- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-10
- Bylos Nr.
- ATP-50-366/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-00250-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Pažeidėjas
- E. P. Gynėjui
- Nukentėjusysis
- F. I.
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui E. P.
Institucijos, surašiusios Administracinio teisės pažeidimo protokolą, LR valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus atstovėms A. G., S. P.,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutarimo, E. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2011 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus (toliau inspekcija) vyriausioji darbo inspektorė surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą E. P. už tai, kad jis, būdamas E. P. įmonės savininkas, būdamas darbuotojų atžvilgiu darbdavio atstovas, vykdantis darbdavio funkcijas, neužtikrino, kad F. I. būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą darbo sutarties egzempliorių, išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 99 str. 2 d. ir 3 d., 98 str. 1 d. 1 p. reikalavimus ir šiais savo veiksmais padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apylinkės teismas 2011 m. balandžio 4 d. nutarimu E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalį nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.
Teismas motyvavo tuo, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog 2010-12-30 patikrinimo metu E. P. įmonės teritorijoje rastas F. I. įmonėje dirbo darbą ir, kad tarp šio asmens ir įmonės savininko E. P. buvo susiklostę santykiai, turintys visus DK 93 straipsnyje numatytus darbo sutarties požymius, t.y. nėra įrodymų apie tai, kad šis asmuo, susitaręs su E. P. nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2010 m. gruodžio 30 d. dirbo kiemsargiu, paklusdamas įmonėje nustatytai tvarkai, o E. P. kaip įmonės vadovas buvo įsipareigojęs suteikti tokį darbą, mokėti už jį darbo užmokestį. Iš F. I. paaiškinimo, jog jis šėrė šunį, nes tikėjosi, jog šeimininkas su juo atsiskaitys, kasė sniegą, kad galėtų praeiti, pats sau nusistatė darbo laiką, teismas padarė išvadą, kad šiuos darbus F. I. atliko savo iniciatyva, o ne vykdydamas susitarimo su darbdaviu sąlygas. Jo nurodytas aplinkybes, kad savininkas yra davęs 1000 Lt, 2010 m. rugpjūčio mėnesyje -300 Lt, teismas nelaikė įrodymu patvirtinančiu darbo užmokesčio išmokėjimu už kiemsargio darbą.
Liudytojų V. Č., A. Š., A. I. parodymus, kad F. I. dirbo sargu, teismas vertino kritiškai, nes apie darbo sutarties sudarymą, jiems iš viso nebuvo žinoma. Už liudytoją A. Š. paaiškinimą Darbo inspekcijai parašė draugas, o jis tik pasirašė. Liudytojas V. B., žinojo tik F. vardą ir matydavo jį šalia savo darbo, ateinantį vandens. Jis paaiškinimo pats nerašė, paprašytas ant jo tik padėjo savo parašą. Šių liudytojų parodymus įvertino kaip nenuoseklius ir prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams.
Šalies argumentai
Teismas atkreipė dėmesį, kad F. I. į Instituciją pareiškimu dėl nesumokėto atlyginimo (b. l. 10), kuriame nurodė, kad E. P. įmonėje sargu nelegaliai dirbo nuo 1999 metų iki 2009 m. liepos mėnesio kuomet nustojo mokėti atlyginimą, kreipėsi tik 2010 m. gruodžio 29 d. Iš to daro išvadą, kad tokiu būdu jis yra suinteresuotas, kad E. P. nepagrįstai būtų nubaustas už nelegalų darbą, kadangi asmens delsimas, nesikreipimas į teisėsaugos institucijas kelią abejonių dėl nelegalaus darbo fakto egzistavimo.
Teismas, konstatavo, kad byloje nėra neabejotinų, nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad E. P. leido savo įmonėje dirbti F. I., nesudarius su juo darbo sutarties. Nurodo, jog institucija teismui nepateikė įrodymų, pašalinančių byloje esančius neaiškumus ir abejones, todėl jie yra vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo E. P. naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu inspekcija nesutinka su apylinkės teismo nutarimu ir teigia, jog šiuo konkrečiu atveju buvo DK 93 str. nustatyti darbo sutarties požymiai. Mano, kad E. P. teiginio, jog paskutiniu metu neliepė F. I. dirbti, turėtų būti vertinami kritiškai, nes nesudarius darbo sutarties raštu, neaišku kada ji nutraukiama. Tai, kad darbo sutartis nutrūko 2009 metai paneigia tai, jog iš F. I. nebuvo paimtas net raktas nuo teritorijos vartų. Nepaneigtas F. I. teiginys, kad jam ir po 2009 metų buvo mokami pinigai ir paskutinį kartą 2010 m. rugpjūčio mėnesį. Neįtikinamas E. P. ir liudytojo R. P. aiškinimas, kad šunį, saugantį teritoriją, jie šerdavo tik du kartus per savaitę. Liudytojai V. Č., A. Š., A. I. savo parodymuose patvirtino, kad matydavo F. I. ateinantį Į E. P. įmonės teritoriją. Tai taip pat patvirtina, jog jis dirbo. Be to iš paties E. P. parodymų matyti, jog nelegalus darbas jo įmonėje buvo toleruojamas ir netgi tapęs norma. Todėl prašo nutarimą panaikinti iš grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Teismo posėdžio metu institucijos, surašiusios Administracinio teisės pažeidimo protokolą, atstovės ir F. I. prašė skundą tenkinti. E. P. ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Pirmos instancijos teismas nepagrįstai liudytojų V. Č., A. Š. ir A. I. parodymus vertino kritiškai. Vienas iš jų parodymų vertinimo kritiškai argumentų, kad jiems iš viso nebuvo žinoma apie darbo sutarties sudarymą. Tačiau šie liudytojai ir neturėjo duoti parodymų apie darbo sutartie buvimą ar nebuvimą. Jų parodymai vertinami tik tiek, kiek jie patvirtina ar paneigia, jog F. I. aplamai dirbo E. P. įmonėje. Tai, kad A. Š. paaiškinimą surašė ne savo ranka irgi nėra pagrindas abejoti jo parodymais. Jis tą paaiškinimą patvirtino savo parašu, be to savo parodymus patvirtino ir apklausiamas teisme. Tai, kad V. B. nežinojo F. I. pavardės irgi nėra pagrindas jo parodymus vertinti kritiškai, kadangi jis teisme atpažino ir patvirtino, jog F. I. yra tas asmuo, kuris ateidavo (tame tarpe ir 2010 metų vasarą) į E. P. įmonės teritoriją, ją tvarkydavo, šerdavo šunis. Visų šių liudytojų parodymų negalima laikyti prieštaringais ar nenuosekliais. Priešingai, jie yra pakankamai nuoseklūs ir vieni kitus papildantys. Be šių liudytojų tai, jog F. I. dirbo E. P. įmonėje ir 2010 metai patvirtino ir A. I..
Nepagrįstai pirmos instancijos teismas, tą faktą, jog F. I. į darbo inspekcija kreipėsi tik 2010 metų pabaigoje įvertino kaip abejonę, jog nelegalus darbas iš viso buvo. Toks F. I. elgesys yra suprantamas ir motyvuotas. Kol jis tikėjosi geruoju atgauti darbo užmokestį už atliktą darbą, jis niekur nesikreipė.
Tokiu būdu pirmos instancijos teismas suteikė per didelį prioritetą administracinės atsakomybėn traukiamo asmens parodymams ir abejotinais motyvais atmetė F. I. bei kitų aukščiau išvardintų liudytojų parodymus. Tai sutrukdė teismui priimti objektyvų ir nešališką sprendimą šioje byloje.
Teismas sutinka ir su kitais apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, dėl ko abejojama E. P. parodymų patikimumu. E. P. nei pirmos instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme negalėjo paaiškinti, kodėl iš F. I. nepaėmė raktų nuo įmonės teritorijos, jei jau darbo santykiai buvo pasibaigę. Jis tik aiškina, kad esant reikalui pakeistų vartų spyną. Iš šio paaiškinimo darytina logiška išvada, kad jei tai nebuvo padaryta, tai tokio būtinumo nebuvo, t.y. jam reikėjo, kad F. I. galėtų patekti į teritoriją.
Abejonių kelia ir E. P. aiškinimas, kad teritoriją saugantį šunį jis, arba jo darbuotojas pašeria du kartus per savaitę. Žiemos metu gerti jam neduoda, o vasaros metu vandens įpila irgi du kartus per savaitę. Žinant šunų elgesio ypatumus kelia abejonių ar toks šėrimas ir girdymas yra pakankamas. Jei taip būtų elgiamasi su šunimi, kiltų pagrįstas klausimas ar E. P. veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 90 str. sudėties.
Todėl nutarimas šioje administracinėje byloje naikintinas ir byla gražintina nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalį nutraukimo, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.
Nutartis neskundžiama.