objektyvių bylos aplinkybių. Nuosprendyje yra nurodyta, kokios bylos aplinkybės paneigia R. T. tvirtinimą, kad jis su narkotinių priemonių gabenimu į Lietuvą nėra susijęs ir neturėjo tyčios siekti, kad narkotinės medžiagos atsidurtų Lietuvoje.

Ta aplinkybė, kad fiziškai R. T. narkotikų per valstybės sieną negabeno, o tai padarė pasinaudodamas nežinančio apie narkotikus R. M. , kaip vairuotojo - kurjerio, paslaugomis, neeliminuoja BK 199 str. esančio nusikaltimo sudėties buvimo. R. T. atliko dalį veikos objektyviosios pusės be kurios narkotikų gabenimas nebūtų įvykęs, perdavė R. M. narkotikų kontrabandos krovinį.

R. T. veika teisingai yra kvalifikuota pagal dviejų nusikaltimų sutaptį, t.y. pagal BK 260 str. 3 d. ir 199 str. 2 d. 2003 m. gruodžio 29 d. Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to nu­ta­ri­mo „ Dėl teis­mų prak­ti­kos kon­tra­ban­dos by­lo­se“ 7.3. punktas nurodo, kad nar­ko­ti­nių, psi­chot­ro­pi­nių me­džia­gų ar­ba nar­ko­ti­nių ar psi­chot­ro­pi­nių me­džia­gų pirm­ta­kų (pre­kur­so­rių) ne­tei­sė­tas ga­mi­ni­mas, įgi­ji­mas, lai­ky­mas, ne­šio­ji­mas, ga­be­ni­mas ir jų ne­tei­sė­tas ga­be­ni­mas per Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vals­ty­bės sie­ną (kon­tra­ban­da) kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 199 str. 2 d. ir ati­tin­ka­mai pa­gal BK 260 str.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuosprendis dėl bausmės paskyrimo pagal BK 260 str. 3 d. yra keistinas griežtinančia linkme, nes apygardos teismas, nepakankamai atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, netinkamai taikė BK bendrosios dalies normą, reglamentuojančią švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą ( BK 62 str.) ir to pasėkoje pagal BK 260 str. 3 d. paskyrė R. T. aiškiai per švelnią ir tuo pačiu neteisingą bausmę (BPK 238 str. 1 p ir 2 p.).

Be to šis teismas nesilaikė BK 66 str. taisyklės ir į paskirtos galutinės bausmės laiką neįskaitė laikotarpio R. T. prabūto laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime. Šioje bylos dalyje pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė BK bendrosios dalies baudžiamąjį įstatymą (BPK 238 str. 1 p.).

BPK 305 str. 1 d. 4 p. nurodo, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti bausmės skyrimo motyvai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003 m. birželio 20 d nutarimo Nr. 40, 3.1.13 p. yra numatyta, kad skir­da­mas švel­nes­nę, ne­gu įsta­ty­mo nu­ma­ty­ta, baus­mę (BK 62 str. 1, 2, 4 da­lys) nuosp­ren­dy­je teis­mas tu­ri iš­var­dy­ti nu­sta­ty­tas BK 62 str. ati­tin­ka­mos da­lies są­ly­gas ir pa­grįs­ti, ko­kios ki­tos by­los ap­lin­ky­bės lei­džia taip švel­nin­ti baus­mę. Apygardos teismo nuosprendyje BK 62 str. taikymas visiškai nemotyvuotas. BK 62 str. nuosprendyje nurodytų dalių są­ly­gos neišvardintos, ko­kios by­los ap­lin­ky­bės lėmė BK 62 str. taikymą, taip pat nenurodyta.

Matydama, kad pirmos instancijos teismas nesupranta BK 62 str. taikymo, šioje nutartyje kolegija apie šios normos taikymą pasisako plačiau. Taigi, teismas gali asmeniui taikyti BK 62 str. 1 d. tiktai nustatęs, kad byloje yra visos būtinos šioje normoje numatytos sąlygos: jeigu asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Visos šios aplinkybės sudaro vieną pagrindą, todėl teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti ne į kurią nors vieną iš jų, bet į šių aplinkybių visumą. Šioje byloje nėra nustatyta, kad būtų buvusi padaryta turtinė žala. Tačiau kitų likusių aplinkybių visumos nėra. R. T. dėl neteisėto disponavimo didelio kiekio narkotinėmis medžiagomis teisėsaugos institucijoms nepranešė, inkriminuojamos veikos visų aplinkybių nepripažino. Todėl šis įstatymas R. T. negali būti taikomas.

BK 62 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kai yra nors viena iš šios dalies 1-6 punktuose numatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nustatė R. T. vieną švelninančią atsakomybę aplinkybę, tačiau nė vienos iš šios dalies 1-6 punktuose numatytų aplinkybių byloje nėra. Todėl ir šis įstatymas R. T. negali būti taikomas.

Todėl apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 62 str. taikymo yra naikinama. Nustatyta lengvinanti R. T. atsakomybę aplinkybė iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama, nes nuteistasis nėra nuoširdus norėdamas atskleisti tikrąsias bylos aplinkybes, iš esmės neigia tas narkotikų įgijimo, laikymo ir gabenimo aplinkybes, kokias nustatė teismas.

Panaikinus nuosprendžio dalį, R. T. pagal BK 260 str. 3 d. skirtina minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Prokurorės apeliacinio skundo ribos net ir neleidžia kolegijai svarstyti kitokios sankcijoje esančios bausmės skyrimo. Dešimt metų laisvės atėmimas yra labai griežta bausmė. Tačiau nuteistojo asmenybė ir jo padarytoje veika nerodo jokių išimtinių aplinkybių, kad tokio dydžio bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Išties buvo įgytos laikomos ir gabentos kanapės ir jų dalys, tai yra kvaišalai, kurie pagal pavojingumą žmogaus sveikatai nėra labai pavojingi, tačiau Lietuvos BK nediferencijuoja baudžiamosios atsakomybės dydžio pagal narkotinių medžiagų pavojingumą žmogaus sveikatai. Už BK 7 str. išvardintus nusikaltimus, tame tarpe ir numatytą BK 260 str. 3 d., netaikoma BK 8 str. 1 d. esanti taisyklė, numatanti, jog užsienyje ir Lietuvoje už tą pačią veiką esant numatytoms skirtingoms bausmėms, jei asmuo teisiamas Lietuvoje, skiriama bausmė už užsienyje padarytus nusikaltimus privalo neviršyti maksimalaus nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose numatyto maksimalaus bausmės dydžio.

BK 66 str. 1 d. nustato, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas suėmimas, privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę.

BPK 307 str. 1 d. 4 p., įtvirtinta, kad rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodomas sprendimas dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas. Esant pagrindui, to apygardos teismas nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas šią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą ištaiso.

Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2005 m. vasario 2 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. T. už veiką, kvalifikuotą pagal BK 260 str. 3 d., buvo taikytas BK 62 str.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti apygardos teismo nustatytą lengvinančią aplinkybę, kad nuteistasis pripažino įgijo, laikė narkotikus ir dėl padarytų veiksmų gailisi.

R. T. pagal BK 260 str. 3 d. paskirti bausmę, laisvės atėmimą 10 ( dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. šią bausmę ir bausmę, paskirtą jam apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 199 str. 2 d., subendrinti ir subendrintą bausmę R. T. paskirti laisvės atėmimą 10 ( dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtos bausmės įskaityti laiką, R. T. išbūtą laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime: nuo 2004-01-22 iki šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. T. apeliacinį skundą atmesti.