Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas Rimantas Žilevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-263-282/2008

2008 m. rugsėjo 30 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. J. pagal LR BK 214 str. 1 d. ir 302 str. 2 d. išteisintas, nenustačius šių nusikalstamų veikų požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. nuteistas už tai, kad 2008-01-06, apie 17 val., V. V. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudodamas peilį, kas pasireiškė jo akivaizdžiu demonstravimu nukentėjusiajam V. V., pagrobė svetimą, V. V. priklausantį, turtą: 2 komplektus naktinių užuolaidų po 2 ir 4 vnt. viso už 140 Lt; 3 komplektus lėkščių, iš jų du po 9 vnt. po 50 Lt kiekvienas ir vieną iš 24 vnt. už 20 Lt – viso už 120 Lt; sportines kelnes „Adidas“ už 30 Lt; vyriškas kelnes už 50 Lt; sportinį krepšį „Xops“ už 10 Lt; piniginę už 4 Lt, tai yra iš viso pagrobė svetimo, V. V. priklausančio, turto už 354 Lt bei AB „VST“ Telšių skyriui priklausantį trifazį elektros skaitiklį „CA4-U672M“ už 151 Lt, tai yra iš viso pagrobė svetimo turto už 505 Lt.

Nuteistasis D. J. ir jo gynėjas prašo tenkinti apeliacinį skundą.

Prokurorė prašo atmesti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas bylos apeliacinio nagrinėjimo procese patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių jie buvo paduoti.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino D. J. kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d.

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių galima daryti išvadą, kad nuteistasis D. J. neneigia pagrobęs nukentėjusiajam V. V. priklausantį turtą, tačiau neigia tai padaręs plėšimo būdu. Apeliantas skundu ginčija jam inkriminuotą BK 180 str. 2 d. dispozicijoje numatytą kvalifikuojančią aplinkybę, o būtent peilio panaudojimą.

BK 180 str. 1 d. dispozicija numato: ,,tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą...“. Šio straipsnio 2 dalies dispozicija numato kelis kvalifikuojančius požymius, tame tarpe ir plėšimą panaudojant peilį.

Nuteistasis akistatos su nukentėjusiuoju metu neneigė, kad įvykio metu turėjo peilį, kurį sukinėjo tarp pirštų, kai prašė nukentėjusiojo atiduoti jam pufą ir kilimą, tačiau neigė, kad peiliu V. V. grasino ar buvo pridėjęs prie nukentėjusiojo skruosto (t. 1, b. l. 77-78). Kad sukinėjo peilį tarp pirštų patvirtino ir liudytoju teisiamajame posėdyje apklaustas A. S. (t. 2, b. l. 1), tą patį dar sykį patvirtino ir pats nuteistasis savo apeliaciniame skunde.

Pagal BK 180 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos prasmę, peilio panaudojimu yra laikomas ne tik jo žalojančių savybių panaudojimas, bet ir plėšimo metu grasinimas turimu peiliu žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, užuominomis jį panaudoti. Apeliantas neigia grasinęs peiliu nukentėjusiajam, tačiau pastaroji aplinkybė ir nėra inkriminuota jam. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodyta, kad D. J. plėšimo metu panaudojo peilį akivaizdžiai jį demonstruodamas nukentėjusiajam V. V..

Nukentėjusysis V. V. teisiamajame posėdyje kelis kartus patvirtino, kad D. J. peilio demonstravimas kėlė jam didesnio pavojaus įspūdį (t. 1, b. l. 182; t. 2, b. l. 1). Iš pradžių nesutikus nukentėjusiajam atiduoti prašomų daiktų (pufo ir kilimo), vėliau, dėl D. J. peilio demonstravimo jam pasidarė nejauku, išsigando ir sutiko su viskuo, ko prašė nuteistasis. Pažymėtina ir tai, kad pats nuteistasis akistatos su nukentėjusiuoju metu patvirtino, kad, paprašius pufo ir kilimo, V. V. iš pradžių nutylėjo, o paskui leido pasiimti tuos daiktus, kurių prašė (t. 1, b. l. 77-78). Apie bauginamąjį D. J. elgesio pobūdį byloja ir liudytojų V. V., V. K. parodymai teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 182). Paminėti liudytojai teigė peilio pas D. J. nematę, tačiau iš jų parodymų akivaizdu, kad nuteistasis elgėsi prieš nukentėjusiojo V. V. valią – apeliantas liepė atnešti boilerį, o, nukentėjusysis davė suprasti, kad liudytojai to nedarytų, nors žodžiu ir neprieštaravo, kad boileris būtų atneštas.

Išanalizavus byloje esančius duomenis, nuteistojo nusikalstamo elgesio turinį ir tęstinumą, darytina išvada, kad D. J., siekdamas savo nusikalstamų tikslų, reikalavo iš nukentėjusiojo V. V. turto, o pastarajam nesutikus jo atiduoti, panaudojo turėtą peilį, dėl ko nukentėjusysis išsigando ir sutiko su apelianto reikalavimais – davė jam viską ko prašė ir elgėsi kaip lieptas.

Iš byloje surinktų ir aptartų įrodymų viseto analizės matyti, kad D. J. pirmiausia, siekdamas savo nusikalstamo tikslo – pagrobti turtą – naudojo peilį ir taip neutralizavo V. V. apsisprendimą priešintis ginant savo turtą nuo neteisėto užvaldymo, t. y., atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis – neutralizavo nukentėjusįjį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina ir tai, kad D. J. vaikščiojant po nukentėjusiojo namus, pastarasis norėjo eiti kartu, tačiau nuteistasis V. V. vėl liepė sėdėti, ką išsigandęs nukentėjusysis, vėlgi, suprato kaip draudimą eiti iš jo paskos ir nėjo (t. 2, b. l. 1). Iš nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, kad nukentėjusiojo apsisprendimą elgtis taip, kaip iš jo reikalavo apeliantas, lėmė ankstesnis peilio panaudojimas, todėl D. J. pagrįstai pripažintas kaltu plėšimo būdu pagrobęs tuos V. V. daiktus, kurie buvo pagrobti vėliau. Tokiu būdu nėra jokio teisinio pagrindo perkvalifikuoti D. J. nusikalstamą veiką, kaip prašo apeliantas, pagal BK 178 str. 1 d., nes jo veikoje yra visi būtini kvalifikuoto plėšimo sudėties požymiai.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas skirdamas bausmę pagal 180 str. 2 d. atsižvelgė į tai, kad D. J. tyčinį sunkų nusikaltimą padarė būdamas ankščiau ne sykį teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei (t. 1, b. l. 93-97), baustas administracine tvarka už smulkias vagystes (t. 1, b. l. 135-138). Nors pirmosios instancijos teismas to nenurodė, tačiau D. J. naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), o tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Nors nusikaltimų recidyvas nedraudžia taikyti nusikaltusiam asmeniui jo atsakomybę lengvinančius institutus, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, kad realios laisvės atėmimo bausmės, paskirtos ankstesniais teismų nuosprendžiais, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos instituto taikymas jam pozityvaus poveikio nedaro, todėl, kolegijos nuomone, nuteistajam pagrįstai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Kolegija, įvertinusi D. J. paskirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismo nustatytą vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.), tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, daro išvadą, kad apeliantui paskirta mažesnė už BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmės vidurkį laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta.

Tokiu būdu, apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl D. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Tačiau pirmosios instancijos teismas procesiškai netinkamai išsprendė klausimą dėl D. J. išteisinimo pagal BK 214 str. 1 d. ir 302 str. 2 d. Iš kaltinamojo akto matyti, kad nuteistasis buvo kaltinamas padaręs vieną nusikalstamą veikimą, kvalifikuotą pagal tris baudžiamojo įstatymo straipsnius – BK 180 str. 2 d., 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. (t. 1, b. l. 155-158). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. J., grobdamas nukentėjusiojo V. V. turtą, neteisėtai užvaldė ir pastarojo dokumentus – asmens tapatybės kortelę, socialinio draudimo pažymėjimą ir mokėjimo priemonę – banko mokėjimo kortelę. Tačiau apylinkės teismas nenustatė apelianto veikime nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d., būtino subjektyvinės pusės požymio – tyčios, todėl padarė išvadą, kad D. J. nepadarė minėtų nusikaltimų. Kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau, kaip buvo minėta, apeliantui buvo pareikštas vienas kaltinimas, t. y., jis buvo kaltinamas vienos nusikalstamos veikos padarymu, dėl kurios apylinkės teismas pripažino apeliantą kaltu, todėl turėjo tik perkvalifikuoti D. J. nusikalstamą veiką atitinkamai pagal BK 180 str. 2 d.

Be to atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. J. kaltinimas buvo formuojamas nusikaltimų sutaptyje su BK 302 str. 1 d., o teismas rezoliucinėje dalyje nurodė, kad išteisina jį pagal BK 302 str. 2 d. Tačiau, įvertinus pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kolegija daro išvadą, kad iš esmės teismas sprendė nusikaltimo, numatyto BK 302 str. 1 d., sudėties klausimus, todėl daroma išvada, kad rezoliucinėje dalyje teismas padarė techninę klaidą.

Iš esmės skundžiamame nuosprendyje D. J. kaltinimas suformuluotas tinkamai, tačiau dėl ankščiau paminėtų aplinkybių skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 str. 4 p. pagrindu, nes apylinkės teismas baudžiamojo proceso prasme netinkamai išsprendė klausimą dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 9 d. nuosprendį pakeisti – iš nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinant sprendimą dėl D. J. išteisinimo pagal LR BK 214 str. 1 d. ir 302 str. 2 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.