Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas: Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-319-366-2007-59

Teisėjas A.Nevardauskis Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.1.1

2007 m. spalio 26 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. K. gynėjo A.Jarašiaus apeliacinį skundą dėl 2007-06-13 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo Z. K., pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 223 str. 1 d., 222 str. 1 d., 182 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir nubaustas:

pagal BK 223 str. 1 d. (aplaidus apskaitos tvarkymas) - laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; pagal BK 222 str. 1 d. (apgaulingas apskaitos tvarkymas) - 15 MGL bauda; pagal BK 182 str. 1 d. (svetimo turto įgijimas) - laisvės apribojimu 6 mėnesiams, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos įpareigojant laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą valstybei; pagal BK 182 str. 2 d. (didelės vertės svetimo turto įgijimas), vadovaujantis BK 54 str. 3 d- laisvės apribojimu 1 m. 2 mėn., be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą valstybei; pagal BK 63 str. 1 ir 4 d. bausmės dalinio sudėjimo būdu subendrintos, pagal BK 222 str. paskirtą baudą prilyginant 15 laisvės apribojimo dienų ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus ir dešimt mėnesių atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą valstybei ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ( BK 48 str. 1 d., 2 d., 3 d. 1 p., 4 d., 6 d. 2 p.). pagal BK 221 str. 1 d. (deklaracijos nepateikimas) byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Iš Z. K. priteista 188 287 -Lt turtinės žalos atlyginimui valstybės naudai bei 83,60-Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. K. nuteistas už tai, kad būdamas Z. K. įmonės, į/k, (duomenys neskelbtini) registruotos adresu (duomenys neskelbtini), savininku pažeisdamas LR 1992-06-18 Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 1-265, 20 str., nustatantį, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki metų finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi įmonių vadovų nustatyta tvarka, užtikrinančia dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, tai yra nenustatė buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo tvarkos nuo 2001-11-05 iki 2003-12-10, tiksliai nenustatytu laiku neišsaugojo Z. K. įmonės 1998-1999 metų banko operacijų dokumentų, įmonės pajamas įrodančių dokumentų, įmonės išlaidas pateisinančių dokumentų, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščių; 2000 metų banko operacijų dokumentų, įmonės išlaidas pateisinančių dokumentų, ir jų nepateikė, kai 2003-12-10 FNTT Panevėžio apskrities skyrius raštu Nr.25-5/5-2246 pareikalavo pateikti šiuos dokumentus, kas trukdo nustatyti ar teisingai ir pagrįstai įvykdytas ūkinės-finansinės operacijas apskaitė buhalterinėje apskaitoje ir ar finansiniai įmonės rezultatai teisingai atvaizduoti valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose deklaracijose, tai yra pagal pateiktus dokumentus iš dalies negalima nustatyti Z. K. įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 1998-2000 metų laikotarpį.

Be to, Z. K. būdamas Z. K. įmonės, į/k (duomenys neskelbtini) savininku , tyčia pažeisdamas LR 1992-06-18 Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 1-2654, papildyto 1998-07-02 įstatymu Nr. VU-842, 10 str. ir 20 str., bei pažeisdamas 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo IX-574, 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. reikalavimus, LRV 1996-10-24 nutarimu Nr.1230 patvirtintas specialiųjų apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos 23 punktą (LRV 1997-07-11 nutarimo Nr. 982 redakcija nuo 2001-01-25 iki 2003-12-10 apgaulingai tvarkė Z. K. įmonės buhalterinę apskaitą, o būtent:

-pažeisdamas LR 1992-06-18 Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 1-2654, papildyto 1998-07-02 įstatymu Nr. VU-842 10 straipsnį, nustatantį, kad LR jurisdikcijai priklausančios įmonės išrašytas specialus apskaitos dokumentas, kuriame nėra visų privalomų rekvizitų arba jei jis surašytas ne LRV nustatyta tvarka įgytame blanke juridinės galios neturi, LRV 1996-10-24 nutarimu Nr.1230 patvirtintas specialiųjų apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos 23 punktą (LRV 1997-07-11 nutarimo Nr.982 redakcija), nustatantį, kad specialiųjų apskaitos dokumentų blankus ūkio subjektai įgyja tik tose teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose, kurių teritorijoje jie registruoti, pasirašydamas eilutėje „Sąskaitą gavo" patvirtino žinomai suklastotą 2001 m. rugsėjo mėn. 5 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM) sąskaitą-faktūrą LBD Nr.(duomenys neskelbtini) (kurios blankais Kauno AVMI įsigijo UAB "Afija", esanti adresu V. K. 26-28, Kaunas, kurios kodas (duomenys neskelbtini), išrašytą T. J. firmos „Ravesta", esančios (duomenys neskelbtini) 160. Kaunas, kodas 3412531 (duomenys neskelbtini), pagal kurią Z. K. įmonė tariamai pirko 3874 kg trikotažo medžiagos už 150 769,78 Lt, iš jų 22 998,78 Lt PVM, bei įtraukė šią PVM sąskaitą-faktūrą į Z. K. įmonės buhalterinę apskaitą;

-pažeisdamas LR 1992-06-18 Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 1-2654, 20 str. nustatantį, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki metų finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi įmonių vadovų nustatyta tvarka, kuri užtikrina dokumentų išsaugojimą nuo 2001-11-05 iki 2003-12-10, tiksliai nenustatytu laiku, tyčia nuslėpė Z. K. įmonės 2001 metų lapkričio – gruodžio mėnesių išlaidas pateisinančius dokumentus;

-pažeisdamas LR 2002-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo IX-574, 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. reikalavimus, pagal kuriuos į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu bei apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus, ar įvykus, jis įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą 2002-04-10 PVM sąskaitą-faktūrą serija GAE Nr.(duomenys neskelbtini), pagal kurią Z. K. įmonė tariamai pirko audinį „polister" ir siūlus iš UAB "Rasonė", esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kodas (duomenys neskelbtini) už 477 522.40 Lt (iš jų 72842.40 Lt PVM), todėl iš pateiktų dokumentų nebuvo galima iš dalies nustatyti Z. K. įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros 2001 ir 2002 metais.

Be to, Z. K., būdamas Z. K. įmonės, į/k (duomenys neskelbtini) savininku, tyčia, pažeisdamas 1993-12-22 LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr.1-345 18 str., nustatantį, kad atskaityti kitiems PVM mokėtojams priklausančias sumokėti mokesčio sumas galima tik tuo atveju, jei jos išskirtos juridinę galią turinčiose PVM sąskaitose-faktūrose, apgaule, suklastodamas 2001 metų rugsėjo mėnesio Z. K. įmonės PVM deklaracijos PVM ataskaitą, tai yra įtraukdamas PVM sąskaitoje-faktūroje LBD Nr.(duomenys neskelbtini) fiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos PVM- 22 999 Lt., bei ją, PVM deklaraciją, 2001-10-09 pateikdamas Panevėžio apskrities VMI tuo sumažindamas mokėtiną į valstybės biudžetą PVM, savo naudai įgijo svetimą turtą - valstybės biudžeto lėšas (PVM) 22 999 Lt.

Be to, Z. K., būdamas Z. K. įmonės, į/k 4824385 savininku, pažeisdamas 1993-12-22 LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr.1-345 18 str. nustatantį, kad atskaityti kitiems PVM mokėtojams priklausančias sumokėti mokesčio sumas galima tik tuo atveju, jei jos išskirtos juridinę galią turinčiose PVM sąskaitose-faktūrose, apgaule, suklastodamas 2002 m. balandžio mėnesio Z. K. įmonės PVM deklaracijos PVM ataskaitą, tai yra įtraukdamas PVM sąskaitoje-faktūroje GAE Nr.(duomenys neskelbtini) fiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos PVM- 72842 Lt., bei ją, PVM deklaraciją, 2002-05-24 pateikdamas Panevėžio apskrities VMI tuo sumažindamas mokėtiną į valstybės biudžetą PVM, įgijo savo naudai svetimą didelės vertės turtą- valstybės biudžeto lėšas (PVM) 72 842 Lt.

Nuteistojo Z. K. gynėjas prašo apeliaciniu skundu pakeisti 2007-06-13 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį Z. K. nusikalstamą veiką iš BK 182 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 182 str. 1 d. ir taikyti BK 95 str. 1 d. 1 p., taip pat civilinį ieškinį sumažinti 84.083,95 Lt. Be to prašo nuteistojo atžvilgiu panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-06-13 nuosprendį ir bylą nutraukti.

Nuosprendis iš dalies neteisėtas ir nepagrįstas, ne visos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Skunde nurodo, jog teismas dėl apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo remėsi iš esmės vienu formaliu įrodymų šaltiniu t. y 2004-07-08 specialisto išvada, kuri turėtų būti vertinama visų įrodymų kontekste, o ne vadovaujamasi kaip pagrindiniu kaltės įrodymu.

Specialistė pateikdama išvadą išėjo už savo kompetencijos ribų, kadangi vertino liudytojų parodymus ir jais rėmėsi.

Be to, apeliantas nurodo tai, kad nuosprendyje minimi liudytojų R. D., V. G., J. J., Z. D., R. G., E. Z. parodymai yra nereikšmingi, nes šie asmenys buhalterinės apskaitos netvarkė, ūkinių - finansinių reikalų nežino. Gynėjas teigia, kad V. K. ir T. J. yra suinteresuoti nesakyti tiesos, nes jų parodymų pagrindu patiems grėstų baudžiamoji atsakomybė.

Apeliaciniu skundu atkreipiamas dėmesys į tai, kad visos Z. K. įvykdytos veikos privalo būti padaromos tiesiogine tyčia. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis, būdamas ligonis, tokių padarinių siekė ar sąmoningai leido jiems atsirasti.

Gynėjas nurodo, kad byloje nustatyta, kad Z. K. sirgo sunkia depresijos forma. Teismas neatsižvelgė spręsdamas kvalifikuojant veikas, nes kyla abejonės ar asmuo, sergantis sunkia depresija elgėsi sąmoningai t.y tyčia, ar buvo pajėgus išsaugoti dokumentus, tvarkyti buhalterinę apskaitą, be to, neturi specialių žinių. Byloje yra duomenys, kad nuteistasis bandė žudytis, o tai rodo, kad jis dėl ligos negalėjo elgtis taip, kaip tai darytų sveikas ir darbingas asmuo. Tuo pagrindu darytina išvada, jog byloje neišspręstas tyčios klausimas - nusikaltimų subjektyvinė pusė. Neįrodžius, kad Z. K. dėl ligos elgėsi tyčia, nėra ir nusikaltimo sudėties. Skunde teigiama, jog ambulatorinė ekspertizė atlikta paviršutiniška ir neobjektyvi.

Gynėjas nurodo tai, kad byloje duomenys nepatvirtina pagrindinės kaltinimo aplinkybės, jog medžiaga, siūlai pagal sąskaitas faktūras, nurodytas kaltinime, į įmonės sandėlius realiai nebuvo pristatytos.

Esant prieštaravimams dėl siūlų įgijimo iš UAB „Rasonės“ neatliktas minėtos bendrovės priešpriešinis patikrinimas.

Skundu nurodoma, jog įmonės sąnaudų ar pajamų nepagrįstas sumažinimas ar padidinimas, tuo pačiu ir įmonės pelno nepagrįstas sumažinimas yra savarankiškas pažeidimas, už kurį atsako finansininkas, sudarantis balansą (finansinę atskaitomybę). Tuo metu, kada buvo įvykdyti pažeidimai buhalteriu dirbo J. K., kuri tvarkė ir turėjo teisę pasirašyti ant dokumentų kaip ir įmonės savininkas.

Apeliantas skunde abejoja UAB „Rasonės“ direktoriaus parodymais dėl to, kad yra pagrindas įtarti, jog jo pačio veikloje yra nusikaltimo sudėties požymių. UAB „Rasonės“ direktorius buvo suinteresuotas parduoti medžiagas ir jų turėjo, nes išrašė sąskaitą faktūrą. Byloje nepaneigta, kad finansinė operacija įvyko. Skundu atkreipiamas dėmesys, kad auditas nepadarytas, Z. K. parodymai nepaneigti. Be to, nenustatyta, kas pasirašė PVM sąskaitą - faktūrą Nr.(duomenys neskelbtini), taip pat neįrodyta, kad už V. K. pasirašė Z. K..

Nurodoma, jog teismas nevertino ir nesvarstė 2002-05-22 Bendrojo dokumento eksporto ir tranzito rinkinio Nr. 2PR23101663, kuris įrodo, kad išvežta prekių už 103.346 eurus (356.833,07 Lt), o rėmėsi tik specialistės išvadomis. Šis dokumentas svarbus kaltės bei civilinio ieškinio mažinimo klausimais. Nuosprendyje civilinis ieškinys nemotyvuotas ir nepagrįstas. Be to, teismui pateikta ir 12 kasos pajamų orderių kvitų, kuriuose įformintas Z. K. IĮ 110.300 Lt išmokėjimas T. J. firmos „Ravesta" savininkui T. J.. Šie įrodymai, patvirtinantys nuteistojo teiginius yra neaptarti. Teismas rėmėsi vien ta aplinkybe, jog neišliko buhalterinės apskaitos dokumentai, neįrodo, kad nebuvo daromos ūkinės - finansinės operacijos. Pagal nuosprendį nuteistasis žalą privalo atlyginti vien formaliu pagrindu - kad iš dalies negalima nustatyti ūkinės-finansinės veiklos rezultatų, nes ne visi dokumentai išliko.

Apeliantas nurodo, jog atlyginama tiktai reali žala. Atsižvelgiant, kad nepaneigta, jog ūkinės operacijos dėl 356.833,07 Lt ir 110.300 Lt neįvyko, ieškinys turėtų būti mažinamas mokėtina PVM suma - 84.083,95 Lt. Tokiu atveju ir nusikalstama veika iš BK 182 str. 2 d. turėtų būti perkvalifikuota į 1 šio straipsnio dalį.

Gynėjas apeliaciniu skundu atkreipia dėmesį, jog naujasis BK galioja nuo 2003-05-01 (įsigaliojo po veikų, kuriomis kaltinamas, padarymu). Apeliantas nurodo, kad turėtų būti taikomas tuo metu galiojęs - švelnesnis įstatymas. Naujojo BK 223 str., numatantis laisvės atėmimą iki 2 metų, atitinka - 1996 06 21 BK 322 str. (laisvės atėmimas iki 1 metų) - turėtų būti taikoma senatis ir byla nutrauktina. Tais pačiais motyvais turėtų būti taikoma senatis ir 222 str., numatantis laisvės atėmimą iki 4 m., atitinka BK, galiojusio nuo 1999-12-15 BK 323 str. už kurį skyrimas laisvės atėmimas iki 3 m. Taip pat BK 182 str. 1 d. numato laisvės atėmimą iki 3 m. - senatis; iš BK 182 str. 2 d. veiką perkvalifikavus į 1 d. - taip pat turi būti taikomas senaties terminas. Apeliantas nurodo, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo laiko iki nuosprendžio paskelbimo praėjo daugiau kaip 5 metai.

Apeliantas nesutinka ir su BK 48 str. 6 d. 2 p., 67 str. 2 d. 2 p., 69 str. taikymu nuteistojo atžvilgiu. Nuteistasis įpareigotas per 1 m. ir 10 mėn. atlyginti turtinę žalą valstybei ir sumokėti 188 287 Lt. Šis įpareigojimas neįvykdomas, nes jis - 2 grupės invalidas, gali dirbti tiktai 4 valandas, gyvena iš invalidumo pensijos ir nedidelio uždarbio, turto neturi, be to, turi išlaikyti nepilnametį vaiką. Minėto įpareigojimo paskyrimas reikštų, kad ateityje gali būti pripažintas vengiantis atlikti bausmę.

Apeliantas nurodo, kad teismas skirdamas tokią baudžiamojo poveikio priemonę, turėtų įvertinti visas aplinkybes. Nuteistasis neturi realių galimybių atlyginti padarytą žalą, jei realus padarytos žalos atlyginimas dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių yra ribotas, tokia poveikio priemonė neturėtų būti taikoma. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, tokia poveikio priemonė turėtų būt naikintina. Be to, nuteistasis moka kiek galėdamas valstybei.

Be to, nuteistasis nuoširdžiai gailisi, atlygino dalį turtinės žalos. Šie faktai turėtų būti pažintinos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Nuteistasis ir dabar serga, prieš 5-9 metus buvusių aplinkybių neprisimena, iš esmės kaltas prisipažino visiškai, savo veiksmus aiškindamas taip, kaip tuomet suprato ir šiuo metu juos supranta. Gynėjas nurodo, jog negalima reikalauti, kad neturintis specialaus išsilavinimo savo veiką kvalifikuotų pagal baudžiamųjų įstatymų reikalavimus. Skunde pažymima, jog nei baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, nei atsakomybę lengvinančių aplinkybių netaikymo teismas nemotyvavo.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas jis yra tuomet, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų.To negalima pasakyti apie skundžiamą nuosprendį.

Z. K. yra nuteistas už keturias nusikalstamas veikas. To, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai nei pirmos instancijos teisme nei skunde neginčijama.

Z. K. taip pat nuteistas pagal BK 222 str. 1 d. už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ši veika pasireiškė tuo, kad Z. K. būdamas individualios įmonės savininku pažeisdamas Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymą bei kitus teisės aktus patvirtino žinomai suklastotą 2001 m. rugsėjo mėnesio 5 d. pridėtinės vertės mokesčio sąskaitą-faktūrą LBD Nr. (duomenys neskelbtini) bei įtraukė šią PVM sąskaitą-faktūrą į įmonės buhalterinę apskaitą.

Kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas Z. K. inkriminuota tai, kad jis laikotarpyje nuo 2001 11 05 iki 2003 12 10, tiksliai nenustatytu laiku, tyčia nuslėpė Z. K. įmonės 2001 metų lapkričio – gruodžio mėnesių išlaidas pateisinančius dokumentus.

Be to kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas inkriminuota tai, kad pažeisdamas 2002 11 06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą 2002 04 10 PVM sąskaitą-faktūrą GAE Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kurią Z. K. įmonė tariamai pirko audinį „polister“ ir siūlus iš UAB „Rasonė“ ir todėl iš pateiktų dokumentų nebuvo galima iš dalies nustatyti Z. K. įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros 2001 ir 2002 metais.

BK 222 str. 1 d. numato atsakomybę už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Tačiau vien šių veikų padarymo neužtenka baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 str. atsiranda tik tuo atveju, kai iš straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (LAT Senato 2005 12 29 nutarimo Nr. 55 28 p.).

Skundžiamame nuosprendyje teismas tik konstatavo faktą, jog Z. K. patvirtino žinomai suklastotą 2001 09 05 PVM sąskaitą-faktūrą ir ją įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau nieko nepasisakė ar šie veiksmai sutrukdė visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Todėl visiškai neaišku ar yra pagrindas baudžiamajai atsakomybei.

Nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas pasireiškė tuo, jog Z. K. nuo 2001 11 05 iki 2003 12 10 tyčia nuslėpė įmonės 2001 metų lapkričio – gruodžio mėnesių išlaidas pateisinančius dokumentus iš viso niekuo nemotyvuota ir neargumentuota. Kaip jau minėta, BK 222 str. 1 d. numatyta veika gali būti padaroma buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimu, buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimu, buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimu. Iš šio straipsnio dispozicijos analizės darytina išvada, kad buhalterinės apskaitos dokumentų nuslėpimas bus tada, kai atsakingas asmuo tyčia juos paslepia tam, kad nepateikti įmonės veiklą kontroliuojančiom institucijom, tačiau tyrimo metu šie dokumentai surandami. Jei tokie dokumentai nerandami tai galima kalbėti apie dokumentų sunaikinimą arba BK 223 str. numatytą veiką – dokumentų neišsaugojimą. Iš bylos medžiagos nematyti, kad tyrimo metu būtų surasti kokie nors dokumentai, kuriuos Z. K. būtų paslėpęs. Todėl visai neaišku kuo grindžiamas teismo teiginys, kad Z. K. tyčia nuslėpė dokumentus. Nuosprendyje nurodoma, kad taip nustatyta specialisto išvadoje. Tačiau minėtoje specialisto išvadoje niekur nėra pasisakyta, kad Z. K. nuslėpė buhalterinės apskaitos dokumentus. Priešingai, minėtoje specialisto išvadoje nurodoma, kad Z. K. neišsaugojo 2001 m. lapkričio – gruodžio mėnesių išlaidas pateisinančių dokumentų (T 1, b.l. 22). Z. K. yra nuteistas už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kuris pasireiškė ir buhalterinių dokumentų neišsaugojimų. Neaptarus ir nemotyvavus kaip ir kokie būtent dokumentai buvo nuslėpti yra pagrindas manyti, jog už tą pačią veiką Z. K. du kartus pripažintas kaltu.

Įrodinėjant apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nuosprendyje remiamasi tuo, kad į buhalterinę apskaitą įtraukė 2002 04 10 PVM sąskaitą-faktūrą GAE Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią Z. K. įmonė tariamai pirko audinį „polister“ ir siūlus iš UAB „Rasonė“. Nuosprendyje nurodoma, kad tai buvo padaryta pažeidžiant 2002 11 06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo IX-574, 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. reikalavimus (T 3, b.l. 183, 184). Tai reiškia, kad Z. K. 2002 04 10 pažeidė įstatymą, kuris įsigaliojo tik 2002 11 06. Iš specialisto išvados analizės bei susipažinus su teisine baze akivaizdu, kad minėtas Buhalterinės apskaitos įstatymas yra priimtas 2001 11 06. Tai galima būtų laikyti technine klaida. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog ta pati klaida padaryta ir kaltinamajame akte (T 2, b.l. 87) peršasi išvada, kad priimant nuosprendį nebuvo ištirti visi įrodymai, o apsiribota kaltinamojo akto perrašymu. Teismas nuosprendyje privalo nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus (LAT senato nutarimo Nr. 40 3.1.1 p.). Nors visos šios aplinkybės negali iš esmės skirtis nuo kaltinamajame akte pateikto nusikalstamos veikos aprašymo, tačiau negali būti apsiribojama minėto procesinio dokumento perrašymu, juo labjau jei kaltinamajame akte nusikalstama veika faktiškai neaprašyta ir nekonkretizuota.

Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nustatomojoje nuosprendžio dalyje yra nurodyta, kad Z. K. tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis teigė, kad jis nesuprato, jog daro kokiuos nors pažeidimus. Jis tvirtina, kad sandoriai tiek su UAB „Ravesta“, tiek su UAB „Rasonė“ iš tikrųjų įvyko, apie tai, kad sąskaita – faktūra, kurią išrašė UAB „Ravesta“ išduota kitai bendrovei nežinojo ir negalėjo žinoti. Nurodo,, kad pats buvo apgautas verslo partnerių. Teismas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje nieko nepasisako dėl tyčios. Todėl neaišku ar teismas iš tikrųjų laiko, kad Z. K. veikė tyčia, jei taip tai kokia forma būtent – tiesiogine ar netiesiogine.

Apeliaciniame skunde neginčijamas Z. K. nuteisimas pagal BK 182 str. 1 d.

Z. K. taip pat nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. už tai, kad būdamas Z. K. įmonės, į/k (duomenys neskelbtini) savininku, pažeisdamas 1993-12-22 LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr.1-345 18 str. nustatantį, kad atskaityti kitiems PVM mokėtojams priklausančias sumokėti mokesčio sumas galima tik tuo atveju, jei jos išskirtos juridinę galią turinčiose PVM sąskaitose-faktūrose, apgaule, suklastodamas 2002 m. balandžio mėnesio Z. K. įmonės PVM deklaracijos PVM ataskaitą, tai yra įtraukdamas PVM sąskaitoje-faktūroje GAE Nr.(duomenys neskelbtini) fiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos PVM- 72842 Lt., bei ją, PVM deklaraciją, 2002-05-24 pateikdamas Panevėžio apskrities VMI tuo sumažindamas mokėtiną į valstybės biudžetą PVM, įgijo savo naudai svetimą didelės vertės turtą- valstybės biudžeto lėšas (PVM) 72 842 Lt. Šiame epizode apeliaciniu skundu ginčijama tiek Z. K. kaltė, tiek žalos dydis, tiek veikos kvalifikavimas pagal šiuo metu galiojantį kodeksą.

Kaip jau minėta, nuosprendyje teigiama, kad Z. K. suklastotą įmonės PVM deklaraciją Panevėžio apskrities VMI pateikė 2002 05 24. Lygiai taip pat kaltinimas suformuluotas ir kaltinamajame akte (T 2, b.l. 88). Išanalizavus byloje surinktus dokumentus matyti, kad 2002 05 24 deklaracijos nėra. 2002 metais Z. K. įmonė yra pateikusi tris PVM deklaracijas – 2002 01 29; 2002 03 15 ir 2002 07 25 (T 1, b.l. 52, 53, 80). Iš specialistės išvados matyti, kad suklastota 2002 m. balandžio mėnesio PVM deklaracija buvo pateikta 2002 07 25 (T 1, b.l. 24). Neaišku kuo vadovaudamasis teismas nurodo kitą deklaracijos pateikimo datą (tuo pačiu kitą nusikalstamos veikos padarymo laiką). Tai vėl įrodo, kad bylos įrodymai nebuvo pilnai ir visapusiškai ištirti kaip to reikalauja BPK 20 str., o tik atkartotas kaltinamasis aktas.

Įrodymais byloje yra tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.) Bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu buvo pateikta muitinės deklaracija bei 12 kasos pajamų orderių. Z. K. bei jo gynėjo nuomone šie dokumentai įrodo, kad nebuvo pasisavinta kaltinime nurodyta suma. Šie dokumentai bylos nagrinėjimo metu buvo apžiūrėti (T 3, b.l. 169), buvo pateikta specialisto išvada, tačiau nuosprendyje tai neaptarta. Nepasisakyta ar šie dokumentai vertinamai kaip įrodymai ar atmetami. Neišsprendus šio klausimo negalima atsakyti ar veika kvalifikuota teisingai, ar teisingai paskaičiuota ir priteista žala.

Kolegija konstatuoja, kad aukščiau paminėti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.

BPK 44 str. 5 d. nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Nešališko teismo nuostata apima ne tik subjektyvų teismo nešališkumą. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai, būtent pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas, aukščiau paminėtais atvejais nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėdamas įrodymus, be motyvų bei analizės atkartodamas kaltinamąjį aktą su visais jo netikslumais galėjo sukelti abejonių dėl teismo nešališkumo, o nepasisakydamas dėl gynybos pateiktų ir gynėjo nuomone kaltinamąjį teisinančių dokumentų parodė neigiamą nusistatymą prieš kaltinamąjį.

Kolegija daro išvadą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Tuo pagrindu nuosprendis naikinamas ir byla grąžinama pirmos instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 4 p.

Rezoliucinė dalis

Nutarė:

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2007 m. birželio mėn. 13 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Panevėžio apylinkės teismui.