- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-03
- Bylos Nr.
- 2A-550-413/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01241-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- E. R. Z.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sigirė“
- Kategorijos
- 21.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo E. R. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-6711-192/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sigirė“ ieškinį atsakovui E. R. Z. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Sigirė“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo E. R. Z. 500 Lt negrąžinto kredito, 46,83 Lt kredito mokesčio, 78,33 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, jog ieškovė ir atsakovas 2012 m. lapkričio 5 d. nuotoliniu būdu sudarė Vartojimo kredito sutartį, kuria ieškovė suteikė atsakovui 500 Lt dydžio kreditą (vartojimo paskolą). Atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą, sumokėti 47 Lt palūkanas už naudojimąsi suteiktomis Kredito lėšomis iki 2012 m. gruodžio 5 d., tačiau savo prievolės laiku nevykdė ir ieškinio pateikimo dienai liko skolingas ieškovei 500 Lt kredito bei 125,16 Lt palūkanų (ieškovė atliko 0,17 Lt permokos įskaitymą už ankstesnį atsakovo mokėjimą).
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškovės reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad su ieškove nuotoliniu būdu paskolos sutarties nesudarė, jos nepasirašė, dėl ko sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo dienos. Teigė, kad ieškovė pervedė pinigus į atsakovo sąskaitą prieš jo valią, atsakovas pinigus grąžino, todėl tenkinti ieškinį nėra pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 46,83 Lt kredito mokesčio, 78,33 Lt palūkanų už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 500 Lt nuo bylos iškėlimo teisme (2013-01-28) iki 2013 m. liepos 3 d. bei nuo priteistos sumos (125,16 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2013-01-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 372 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė ir priteisė valstybei iš atsakovo 16,58 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 26 d. atsakovas kreipėsi į ieškovą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo ir AB SEB banko elektroninės bankininkystės pagalba, sumokėdamas ieškovei 0,01 Lt mokestį, patvirtino savo tapatybę bei sutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo. 2012 m. rugsėjo 26 d. atsakovui buvo suteiktas 500 Lt kreditas, kurį atsakovas gražino 2012 m. spalio 31 d. Iš šalių 2012 m. lapkričio 4 d. susirašinėjimo teismas sprendė, kad atsakovas, telefonu išsiųsdamas SMS žinutę ieškovei kartu su jam suteiktu identifikacijos kodu, savo aktyviais veiksmais patvirtino, jog siekia gauti iš ieškovės 500 Lt kreditą, todėl nepagrįstais pripažino atsakovo teiginius, kad ieškovė 2012 m. lapkričio 5 d. vienašališkai pervedė pinigus į atsakovo sąskaitą. Iš rašytinių bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovas tiek 2012 m. rugsėjo 26 d., tiek 2012 m. lapkričio 5 d. jungėsi prie ieškovės sistemos ir neįrodė, jog kitas asmuo galėjo pasinaudoti atsakovo duomenimis. Teismas pažymėjo, jog 2012 m. lapkričio 5 d. suteiktą 500 Lt vartojimo kreditą atsakovas grąžino tik 2013 m. liepos 3 d., nors ieškinį ieškovė pareiškė dar 2013 m. sausio 28 d. Vadovaudamasis LR Vartojimo kredito įstatymo 10 straipsnio nuostatomis teismas sprendė, jog rašytinės formos nesilaikymas nedaro vartojimo kredito sutartį negaliojančia. Susipažinęs su teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjama ne viena byla dėl skolos išieškojimo iš atsakovo, todėl darė išvadą, jog atsakovas yra patyręs pinigų skolinimosi rinkos dalyvis. Paminėtų aplinkybių pagrindu teismas pripažino ieškovės ieškinį pagrįstu. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas dalį ieškovės reikalavimų įvykdė po ieškinio padavimo, teismas ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovo 46,83 Lt kredito mokesčio, 78,33 Lt palūkanų už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 500 Lt kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013-01-28) iki 2013 m. liepos 3 d., bei nuo priteistos sumos (125,16 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2013-01-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi kreditas buvo grąžintas po ieškinio padavimo, teismas priteisė ieškovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas – 372 Lt, iš kurių 72 Lt žyminio mokesčio ir 300 Lt teisinės pagalbos išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas E. R. Z. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą visoje apimtyje ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto nuomone, yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi skundžiamas sprendimas nebuvo paskelbtas viešai ir nėra tinkamai motyvuotas. Teismas teisiškai nemotyvavo sprendimo dalies, ar teisėtai ieškovė 2012 m. rugsėjo 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2064 bei 2012 m. lapkričio 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2125 atsakovui pervedė 500 Lt, kuriuose mokėjimo paskirtis nurodyta – „tvirtinu savo tapatybę ir sutikimą dėl duomenų tvarkymo...“, tačiau nieko nesakoma apie patį kreditą.
2. Apelianto teigimu, jis nepasirašė vartojimo kredito sutarties, ji neatitinka atsakovo valios, todėl teismas turėjo ex officio pripažinti tarp šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog atsakovas iš anksto neturėjo būti supažindintas su vartojimo kredito sutartimi Nr. 20932, jog tokioje sutartyje nebūtina nurodyti šalių rekvizitus, dėl ko vartojimo kredito sutartis neatitiko įstatymo taikomų reikalavimų ir yra fiktyvi.
4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi apeliantas nebuvo tinkamai išklausytas nei parengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje, nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu, iš posėdžių protokolų eliminuoti apelianto pasisakymai, teismas visapusiškai nenagrinėjo nurodytų apelianto aplinkybių, teisinių motyvų, taip pažeisdamas šalių pusiausvyros, teisinio tikrumo ir saugumo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir šalių lygiateisiškumo principus. Be to, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi pateiktomis SMS žinutėmis, kadangi jos yra neleistini rašytiniai įrodymai, nes apeliantas nebuvo jų pasirašęs.
5. Apelianto nuomone, teismas buvo šališkas, nes galimai egzistuoja kartelinis susitarimas tarp bylą nagrinėjusios teisėjos ir UAB „Sigirė“.
6. Apeliantas nurodo, jog 2013 m. liepos 3 d. pateikus jam priešieškinį, 2013 m. rugsėjo 24 d. bylos nagrinėjimo metu atsakovui buvo įteikta 2013 m. liepos 8 d. nutartis, kurioje numatytas 14 d. terminas nuo jos gavimo dienos priešieškinio trūkumams pašalinti. Apelianto teigimu, teismas neatidėdamas 14 dienų bylos nagrinėjimo iš esmės, kad apeliantas spėtų įvykdyti teismo valią, pažeidė apelianto procesines teises į teisingą, tinkamą teismo procesą ir neteisingai išsprendė bylą. Be to, teismas nemotyvavo, kodėl 2013 m. rugsėjo 24 d. atsakovo priešieškinis buvo atmestas teismo posėdžio salėje, tuo pažeisdamas atsakovo teisę būti išklausytam.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priteisti ieškovei iš atsakovo 300 Lt už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Ieškovės nuomone, teismas išsamiai įvertino visus surinktus ir bylai reikšmingus įrodymus, nustatė aplinkybes, leidžiančias teismui kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius santykius. Teismas neprivalo detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, kurie nesusiję su nagrinėjama byla ar neturi teisinės reikšmės bylai.
2. Ieškovės nuomone, niekuo nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas turėjo ex officio pripažinti tarp šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio), kadangi tiek 2012 m. rugsėjo 26 d., tiek 2012 m. lapkričio 5 d. atsakovas aktyviais veiksmais siekė gauti iš ieškovės 500 Lt kreditą. Todėl teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovė pervedė pinigus atsakovui vienašališkai ir prieš jo valią.
3. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentu, jog galimai egzistuoja kartelinis susitarimas tarp teisėjos ir UAB „Sigirė“. Teismo posėdžio metu atsakovas buvo paklaustas, ar sutinka su teismo sudėtimi, išaiškinta jam teisė pareikšti nušalinimą teismui. Atsakovas nušalinimo nepareiškė, todėl šis apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
4. Ieškovės nuomone, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovė nurodo, jog atsakovas, nesutikdamas su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nenurodo teismo padarytų teisės normų taikymo pažeidimų, o tik pateikia savo nuomonę dėl įrodymų turinio. Tačiau vien ta aplinkybė, kad teismas vertino įrodymus ieškovės naudai, neduoda pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
5. Nenustačius absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse, nėra pagrindo perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kaip to prašo apeliantas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
Atsakovas (apeliantas) prašė nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas nenurodė tokį prašymą pagrindžiančių motyvų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo
Pagal CK 6.886 straipsnio 1 dalyje pateiktą vartojimo kredito sutarties sampratą, vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su vartojimo kreditu susijusius santykius reglamentuoja šis kodeksas ir kiti įstatymai. Vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus reglamentuoja Vartojimo kredito įstatymas (toliau ir Įstatymas). Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vartojimo kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, jeigu vartojimo kredito davėjas įsitikina tokia vartojimo kredito gavėjo valia. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, jeigu su vartojimo kredito gavėju bendraujama telefonu ir jis pageidauja, kad vartojimo kreditas pagal sąskaitos kreditavimo sutartį būtų suteiktas nedelsiant, pagrindinių finansinės paslaugos ypatybių apibūdinimą sudaro informacija, nurodyta šio straipsnio 2 dalies 3, 5, 6 ir 8 punktuose, taip pat bendros vartojimo kredito kainos metinė norma kartu su pateikiamu jos apskaičiavimo pavyzdžiu ir nurodoma bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytų vartojimo kredito sutarčių finansinių paslaugų pagrindinių ypatybių apibūdinimas apima ir vartojimo kredito sutarties trukmės nurodymą. Be to, kai vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta vartojimo kredito gavėjo pageidavimu naudojant nuotolinio ryšio priemones, kuriomis informacijos, nurodytos šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, pateikti neįmanoma, įskaitant šio straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus, vartojimo kredito davėjas iš karto po vartojimo kredito sutarties sudarymo, vykdydamas savo įsipareigojimą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, suteikia informaciją apie vartojimo kredito sutartį pagal šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytus reikalavimus (Įstatymo 6 straipsnio 7 dalis).
Nagrinėjamo ginčo ypatumą lėmė tai, kad ieškovės (kredito davėjos) teigimu vartojimo kredito sutartis su atsakovu (kredito gavėju) buvo sudaryta nuotoliniu būdu, atsakovas įrodinėjo priešingai ir teigė, kad sutartis su juo iš viso nebuvo sudaryta, kadangi jis nebuvo išreiškęs valios dėl tokios sutarties sudarymo, jos nepasirašė, grąžino kredito davėjui be teisinio pagrindo suteiktą kreditą.
Su tokiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dar 2012 m. rugsėjo 26 d., ieškovei suteikiant atsakovui pirmąją paskolą (vartojimo kreditą) nuotoliniu būdu, kredito suteikimą nurodomu būdu lėmė atsakovo veiksmai, iš kurių matyti, kad kredito gavėjas sumokėjo vienkartinį registracijos mokestį ir davė sutikimą tvarkyti jo duomenis elektroniniais kanalais pagal ieškovės suteiktą asmens identifikavimo kodą. Ieškovės pateikti duomenys (gautų ir siųstų SMS žurnalo išrašai) leidžia daryti išvadą, kad analogišku būdu, tokiomis pačiomis sąlygomis buvo sudaryta ir antroji (ginčijama) 2012 m. lapkričio 5 d. kredito sutartis, pagal kurią atsakovui vieno mėnesio terminui buvo suteiktas 500 Lt dydžio kreditas (t. 1, b. l. 111, 112-115). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis atsakovas šių duomenų nepaneigė, pinigų gavimo faktą pripažino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalys sudarė vartojimo kredito sutartį elektroninio ryšio priemonėmis nuotoliniu būdu (Vartojimo kredito sutarties 4 skyrius, t. 1, b. l. 37-38; CPK 185 straipsnis). Teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad sutarties nepasirašymas ir pinigų grąžinimas patvirtina faktą, jog tokia sutartis nebuvo sudaryta. Kaip jau minėta, Vartojimo kredito sutarties sudarymą nuotoliniu būdu, taigi ir jos pasirašymą, reglamentuoja Įstatymas. Nors, pasak apelianto, vartojimo kreditas jam buvo suteiktas be teisėto pagrindo, tačiau apeliantas apie be pagrindo gautus pinigus ieškovės neinformavo, suteikto kredito neatsisakė ir įstatymo nustatytu terminu jo negrąžino (Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 punktas), į daugkartinius ieškovės priminimus grąžinti skolą nereagavo ir savo prievolę iš dalies įvykdė tik 2012 m. liepos 3 d., kai dėl paskolos grąžinimo ieškovė jau buvo padavusi pareiškimą teismui (t. 1, b. l. 3, 126). Todėl nėra pagrindo išvadai, kad kreditas atsakovui buvo suteiktas per klaidą ir prieš jo valią. Aptartų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad nuotoliniu būdu sudarytos sutarties pagrindu susiklostė tarp šalių paskoliniai vartojimo santykiai. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, todėl pripažinti tokią sutartį niekine nėra teisinio pagrindo. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Atsakovui grąžinus pagrindinę skolos dalį gera valia, teismas pagrįstai sprendė, kad jam tenka pereiga sumokėti 46,83 Lt dydžio palūkanas (kredito mokestį) už naudojimąsi suteiktomis Kredito lėšomis nuo šių lėšų išmokėjimo iki sutartyje numatytos jų grąžinimo dienos ir 78,33 Lt dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas už naudojimąsi ieškovės lėšomis nuo pavėluoto mokėjimo pirmosios dienos iki ieškinio padavimo (Sutarties specialiųjų sąlygų 1 dalis, CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Atsakovui praleidus prievolės įvykdymo terminą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir priteisė iš atsakovo 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
Dėl proceso teisės normų pažeidimo
Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai, neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių nusprendė, kad atsakovas sudarė Vartojimo kredito sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo esmę, bylos duomenis, skundžiamo procesinio sprendimo turinį bei šių apelianto teiginių deklaratyvų pobūdį, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo nurodytus apeliacinio skundo teiginius pripažinti pagrįstais.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs teismas (teisėjas) buvo šališkas. Pažymėtina, kad teismo (teisėjo) nušalinimo tvarka reglamentuota įstatymu (CPK VI skyrius). Pagal CPK 64 straipsnį teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalintas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Teismo posėdžių metu atsakovas nušalinimų teisėjai nereiškė, bylos duomenimis nenustatyti pagrindai teisėjai pačiai nusišalinti (CPK 65 straipsnis), apelianto argumentai grindžiami prielaidomis, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
Teisiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad posėdžio protokolas skiriasi nuo posėdžio garso įrašų, kadangi įstatymas nenumato reikalavimo teismo posėdžio protokole pažodžiui atkartoti visus dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus (CPK 169 straipsnio 2 dalies 9 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismo sprendimas nebuvo paskelbtas viešai, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Visų pirma, apelianto nurodoma aplinkybė nepatenka į absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų reguliavimo sritį (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Antra, iš 2013 m. spalio 14 d. nutarties matyti, kad apeliantui apie naują sprendimo priėmimo laiką, kuris pasikeitė dėl teisėjos ligos, buvo pranešta (t. 1, b. l. 161, 169), apeliantas teismo sprendimą gavo ir laiku pasinaudojo teise į apeliaciją, todėl konstatuoti jo teisių pažeidimą nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti apelianto priešieškinį. Bylos duomenimis, atsakovas prieš 2013 m. liepos 3 d. parengiamąjį teismo posėdį pateikė priešieškinį. Priešieškinio priėmimo klausimas buvo spręstas 2013 m. liepos 8 d. nutartimi, t. y. po parengiamojo teismo posėdžio, kurio metu nutarta bylą nagrinėti iš esmės 2013 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje, ir nurodžius priešieškinio trūkumus nustatytas 14 dienų terminas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos trūkumams pašalinti (t. 1, b. l. 124-133, 137-138). Teismo nutartis atsakovui nebuvo įteikta ir nustatytu terminu priešieškinio trūkumai nebuvo pašalinti. Prieš 2013 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdį atsakovas pateikė dar vieną priešieškinį, kurį teismas protokoline nutartimi atsisakė priimti motyvuodamas tuo, kad su tuo nesutinka kita proceso šalis, o pavėluotas priešieškinio pateikimas užvilkintų bylos nagrinėjimą (t. 1, b. l. 150-152, 135-136). Taigi teismas, neišsprendęs įstatymo nustatyta tvarka atsakovo pirmojo priešieškinio priėmimo klausimo ir atsisakydamas priimti antrąjį atsakovo priešieškinį, netinkamai taikė ir aiškino CPK 143 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tačiau šis procesinis pažeidimas nesudaro savarankiško pagrindo panaikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis). Pažymėtina, kad atsikirsdamas į ieškinį atsakovas turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą, t. y. teikti byloje atsiliepimą į ieškinį ir jame nurodyti faktines nesutikimo su ieškiniu aplinkybes bei teisinius pagrindus, ar teikti byloje savarankišką priešieškinį (CPK 13, 110, 111, 142, 143 straipsniai). Priešieškinėje atsakovas iš esmės nurodė tapačius motyvus ir pagrindą, kuriuo prašė pripažinti Vartojimo sutarties sąlygas niekinėmis ir negaliojančiomis, kaip ir savo atsiliepimuose į ieškinį (t. 1, b. l. 90-94, 147,150-152). Pažymėtina, kad nustatęs niekinio sandorio faktą, jo teisines pasekmes teismas konstatuoja savo iniciatyva (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), taigi reikšti priešieškinį dėl niekinio sandorio nuginčijimo nebūtina ir pakanka tokio sandorio aplinkybes nurodyti savo procesiniuose dokumentuose. Byloje konstatavus ieškovės reikalavimų pagrįstumą ir nenustačius sandorio negaliojimo pagrindų, naikinti teismo sprendimą nurodytu apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo.
Kiti apeliacinio argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ieškovė patyrė 300 Lt atstovavimo išlaidų, kurias prašo priteisti iš atsakovo. Prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų už tokio procesinio dokumento surašymą dydžiui. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš atsakovo (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti ieškovei UAB „Sigirė“ (į. k. 133960254) iš atsakovo E. R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Lt (tris šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.