- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-85-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17259-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- G. Ž.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Onos Gasiulytės, rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-24019-937/2013 pagal ieškovės G. Ž. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pripažinimo (trečiasis asmuo - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnija), ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė G. Ž. kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydama pripažinti jai, dėl svarbių priežasčių praleidusiai privatizavimui nustatytą terminą, teisę privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pagal 1991 Butų privatizavimo įstatymą.
Nurodė, jog ji su V. Ž. 1988-03-12 sudarė santuoką. Šeimą sudarė 4 asmenys – ieškovė, jos vyras V. Ž. ir du nepilnamečiai vaikai. 1988-12-12 SMT „Vilniaus statyba“ (nuo 1991-02-14 VšĮ „Pragysta“) sprendimu šeimai skirta gyvenamoji patalpa - du kambariai šeimyniniame bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, pagrindinis buto nuomininkas buvo V. Ž.. V. Ž. ir ieškovės santuoka nutraukta 1992-03-18 dėl sutuoktinio girtavimo, smurto šeimos narių atžvilgiu, tačiau kitos gyvenamosios patalpos V. Ž. šeimos nariai neįgijo ir liko gyventi tose pačiose patalpose.
Ieškovė teigė, jog nuo pirmųjų Butų privatizavimo1991-05-18 įstatymo įsigaliojimų dienų ieškovė sprendusi klausimą dėl buto privatizavimo, tačiau V. Ž. nesirūpino būsto klausimais ir neleisdavo tai daryti ieškovei, dėl ko negalima buvo sudaryti susitarimo. Ji kreipėsi į seniūniją, tačiau jai buvo paaiškinta, kad, nesant susitarimo, negalima privatizuoti būsto. Ieškovė nurodo, jog pareiškimus privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą buvo galima teikti iki 1992-12-01 ir ieškovė tokio pareiškimo neturėjo galimybės paduoti ne dėl savo kaltės, o dėl pagrindinio nuomininko tyčinių veiksmų ir trukdymo. Asmenys, iki nurodytos datos ne dėl savo kaltės nepadavę pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, galėjo kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims juos paduoti iki 1997-12-31. Ieškovės teigimu, šis terminas ieškovės buvo praleistas dėl svarbių, priežasčių: pagrindinio buto nuomininko veiksmų – smurto, alkoholizmo, atsisakymo veikti šeimos gerovei. Ieškovė nurodo, jog (duomenys neskelbtini) V. Ž. nuo lėtinio alkoholizmo mirė, todėl ieškovė, būdama mirusiojo teisių perėmėja, turėjo sutvarkyti buto nuomos sutarties klausimus, kad galėtų veikti kaip teisėtas nuomininkas ir teikti visus reikiamus prašymus, tarp jų dėl nuomojamos patalpos privatizavimo. Ieškovė pagrindine buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė pripažinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnijos 2003-06-17 įsakymu Nr. 236-06-40, kuriuo UAB „Vilko pėda“ įpareigota sudaryti su G. Ž. šio buto nuomos sutartį. Buto nuomos sutartis sudaryta 2003-08-26.
Pasak ieškovės, ji daugybę kartų kreipėsi su prašymais dėl buto įsigijimo nuosavybėn ir jai išaiškintos šiuo metu veikiančio gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatos, pagal kurias buto privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis galimas, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, todėl ieškovė teismo prašo apginti pažeistas teises, kai ji ne dėl savo kaltės, o dėl svarbių priežasčių nustatytu terminu negalėjo pasinaudoti Butų privatizavimo įstatyme nustatyta teise kreiptis ir paduoti įgaliotoms institucijos pareiškimą dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo ir privatizuoti būstą. Ieškinys yra grindžiamas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p.
Ieškovė, jos atstovė teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog rašytinis valios išreiškimas (susitarimas) taikytinas tik tais atvejais, kai žmonės susitaria, vienas kitam nekliudo, o ieškovė dėl sutuoktinio elgesio negalėjo pasinaudoti įstatymo jai suteikta teise. Po ieškovės vyro mirties valstybės įstaigos nepagrįstai delsė įteisinti ieškovės teises ir tik 2003 m. ji pripažinta pagrindine buto nuomininke. Ieškovei buvo išaiškinta, kad su skolomis ji negali kreiptis dėl buto privatizavimo, kad skolas ji išmokėjo tik 2007 m.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašo taikyti ieškinio senatį, o, nusprendus bylą nagrinėti iš esmės, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo butas šeimai buvo suteiktas 1988-12-12, Butų privatizavimo įstatymas priimtas 1991-05-28, tad ieškovės šeima jau nuo 1991 m. turėjo teisę kreiptis su prašymu dėl atitinkamo buto privatizavimo. (duomenys neskelbtini) mirus V. Ž., ieškovė, tapusi pagrindine patalpų nuomininke, turėjo pradėti ginčo buto privatizavimo procedūrą. 1998-07-01 pasibaigė Buto privatizavimo įstatymo galiojimas, tad ir laikotarpis, per kurį asmenys turėjo teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Ieškovė jau nuo 1998-07-01 turėjo teisę kreiptis į teismą, tačiau šia teise pasinaudojo tik 2013 m. Ieškovė visą laiką elgėsi aplaidžiai, nerūpestingai, kas yra nepateisinama ir netoleruotina. Ieškovė, laiku neatlikdama būtinų veiksmų, neveikė kaip rūpestingas ir atsargus asmuo, nepakankamai domėjosi savo teisėmis ir nebuvo rūpestinga, dėl ko buvo praleistas tiek 3 metų ieškinio senaties terminas (1964 m. CK 84 str.), tiek ir 10 metų senaties terminas (2000 m. CK 1.125 str. l d.). Ieškovė kreipėsi į teismą tik praėjus 15 metų nuo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos. Atsakovė taip pat teigia, kad, įstatymui nustojus galioti, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Pasak atsakovės, ieškovė neatitinka visų būtinų įstatyme nustatytų, sąlygų, nes, galiojant Butų privatizavimo įstatymui subjektinė teisė privatizuoti ginčo patalpas įgyta nebuvo, tarp ieškovės šeimos ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu privatizavimo procese, nesusiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo. Prašymas dėl ginčo buto privatizavimo niekada nebuvo paduotas. Pagrindinis buto nuomininkas mirė 1996-02-19, t. y. dar nesibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, tačiau ieškovė nesikreipė prašymu dėl ginčo buto privatizavimo. Ieškovė neišreiškė valios pasinaudoti teise dėl buto privatizavimo. Pažymi, kad turtas privatiems asmenims gali būti perleidžiamas tik griežtai laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Teigia, kad nebuvo susitarta ir notariškai įforminta, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais), kaip tai numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos nuostatos (19 p., 20 p.). Pasak atsakovės, nenustatyta, kad buto privatizavimo sandoris neįvyko dėl atsakingų institucijų pareigūnų veiksmų/neveikimo. Nenurodomas nei vienas valstybės institucijų, atsakingų už gyvenamųjų patalpų privatizavimą, pažeidimas. 1998-07-01 pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, pasibaigė ir teisė teikti pareiškimus dėl buto privatizavimo, nebeliko teisinio pagrindo pradėti butų privatizavimo procedūrą, liko galimybė Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti. Ieškovės šeima niekada nebuvo pradėjusi buto privatizavimo procedūros, todėl, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, nėra teisinio pagrindo ją pradėti ir atnaujinti nebegaliojančiame įstatyme numatytus terminus prašymams teikti. Neįgijus subjektinių teisių, jos negalėjo būti niekaip pažeistos. Dėl praleisto termino atnaujinimo atsakovė nurodo, kad ieškovės įvardintos aplinkybės (sutuoktinio smurtas, alkoholizmas, atsisakymas veikti šeimos gerovei) yra subjektyvios. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kad objektyviai ieškovė visą šį laiką negalėjo paduoti prašymo dėl buto privatizavimo. Mirus buvusiam sutuoktiniui dar nebuvo pasibaigęs įstatymo nustatytas terminas paduoti pareiškimą dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo. Ieškovė net ir tada, kai jos įvardintos svarbios aplinkybės jau turėjo būti išnykusios, nesikreipė nei į valstybės institucijas, nei į teismą dėl ginčo buto privatizavimo. Atsakovė nurodo, kad LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatos nėra taikytinos, nes teisiniai santykiai tarp ieškovės ir institucijų, atsakingų už butų privatizavimą, nesusiklostė ir privatizavimo procedūra apskritai nebuvo prasidėjusi.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad byloje nėra nei vieno rašytinio ar objektyvaus įrodymo apie ieškovės išreikštą valią, o skolos nepagrindžia, kad tai buvo svarbios priežastys neprivatizuoti buto.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas bylos medžiagos pagrindu nustatė, kad iš byloje esančios 2006-10-19 archyvo pažymos matyti, jog ieškovė G. Ž. ir V. Ž. 1988-03-12 sudarė santuoką (5 b.l.). Iš SMT „Vilniaus statyba“ Statybos valdybos Nr. 4 1988-12-12 išrašo iš protokolo Nr. 33 matyti, jog valdybos posėdyje nutarta du kambarius šeimyniniame bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), skirti V. Ž., šeimos sudėtis 4 asm. (6 b.l.). Iš byloje esančio ištuokos liudijimo matyti, jog V. Ž. ir G. Ž. nutraukė santuoką, įrašas apie tai padarytas 1992-03-18 (7 b.l.). Mirties liudijimas patvirtina, jog V. Ž. mirė (duomenys neskelbtini), mirties priežastis – lėtinis alkoholizmas (8 b.l.). Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnijos 2003-06-17 įsakymu Nr. 236-06-40 G. Ž., esant jos 2003-06-02 prašymui ir mirus pagrindiniam buto nuomininkui, remiantis CK 6.602 str., pripažinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindine nuomininke, o UAB „Vilko pėda“ įpareigota su ieškove sudaryti nuomos sutartį (37 b.l.). Iš byloje esančios Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos 2003-08-28 nuomos sutarties Nr. 26 matyti, jog UAB „Vilko pėda“ išnuomojo G. Ž. ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui butą, esantį (duomenys neskelbtini) (9-11 b.l.). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnijos 2011-04-12 raštas patvirtina, kad ieškovė kreipėsi į seniūniją dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo, tačiau kadangi ieškovė nepateikė dokumentų, įrodančių ieškovės teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), seniūnija pradėti taikyti privatizavimo procedūras nematė pagrindo (13-14 b.l.).
Ieškovė G. Ž. ieškinio reikalavimą grindžia Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. nuostata. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui (1998-07-01 įstatymas neteko galios), galimybė teismine tvarka įgyvendinti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas ir pradėtas įgyvendinti asmenų privatizavimo teises nustatyta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme. Šio įstatymo 12 straipsnyje reglamentuojamas savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis. Jame nustatyta, kad savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kasacinis teismas, aiškindamas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra nurodęs, kad šios teisės normos paskirtis – sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti Butų privatavimo įstatymui nustojus galioti. Pagal šią teisės normą teismine tvarka galima apginti tik Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Ši teisės norma taikytina tokiais atvejais, kai, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme išspręstas ir priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butas turi būti privatizuotas (parduotas) arba kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme dar neišspręstas ir jį išsprendus priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butą reikėtų privatizuoti (parduoti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2002; 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2011-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2011 ir kt.).
Sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, 2006-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2009-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009 kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, o to neneigia ir pati ieškovė kad ieškovės miręs sutuoktinis ir jo šeimos nariai (tarp jų ir ieškovė) Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė į atitinkamas valstybės institucijas, pareigūnus, išreikšdami savo valią privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), tarp ieškovės šeimos narių nebuvo sudarytas susitarimas dėl buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Ta aplinkybė, kad susitarimas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nėra pateiktas, iš esmės ir patvirtina šeimos narių nesutarimą, kartu ir sąlygų, kurioms esant buvo galimas buto pirkimas-pardavimas sutarties sudarymas, nebuvimą. Nesant šeimos narių susitarimo dėl buto privatizavimo, neatsiranda ir subjektinės teisės privatizuoti butą. Pažymėtina, kad nesant tokio susitarimo (sandorio), buto privatizavimas ir privatizavimo sandorio sudarymas apskritai negalimas (Butų privatizavimo įstatymo 5 str.). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, 2009-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009 ir kt.). Nors ieškovė teigia, kad dėl buvusio sutuoktinio elgesio negalėjo pasinaudoti įstatymo jai suteikta teise, tačiau šios aplinkybės negali paneigti neatitikimo įstatymo sąlygoms, kurioms esant galima privatizuoti. Pažymėtina, kad po buvusio sutuoktinio mirties (1996-02-19) ieškovė iš esmės dar turėjo beveik 2 metus, per kuriuos ji galėjo realizuoti įstatymu suteiktą teisę ir pasirūpinti buto privatizavimu. Tačiau nei per šį laikotarpį, nei vėliau ji neatliko Butų privatizavimo įstatyme numatytų būtinų veiksmų. Tuo labiau, ieškovė pati patvirtino, kad, jai aiškinantis dėl buto privatizavimo, jai buvo išaiškinta ir ji suprato, kad neturi jokių dokumentų, kad tai jos butas. Ginčo buto pagrindine savininke jos prašymu ji pripažinta tik 2003 m., po vyro mirties praėjus tik 7 metams, tad ieškovė neapdairiai delsė įgyvendinti savo teisę, nes byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad ieškovė po buvusio vyro mirties raštu kreipėsi į atitinkamas institucijas, pareigūnus dėl jos teisių įgyvendinimo, pripažinimo jos pagrindine buvo nuomininke ir pan., ar kreipėsi į teismą dėl jos teisių pažeidimo. Byloje yra tik Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnijos 2003-06-17 įsakymas Nr. 236-06-40 (37 b.l), iš kurio matyti, kad, esant ieškovės 2003-06-02 prašymui, ji, remiantis CK 6.602 str., pripažinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindine nuomininke. Ieškovė nenurodė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji gerokai anksčiau nei iki 2003-08-28 patalpų nuomos sutarties sudarymo (9-11 b.l.) atliko veiksmus, susijusius su buto privatizavimu. Priešingai, pati ieškovė nurodė, kad į atitinkamas institucijas, pareigūnus kreipėsi tik žodžiu, o raštu nesikreipė, nes neturėjo dokumento, kad tai jos butas. Taigi, po ieškovės buvusio vyro mirties (1996-02-19) iki 2003-06-02 (prašymo sudaryti buto nuomos sutartį) ieškovė pati nesiėmė aktyvių veiksmų, reikalingų butui privatizuoti, o nesant byloje kitokių duomenų, teismas negali konstatuoti, kad buto privatizavimas neįvyko dėl valstybės institucijų kaltės ar jų pareigūnų veiksmų neteisėtumo.
Teismas pažymėjo, kad butų privatizavimo procesas įtraukė daugumą Lietuvos žmonių, apie šį procesą ir jo sąlygas visuomenė buvo šviečiama ir per masines informavimo priemones, todėl ieškovė, būdama atidi, apdairi, rūpestinga, turėjo žinoti apie savo teises ir rūpintis jų apsauga. Ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka, forma ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, todėl ieškovė, jos šeimos nariai neišreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valios (ketinimų) įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tad ir privatizavimo proceso nepradėjo. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2013 m., o Butų privatizavimo įstatymas neteko galios nuo 1998 m. liepos 1 d. Pasibaigus šio įstatymo galiojimo terminui, pasibaigė ir galimybė jame nustatytomis sąlygomis įgyti teisę privatizuoti butą, jeigu ji nebuvo įgyta įstatymo galiojimo metu. Nenustačius Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų visų būtinų privatizavimo sąlygų, nėra pagrindo taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos. Dėl šios priežasties ieškovės ieškinys netenkintinas.
Teismas taip pat padarė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą pareiškimui dėl buto privatizavimo paduoti, kadangi teismas neturi įgalinimų atstatyti terminą tokiam pareiškimui paduoti, numatytą Butų privatizavimo įstatyme, kurio galiojimas jau yra pasibaigęs. Teismas galėtų konstatuoti, kad įstatymo galiojimo metu ieškovė siekė nuomojamo buto privatizavimo, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad buto privatizavimo procesas apskritai nebuvo pradėtas, o tokiu atveju ieškovės teisė į buto privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis negali būti ginama.
Teismas tenkino atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį, ir konstatavo, kad ieškinio senaties terminas yra laiko tarpas, per kurį asmuo gali privestinai įgyvendinti savo pažeistas teises (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.124 straipsnis). Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jo teisės yra pažeistos (CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipia į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą ir kitos šalies nepripažįstamą teisę, priešinga teisinio santykio šalis ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Pagal CK 1.131 str. 1 dalies nuostatą, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Kadangi butas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovės sutuoktiniui ir jo šeimai suteiktas 1988-12-12, su prašymu dėl buto privatizavimo buvo galima kreiptis nuo 1991 m., o buvęs sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini)ir ieškovė iš esmės tapo pagrindine buto nuomininke, tad, sprendžiant iš ieškovės paaiškinimų, jai neliko kliūčių, t.y. sutuoktinio elgesio, spręsti buto privatizavimo klausimus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimas pasibaigė 1998-07-01, teismas daro išvadą, kad ieškovė praleido tiek 3 metų ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 86 str.), tiek 10 metų senaties terminą (2000 m. CK 1.125 str. 1 d.). Teismas laikė, kad nėra pagrindo ieškinio senaties terminą pradėti skaičiuoti nuo 2003-08-28 nuomos sutarties su G. Ž. sudarymo, nes ji pati pripažino, kad nustatyta tvarka nesikreipė dėl buto privatizavimo. Taigi, ieškovės ieškinys netenkintinas ir tuo pagrindu, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos suformuotos praktikos, kad teismo pareiga teisės normas aiškinti ir taikyti ne formaliai, bet turint galvoje buto privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą - suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei priklausančias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (2009-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009 ir kt.).
Teismas neteisingai laikė, kad ieškovės atveju nebuvo pagal Butų privatizavimo įstatymą būtinos sąlygos, kad ieškovė kaip subjektas, kuriam sutekta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė šalių santykiai dėl buto privatizavimo, nes ieškovė savo norą išreikšti galėjo tik nuo 2003-08-26, kai po buvusio vyro mirties (duomenys neskelbtini) su ja buvo sudaryta buto nuomos sutartis. Privatizavimo procesą vykdantys atsakovas nenumatė tvarkos ir sąlygų, kaip turėjo elgtis nuomininko šeimos nariai, tuo atveju, kai nuomininkas piktnaudžiavo savo teisėmis, dėl ko nebuvo galima sudaryti būtino susitarimo dėl buto privatizavimo. Įpareigoti nuomininką sudaryti tokį susitarimą teismine tvarka galimybės neegzistavo. Tačiau tas faktas, kad atsakovas sudarė su ja nuomos sutartį, įrodo, kad ieškovė pareikė visus tam reikiamus dokumentus, kad atsakovas jų neišsaugojo, ieškovės kaltės nėra. Taigi, teismas netinkamai įvertino atsakovo veiksmus.
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad praleistas senaties terminas, nes iki privatizacijos pabaigos išreikšti norą privatizuoti butą ji neturėjo galimybės dėl atsakovo kaltės, kuris sudarė nuomos sutartį tik 2003-08-26, būtent nuo šios dienos prasidėjo ieškininės senaties terminas apginti jos teisės, todėl pateikdama ieškinį 2013-05-22, bendro senaties termino 10 metų nepraleido. Apeliantė teigia, kad teisės normų kaita negali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šių aktų įsigaliojimo, todėl teismas privalėjo jos teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Minėta, kad ieškovė prašė pripažinti jai, dėl svarbių priežasčių praleidusiai privatizavimui nustatytą terminą, teisę privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pagal 1991 Butų privatizavimo įstatymą ir savo reikalavimą grindžia Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. nuostata, kuri nustato, kad savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją tam tikrais atvejais, o šio įstatymo 12 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytas atvejis, kai pagal anksčiau galiojusią kainą, apskaičiuotą iki 1998-07-01 Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo butas - du kambariai šeimyniniame bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo 1988-12-12 suteiktas ieškovės sutuoktiniui V. Ž. (šeimos sudėtis 4 asm.). Ieškovė ir V. Ž. 1992-03-18 nutraukė santuoką, o (duomenys neskelbtini) V. Ž. mirė (b.l.l. 6-8). Ieškovė kreipėsi dėl pripažinimo ja pagrindinės buto nuomininkės tik 2003-06-02 ir jos prašymas buvo patenkintas Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnijos 2003-06-17 įsakymu Nr. 236-06-40 - ieškovė pripažinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindine nuomininke, o 2003-08-28 su ja buvo sudaryta buto nuomos sutarties (b.l.l. 9-11, 37 ). Dėl išnuomoto buto privatizavimo ieškovė kraipėsi tik 2011-04-08, į jos kreipimosi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnijos 2011-04-12 raštu pranešė, kad ieškovė nepateikė dokumentų, įrodančių ieškovės teisę privatizuoti butą, todėl seniūnija pradėti taikyti privatizavimo procedūras nematė pagrindo (b.l. 13-14).
Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovės miręs sutuoktinis ir jo šeimos nariai (tarp jų ir ieškovė) Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė į atitinkamas valstybės institucijas, pareigūnus, išreikšdami savo valią privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini)ir kad tarp ieškovės šeimos narių nebuvo sudarytas susitarimas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais) o nesant tokio susitarimo (sandorio), neatsiranda ir subjektinės teisės privatizuoti butą. Byloje nėra ir jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovė dėl svarbių priežasčių praleido privatizavimui nustatytą terminą pagal 1991 Butų privatizavimo įstatymą.
Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo reikalavimas visiškai nepagrįstas. Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar absoliutinė teisė, ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. 1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).
Kaip teisingau nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką, sprendžiant dėl to, turėjo ieškovas teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006, kt.).
Kadangi ieškovė neįgyvendino savo teisę Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškinio. Dėl to apeliantės teiginiai, kad ieškovė savo norą privatizuoti butą išreikšti galėjo tik nuo 2003-08-26, kai po buvusio vyro mirties (duomenys neskelbtini) su ja buvo sudaryta buto nuomos sutartis, yra vietiškai nepagrįstas, nes ieškovė turėjo kreiptis šiuo klausimu iki 1998 m. liepos 1 d., ir po vyro mirties turėjo pakankamą laiko tarpą atlikti visus būtinus veiksmus. Todėl ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ieškovės sutuoktinis, kaip buto nuomininkas piktnaudžiavo savo teisėmis, dėl ko nebuvo galima sudaryti būtino susitarimo dėl buto privatizavimo, šio konkrečiu atveju neturi esminės reikšmės. Duomenų, kad ieškovė kreipėsi dėl buto nuomos sutarties sudarymo ir jo privatizavimo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir jos prašymo vykdymas buvo vilkinamas atsakovo, duomenų nėra, todėl teismas tinkamai įvertino atsakovo veiksmus. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, atmetamas apeliantės teiginys, kad iki privatizacijos pabaigos išreikšti norą privatizuoti butą ji neturėjo galimybės.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl praleisto senaties termino, todėl teismo argumentų nekartoja.
Pažymėtina, kad apeliantės nurodytos kasacinio teismo bylos Nr. 3K-3-548/2009 faktinės aplinkybės skiriasi - joje kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog kasatorius Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu atliko visus įstatyme nustatytus veiksmus butui privatizuoti, t. y. įvykdė visas sąlygas buto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, tačiau Buto pirkimo–pardavimo sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta, todėl kasatorius CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu prašė pripažinti sudaryta pirkimo–pardavimo sutartį.
Taigi, apeliacinio skundo teiginiai neįtakuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, todėl sprendimas paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1d. 1p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.