Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-10-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-820-719/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-16
Bylos Nr.
1S-820-719/2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Artūras Ridikas
Kategorijos

Teisėja Danutė Švitinienė Baudžiamoji byla Nr. 1S-820-719/2014

Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. spalio 16 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas išnagrinėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Donato Skrebiškio skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos prokuratūros 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal L. S. pareiškimą dėl jos seksualinio prievartavimo. Šį nutarimą L. S. atstovas advokatas D. P. apskundė aukštesniajam prokurorui, kuris 2014 m. liepos 16 d. nutarimu atstovo skundą atmetė. Pastarąjį nutarimą atstovas apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris skundžiama nutartimi panaikino Panevėžio apygardos prokuratūros 2014 m. gegužės 26 d. ir 2014 m. liepos 16 d. nutarimus.

Šalies argumentai

Skundu prokuroras prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir palikti galioti Panevėžio apygardos prokuratūros 2014 m. gegužės 26 d. ir 2014 m. liepos 16 d. nutarimus, nes mano, kad ši nutartis neteisėta ir nepagrįsta. Jis cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 64 str., 212 str., 216 str. ir nurodo, kad ikiteisminis tyrimas medžiagoje atliktas pilnai ir objektyviai, pasinaudojus visomis galimybėmis surinkti reikšmingus tyrimui duomenis. Šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagrįstai, nes tyrimo metu nebuvo gauti objektyvūs ir neginčijami duomenis apie įtariamųjų padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 3 d. Panaikinęs prokuratūros nutarimus ikiteisminio tyrimo teisėjas tik akcentavo L. S. parodymus ir kitą su ja susijusią medžiagą, kuri grindžia įtariamųjų kaltę, tačiau visiškai neanalizavo įtariamųjų ir liudytojų parodymų. Taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjas nenurodė jokių tyrimo trūkumų, papildomai atliktinų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir nenustatė, kad tyrimas būtų atliktas neišsamiai ir nevisapusiškai. Atsižvelgęs į šias aplinkybes prokuroras mano, kad medžiagoje yra visi duomenys, svarbūs procesiniam sprendimui priimti, todėl manyti, kad perdavus medžiagą tolesniam tyrimui bus gauti nauji svarbūs duomenys ir tęsti tyrimą netikslinga.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į skundą L. S. atstovas advokatas D. P. prašo prokuroro skundą atmesti, motyvuodamas iš esmės tuo, kad skunde faktiškai nėra nurodyta nei viena konkreti aplinkybė, dėl ko skundžiama nutartis yra neteisinga ar nepagrįsta. Susipažinus su skundu, atstovas mano, jog nagrinėjant skundą yra aktualūs argumentai ir aplinkybės, kurios buvo nurodytos nukentėjusiosios L. S. skunde, pateiktame Panevėžio miesto apylinkės teismui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

BPK 212 str. 2 p. įtvirtinta, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Čia aukštesnysis teismas pažymi, kad įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra prokuroro kompetencija. Prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro, jeigu jo įsitikinimas, vadovaujantis medžiagoje esančia duomenų visuma, yra kitoks.

Iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad L. S. į ikiteisminio tyrimo institucijas kreipės pranešdama apie tai, kad jai nepažįstami vaikinai lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su ja prieš jos valią (1 t., 1–2 b. l.). Čia pažymėtina, jog lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas, panaudojant fizinį ar psichinį smurtą arba kitaip atimant galimybę priešintis, užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tuomet, kai minėtos veikos padaromos prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą.

Šioje medžiagoje įtariamųjų kaltę tenkinus lytinę aistrą prieš L. S. valią tvirtina tik pati L. S. ir su jos parodymais susiję kiti medžiagos duomenys. Tačiau čia aukštesnysis teismas visų pirmiausia pažymi, jog pati L. S. davė nenuoseklius parodymus. Pavyzdžiui, 2013 m. vasario 14 d., 2013 m. balandžio 11 d. ir 2013 m. balandžio 22 d., ji parodė, jog įtariamųjų lytinę aistrą ji tenkino „angliškame“ automobilyje, t. y. automobilyje „Seat Alhambra“, vėliau tuo pačiu automobiliu buvo vežiojama po miestą ir iš šio automobilio ji buvo paleista (1 t., 78–81, 85–90 b. l.). Tačiau 2013 m. balandžio 25 d. ji parodė, jog automobilyje, iš kurio ji buvo paleista, t. y. tame pačiame „angliškame“ „Seat Alhambra“, prievartautojų nebuvo ir ji šiame automobilyje buvusių vaikinų niekuo nekaltina (1 t., 91–92 b. l.). Taip pat L. S. nurodė, kad su įtariamaisiais į (duomenys neskelbtini) ji atvyko vienu automobiliu, po to persėdo į „anglišką“ automobilį, kuriame patenkino įtariamųjų lytinę aistrą oraliniu būdu, po to visi nuvyko į butą, kuriame ji lytiškai santykiavo su įtariamaisiais ir vėliau ji vėl atsidūrė „angliškame“ automobilyje, iš kurio ji ir buvo paleista (1 t., 78–83, 85–95, 113–115 b. l.). Tačiau pagal medžiagoje esančius kitus duomenis matyti, jog iš tiesų įvykių seka yra kitokia – L. S. į (duomenys neskelbtini) atvažiavo automobiliu, kuriame buvo įtariamieji E. B., D. B., vėliau jie visi persėdo į liudytojo D. Z. automobilį. Tada jie visi nuvažiavo į įtariamojo D. B. butą, kuriame L. S. lytiškai santykiavo su įtariamuoju D. B.. Vėliau iš buto jie keturiese nuvažiavo į degalinę (duomenys neskelbtini), kur L. S. persėdo į kitą automobilį, kuriame buvo įtariamieji B. M., I. Š. ir T. V.. Tada jie visi nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur visi trys įtariamieji automobilyje po vieną tenkino savo lytinę aistrą su L. S.. Vėliau L. S. persėdo į „anglišką“ automobilį, kuriuo ji buvo vežiojama, o vėliau paleista. Svarbu yra tai, kad L. S. neatpažino nė vieno iš įtariamųjų kaip vaikinų, apie kuriuos ji minėjo savo pareiškime, t. y. kaip vaikinų, kurie savo lytinę aistrą su ja tenkino prieš jos valią (2 t., 114–115, 163–164 b. l.; 3 t., 10–11, 33–34,58–59 b. l.). Taip pat itin svarbu tai, jog kitą dieną po įvykio L. S. ikiteisminio tyrimo tyrėjui parodė, jog vaikinai lytinę aistrą su ja tenkino jos noru ir prieš ją nebuvo panaudota jokia prievarta (1 t., 82–83 b. l.), kas iš tiesų atitinka visų įtariamųjų parodymus. Čia atkreipiamas dėmesys į tai, jog tokius savo parodymus L. S. davė niekieno neverčiama ir savo noru, nes įtariamieji D. B. ir E. B. tuo metu buvo laikinai sulaikyti (2 t., 92, 93, 142, 143 b. l.), o įtariamieji B. M., I. Š. ir T. V. dar nežinojo apie jiems mestus įtarimus (3 t., 3–5, 27–29, 50–53 b. l.) ir dėl šių priežasčių nė vienas iš įtariamųjų negalėjo paveikti L. S. duoti įtariamuosius teisinančius parodymus. Būtina atsižvelgti ir į pačios L. S. elgesį įvykių metu. Medžiagoje yra duomenys apie tai, kad po to, kai, pasak L. S., ji buvo priversta patenkinti įtariamųjų lytinę aistrą ir kiti jai nepažįstami vaikinai vežė ją su paskutiniu automobiliu jai nežinoma kryptimi, juos buvo sustabdę policijos pareigūnai. Vienas iš policijos pareigūnų buvo priėjęs prie sustabdyto automobilio, kuriame sėdėjo ir L. S.. Tačiau ji nešaukė pagalbos ir nepranešė policijos pareigūnui apie prieš ją panaudotą prievartą – seksualinę prievartą ir apribotą jos laisvę (2 t., 65–68 b. l.). Be to, L. S. persėdimo iš vieno automobilio į kitą degalinėje (duomenys neskelbtini) turėjo galimybę bėgti prie degalinėje dirbusių darbuotojų ir šauktis pagalbos, tačiau to nepadarė. Toks L. S. elgesys, aukštesniojo teismo manymu, yra neadekvatus realiai jos pačios nurodytai situacijai.

Įtariamasis E. B. neigia įvykio dieną tenkinęs savo lytinę aistrą su L. S., įtariamasis D. B. pripažįsta su L. S. santykiavęs lytiškai, o įtariamieji, B. M., I. Š. ir T. V. – tenkinę savo lytinę aistrą kitokiu būdu. Tačiau visi savo lytinę aistrą su L. S. tenkinę įtariamieji teigia, kad jie tai darė ne prieš jos valią, o bendru sutarimu, už sutartą piniginį atlygį (2 t., 99–101, 103, 106–108, 111, 149–151, 158–160 b. l.; 3 t., 4–5, 7–9, 28–29, 31–32, 51–53, 55–57 b. l.). Ir šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra tokius jų parodymus patvirtinantys duomenys. Pirmiausia, aukštesniajam teismui sunku suvokti kaip nepilnametė mergina, iš jai nežinomo telefono numerio gavusi SMS žinutę, kuria kviečiama susitikti, tamsiu paros metu, pasak pačios nukentėjusiosios, neturint jokio konkretaus tikslo, susitinka su jai visiškai nepažįstamais vaikinais, po to persėda į kitus automobilius, kuriuose jai nebuvo pažįstamų vaikinų, vartoja su nepažįstamais vaikinais alkoholinius gėrimus ir vyksta į butą, kuriame ji anksčiau nėra buvusi. Toks jos elgesys, kartu su kitais medžiagoje esančiais duomenimis – L. S. mobiliojo ryšio telefone rasta SMS žinute, kurioje klausiama „Labas.kas ieinai ta 50 lt, tik seksas ar kazkas daugiau?“ (1 t., 124–125 b. l.), o taip pat ir ant L. S. striukės bei liemenėlės rasti skirtingi sperminiai skysčiai, kurių haplotipai nesutapo nei tarpusavyje, nei su įtariamųjų haplotipais (1 t., 68–73 b. l.), leidžia pagrįstai manyti, jog L. S. teikė seksualines paslaugas už materialinį atlygį ir lytinę aistrą su ją tenkinę ne tik įtariamieji, bet ir kiti nenustatyti asmenys, kurių sperminis skystis buvo rastas ant L. S. striukės bei liemenėlės ir dėl kurių veiksmų L. S. nereiškė jokių pretenzijų, tai padarė esant abipusiam sutarimui su ja.

Įvertinus visus šiuos duomenis akivaizdu, jog šiuo atveju medžiagoje nepakanka duomenų apie tai, kad įtariamieji E. B., D. B., B. M., I. Š. ir T. V. būtų tenkinę savo lytinę aistrą su L. S. prieš jos valią. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai išnaudojo visas galimybes surinkti reikšmingus tyrimui ir sprendimo priėmimui duomenis, todėl šiuo metu atlikti kokius nors procesinius veiksmus minėtoje medžiagoje nėra jokios prasmės. Todėl Panevėžio apygardos prokuratūros 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu visiškai pagrįstai buvo nutrauktas šis ikiteisminis tyrimas, o 2014 m. liepos 16 d. nutarimu aukštesnysis prokuroras minėtą nutarimą paliko galioti.

Atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes aukštesnysis teismas konstatuoja, jog skundžiamą nutartį žemesnysis teismas priėmė neįsigilinęs į pateiktą medžiagą, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyręs medžiagos duomenis. Teismas netinkamai taikė teisės aktus, todėl priėmė teisės aktų ir suformuotos teismų praktikos analogiškose bei panašiose bylose neatitinkantį procesinį sprendimą. Toks sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, pagrįstu ir paliktas galioti, todėl jis naikinamas ir priimamas naujas procesinis sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 2 p.,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – L. S. atstovo advokato D. P. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos prokuratūros 2014 m. gegužės 26 d. ir 2014 m. liepos 16 d. nutarimus.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Artūras Ridikas