Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Lino Šiukštos,

gynėjams advokatams Daivai Balčiūnienei, Andriui Neverai, Silvai Balčiūnienei, Romaldui Briliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. R., S. J. ir nuteistojo M. Š. gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalyje ir 233 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalinio sudėjimo būdu subendrintos su Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė M. R. paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

M. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

S. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų M. R., M. Š. ir S. J. solidariai priteista: nukentėjusiojo V. J. naudai 23 594,94 Lt (6 833,57 Eur) turtinei ir 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinei žalai atlyginti bei 1 800 Lt (521,32 Eur) atstovavimo išlaidų; Šiaulių teritorinės ligonių kasos naudai – 7 000,95 Lt (2 027,62 Eur) gydymo išlaidų atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat yra nuteistas Ž. Ž., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nėra paduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R., S. J. ir M. Š. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, neturėdami teisėto pagrindo, 2010 m. vasario 18 d., laikotarpiu nuo 12.23 val. iki 12.36 val., garaže, esančiame Šiaulių m., (duomenys neskelbtini), panaudodami psichinį ir fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. J., M. Š. pasakius, kad V. J. dabar turės jiems automobilius remontuoti veltui, po to, V. J. atsisakius nemokamai jiems teikti automobilių remonto paslaugas, M. Š. pasakė, kad privers, ir, paėmęs nuo darbastalio vairo kolonėlės veleną, pradėjo juo daužyti V. J., po to V. J. nuo smūgių nuvirtus ant žemės, M. Š. toliau gulintį V. J. daužė metaliniu vairo kolonėlės velenu, o M. R. su S. J., sakydami, kad jis turi veltui remontuoti automobilius, spardė V. J. kojomis bei smūgiavo kumščiais į įvairias kūno vietas ir tokiais bendrais tyčiniais veiksmais, ne mažiau kaip 19 trauminių poveikių, V. J. padarė kairio alkūnkaulio lūžį, kairės krūtinės ląstos pusės 10 ir 11 šonkaulių lūžius, kairio peties sąnario sumušimą, dėl to išsivystė neryški šio sąnario srities kontraktūra, poodines kraujosruvas abiejuose skruostuose, nosies nugarėlėje, kairės ausies kaušelyje, kairiame smilkinyje, kairėje kaklo pusėje, kairiame ir dešiniame petyje, kairėje nugaros pusėje, abiejose juosmens pusėse, dešiniame žaste ir alkūnėje, dešiniame sėdmenyje, dešinėje šlaunyje, dešinėje pėdoje ir čiurnoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, M. R. nesumokėjęs už suteiktas remonto paslaugas, sėdo už suremontuoto visureigio „Mercedes Benz ML270“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairo ir išvažiavo iš garažo.

M. R. taip pat nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 7 d., laikotarpiu nuo 21.40 val. iki 22.26 val., garaže, esančiame Šiaulių m., (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį V. J., sakydamas, kad nepadarytų klaidos, nes turi gražų vaiką ir žmoną, siekė paveikti V. J., kad šis baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-00271-10 duotų melagingus parodymus apie tai, kad 2010 m. vasario 18 d. M. R. nesumušė V. J. ir kad V. J. įtariamojo atpažinimo metu neatpažintų M. R..

Gynėja pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad nuteistųjų elgesys bei pasekmės kilo spontaniškai. Tiek nukentėjusysis, tiek ir nuteistieji įvykusį konfliktą apibūdina savaip, tačiau iš įrodymų visumos ir tarp šalių susiklosčiusių santykių matyti, kad tarp užsakovo M. R. ir rangovo V. J. toliau vystėsi rangos teisiniai santykiai (CK 6.662, 6.665 straipsniai). Gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad jos ginamasis M. Š. nebuvo tiesiogiai suinteresuota šios sutarties šalis. Jis atvyko M. R. pakviestas kaip asmuo, turintis šiek tiek specialių žinių apie automobilių remontą (turi autoelektriko specialybę) ir galintis padėti įvertinti, ar automobilis suremontuotas tinkamai.

Gynėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino nuteistųjų reikalavimo dėl nekokybiško automobilio remonto ir galimo broko pagrįstumo, detaliau nesiaiškino spontaniškai kilusio konflikto priežasties, nebuvo tirta ir vertinta atliktų remonto darbų kokybė ir reali jų kaina, nebuvo išsiaiškinta, ar tai ką teismo posėdžio metu atkakliai teigė nuteistieji, yra tiesa. Neatkreiptas teismo dėmesys į M. Š. elgesį, užfiksuotą 2011 m. vasario 24 d. teismo posėdžio protokole, kai ikiteisminio tyrimo teisėja apklausė nukentėjusįjį V. J.. Šioje apklausoje M. Š., neturėdamas gynėjo, nukentėjusiajam sakant netiesą šokinėjo iš vietos ir bandė prieštarauti. Tačiau teismui įtarimo dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo ir suinteresuotumo šios bylos baigtimi nekilo. Gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui V. J. duoti parodymai gerokai skiriasi nuo ankstesnių jo parodymų, atsirado naujos detalės, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė.

Gynėja taip pat nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje nėra aiškiai motyvuota, kodėl M. Š. inkriminuotas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – fizinio smurto panaudojimas. Remdamasi nukentėjusiojo parodymais gynėja daro išvadą, kad M. Š. smurtas buvo panaudotas kaip priemonė priversti nukentėjusįjį atlikti tam tikrus turtinio pobūdžio veiksmus, o ne jam atkeršyti ar nuo jo gintis, todėl M. Š. baudžiamajai atsakomybei pagal BK 181 straipsnio 2 dalį kilti nėra pagrindo. Be to, gynėja pažymi, kad jos ginamasis ir S. J. tvirtino, kad pirmas puolė V. J.. Ši aplinkybė parodo, kad smurtas nebuvo naudotas kaip nukentėjusiojo įbauginimo forma. Išdėstytų aplinkybių kontekste gynėja tvirtina, kad teismas neįrodė nusikaltimo objektyviąją pusę sudarančių aplinkybių. Byloje taip pat netirta ir neįrodyta M. Š. kaltė prievartaujant turtą. Gynėja tvirtina, kad šioje byloje surinkti įrodymai liudija apie tai, kad jos ginamasis M. Š. nesuvokė savo reikalavimo neteisėtumo, kadangi jis nieko nereikalavo, o tik paminėjo, kad brokas taisomas už dyką. Be to, M. Š. nesiekė sužaloti nukentėjusiojo sveikatos, nenumatė iš anksto tokių pasekmių ir jų nenorėjo, tačiau užpuolus V. J. metaliniu strypu, jis gynėsi. Atkreipia dėmesį į tai, kad M. Š. sveikata taip pat buvo nežymiai sutrikdyta. Šią aplinkybę patvirtina byloje esanti specialisto išvada.

Gynėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad M. Š. iš dalies pripažino savo kaltę dėl to, jog nukentėjusiajam sudavė smūgius ir galimai sutrikdė jo sveikatą, nepasitvirtinus jo kaltei padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, turėjo teisę spręsti dėl jo veikos tinkamo kvalifikavimo, galimai dėl jo atsakomybės pagal BK 138 straipsnį dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, kartu sprendžiant, ar iš byloje surinktų įrodymų galima teigti, kad buvo M. Š., atsakomybę šalinančios aplinkybės, šiuo atveju – būtinoji gintis.

Atsikirtimais į apeliacinius skundus nukentėjusysis V. J. prašo juos atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. nuosprendį palikti nepakeistą bei iš nuteistųjų M. Š. ir S. J. priteisti po 300 litų (86,89 Eur), o iš nuteistojo M. R. – 400 Lt (115,85 Eur) išlaidų advokato paslaugoms už atsikirtimo surašymą apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų M. R., S. J., nuteistojo M. Š. gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės apeliaciniai skundai atmetami. Tačiau skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 ir 4 punktų pagrindais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, kadangi skundžiamame nuosprendyje nebuvo įskaitytas į M. R. paskirtos bausmės laiką ankstesniu nuosprendžiu atliktos bausmės laikas, taip pat netinkamai išspręstas klausimas dėl nukentėjusiojo V. J. išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo.

Byloje apeliaciniai skundai paduoti dėl M. R., M. Š. ir S. J. pripažinimo kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, paskirtų bausmių ir nukentėjusiajam V. J. priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinių skundų dėl Ž. Ž. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį nėra gauta, šioje baudžiamosios bylos dalyje nenustatyta esminių BPK pažeidimų, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino Ž. Ž. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, baudžiamoji byla patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliaciniuose skunduose prašant nuteistuosius M. R., M. Š. ir S. J. išteisinti dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir to pasėkoje skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, neatitinkančiomis faktinių bylos aplinkybių.

Įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos ir motyvuotos.

BK 181 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyti nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai: turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę, sunaikinant ar sugadinant asmens turtą arba kitokiu būdu padarant jam didelės turtinės žalos.

Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Todėl nuteistųjų kaltės dėl turto prievartavimo nepaneigia tai, kad po įvykio nei vienas iš nuteistųjų nevežė nukentėjusiajam V. J. nemokamai remontuoti savo automobilių.

M. R., M. Š. ir S. J. pripažinti kaltais dėl turto prievartavimo panaudojant psichinį ir fizinį smurtą prieš V. J., verčiant pastarąjį nemokamai remontuoti nuteistųjų automobilius.

M. R., M. Š. ir S. J. savo kaltės nepripažino, teisminio nagrinėjimo metu nuteistieji parodė, kad atvykus pasiimti iš vakaro M. R. palikto remontuoti automobilio, besiderant dėl darbų kainos, supykęs V. J. griebė vamzdį ir puolė M. Š., M. R. neva atėmęs iš V. J. vamzdį ir toliau V. J. su M. Š. susikibę grūmėsi, besigrumdami trenkėsi į darbastalį, nukrito ant grindų, nei vienas iš nuteistųjų smūgių V. J. nesudavė, taip pat neprašė nemokamai remontuoti automobilių.

Nors pirmosios instancijos teisme apklausiami nuteistieji pateikė tą pačią įvykių versiją, tačiau ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims – nukentėjusiojo V. J. parodymams, specialisto išvadoms dėl V. J. padarytų sužalojimų bei neatitinka ikiteisminio tyrimo metu duotų M. R., M. Š. ir S. J. parodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų teisiamajame posėdyje duotais parodymais.

Siekiant patikrinti nuteistųjų parodymų teisingumą teisminio nagrinėjimo metu buvo pagarsinti nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas M. R. parodė, kad pas V. J. atsiimti automobilio jį nuvežė pažįstamas, į garažą nuėjo jis vienas, tuo metu pas V. J. dar buvo trys vyriškiai, jam būnant garaže jokių konfliktų nebuvo, pasiėmęs automobilį jis išvažiavo. Tuo tarpu M. Š. ir S. J. parodė, kad pas V. J. atvažiavo dviese pasiklausti dėl automobilio remonto, bekalbant V. J. strypu bandė suduoti M. Š., jie susigrūmė, besigrumdami nukrito ant grindų, po grumtynių V. J. nesakė, kad yra sužalotas. Taigi, nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų duoti parodymai iš esmės nesutampa su jų teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, nuteistieji negalėjo logiškai paaiškinti parodymų pakeitimo priežasties.

Nuteistųjų sukurtą gynybinę versiją, jog jie nemušė V. J., neva jis galėjo susižaloti grumtynių metu su M. Š. atsitrenkęs į darbastalį ir po to nugriuvęs ant grindų, paneigia specialisto išvados, kuriose konstatuota, jog V. J. nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau 19 trauminių poveikių, sužalojimų visuma ir pobūdis griuvimui nebūdinga, o dėl vienmomentinio griuvimo tiek ir tokių sužalojimų atsirasti negalėjo (t. 1, b.l. 98-99, 104-107, 119-126). Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti specialisto išvados teisingumu. Be to, specialisto išvadose konstatuota, jog V. J. padaryti sužalojimai atitinka nustatytas įvykio aplinkybes.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su nuteistųjų ir jų gynėjų keliamomis abejonėmis dėl nukentėjusiojo V. J. parodymų patikimumo ir teisingumo. Nuteistųjų ir jų gynėjų teiginiai yra deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų išankstinį V. J. nusistatymą prieš nuteistuosius, suinteresuotumą sąmoningai duoti nepalankius jiems parodymus. Apeliaciniuose skunduose minimas V. J. teistumas savaime nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. V. J. ikiteisminio tyrimo metu atpažino nuteistuosius parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu. V. J. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs. Tiek pareiškime, tiek pirmosios apklausos metu duodamas parodymus V. J. nors ir glaustai, bet atskleidė esmines įvykio aplinkybes, t. y. kad jį sumušė trys jaunuoliai, atvykę atsiimti suremontuoto automobilio, vienas iš jų mušė metaliniu strypu, o kiti du smūgiavo kumščiais ir spardė kojomis, jaunuoliai reikalavo jiems remontuoti automobilius neatlygintinai. Vėlesnių apklausų metu V. J. plačiau paaiškino įvykio aplinkybes, nurodė kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus, bet tai nelaikytina parodymų nenuoseklumu, tuo labiau kad V. J. pareiškimą surašė ir pirmą kartą buvo apklaustas dar besigydydamas ligoninėje, todėl dėl objektyvių aplinkybių negalėjo duoti išsamių parodymų. Savo parodymus V. J. patvirtino pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei jų nekeitė apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. V. J. neigė pirmas puolęs M. Š. su metaliniu strypu, remiantis V. J. parodymais nustatyta, kad M. R., M. Š. ir S. J. atvykus į V. J. garažą, M. Š. pirmasis pareikalavo remontuoti automobilius neatlygintinai, nuteistieji savo reikalavimui pagrįsti naudojo psichinę ir fizinė prievartą – apžiūrinėdami garažą teigė, jog V. J. gerai įsikūręs, save įvardijo Šiaulių „bachūrais“, dėl ko V. J. gali nemokai jiems remontuoti automobilius, šių aplinkybių visuma vertinama tyčiniu bauginančiu poveikiu V. J. psichikai, V. J. nesutikus su nuteistųjų reikalavimu, M. Š. puolė daužyti V. J. su metaliniu vairo kolonėlės velenu, o S. J. ir M. Š. smūgiavo kumščiais ir spardė kojomis, tuo pačiu metu pakartotinai reikalaudami neatlygintinai remontuoti automobilius.

Nors V. J. parodė, kad prieš jį buvo smurtaujama apie pusę valandos, bet iš byloje ištirto vaizdo įrašo matyti, jog nuo nuteistųjų įėjimo į V. J. garažą iki išėjimo praėjo 13 minučių. Akivaizdu, kad stresinėje situacijoje V. J. buvo sunku teisingai įvertinti, kiek truko smurtinio pobūdžio veiksmai prieš jį. Teisėjų kolegijos vertinimu, 13 minučių laikotarpis yra pakankamas byloje nustatytoms aplinkybėms – parodyti M. R. suremontuotą automobilį, uždėti automobilio apsaugą bei būti sumuštam nuteistųjų.

Nukentėjusysis V. J. taip pat paneigė nuteistųjų parodymus, jog atvykus atsiimti M. R. automobilio V. J. buvo ne verčiamas nemokamai remontuoti automobilius, o buvo deramasi dėl M. R. automobilio remonto kainos. M. Š. parodė, kad M. R. jį pasiėmė kartu, nes jis neva nusimano apie automobilius ir turėjo įvertinti automobilio remontą, tačiau V. J. parodė, kad prie automobilio buvo priėjęs tik M. R., o M. Š. net neapžiūrėjęs automobilio pareikalavo neatlygintinai remontuoti automobilius. Nors V. J. ir anksčiau buvo remontavęs M. R. automobilį, tačiau vien dėl to nuteistųjų reikalavimas neatlygintinai jiems remontuoti automobilius nelaikytinas teisėtu iš rangos teisinių santykių kylančiu reikalavimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad esminis požymis, skiriantis turto prievartavimą nuo savivaldžiavimo, yra tas, jog turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, tuo tarpu savivaldžiavimo atveju kaltininkas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę. Todėl pripažinus, jog nuteistieji neturėjo teisės reikalauti nemokamo automobilių remonto, nėra teisinio pagrindo nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnį kaip savavaldžiavimą.

Turto prievartavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, ir nori taip veikti. Apie kaltininkų tyčios turinį sprendžiama ne vien vadovaujantis kaltininkų parodymais dėl veikos aplinkybių, bet atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. R., M. Š. ir S. J., atvykę pas V. J. į garažą, reikalavo neatlygintinai remontuoti jų automobilius, būdami sąmoningi ir pakankamai subrendę nuteistieji suvokė, kad jų reikalavimas yra neteisėtas, nes nei vienas iš jų neturėjo teisinio pagrindo tokio pobūdžio reikalavimui. Nuteistųjų veiksmai, kai savo neteisėtą reikalavimą jie grindė psichine ir fizine prievarta, patvirtina jų norą veikti neteisėtai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius veikus tiesiogine tyčia.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius turtą prievartavus bendrininkų grupe. Bendrininkavimu pripažįstamas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje numatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Nepaisant to, kad byloje nėra duomenų apie išankstinį nuteistųjų susitarimą prievartauti turtą iš V. J., bet iš nuteistųjų veiksmų matyti, jog jie veikė bendrai, visi kartu atliko nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, suprato vienas kito neteisėtus veiksmus, jiems pritarė ir juos papildė siekdami to paties tikslo – neteisėto reikalavimo neatlygintinai remontuoti automobilius patenkinimo. Taigi, nagrinėjamoje byloje nuteistųjų susitarimas veikti bendrai pasireiškė konkliudentiniais veiksmais.

M. R. nepripažįsta savo kaltės ir dėl neteisėto poveikio nukentėjusiajam V. J.. Apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje pagrįsti tuo, jog neva 2010 m. balandžio 7 d. M. R. į garažą pas V. J. atvyko pastarojo iniciatyva, V. J. kvietimą susitikti M. R. neva perdavęs L. S.. M. R. neigia grasinęs V. J., prašęs šio neatpažinti jo, duoti melagingus parodymus. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, byloje nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. J. parodymais, kad 2010 m. balandžio 7 d. vakare būnant garaže su šeima, į garažą atvažiavo M. R. ir užuominomis nepadaryti klaidos, nes turi grąžų vaiką ir žmoną, siekė paveikti V. J. neatpažinti jo asmens parodymo atpažinti metu ir duoti melagingus parodymus dėl 2010 m. vasario 18 d. įvykių V. J. garaže. Pažymėtina, kad neteisėtą M. R. poveikį nukentėjusiajam V. J. patvirtino ir pastarojo sutuoktinė V. J., girdėjusi dviprasmiškas M. R. užuominas apie gražią šeimą. M. R. paaiškinimai apie jo atžvilgiu tariamai surengtą V. J. provokaciją yra nepagrįsti. V. J. kategoriškai paneigė prašęs L. S. perduoti kvietimą M. R. susitikti. Teisminio nagrinėjimo metu L. S. nebuvo apklaustas, ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas L. S. buvo apklaustas tik apie aplinkybes dėl Ž. Ž., bet ne dėl M. R. neteisėto poveikio nukentėjusiajam V. J.. Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu padedant policijos pareigūnams ne kartą buvo bandoma nustatyti liudytojo L. S. buvimo vietą, įteikti jam šaukimą į teismo posėdį, tačiau to padaryti nepavyko, nes pagal bylos duomenis L. S. su šeima yra išvykęs iš Lietuvos. Byloje yra paštu iš Jungtinės Karalystės siųstas L. S. prašymas vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, ant voko atgalinis adresas nėra nurodytas. Taigi, bylos nagrinėjimo metu buvo išnaudotos visos įmanomos priemonės iškviesti į apklausą L. S., todėl nesant objektyvios galimybės jį apklausti nelaikytina, jog dėl to buvo reikšmingai apribota nuteistojo M. R. teisė į gynybą. Kita vertus, byloje yra pakankamai kitų duomenų, leidžiančių spręsti dėl M. R. kaltės. BK 233 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Būdamas pakankamai sąmoningas M. R. neabejotinai suvokė, kad reikalavimas jo neatpažinti ir duoti melagingus parodymus, yra neteisėtas, nepaisant to nuteistasis vis tiek elgėsi neteisėtai ir siekė paveikti V. J.. Tai, jog kitą dieną nebuvo organizuojama V. J. apklausa ar M. R. atpažinimas arba kad V. J. jau buvo davęs parodymus ir atpažinęs M. R., bet M. R. to nežinojo, nepanaikina M. R. atsakomybės dėl neteisėtų veiksmų, kadangi BK 233 straipsnyje numatytos veikos sudėtis yra formali, t. y. atsakomybei kilti užtenka neteisėtų veiksmų atlikimo ir nėra būtina, kad nuteistojo siekis būtų įgyvendintas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu M. R., M. Š. ir S. J. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 181 straipsnio 2 dalį dėl turto prievartavimo iš V. J., o M. R. dar ir pagal BK 233 straipsnio 3 dalį dėl neteisėto poveikio nukentėjusiajam V. J..

Tiek nuteistieji, tiek jų gynėjai buvo pareiškę prašymus ištirti nuteistuosius ir nukentėjusįjį V. J. poligrafu. Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad poligrafu tiriami tie asmenys, kurių tarnyba susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. BPK nėra įteisintas tyrimas poligrafu, o Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas nesiejamas su baudžiamuoju procesu. Todėl netenkinus prašymų ištirti nuteistuosius poligrafu nebuvo pažeistas rungtyniškumo principas, suvaržyta teisė į gynybą.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta išimtinai vien tik laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmė, BK 233 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos arešto arba laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmės.

Skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistieji, veikdami tiesiogine tyčia, padarė baigtą sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikaltimą, o M. R. dar ir apysunkį nusikaltimą. M. R., M. Š. ir S. J. padarytas nusikaltimas yra turtinio pobūdžio, prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, dėl ko jam nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nuteistieji anksčiau buvo ne kartą teisti, nusikalto neišnykus teistumui. Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jie nusikalto veikdami bendrininkų grupe. Nors iš skundžiamo nuosprendžio motyvų dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių matyti, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistieji yra sukūrę šeimas, tačiau pastaroji aplinkybė, vertinant ją visumoje su kitomis bausmėms skirti reikšmingomis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo pripažinti, jog nuteistiesiems buvo paskirtos aiškiai per griežtos bausmės.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, M. R., M. Š. ir S. J. paskirtos nežymiai už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį mažesnės laisvės atėmimo bausmės, negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos. Paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei padės įgyvendinti bausmės tikslus, byloje nėra teisinio pagrindo sušvelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes.

Kita vertus, skundžiamas nuosprendis M. R. atžvilgiu keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), kadangi pagal BK 63 straipsnio 9 dalį skundžiamu nuosprendžiu M. R. paskirtą bausmę subendrinus su ankstesniu jo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu nebuvo įskaityta pagal Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu, atlikta bausmė. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas, įskaitant į M. R. bausmės laiką pagal ankstesnį nuosprendį atliktą bausmę.

Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).

Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų solidariai nukentėjusiajam V. J. priteista 23 594,94 Lt (6 833,57 Eur) turtinės ir 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nukentėjusiajam priteista turtinė žala sudaro negautas pajamas ir išlaidas garažo nuomos mokesčiui. Byloje nustatyta, kad V. J. dėl M. R., M. Š. ir S. J. padarytų sužalojimų buvo laikinai nedarbingas nuo 2010 m. vasario 18 d. iki 2010 m. liepos 8 d., per šį laikotarpį nukentėjusysis negalėjo vykdyti veiklos – remontuoti automobilių, todėl negavo pajamų. Nėra pagrindo nesutikti su nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje pateiktu laikino nedarbingumo laikotarpiu negautų pajamų apskaičiavimu atsižvelgiant į per 2009 metus gautas pajamas, taip pat nukentėjusysis visą laikotarpį, kai negalėjo vykdyti veiklos, turėjo mokėti garažo nuomos mokestį, todėl 23 594,94 Lt (6 833,57 Eur) turtinės žalos atlyginimas iš nuteistųjų priteistas pagrįstai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistųjų deklaratyvius teiginius, jog V. J. neva dirbo laikino nedarbingumo laikotarpiu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Pagal teismų praktiką esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad apygardos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė į visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes – nusikalstamų veiksmų pobūdį, kilusių pasekmių sunkumą, patirtus išgyvenimus. Dėl M. R., M. Š. ir S. J. neteisėtų smurtinio pobūdžio veiksmų V. J. neabejotinai patyrė emocinį ir dvasinį sukrėtimą, dėl sulaužytų šonkaulių ir alkūnkaulio – fizinį skausmą, nepatogumus. Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sulaužytos rankos V. J. ilgą laiką nebegalėjo vykdyti savo darbinės veiklos. Pirmosios instancijos teismo priteista 30 000 Lt (8 688,60 Eur) suma neturtinei žalai atlyginti yra adekvati byloje nustatytoms aplinkybėms ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu iš M. R., M. Š. ir S. J. solidariai nukentėjusiajam buvo priteista 1 800 Lt (521,32 Eur) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Tačiau proceso išlaidos, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš kaltininkų priteisiamos ne solidariai, o dalimis (BPK 105 straipsnio 3 dalis). Be to, nors byloje yra pateikti pinigų priėmimo kvitai, patvirtinantys nukentėjusiojo sumokėtas sumas advokatui, bet kiekvienu atveju turi būti įvertinama, ar nėra piktnaudžiaujama teise į išlaidų atlyginimą ir ar patirtos išlaidos yra pagrįstos. Byloje yra pateikti trys pinigų priėmimo kvitai, patvirtinantys 500 Lt sumokėjimą už atstovavimą ikiteisminiame tyrime (t. 2, b.l. 86), 300 Lt sumokėjimą už civilinio ieškinio surašymą (t. 2, b.l. 85) ir 1 000 Lt sumokėjimą už atstovavimą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (t. 5, b.l. 206). Teisėjų kolegijos nuomone, išlaidos už civilinio ieškinio surašymą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme yra protingos, pagrįstos ir priteistinos iš nuteistųjų, tačiau 500 Lt dydžio išlaidos už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu yra nepagrįstos. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo V. J. advokatas dalyvavo tik susipažįstant su baudžiamosios bylos medžiaga 2012 m. kovo 22 d., tuo tarpu pinigų priėmimo kvitas išrašytas 2010 m. birželio 30 d. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas), priteisiant iš nuteistųjų M. R., M. Š. ir S. J. lygiomis dalimis nukentėjusiajam V. J. 1 300 Lt (376,51 Eur) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Bendra nukentėjusiojo prašoma priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti suma apeliacinėje instancijoje yra 2 000 Lt (579,24 Eur), ją sudaro trys mokėjimai advokatui už atsikirtimų į apeliacinius skundus paruošimą bendrai 1 000 Lt (289,62 Eur) sumai ir 1 000 Lt (289,62 Eur) suma už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, prašoma priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti suma yra mažintina. Pažymėtina, kad nukentėjusysis V. J. į kiekvieną apeliacinį skundą pateikė atskirą atsikirtimą, nors apeliacinių skundų motyvai iš esmės panašūs, juose atkartotos nuteistųjų ir jų gynėjų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodytos aplinkybės, todėl atskirų atsikirtimų į apeliacinius skundus surašymas, prašant priteisti išlaidas advokatui už kiekvieną iš jų, vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir už atsikirtimų į apeliacinius skundus paruošimą iš nuteistųjų priteisiama 400 Lt (115,85 Eur) suma. Taip pat mažinamos prašomos priteisti išlaidos už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusiojo V. J. advokatas dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose, iš kurių vienas neįvyko dėl vieno iš nuteistųjų gynėjos ligos, todėl protinga ir teisinga išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme suma yra 500 Lt (144,81 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Nuteistųjų M. R., S. J., M. Š. gynėjos advokatės Silvos Balčiūnienės apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Į M. R. bausmės laiką įskaityti bausmę atliktą pagal Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu.

Nukentėjusiajam V. J. iš nuteistųjų M. R., M. Š. ir S. J. priteisti po 125,50 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiajam V. J. iš nuteistųjų M. R., M. Š. ir S. J. priteisti po 86,89 Eur išlaidų advokato paslaugoms už atstovavimą apeliacinėje instancijoje apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.