- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-15
- Bylos Nr.
- 2A-287-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18595-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centras
- Kategorijos
- 2.1.2.4Negaliojantys sandoriai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ieškinius atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl perdavimo-priėmimo akto dalies panaikinimo, trečiasis asmuo byloje – VĮ Registrų centras, veikiantis per VĮ Registrų centras Vilniaus filialą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas, Sveikatos apsaugos ministerija, prašė pripažinti negaliojančia ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. liepos 22 d. pasirašyto „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ perdavimo-priėmimo akto Nr. 69V lentelės 3 eilutę. Nurodė, jog VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus komisija 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr.330 panaikino teritorinio registratoriaus 2013 m. spalio 9 d. sprendimo dalį ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – tenkino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą įrašyti daiktų – automobilių stovėjimo aikštelių, plane pažymėtų, a1, a2, a5, a6, a7, kadastro duomenis į Nekilojamojo turto kadastrą. Komisijos nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktas 2013 m. liepos 22 d. perdavimo – priėmimo aktas Nr.69V yra nenuginčytas, galiojantis bei yra pakankamas pagrindas pagrįsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos suinteresuotumą ir subjektiškumą kreiptis į Nekilnojamojo turto kadastrą dėl duomenų įrašymo. Komisija nurodė, jog įregistravus daiktą nebelieka kliūčių įregistruoti nuosavybės teises, todėl tenkino prašymą įregistruoti savivaldybės nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus. Vyriausybė 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr.1055 „Dėl viešosios įstaigos turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų bei turto perėmimo“ nutarė perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas; pavesti Sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinti valstybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines pareigas; perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, panaudos pagrindais valdomą VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės, ir perduoti jį patikėjimo teise valdyti Sveikatos apsaugos ministerijai. Įgyvendinant minėtą nutarimą buvo pasirašytas 2010 m. rugsėjo 28 d. perdavimo priėmimo aktas, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė perdavė, o valstybės nuosavybėn Sveikatos apsaugos ministerija priėmė Vilniaus miesto savivaldybės, kaip VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas, taip pat nekilnojamąjį ir kitą turtą. Vyriausybė 2011 m. lapkričio 9 d. nutarimu nutarė perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį pastatą – Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės priėmimo korpusą ir perduoti turtą Sveikatos apsaugos ministerijai valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise. Nekilnojamojo turto registre įregistravus nuosavybės teises į perimtą nekilnojamąjį turtą, pavesta jį perduoti pagal panaudos sutartį 10 metų VšĮ Vilniaus universitetinei ligoninei jos įstatuose numatytai veiklai vykdyti. Vilniaus miesto savivaldybė nepagrįstai apskaitė ginčo aikšteles savo balanse ir kreipėsi į Aplinkos ministeriją su prašymu perduoti ir ginčo aikšteles savivaldybės nuosavybėn. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu grąžino valstybei 3 iš 5 ginčo automobilių stovėjimo aikštelių, t.y. aikšteles, plane pažymėtas Nr.a2, a5, a7, o Vyriausybė 2015 m. vasario 11 d. nutarimu perėmė šį turtą ir perdavė jį Sveikatos apsaugos ministerijai valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise bei įgaliojo ministeriją pasirašyti nekilnojamojo turto perėmimo ir perdavimo aktą ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre daiktines teises į valstybės nuosavybėn perimtą nekilnojamąjį turtą. Šį turtą Vyriausybė taip pat nutarė perduoti pagal panaudos sutartį 10 metų VšĮ Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei jos įstatuose šiuo metu numatytai veiklai vykdyti. Todėl ieškovas atsisakė dalies ieškinio reikalavimo dėl automobilių stovėjimo aikštelių Nr.a2, a5, a7.
Ieškovas, VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, prašė panaikinti „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ 2013 m. liepos 22 perdavimo-priėmimo akto Nr. 69V lentelės 3 eilutę, kurioje nurodytos automobilių stovėjimo aikštelės a1, 2a, a5, a6, a7, perduotos Vilniaus miestą savivaldybės nuosavybėn, kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Nurodė, jog Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu ir 2011 m. lapkričio 9 d. nutarimu bei šių nutarimų pagrindu pasirašytais perdavimo-priėmimo aktais Vilniaus miesto savivaldybė perdavė, o Sveikatos apsaugos ministerija priėmė VšĮ Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininko turtines ir neturtines teises bei pareigas, įskaitant ir nekilnojamąjį turtą. Turtas faktiškai buvo perduotas 2010 m. rugsėjo 28 d. priėmimo-perdavimo aktu. Minėtais nutarimais ir aktu valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybė perdavė visą nekilnojamąjį turtą, išskyrus 5 automobilių stovėjimo aikšteles. Vilniaus miesto savivaldybė, neatskleisdama visos informacijos apie minėtas 5 automobilių stovėjimo aikšteles, Vyriausybės įgaliotam asmeniui, pasirašė 2013 m. liepos 22 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr.69V. Šio akto pagrindu savivaldybė perėmė nuosavybėn ligoninės aikšteles ir įregistravo jas kaip savo nuosavybę. Visas valstybei perduotas Nekilnojamasis turtas yra valdomas ir naudojamas VšĮ Respublikinės Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės sveikatingumo veikloje teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Žemės sklypą, kurio sudėtyje yra ginčo aikštelės ir kuris priklauso valstybei nuosavybės teise, ligoninė naudoja pagal panaudos sutartį. Savo neteisėtais veiksmais, neatskleisdama visos informacijos apie ligoninės aikštelių naudojimo tikslinę paskirtį ir pažeisdama imperatyvias teisės normas, Vilniaus miesto savivaldybė suklaidino Vyriausybės įgaliotą asmenį, todėl buvo nepagrįstai pasirašytas perdavimo priėmimo aktas Nr.69V. Ieškovas atsisakė dalies reikalavimo, kadangi trys aikštelės perduotos valstybės nuosavybėn, ir prašė panaikinti 2013 m. liepos 22 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 69V lentelės 3 eilutės dalį, kurioje nurodytos automobilių stovėjimo aikštelės pažymėtos: a1 ir a6.
Atsiliepimas
Atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nesutiko su ieškiniais. Nurodė, jog automobilių stovėjimo aikštelės buvo perduotos tinkamai taikant teisės aktus. Sveikatos apsaugos ministerija nepagrindžia, kad ginčo objektai anksčiau buvo valdomi būtent Sveikatos apsaugos ministerijos. Tai, kad VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė 2006 m. balandžio 6 d. yra teikusi prašymą dėl ginčo aikštelių, buvo nurodyta Nekilnojamo turto kadastrinių matavimų bylos Nr.13/20756 užsakovu, neturi teisinės reikšmės pagrindžiant, kad ginčo objektai galėtų būti laikomi faktiškai perduotais Sveikatos apsaugos ministerijai. Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo ir 2010 m. rugsėjo 28 d. perdavimo akto pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė perdavė nekilnojamus daiktus – konkrečius pastatus pagal sąrašą, tačiau ne automobilių stovėjimo aikšteles, kurios į sąrašą nebuvo įtrauktos. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad savivaldybių nuosavybėn perduodamas nurodomas turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise, tame tarpe ir miestų bei gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti (gatvės ir vietinės reikšmės keliai su visais jiems priklausančiais statiniais (tarp jų ir automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelėmis). Minėtas turtas savivaldybių nuosavybėn perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, kurie yra teisinis pagrindas turtą registruoti turto registre. Savivaldybės valstybės turtą, kuris pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą priskirtas savivaldybių nuosavybėn, bet dar neparduotas jų nuosavybėn, valdo, naudoja ir disponuoja patikėjimo teise. VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė nėra įgijusi valdymo teisių į ginčo objektus įstatymų nustatytais būdais, pateiktos sąskaitos-faktūros neįrodo, kad minėti darbai buvo atliekami būtent ginčo stovėjimo aikštelėse.
Šalies argumentai
Atsakovas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, su ieškiniu sutiko, prašė teismo ieškinį tenkinti. Nurodė, jog ginčo statiniai Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduoti per klaidą. Teisės aktai nenumato, kad tuo pačių metu galėtų būti du to paties daikto valdytojai, todėl sprendžiant apie valdymo faktą, svarbu įvertinti, kas tą daiktą iki perdavimo valdė, darė fizinį bei ūkinį poveikį. Paprastai Vyriausybės įgaliotas atstovas perduoda savivaldybių nuosavybėn turtą, kurį jos yra valdę ir anksčiau, taip pat turtą, kuris buvo valdomas savivaldybei priklausančių juridinių asmenų. Šiuo atveju, nors savivaldybė pateikė argumentus, kurių formaliai užtektų turto perdavimui įforminti, tačiau nebuvo atskleistos kitos esminės aplinkybės, kad tik kilus ginčui dėl turto perdavimo ir Sveikatos apsaugos ministerijai pateikus papildomos informacijos, paaiškėjo, kad ginčo objektą valdo, prižiūri kitas subjektas – ligoninė. Taip pat nebuvo žinomas faktas, kad ginčo objektai yra kitam asmeniui patikėjimo teises perduotame žemė sklype ir reikalingi savo funkcijoms atlikti. Žinant šias faktines aplinkybes, turtas nebūtų perduotas Vilniaus miesto savivaldybei.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo, VĮ Registrų centras, veikiantis per VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai – automobilių stovėjimo aikštelės ir Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į jas įregistruota Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr.870, 2013 m. liepos 22 d. priėmimo-perdavimo akto Nr.69V ir 2013 m. balandžio 17 d. kadastro duomenų bylos pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu priėmė ieškovų dalies ieškinio reikalavimų – pripažinti negaliojančiais ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. liepos 22 d. pasirašyto „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ perdavimo-priėmimo akto Nr. 69V lentelės 3 eilutės įrašus dėl automobilių stovėjimo aikštelių plane pažymėtų: Nr.a2, a5, a7 – atisakymą ir bylą šioje dalyje nutraukė. Kitą ieškovų ieškinio reikalavimų dalį patenkino ir pripažino negaliojančiais ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013 m. liepos 22 d. pasirašyto „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ perdavimo –priėmimo akto Nr. 69V lentelės 3 eilutės įrašus, kuriais Vilniaus miesto savivaldybei perduodamos automobilių stovėjimo aikštelės, kurių žymėjimo indeksas Nr.a1, ir Nr. a6. Priteisė ieškovui VšĮ Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1.042,60 € bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad Valstybės turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, dalį ir jo perdavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas (toliau – ir VTPSNĮ) ir jo pagrindu 1997 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 870 patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto turto perdavimo tvarkos aprašas (toliau ir Aprašas). VTPSNĮ nustato valstybės turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, dalį ir jo perdavimo savivaldybėms tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). VTPSNĮ 3 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, jog savivaldybių nuosavybėn perduodamas patikėjimo teise savivaldybių valdomas turtas - tame tarpe, miestų ir gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti: a) gatvės ir vietinės reikšmės keliai su visais jiems priklausančiais statiniais (tiltais, viadukais, požeminėmis bei antžeminėmis perėjomis, laiptais, atramos sienelėmis, visuomeninio keleivinio transporto stotelėmis, paviljonais, kelių eismo reguliavimo techninėmis priemonėmis, inžinerine įranga, lietaus kanalizacijos tinklais bei komunikacijomis, automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelėmis). Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti perduodamas Vyriausybės nustatyta tvarka, patikėjimo teisė į perduodamą turtą atsiranda nuo turto perdavimo patikėjimo teisės subjektui ir turto perdavimo – priėmimo akto pasirašymo. Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašas reglamentuoja valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimą patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo savivaldybėms valstybinėms ar priskirtosioms funkcijoms atlikti (Aprašo 1.4 punktas). Byloje nėra pateikta įrodymų leidžiančių spręsti, jog ginčo aikštelės savivaldybės buvo valdomos patikėjimo teise. Priešingai, bylos duomenys leidžia spręsti, jog ginčo aikštelės nuo jų sukūrimo (įrengimo) buvo valdomos ir naudojamos ieškovo VšĮ Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės.
Valstybės turtas perduodamas valdyti, naudoti ir disponuoti juo Vyriausybei priėmus nutarimą dėl valstybės turto perdavimo patikėjimo teise, Vyriausybės nutarimų ar turto valdytojų sprendimų projektai dėl valstybės turto perdavimo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo kitam valstybės turto patikėjimo teisės juridiniam asmeniui projektai turi būti suderinti su Aplinkos ministerija, jei yra perduodami nekilnojamieji daiktai (Aprašo 2.1.3 ir 4.3 punktai). Aprašo 6 punktas numato, jog prie teikiamo Vyriausybės nutarimo ar sprendimo dėl valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, projekto turi būti pridėta savivaldybės tarybos sprendimas su nurodyta konkrečia valstybine ar priskirtąją savivaldybės funkcija, kuriai atlikti naudojamas perimtas turtas, kartu turi būti pateikiama Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopija, patvirtinanti daiktinės teisės įregistravimą ir kt. (Aprašo 6.7 punktas). Valstybės turtą perduodant valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise kitam valdytojui, turto perėmėjas įtraukia jį į apskaitą, o turto perdavėjas nurašo (Aprašo 10 punktas). Byloje nėra duomenų, jog iki ginčijamo Akto pasirašymo ginčo automobilių stovėjimo aikštelės būtų nustatyta tvarka valstybės perduotos Vilniaus miesto savivaldybei patikėjimo teise valdyti ir naudotis. Akto pasirašymo metu jos nebuvo registruotos. Dėl aikštelių įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi tik po ginčijamo 2013 m. liepos 22 d. akto pasirašymo.
Teismas nustatė, jog 1985 m. buvo parengtas projektas „800 lovų greitosios pagalbos ligoninė Vilniuje“, kuriame nurodyta, kad projekte „yra numatytos mašinų stovėjimo aikštelės: lankytojams, personalui, tarnybinės ir taksi“, numatyta, jog jos bus apželdinamos ir maskuojamos, projekte minima automobilių stovėjimo aikštelė prie priėmimo skyriaus. Taip pat projekte pažymima, jog būtina numatyti perspektyvinį automobilių parkingą. Prie bylos prijungtose Projektinės dokumentacijos bylose esančiuose planuose pažymėti P1 – Parkingas (96 vietų) ir Po-Parkingas (30 vietų), atitinka Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtų aikštelių a1, a6, 933 kv.m. ploto duomenis.
VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, spęsdamas dėl aikštelių kadastro duomenų įrašymo, archyvo duomenimis nustatė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2005 m. spalio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr.(101)11.4-2208 buvo pripažintas tinkamu naudoti VšĮ Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės teritorijos gerbūvis. 2006 m. Nekilnojamo turto objekto kadastrinių matavimų objekto – žemės sklypo su statiniais byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodomi kitų statinių ir jų dalių kadastro duomenys, tarp jų ir byloje aktualių automobilių stovėjimo aikštelių a1 ir a6. Šios Nekilnojamo turto kadastrinių matavimų bylos užsakovu buvo VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė. Minėta kadastrinių matavimų byla Vilniaus m. savivaldybės valstybei buvo perduota dar 2010 m. perdavimo – priėmimo aktu. Perdavusi kadastrinių matavimų bylą ieškovui Vilniaus miesto savivaldybė 2013 m. balandžio 10 d. kreipėsi dėl aikštelių kadastro duomenų surinkimo. Minėtos aikštelės, kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, buvo įregistruotos tik 2014 m. balandžio 17 d. 9,8445 ha žemės sklypas, kuriame yra ligoninės pastatas bei kiti statiniai (tarp jų ir ginčo aikštelės) 1997 m. gruodžio 17 d. panaudos sutartimi perduotas naudoti (iki 2096 m. gruodžio 17 d.) VšĮ Vilniaus universitetinei greitosios pagalbos ligoninei. Sklypą, jame esančius statinius ir ginčo aikšteles nuo jų įrengimo valdo ir prižiūri ligoninė, t.y. taiso duobes, valo ir išveža sniegą, pjauna medžius ir kt. Ieškovo teikiamos paslaugos – asmens sveikatos priežiūra. Akivaizdu, jog šių viešų paslaugų teikimui yra reikalinga visa ligoninės komplekse suprojektuota ir jos teritorijoje esanti infrastruktūra, tame tarpe ginčo aikštelės, kurios būtinos ligoninės personalo, į ligoninę atvykstančių pacientų ir lankytojų transporto parkavimui. Pagal viešosios teisės reikalavimus prie visuomeninės paskirties startinių sklypuose turi būti įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės (Aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu patvirtinto STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai 14 p.), jos buvo suprojektuotos ir įrengtos statant gydymo kompleksą. Ieškovas, VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, panaudos pagrindu valdo žemės sklypą, kuriame yra ginčo aikštelės, ieškovas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, patikėjimo teise, o ligoninė panaudos pagrindais tiek anksčiau, tiek ir ginčijamo perdavimo-priėmimo akto pasirašymo momentu faktiškai valdė ir naudojo visą ligoninės pastatų kompleksą, tame tarpe ir ginčo aikštelės. Atsakovas nepateikė įrodymų, leidžiančių spręsti, jog ginčijamo perdavimo-priėmimo akto pasirašymo momentu valdė ginčo aikšteles. Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr.1055 ir 2011 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr.1321 bei šių nutarimų pagrindu pasirašytais perdavimo-priėmimo aktais Vilniaus miesto savivaldybei perdavus, o valstybei, atstovaujamai Sveikatos apsaugos ministerijos, priėmus VšĮ Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininko turtines ir neturtines teises bei pareigas, jai buvo perduotas visas ligoninės turtas (įskaitant ir nekilnojamąjį turtą), todėl teismas pripažino, jog 2013 m. liepos 22 d. perdavimo-priėmimo aktu ginčo aikštelės atsakovui negalėjo būti perduotos, nes šios aikštelės skirtos ieškovo viešų paslaugų teikimui, nuo jų įrengimo valdomos ir prižiūrimos ieškovo, VšĮ Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti ieškovo reikalavimai ir ieškinį atmesti.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismas netinkamai įvertino ieškovų suinteresuotumą ginčyti atsakovų pasirašytą priėmimo-perdavimo aktą, kadangi ieškovai nėra ginčo sandorio ir priėmimo-perdavimo akto šalys, šio akto panaikinimo pasekmės – turto grąžinimas valstybės nuosavybėn – nesprendžia ieškovų teisių ir pareigų, ieškovai neturėjo įgaliojimo veikti valstybės vardu procese ir reikalauti turto grąžinimo valstybei. Ieškovai neturėjo reikalavimo teisės ginčyti priėmimo-perdavimo akto, kadangi nėra šio akto šalys. Ieškovai nenurodė ir neįrodė, kokiu įstatyminiu pagrindu ginčija priėmimo-perdavimo aktą, nebūdami šio akto šalimi bei neturėdami valstybės įgaliojimo veikti valstybės vardu. Šios aplinkybės teismo nebuvo įvertintos, o ieškiniai patenkinti nesant nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
2) Teismas nenurodė jokios ginčą reguliuojančios teisės normos, kuriai prieštarautų priėmimo-perdavimo aktas ir kuri įgalintų teismą tokį aktą pripažinti negaliojančiu ir panaikinti. Aplinkybės, jog automobilių aikštelėmis naudojosi VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė bei galimai priėmimo-perdavimo akte padaryta „klaida“, negalėjo būti vertinamos kaip atsakovo nuosavybę į ginčo objektus paneigiantys faktai. Teismo sprendime nėra pripažinta, kad Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarkos aprašas būtų buvę pažeisti ir paneigtų teisėtą valstybės turto perdavimą atsakovo nuosavybėn. Sisteminė reguliuojančių teisės aktų analizė patvirtina, kad ginčijamas priėmimo-perdavimo aktas buvo sudarytas teisėtai, kadangi pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 7 dalį turto perdavimo-priėmimo aktas yra teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą registre. Pagal valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį savivaldybės valstybės turtu, kuris pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą priskirtas savivaldybių nuosavybei, bet dar neperduotas jų nuosavybėn, valdo, naudoja ir disponuoja patikėjimo teise. Pažymėtina, kad pagal minėto įstatymo nuostatą nereikalaujama turto perdavimo, kad turtas būtų laikomas valdomu patikėjimo teise, pakanka tik priskyrimo savivaldybių nuosavybei. Taigi, įstatyme nurodyti objektai, tame tarpe ir automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelės, laikytini savivaldybės nuosavybėn priskirtinu turtu. Todėl atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai teisės aktų pagrindu, tai yra ginčo aikšteles, kaip gatvei priklausančius statinius – bendros paskirties komunalinio ūkio objektus, reikalingus savivaldybių funkcijoms atlikti, – patikėjimo teise valdė pagal įstatymą. Ginčo automobilių stovėjimo aikštelės nepriklauso ir niekada nepriklausė ieškovams patikėjimo teise, jokiais kitais pagrindais nevaldė jų ir jokios kitos institucijos.
3) Nei vienas iš ginčą reguliuojančių teisės aktų nenurodo, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelių fizinis buvimas valstybei priklausančiame žemės sklype yra kliūtis perduoti šiuos objektus savivaldybės nuosavybėn. Žemės įstatymas numato ir savivaldybėms teisę į valstybinės žemės panaudą. Taigi valstybinės žemės klausimas tuo atveju, kai turtą savivaldybei perduoda pati valstybė, galimas sureguliuoti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau jokiu būdu negalima vertinti šios aplinkybės kaip teisinio pagrindo pripažinti valstybės turto įgijimą įstatymo pagrindu neteisėtu. Teismas neteisingai nusprendė, kad savivaldybė negalėjo įgyti ginčo turto, nes tokio turto nevaldė, tuo tarpu šiuo turtu naudojosi VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, kuri turtą prižiūrėjo. Tokiomis teisės aktais nepagrįstomis išvadomis teismas paneigė nuosavybės teisės apsaugos principą ir sprendė, kad tokios teisiškai nereikšmingos aplinkybės leidžia panaikinti turto priėmimo-perdavimo aktą. Teismo išvada, kad atsakovas nevaldė aikštelių, yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi turtą savivaldybė iki perdavimo nuosavybėn, valdė patikėjimo teise pagal įstatymą. Teismas nenurodė, kokiu teisėtu įstatyminiu, sutartiniu ar kokiu kitu teisiniu pagrindu ieškovas valdė automobilių stovėjimo aikšteles. Byloje esančios sutartys su rangovais dėl teritorijos priežiūros neįrodo ieškovo nuosavybės teisių į aikšteles ar teisėto ginčo aikštelių valdymo. Vien naudojimasis daiktu nesukuria daikto naudotojui nuosavybės ar valdymo teisės. Projektinė dokumentacija rodo tik statinių atsiradimo teisėtumo pagrindus, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad minėti ginčo objektai iš valstybės nuosavybės negalėjo būti perduoti atsakovo nuosavybėn. Tuo labiau, kad statybos darbus vykdė savivaldybės kontroliuojama UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad aikštelėms priklausant atsakovui, ligoninė negalės vykdyti funkcijų. Atsakovas yra pateikęs įrodymų, kad Vilniaus mieste yra sveikatos priežiūros įstaigų, kurių teritorijoje yra atsakovui nuosavybės teise priklausančių automobilių stovėjimo aikštelių ir juose sveikatos priežiūros darbuotojų, pacientų, klientų, lankytojų poreikiai dėl automobilių stovėjimo vietų yra sprendžiami neperimant aikštelių valstybės nuosavybėn. Atsakovas jai priklausančių aikštelių panaudojimo klausimus sprendžia, atsižvelgdamas į tai, kad būtina reguliuoti transporto priemonių srautus, sumažinti chaotišką automobilių statymą ir pagerinti automobilių statymo sąlygas prie VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės. Teismas nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad sveikatos priežiūros įstaigoms įstatymu nėra pavesta spręsti automobilių statymo, kelių ir gatvių priežiūros funkcijų, todėl teismo sprendimas neatitinka kartu ir proporcingumo principo, vertinant tai, kad ginčo aikštelių priklausymas savivaldybei nuosavybės teise atitinka įstatymo reikalavimus bei visuomeninius poreikius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Nurodo, jog ligoninės veikla išimtinai susijusi su visuomenės viešojo intereso tenkinimu didelei šalies gyventojų daliai, o ligoninės teritorijoje esanti transporto infrastruktūra, taip pat ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelės, ir eismo organizavimas yra neatsiejama viešojo intereso tenkinimo dalis. Visą laiką, nuo pat VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės įkūrimo ir po savivaldybės perdavimo valstybės nuosavybėn, visą sklypą, o taip pat ir ginčo aikšteles prižiūrėjo, jas tvarkė, kitaip viešajam interesui tenkinti naudojo ligoninė. Tai, kad ligoninė, o ne savivaldybė, buvo faktinis aikštelių valdytojas ir naudotojas, patvirtina prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 6 d. rašto pridėta Valstybinės žemės panaudos sutartis ir eilė sąskaitų-faktūrų, kurios patvirtina, kad ginčo aikštelėse buvo pjaunami medžiai, žiemą jos barstomos smėlio-druskos mišiniu, taip pat valomos, iš jų išvežamas sniegas. Pastatus, kurie priklauso valstybei nuosavybės teise, ieškovas valdo ir naudoja pagal panaudos sutartis. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog ginčijamo perdavimo-priėmimo akto pasirašymo metu valdė ginčo aikšteles. Ieškovas turi pagrįstą teisinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, nes nuo aplinkybių, susijusių su sklypo transporto infrastruktūros, sklype esančių ginčo stovėjimo aikštelių tvarkymu, valdymu ir eismo organizavimu tiesiogiai priklauso ieškovo veikla ir teikiamų sveikatinimo paslaugų kokybė ir prieinamumas. Atsakovas perėmęs tik ginčo aikšteles, vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros bei saugaus eismo organizavimo funkcijos ligoninės teritorijoje tinkamai įgyvendinti negalės, nes perimdama ginčo aikšteles, neperėmė kitų inžinerinių statinių, pvz, pėsčiųjų takų, įvažiavimų į kiemus ir aikšteles arba kitų mažo ploto automobilių stovėjimo aikštelių. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas taip ir nenurodė, kokiam vietinės reikšmės keliui ar gatvei priklauso ginčo automobilių stovėjimo aikštelės. Atsakovas netenkino įstatymų nustatytų reikalavimų, tai yra prieš perimdamas ligoninės aikšteles, jų nevaldė patikėjimo teise ir minėtos aikštelės yra visiškai nereikalingos savivaldybės funkcijų įgyvendinimui, o jas faktiškai valdo ir naudoja ieškovas. Atsakovui valdant, naudojant ir disponuojant ginčo aikštelėmis, ligoninės teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir prieinamumas stipriai pablogės, nes savivaldybės pagrindinis siekis yra ne sutvarkyti ligoninės teritorijos transporto infrastruktūrą, o kaip įmanoma greičiau apmokestinti ligoninės teritorijoje esančias automobilių stovėjimo aikšteles. Tai patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės mero 2014 m. lapkričio 10 d. raštas Sveikatos apsaugos ministerijai, kuriame nurodyta, kad savivaldybė planavo nuo 2015 m. sausio 1 d. nustatyti rinkliavą už transporto priemonių stovėjimą aikštelėse.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Sveikatos apsaugos ministerija nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Nurodo, jog atsakovas, suklaidinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą Aplinkos ministerijos kanclerį, įformino aktu perdavimą aikštelių, kurios buvo sukurtos, statant VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, tai yra buvo skirtos šios ligoninės veiklai – darbuotojų, specialaus transporto bei pacientų ir jų lankytojų reikmėms. Aikštelės yra įrengtos žemės sklype, kuris yra panaudos pagrindais valdomas ligoninės. Ginčo aikštelės yra įrengtos dėl teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Aplinkybės, kad teisės aktų nustatyta tvarka ginčo aikštelės nebuvo suformuotos ir įregistruotos atskirais nekilnojamojo turto objektais statytojo, tai yra šiuo atveju valstybės, vardu bei perduotos valdyti ligoninei, nesudaro pagrindo atsakovui neteisėtai atliktos valstybinio turto perdavimo savivaldybei procedūros pagrindu įgyti nuosavybės teisių į ginčo aikšteles. Teismas nurodė konkrečias įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, kurias turėjo atitikti atsakovo ir Vyriausybės įgalioto Aplinkos ministerijos kanclerio veiksmai iki ginčijamo akto pasirašymo. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelės negalėjo būti laikomos miestų ir gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio objektu, reikalingu funkcijoms atlikti, todėl iki akto pasirašymo negalėjo būti laikomos valdytomis atsakovo patikėjimo teise. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelės buvo įrengtos ligoninės veiklai užtikrinti, o ne gatvių ar vietinės reikšmės kelių aptarnavimui ir (ar) Vilniaus miesto savivaldybės funkcijoms atlikti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Nurodo, jog Sveikatos apsaugos ministerija aikšteles valdo patikėjimo teise, o ligoninė – panaudos pagrindais. Turto patikėtinis pagal CK 4.110 straipsnį turi teises, nustatytas CK 4.95-4.99 straipsniuose. Todėl ieškovai turi teisinį suinteresuotumą byloje. Atsakovas nepagrįstai ginčo aikšteles laiko gatvei priklausančiais statiniais – priklausiniais, bei šiuo pagrindu klaidingai ginčo aikšteles priskiria valstybės turtui, perduotinam savivaldybės nuosavybėn pagal įstatymą. Teismas pagrįstai sprendė, kad aikštelės yra ligoninės komplekso infrastruktūros dalis, kuri yra neatskiriamai susijusi su ieškovo teikiamomis paslaugomis – asmens sveikatos priežiūra. Tiek ligoninės komplekso projektinė dokumentacija, tiek ligoninės turto valdymo, naudojimo pagrindai ir aplinkybės patikimai patvirtina, kad ginčo aikštelės laikytinos ligoninės komplekso dalimi, tačiau ne gatvei priklausančiu statiniu. Atsakovas nėra pateikęs įrodymų, jog ginčo aikštelės yra numatytos gatvės projektinėje dokumentacijoje, kaip sprendinys atsakovo apeliaciniame skunde nurodomai saugaus eismo funkcijai užtikrinti bei kitų savivaldybei pavestų funkcijų vykdymui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl ieškovų teisės ginčyti kitų asmenų sudarytą sandorį, dėl nuosavybės bei valdymo teisės į statinių komplekse esančias automobilių stovėjimo aikšteles.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr.1055 „Dėl viešosios įstaigos savininko turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų bei turto perėmimo“ nutarė: perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas; pavesti Sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinti valstybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas; perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, šiuo metu panaudos pagrindais valdomą viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės, ir perduoti jį patikėjimo teise valdyti Sveikatos apsaugos ministerijai – nekilnojamuosius daiktus bei kitą ilgalaikį ir trumpalaikį turtą. Įgyvendinant minėtą nutarimą, buvo pasirašytas 2010 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų bei turto, perduodamo valstybės nuosavybėn patikėjimo teise valdyti Sveikatos apsaugos ministerijai, perdavimo priėmimo aktas Nr.3-77,145-18(3.3.1.18-32), kuriuo savivaldybė perdavė, o valstybės nuosavybėn patikėjimo teise Sveikatos apsaugos ministerija priėmė viešosios įstaigos turtines ir neturtines teises ir pareigas bei perdavimo akto prieduose išvardijamą turtą (t. I, b.l. 79-81). Minėtame perdavimo priėmimo akte buvo nurodyta pastaba, jog VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės priėmimo korpuso, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos pagal 2005 m. balandžio 18 d. statybos leidimą Nr.(101)11.3-18 perdavimo ir priėmimo klausimas bus sprendžiamas atskiru Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr.1321 „Dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), perėmimo ir perdavimo“ nutarė perimti valstybės nuosavybėn šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį pastatą – Greitosios pagalbos universitetinės ligonės priėmimo korpusą (duomenys neskelbtini), ir perduoti šį valstybės nuosavybėn perimtą nekilnojamąjį turtą Sveikatos apsaugos ministerijai valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise. Minėtu nutarimu Sveikatos apsaugos ministerijos kancleris įpareigotas pasirašyti nurodyto nekilnojamojo turto perėmimo ir perdavimo aktą ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre daiktines teises į valstybės nuosavybėn perimtą nekilnojamąjį turtą, o ministerijai įregistravus daiktines teises į valstybės nuosavybėn perimtą nekilnojamąjį turtą pavesta perduoti jį pagal panaudos sutartį 10 metų viešajai įstaigai Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei jos įstatuose numatytai veiklai vykdyti. Perdavimo priėmimo aktas Nr.3-203 pasirašytas 2011 m. gruodžio 22 d., nekilnojamasis turtas ir daiktinės teisės registruotos nekilnojamojo turto registre (t. I; b.l. 109).
2013 m. liepos 22 d. Kai kurių valstybės nekilojamojo turto objektų perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavimo-priėmimo akto Nr.69V, priimto vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. nutarimu Nr.870, 3 punktu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduotos (duomenys neskelbtini), esančios automobilių stovėjimo aikštelės, pažymėtos indeksais: a1, a2, a5, a6, a7 (t. I; b.l. 26). Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, prašydama minėtas aikšteles įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą. Teritorinis registratorius 2013 m. spalio 9 d. sprendimu prašymo netenkino ir atsisakė įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nurodydamas, jog minėti statiniai nuosavybės (patikėjimo) teise priklauso Sveikatos apsaugos ministerijai (t. I, b.l. 16). VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus komisija 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr.330 panaikino teritorinio registratoriaus sprendimo dalį ir priėmė naują sprendimą – tenkino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą įrašyti daiktų – automobilių stovėjimo aikštelių, plane pažymėtų, a1, a2, a5, a6, a7, kadastro duomenis į Nekilojamojo turto kadastrą, Vilniaus miesto savivaldybę nurodydama kaip valdančią ginčo statinius nuosavybės teise (t. I, b.l. 12).
Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog pagal CK 1.78 straipsnio 4 dalį ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys. Tačiau pagal CK 4.34 straipsnio 1 dalį kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Pagal CK 4.96 straipsnio 3 dalį, jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams.
Nekilnojamojo turto registre nurodyta, jog valstybei priklausančiame žemės sklype yra nuo 2011 m. spalio 10 d. įregistruotas pastatas-ligoninė, nuo 2011 m. balandžio 8 d. įregistruotas pastatas-Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės priėmimo korpusas ir nuo 2014 m. balandžio 9 d. įregistruoti kiti statiniai (inžineriniai) – 5 automobilių stovėjimo aikštelės (t. I, b.l. 107-112). Taigi, žemės sklypą, kuriame yra ginčo aikštelės, nuosavybės teise valdo valstybė, o Nacionalinė žemės tarnyba yra šio žemės sklypo patikėtinė. Pagal aukščiau nurodytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d nutarimą Nr. 1055 ir 2011 m. lapkričio 9 d. nutarimą Nr. 1321 valstybė perėmė savo nuosavybėn visas Vilniaus miesto savivaldybės, kaip VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas taip pat perėmė savo nuosavybėn ligoninės valdomą nekilnojamąjį turtą, kartu su greitosios pagalbos universitetinės ligoninės priėmimo korpusu, kurį perdavė Sveikatos apsaugos ministerijai valdyti patikėjimo teise. Minėti nutarimai taip pat patvirtina, kad VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė iki jų priėmimo ir po juose numatytų sprendimų įgyvendinimo valdė ir šiuo metu valdo valstybei priklausančiame žemės sklype esančius jos funkcijoms atlikti reikalingus statinius panaudos pagrindais. Pagal CK 4.106 straipsnio 1 dalį turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. Pagal CK 4.110 straipsnį turto patikėjimo teisės subjektas, gindamas turimą turtą, turi teises, nustatytas CK 4.95-4.99 straipsniuose. Taigi, tiek Sveikatos apsaugos ministerija, valdanti turtą patikėjimo teise, tiek VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, kuri naudojasi statiniais pagal panaudos sutartį, turi teisę reikšti ieškinį ir ginčyti atsakovų, Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, sudarytą 2013 m. liepos 22 d. perdavimo-priėmimo akto dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise buvo perduotos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir įeinančios į ieškovų valdomų statinių teritoriją. Pažymėtina, jog ginčo aikštelės a1 ir 6a yra įtrauktos į kadastro bylos Nr. (duomenys neskelbtini) objektų sąrašą, tarp kurių taip pat yra ir pastatas-Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės priėmimo korpusas (t. I, b.l. 33-35; 40). Pripažintina, kad nors ieškovai ir nėra ginčijamo sandorio šalys, tačiau šis sandoris tiesiogiai įtakoja jų turtines teises ir interesus, todėl jie turi teisę reikšti ieškinį ir ginti savo pažeistą valdymo teisę.
Atsakovas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto a dalį savivaldybių nuosavybėn perduodamas šis turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise: miestų ir gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti: gatvės ir vietinės reikšmės keliai su visais jiems priklausančiais statiniais (tiltais, viadukais, požeminėmis bei antžeminėmis perėjomis, laiptais, atramos sienelėmis, visuomeninio keleivinio transporto stotelėmis, paviljonais, kelių eismo reguliavimo techninėmis priemonėmis, inžinerine įranga, lietaus kanalizacijos tinklais bei komunikacijomis, automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelėmis). Pagal minėto įstatymo 4 straipsnio 2 ir 7 dalis nurodytas turtas, tai yra ir automobilių aikštelės, savivaldybių nuosavybėn perduodamas pagal perdavimo–priėmimo aktus, kurie yra teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre. Tačiau nurodytuose įstatymo nuostatuose nėra vienareikšmiškai įtvirtinta, jog visos mieste egzistuojančios automobilių aikštelės yra pripažintinos būtinos savivaldybių funkcijoms atlikti. Gali egzistuoti teisėtai įrengtos, bet nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, ir kitiems juridiniams asmenims faktiškai priklausančios ar jų tiesioginėms funkcijoms atlikti būtinos automobilių stovėjimo aikštelės.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1985 m. buvo parengtas projektas „800 lovų greitosios pagalbos ligoninė Vilniuje“, kuriame nurodyta, kad projekte „yra numatytos mašinų stovėjimo aikštelės: lankytojams, personalui, tarnybinės ir taksi“ (t. III, b.l. 147), projekte minima automobilių stovėjimo aikštelė prie priėmimo skyriaus (III t. b.l. 162). Taip pat projekte pažymima, jog būtina numatyti perspektyvinį automobilių parkingą (t. III, b.l. 194). 2006 m. Nekilnojamo turto objekto kadastrinių matavimų objekto – žemės sklypo su statiniais byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. IV, b.l. 14-28) yra nurodomi kitų statinių ir jų dalių kadastro duomenys, tarp jų ir byloje aktualių automobilių stovėjimo aikštelių a1 (t. IV, b.l. 16) ir a6 (t. IV, b.l. 21). Šios Nekilnojamo turto kadastrinių matavimų bylos užsakovu buvo VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė (t. I, b.l. 14). Minėtos aikštelės, kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, buvo įregistruotos tik 2014 m. balandžio 17 d. (t. I, b.l. 164-168). Byloje nustatyta, jog sklypą, jame esančius statinius ir ginčo aikšteles nuo jų įrengimo valdo ir prižiūri ligoninė, t.y. taiso duobes, valo ir išveža sniegą, pjauna medžius ir kt. (t. II, b.l. 52-57). Pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovo teikiamos paslaugos – asmens sveikatos priežiūra, ir teisingai konstatavo, kad šių viešų paslaugų teikimui yra reikalinga visa ligoninės komplekse suprojektuota ir jos teritorijoje esanti infrastruktūra, tame tarpe ir ginčo aikštelės, kurios būtinos ligoninės personalo, į ligoninę atvykstančių pacientų ir lankytojų transporto parkavimui. Pagal viešosios teisės reikalavimus prie visuomeninės paskirties startinių sklypuose turi būti įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu patvirtinto STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai 14 punktas), o ginčo aikštelės ir buvo suprojektuotos ir įrengtos statant gydymo kompleksą. Pripažintina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad šios automobilių stovėjimo aikštelės reikalingos savivaldybės funkcijoms įgyvendinti, todėl atsakovas jas teisėtai valdė patikėjimo teise pagal įstatymą. Nei nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde atsakovas nepaneigė aplinkybės, jog ginčo aikštelės buvo suprojektuotos ir skirtos tiesiogiai VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės funkcijoms įgyvendinti.
Pažymėtina, kad pagal ginčijamo 2013 m. liepos 22 d. perdavimo-priėmimo akto sudarymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto turto perdavimo tvarkos aprašo 4¹ punkto redakciją už turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn dokumentuose nurodytų duomenų teisingumą atsako savivaldybių administracijų direktoriai. Ginčijamą 2013 m. liepos 22 d. perdavimo priėmimo aktą sudarė Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama įgalioto asmens R. K.. Aplinkos ministerija 2014 m. sausio 28 d. raštu informavo, jog atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes apie VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės pagal panaudos sutartį naudojamoje teritorijoje esančias automobilių stovėjimo aikšteles, parengė susitarimą dėl kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, 2013 m. liepos 22 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 69V lentelės 3 eilutės pripažinimo netekusia galios, kurį pateikė pasirašyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui (t. I, b.l. 51). Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengto 2014 m. sausio 21 d. susitarimo „Dėl kai kurių valstybės Nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, 2013 m. liepos 22 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 69V lentelės 3 eilutės pripažinimo netekusia galios“ nepatvirtino Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir nenurodė atsisakymo pasirašyti priežasčių (t. I, b.l. 53; t. II, b.l. 58).). Minėtame susitarime buvo nurodyta, kad šalys pripažįsta, jog įvyko klaida dėl 5 automobilių stovėjimo aikštelių perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. CK 6.240 straipsnio 5 dalis numato, kad nurodytu pagrindu sandoris, pagal kurį kita šalis nepagrįstai praturtėjo, gali būti pripažįstamas negaliojančiu. Nurodytas teisinis reglamentavimas dar kartą patvirtina aplinkybę, kad ieškovai turėjo teisę ginčyti atsakovų sudarytą perdavimo-priėmimo aktą Nr. 69V, taip pat patvirtina ir aplinkybę, jog atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybė, į ginčijamą teisės aktą įtraukė automobilių stovėjimo aikšteles, kaip patikėjimo teisę valdomą turtą, be pakankamo teisinio pagrindo. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu 2013 m. liepos 22 d. „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ perdavimo –priėmimo akto Nr. 69V lentelės 3 eilutės įrašą dėl automobilių stovėjimo aikštelių, kurių žymėjimo indeksas Nr. a1 ir Nr. a6, perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei.
Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.