Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3 (S)

2019 m. liepos 23 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą Pravieniškių PN-AK atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis kalinimo sąlygomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju yra aktualus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų 2018 m. lapkričio 15 d. - 2019 m. vasario 4 d. laikotarpiu paimant iš jo čiužinį bei kitą patalynę ir išduodant ją tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas, čiužiniai ir visa kita patalynė išduodama dienotvarkėje nustatytam miego laikui, vykdant įsigaliojusius Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimus, patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 .

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad D. J. 2018 m. rugsėjo 7 d. buvo skirta nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesių laikotarpiui už nepaklusimą teisėtiems administracijos pareigūnų reikalavimams (b. l. 33-34).

BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusiu 2018 m. spalio 20 d., pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, įskaitant ir jų 220 punktą.

BVK, kurį priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, kaip įstatymų leidėjas, nustato, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tvirtina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (64 straipsnis). Be to, įstatymų leidėjas BVK įtvirtino nuostatas, pagal kurias Taisyklėse turi būti įtvirtintos teisės normos, nustatančios maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą (92 straipsnio 4 dalis); sąrašą maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos leidžiama su savimi turėti nuteistiesiems, išskyrus BVK 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus (112 straipsnio 4 dalis); nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę (112 straipsnio 6 dalis).

Teismas sprendžia, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu įstatymo galią turinčiu norminiu teisės aktu, t. y. BVK, įstatymų leidėjas delegavo Teisingumo ministerijai tvirtinti nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę. Teismas sprendžia, kad Teisingumo ministras, priimdamas 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 veikė jam suteiktos kompetencijos ribose ir jos neviršijo. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta duomenų, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kaip vientisas teisės aktas, ar jų 220 punktas (jo dalis) nustatyta tvarka būtų pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, konstituciniams principams. Tai reiškia, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės yra galiojantis teisės aktas ir privalėjo būti vykdomas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas, patalynė išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui; pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų 1 priede nustatyta, kad patalynei priskiriama čiužinys, antklodė, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis.

Pagal BVK įtvirtintas teisės normas, viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių yra nuteistųjų dienotvarkė (113 straipsnis); nuteistųjų dienotvarkė skirta griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyto darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinės reabilitacijos renginių, taip pat psichologinei terapijai skirtą laiką (117 straipsnio 1 dalis).

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą, iš nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas atlikti nuobaudų, patalynė surenkama ir išduodama dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

Teismas sprendžia, kad Pravieniškių PN-AK galiojančios šios pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintos nuteistųjų dienotvarkės reglamentuoja nuteistųjų elgesį visą parą, nustatant poilsiui (nepertraukiamam miegui), laisvalaikiui, buvimui gryname ore (pasivaikščiojimui), įvairioms socialinės reabilitacijos priemonėms, psichologinėms ir medicininėms konsultacijoms ir kitoms priemonėms skirtą laiką. Be to, teismas vertina, kad patalynės paėmimas laikytinas priemone, skirta skatinti nuteistuosius aktyviai dalyvauti socialinės reabilitacijos priemonėse, užsiimti savišvieta, o ne pasyviai leisti laiką.

D. J., pagrįsdamas neturtinės žalos faktą, teigė, kad čiužinys ir patalynė buvo paimami iš jo ir 2019 m. sausio 12 d. - 2019 m. sausio 28 d. laikotarpiu, kai jis sirgo peršalimo sukelta liga. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų jis buvo priverstas kęsti šaltį, o gydymas užtruko ilgiau, negu būtų trukęs tuo atveju, jei jam būtų sudarytos sąlygos gydytis gulint ir šiltai užsiklojus.

Atsakovės atstovo pateikto Medicininio pažymėjimo duomenimis, 2019 m. sausio 15 d. pareiškėjui buvo diagnozuotas ūmus faringotracheitas, toks pat susirgimas buvo diagnozuotas ir 2019 m. sausio 18 d. (b. l. 35). Medicininiame pažymėjime nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjui būtų rekomenduotas lovos režimas. Įvertinus nurodytas faktines aplinkybes ir atsižvelgus į tai, kad sprendimus dėl pataisos įstaigoje esančiam nuteistajam taikomo gydymo priima Sveikatos priežiūros skyriuje dirbantys medicinos specialistai, sprendžiama, jog atsakovės atstovas 2019 m. sausio 12 d. - 2019 m. sausio 28 d. laikotarpiu neprivalėjo pareiškėjui dienos metu išduoti čiužinį ir kitą patalynę.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai, vykdydami Taisyklių 220 punktą (2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija), pažeidė jo teises ir sudarė sąlygas kankinimui, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad 2018 m. rugsėjo 10 d.- 2019 m. vasario 2 d. laikotarpiu jam būdavo tiekiamas atšalęs maistas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių PN-AK kolonijoje nuteistiesiems tiekiamas maistas laikomas šilumą palaikančiuose induose ir tinkamos temperatūros; išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pareiga užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).

Remiantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - ir Maitinimo organizavimo taisyklės), 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Maitinimo organizavimo taisyklių 14 punkte nurodyta, kad maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius.

Pagal Maitinimo organizavimo taisykles, šiluma apdorojamo maisto (patiekalo) temperatūra jo viduje turi būti ne žemesnė kaip +75 °C; maistas turi būti pagamintas likus 20–30 minučių iki išdavimo ar supylimo į šilumą palaikančius įrenginius; jeigu nuteistieji ir suimtieji maitinami 2 arba 3 pamainomis, pagamintas maistas turi būti laikomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose, esant juose ne žemesnei kaip +68 °C temperatūrai, ir suvartotas pagaminimo dieną (12 punktas); kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras arba specialias gamybines patalpas pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose; dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai (24 punktas).

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui maistas į kamerą turėjo būti pristatomas specialiuose šilumą palaikančiuose induose. Teismas vertina, kad pareiškėjas dėl aplinkybės, jog maistas buvo tiekiamas specialiuose šilumą palaikančiuose induose, ginčo nekėlė.

Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo vykdoma išduodamo maisto kontrolė ir maistas nuteistiesiems patiekiamas tinkamai. Pareiškėjas, teikdamas skundą, privalėjo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimus, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. D. J. skunde nurodytų aplinkybių apie jam tiektą atšalusį maistą objektyviais įrodymais nepagrindė, nenurodė, kokie įrodymai galėtų patvirtinti jo teiginius, pareiškėjo teiginiai grindžiami tik subjektyviais pojūčiais. Atsakovės atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad 2019 m. sausio 14 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovės atstovo administraciją su skundais dėl tiekiamo atšalusio maisto (b. l. 40, 64). Pravieniškių PN-AK 2019 m. vasario 8 d. rašte Nr. 7-650 „Dėl atsakymo į nuteistojo skundą“ D. J. nurodė, kad maistas tiekiamas termosuose, todėl maistas yra tinkamos temperatūros (b. l. 39). Teismas vertina, jog vien pareiškėjo skundo teiginių apie tiekiamą atšalusį maistą, nepakanka įrodyti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

BVK 183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui, o šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui (BVK 183 straipsnio 2 dalis), kurio veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs BVK 183 straipsnyje numatyta bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarka. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pvz., Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą) dėl jam tiekiamo šalto maisto.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginius įvertinus kaip abstrakčius, D. J. skundo teiginiai dėl ginčo laikotarpiu tiekto atšalusio maisto atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas patirtos neturtinės žalos atsiradimą kildino ir iš to, kad nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. sausio 28 d. prie tiekiamų žuvies kukulių negaudavo balto padažo.

Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirtai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Remiantis nuo 2015 m. balandžio 1 d. galiojančiu Taisyklių 7 punktu (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 redakcija), suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.

Nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. nuteistiesiems maistas buvo patiekiamas, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, o nuo 2018 m. sausio 1 d. – vadovaujantis 2017 m. lapkričio 7 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ patvirtintais valgiaraščiais.

D. J. nurodė, kad jam yra paskirtas dietinis maitinimas. Šios aplinkybės atsakovės atstovas neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo maitinamas pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. teismas sprendžia, kad šiuose nustatyta tvarka patvirtintuose valgiaraščiuose nebuvo ir nėra numatyta, jog prie žuvies kukulių turi būti patiekiamas padažas.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai apie prie žuvies kukulių netiekto padažo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą, pasireiškusią dideliais nepatogumais, įtakojamais turimo hemarojaus, patyrė 2017 m. lapkričio 1 d. - 2019 m. vasario 4 d. laikotarpiu, kai buvo paskirtas į kameras Nr. 3-6, kuriose buvo įrengti tupimi tualetai.

Vertindamas šiuos pareiškėjo skundo teiginius, bylą nagrinėjantis teismas atsižvelgia į tai, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti įrengti klozetai, kurie gali būti tupiami. Teismas sprendžia, kad objektyviais įrodymais, patvirtinančiais asmens fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, gali būti tik medicinos įstaigų nustatyta išduoti medicininiai dokumentai. Byloje pateikto Medicininio pažymėjimo Nr. 81(3)-185 duomenimis, 2018 m. gruodžio 13 d. pareiškėjui pasiūlyta vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę konsultacijai dėl įtariamo hemarojaus, tačiau D. J. atsisakė vykti (b. l. 35). Kito nustatyta tvarka išduoto medicininio pažymėjimo, kuriame buvo duomenų apie jo nurodytą sveikatos sutrikimą, pareiškėjas nepateikė.

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, sprendžiama, kad pareiškėjo teiginiai apie pažeistą teisę naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais įrenginiais atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad 2019 m. sausio 1 d. - 2019 m. sausio 27 d. laikotarpiu jam nebuvo suteikta psichologinė pagalba.

Pravieniškių PN-AK pateiktos Resocializacijos skyriaus 2019 m. vasario 27 d. pažymos Nr. 73(1)-48 duomenimis, pareiškėjas į psichologus kreipėsi ir buvo konsultuotas 2019 m. sausio 28 d. Duomenų, patvirtinančių, kad D. J. į psichologus būtų kreipęsis nurodytu ginčo laikotarpiu, byloje nėra. Pareiškėjas jo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

Teismas neturi pagrindo abejoti Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, todėl juos vertina kaip patikimus įrodymus, kurie paneigia deklaratyvius ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstus pareiškėjo teiginius.

Atsižvelgus į tai, kad nurodyta, pareiškėjo teiginiai apie nesuteiktą psichologinę pagalbą atmetami kaip neįrodyti.

Minėta, kad CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos nustato, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjant bylą, nenustačius, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus, daroma išvada, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. J. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.