Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Gemarta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-208-262/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Gemarta“ ir G. U. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims A. S. kontorai ir Vilniaus rajono 7-asis notaro biurui, dėl vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas sprendime darydamas nepagrįstas išvadas dėl faktoringo sutarties vykdymo bei pripažindamas atsakovo teisę į regresą, nesivadovaujant ir nepaminint jokių konkrečių sutarties sąlygų, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, todėl pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį.Teismas, spręsdamas, kad svarbu tai, kad atsakovas finansavimą UAB „Gemarta“ suteikė, nenurodo, kokiais byloje esančiais įrodymais remiantis padarė tokią išvadą, nes jokių rašytinių garantijų ir/ar užtikrinimų UAB „Gemarta“ vadovas atsakovui nėra pateikęs. Be to, ši teismo išvada prieštarauja kitam atsakovo atsiliepime nurodytam argumentui, kad Faktoringo sutarties specialiųjų sąlygų Ypatingojoje sąlygoje Nr. 3 susitarta, jog Faktoringo avansas bus sumokamas tik gavus raštišką pirkėjo (t. y. RAB „VIP Potential“) patvirtinimą, kad prekės yra gautos, kokybiškos ir atitinkančios pirkėjo reikalavimus.Avansą išmoka atsakovas, kai jam yra pateikiami tinkami dokumentai, todėl tas faktas, kad ieškovui buvo pateikti dokumentai iš pirkėjo, neturi esminės reikšmės sprendžiant avanso išmokėjimo klausimą. Svarbu, kad atsakovas gavo originalius dokumentus, kurių pagrindu ir atliko mokėjimą, tai patvirtina tiek atsakovo konkliudentinis veiksmas - avanso apmokėjimas, tiek šalių procesiniuose dokumentuose nurodytos vienodos faktinės aplinkybės, jog iš pirkėjo elektroniniais laiškais gavo vienodus dokumentus ir ieškovas, ir atsakovas (atsakovo atsiliepimo 2 psl. 5 pastraipa).Teismas nevertino, jog atsakovo atsiliepime nurodyta, kad atstovas M. M. elektroniniu paštu iš pirkėjo elektroninio pašto gavo pirkėjo pasirašytą 2008 m. birželio 19 d. sąskaitą faktūrą Nr. GUA-0806-02 ir tos pačios dienos pirkėjo raštą, kad prekės yra gautos ir atitinka pirkėjo reikalavimus. Teismas nevertino atsakovo konkliudentinio veiksmo – avanso sumokėjimo, kaip fakto, patvirtinančio, kad ieškovas tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus. Ieškovas iš atsakovo niekada negavo jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl originalių dokumentų - sąskaitų ir kt. pateikimo, o atsakovo argumentai, jog reikalavo ir/ar ieškovės vadovas garantavo yra visiškai nepagrįsti jokiais įrodymais. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kadangi pirkėjas nesumokėjo atsakovui pagal sąskaitas faktūras Nr. GUA-0806-02 ir GUA-0806-03 jose nurodytais terminais dėl ieškovo UAB „Gemarta“ pažeidimų, parduodant prekes, atsakovas turėjo teisę reikalauti taikyti regresą, t. y. kad ieškovas sumokėtų atsakovui šiose sąskaitose nurodytas sumas, todėl ieškovas UAB „Gemarta“ patvirtindamas savo prievolę, 2008 m. rugpjūčio 29 d. išdavė vekselį šiai sumai atsakovo naudai.Teismas neatsižvelgė į Faktoringo sutarties bendrųjų sąlygų 1.2.2 punktą, kad kai kurios Faktoringo sutarties sąlygos šalims gali būti netaikomos, jei dėl to yra susitarta atskiru susitarimu arba pažymėta Faktoringo sutarties specialiosiose sąlygose. Tarp šalių, pasirašytos Faktoringo sutarties specialiosiose sąlygose yra numatyta, jog regresas yra netaikomas, t. y. pardavėjas neturi prievolės atsakyti atsakovui už pirkėją ir įvykdyti jo finansinę prievolę. Pagal sąskaitoje faktūroje Nr. GUA-0806-02 numatytas papildomas sąlygas numatyta, kad iškilus bet kokiems ginčams ir pretenzijoms, nedelsiant būtina kreiptis į RAB „Arma Faktoring“ (Ukraina, Kijevas 01032, Saksaganskogo g. 121). Iš 2008 m. kovo 20 d. Papildomo susitarimo Nr. 1 4.5 punkto matyti, kad atsakovas yra sudaręs tarp faktoringo susitarimą su RAB „Arma Faktoring“, pagal kurį Importo faktorius yra įsipareigojęs kontroliuoti Pirkėjo mokėjimus, o Pirkėjas privalo pateikti Importo faktoriui visą būtiną informaciją ir dokumentus. Pagal 4.7 punktą, jeigu pirkėjas neatlieka Eksperto faktoriui mokėjimų nei dalimis, nei visos sumos, Importo faktoriui, remiantis Tarpfaktoringo susitarimu yra perleistos visos ieškovo kaip pardavėjo teisės dėl debitorinio įsiskolinimo išieškojimo iš pirkėjo. Atsakovas turi reikalauti pinigų iš RAB „Arma Faktoring“, o ne prievolę perkelti ieškovams.Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje duotus atstovų paaiškinimus, nesivadovavo vertinant įrodymus teismų praktikoje pripažįstamu tikimybių pusiausvyros principu. Iš visos bylos medžiagos ir atsakovo atstovo paaiškinimų yra akivaizdu, kad vekselio išdavimu prisiimta prievolė yra tiesiogiai susijusi su Faktoringo sutartimi. Atsakovas to fakto neginčijo, netgi paaiškino, kad jeigu bus apmokėtas vekselis, tai regreso teise jie nesinaudos. Pagal šiuo metu teismo nustatytas aplinkybes, atsakovas turi teisę reikalauti vykdyti prievoles iš ieškovų pagal Faktoringo sutartį ir pagal vekselį, nes šios prievolės yra savarankiškos, viena kylanti iš sandorio, kita iš vertybinio popieriaus. Teismas, šiuo atveju, atsakovo veiksmuose neįžvelgė jokio nesąžiningumo, nors akivaizdu, kad jeigu būtų egzistavusi regreso teisė pagal Faktoringo sutartį, kuri buvo pakeista paskolos prievole (CK 6.880 str.), prievolė pagal sandorį turėjo pasibaigti. Tačiau teismas visiškai nevertino ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės dėl UAB „Gemarta“ vadovo gąsdinimų, pasirašant vekselį, nors bylos medžiagoje yra duomenys, kad grasinimai buvo realūs, nes atsakovas ne tik išreikalavo pasirašyti vekselį, bet ir inicijavo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-00201-09, kuriame nagrinėjami santykiai pagal Faktoringo sutartį (ne pagal vekselį), o tai reiškia, kad atsakovas, net šiuo metu siekia iš ieškovo tiek atsiskaitymo pagal vekselį, tiek pagal Faktoringo sutartį. Iš bylos medžiagos yra akivaizdu, kad atsakovas net nesikreipė į pirkėją OOO „VIP potential“ dėl skolos apmokėjimo. Bylos rengimosi stadijoje, 2010 m. rugsėjo 13 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2247-123/2010 ieškovui UAB „Gemarta“ buvo iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Atenergo“, kuris kreipėsi du kartus į teismą ir prašė ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu perduoti nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, nes pagal ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalį, ieškovui iškėlus bankroto bylą, visos civilinės bylos turi būti perduodamos nagrinėti bankroto bylą iškėlusiam teismui. Tačiau teismas nė į vieną prašymą neatsakė, bylos neperdavė Klaipėdos apygardos teismui, tuo pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies l punktą, t. y. byla yra išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, o toks atvejis yra pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

Kadangi pirkėjas nesumokėjo atsakovui pagal sąskaitas faktūras, atsakovas turėjo teisę reikalauti taikyti regresą t. y. kad BUAB „Gemarta“ sumokėtų atsakovui šiose sąskaitose nurodytas sumas, todėl BUAB „Gemarta“ išdavė vekselį atsakovo naudai. Jau po finansavimo suteikimo paaiškėjo, kad jis buvo suteiktas vadovaujantis netinkamais dokumentais, todėl atsakovas įgijo teise reikalauti gražinti suteikta finansavimą. Atsakovas nuosekliai teigia, jog originalūs dokumentai jam nebuvo pateikti, o tai paneigiančių įrodymų apeliantas nepateikė. Be to, byloje esančiais rašytiniais įrodymais įrodyta, jog apeliantas pažeidė Faktoringo sutartyje nustatytus įsipareigojimus ir privalėjo grąžinti finansavimą. Faktoringo sutarties 4.1 bei 7 9.7 punktuose yra aiškiai nurodyta, jog šios nuostatos yra taikomos nepriklausomai nuo to, ar yra nustatytas pardavėjo regresas. Atsakovo sudarytu Tarpfaktoringo susitarimu gali būti remiamasi tik tuo atveju, jei prekių pirkimas-pardavimas realiai įvyksta ir perduodamos prekės yra tinkamos kokybės. Nagrinėjamu atveju taip nebuvo. Pirmasis vekselio turėtojas gindamasis nuo pareikšto ieškinio, kuriuo ginčijamas vekselis, savo atsikirtimus gali grįsti asmeniniais santykiais su vekselio davėju. Būtent dėl to teisme pagrįstai buvo nagrinėjamos Faktoringo sutarties vykdymo aplinkybės. Įrodžius, kad apeliantas buvo skolingas atsakovui, galima pagrįstai teigti, jog ginčo vekselis buvo išduotas šios skolos grąžinimo užtikrinimui.Pranešimas ikiteisminio tyrimo institucijoms apie galbūt įvykdytą nusikalstamą veiką yra teisėtas veiksmas, todėl teiginys, jog atsakovas gali kreiptis į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą jokiu būdu negali būti laikomas grasinimu CK 1.91 straipsnio prasme. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų kurie patvirtintų jog atsakovas vienu metu reikalauja tiek apmokėti ginčo vekselį, tiek ir įsiskolinimo pagal Faktoringo sutartį. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog šios bylos nagrinėjimas turėjo būti perduotas apelianto bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalis numato, jog bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodamos tik tos bylos, kuriose bankrutuojančiai bendrovei yra pareikšti turtiniai reikalavimai. Be to, CPK 34 straipsnis imperatyviai nurodo, jog teismas privalo išspręsti priimtą bylą iš esmės, net jei vėliau ji tampa teisminga kitam teismui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai – pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).

Byloje nustatyta: 2008 m. rugsėjo 29 d. apeliantas (ieškovas) UAB „Gemarta“ išdavė atsakovui paprastą neprotestuotiną vekselį 60 821,28 Eurų sumai (1 t., 55 b. l.), įsipareigodamas be sąlygų sumokėti šią sumą vekselio turėtojui iki atskiro atsakovo pareikalavimo. Įrašas ant vekselio įrodo, kad apeliantas jį gavo apmokėti. Vekselį pasirašė UAB „Gemarta“ direktorius G. U. , kuris, jau kaip fizinis asmuo, laidavo šio vekselio apmokėjimą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, kad vekselis nebuvo apmokėtas, todėl, pranešus vekselio davėjui ir laiduotojui apie jo neapmokėjimą, 2009 m. lapkričio 11 d. notaras išdavė Vykdomąjį įrašą (1 t., 7 b. l.), o antstolis pradėjo priverstinį skolos išieškojimą (1 t., 8-29 b. l.).

Nagrinėjamoje byloje tarp ieškovų ir atsakovo kilęs ginčas dėl paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų. Apeliantas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 78 straipsnio 1 dalies pagrindu vekselio neginčijo: ginčijamas vekselis turi visus ĮPVĮ 77 straipsnyje nustatytus privalomus rekvizitus ir tai įrodo jo – paprastojo vekselio, galią.

Apeliantas ginčijo vekselį ĮPVĮ 19 straipsnio bei CK 1.91 straipsnio pagrindais, teigdamas, kad atsakovas, įgydamas vekselį, veikė tyčia, nesiaiškindamas apelianto prisiimtų įsipareigojimų apimties, nes, apelianto nuomone, Faktoringo sutartyje nebuvo numatyta apelianto finansinė prievolė atsakovui. Be to, G. U. pasirašė vekselį kaip bendrovės vadovas bei laiduotojas atsakovo apgaulės ir grasinimo įtakoje: atsakovas ketinto apskųsti ieškovo veiksmus FNTT.

Byloje nustatyta (šalys to neginčija), kad vekselyje nurodyta apeliantų mokėtina suma kildinama iš 2008 m. gegužės 9 d. Faktoringo sutarties Nr. 58126 (1 t., 56-62 b. l.), sudarytos tarp UAB ,,Hanza lizingas“ (šiuo metu UAB ,,Swedbank lizingas“) ir UAB ,,Gemarta“, kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo perduoti apeliantui UAB „Gemarta“ pinigus mainais už jo piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu pirkėjams, o ieškovas įsipareigojo perleisti atsakovui jo turimą galiojantį piniginį reikalavimą pirkėjams bei sumokėti atsakovui Faktoringo sutartyje numatytus mokėjimus sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (Faktoringo sut. 2.1 p., CK 6.903, 6.902 str.). Ši sutartis, jos sąlygos neginčijamos. Taip pat nėra ginčo, kad ieškovas gavo iš atsakovo Faktoringo sutartimi sutartą avansą, tačiau byloje nustatyta, kad avansas buvo sumokėtas su sąlyga, kad apeliantas pateiks prekių pardavimo sandorį patvirtinančius dokumentus pagal sąskaitą faktūrą Nr. GUA-0806-02. Byloje nustatyta, kad ši sąlyga nebuvo įvykdyta. Be to, byloje nustatyta (tai įrodo rašytiniai įrodymai, 1 t. 64-72, 103-115,129-136, kt.), kad krovinys pristatytas pavėluotai, be reikiamų dokumentų, neišmuitintas ir pirkėjo nenaudojamas. Taip pat buvo nustatyti ir kiti prekių pardavimo, gabenimo, prekių kokybės pažeidimai ir tai, kad pirkėjas neatsiskaitė už prekes pagal nustatytas sąskaitas faktūras.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino Faktoringo sutarties turinį, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas turėjo pagrindą reikalauti iš ieškovo skolos, atsiradusios minėtos sutarties pagrindu. Faktoringo sutarties sąlygose apibrėžtos aplinkybės, kurioms esant atsiranda pardavėjo atsakomybė, nepriklausomai nuo to, ar sutartyje nustatytas regresas ar nenustatytas (Faktoringo sut. 3.10, 4.1.6, 9.7 p.). Kaip jau minėta, apeliantas Faktoringo sutarties neginčijo, todėl apeliacinio skundo argumentai apie atsakovo tariamą apgaulę vykdant Faktoringo sutartį, nėra reikšmingi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino sutarčių aiškinimą reglamentuojančias normas (CK 6.193 str. ir kt.) ar pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines taisykles, peržengė ieškinio ribas. Apelianto – vekselio davėjo, neigiančio buvus pagrindą vekseliui išduoti, pareiga įrodyti, kad nebuvo tokio pagrindo, ir tam turi pateikti patikimų įrodymų, tačiau tokių įrodymų apeliantas nepateikė, o savo poziciją grindė subjektyviu byloje esačių įrodymų vertinimu (CPK 177, 178 str.). Tai, kad vekselio davėjui tenka pareiga įrodyti, jog nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis neegzistuoja, akcentuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007.

CK 1.105 straipsnio 4 dalis bei ĮPVĮ 2 straipsnio 4 punktas nustato, kad paprastuoju vekseliu (vertybiniu popieriumi) jo davėjas be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui. Taip apeliantas, išduodamas vekselį atsakovui, be sąlygų prisiėmė pareigą jį apmokėti, o atsakovas įgijo pareigą apmokėjimo reikalauti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip formuojanti teismų praktiką institucija, civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007 yra pasisakęs apie vekselio, kaip vertybinio popieriaus, viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis jam nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisė subjektas, todėl asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti vekselyje sumokėtą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, taip pat ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniams popieriui išduoti, arba tuo, kad šis pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog įgydamas vekselį, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Kaip jau minėta, apeliantas tokį atsakovo nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl privalo atsakovui sumokėti vekselyje nurodytą sumą. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad dėl specifinio teisinio reglamentavimo vekselio davėjo galimybė reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui yra ribota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse byloje Nr. 3K-3-443/2005, Nr. 3K-7-216/2007 ir kt.). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad apeliantas, ginčydamas vekselį, nurodė IPVĮ 19 straipsnį, nustatantį, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gali reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui tik dėl pastarojo tyčinės veikos skolininko nenaudai, buvusios įgyjant vekselį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios atsakovo veiklos apeliantas neįrodė (CPK 178 str.). Ieškinyje atsakovo tyčinius veiksmus jis (apeliantas) grindė savo prievolės neigimu bei tuo, kad atsakovas nesiaiškino apelianto įsipareigojimų, prisiimtų Faktoringo sutarties pagrindu bei gąsdino skundu FNTT. Teisėjų kolegija pažymi, kad visos šalys, sudariusios sutartį, privalo žinoti jos turinį ir ją (sutartį) sąžiningai vykyti. UAB „Gemarta‘ ne tik viena Faktoringo sutarties šalių, bet ir verslo subjektas, todėl ir kaip sutarties šalis, ir kaip apdairus, rūpestingas ir atidus verslininkas privalėjo žinoti visas šios sutarties sąlygas, jos vykdymo aplinkybes bei atsakomybę, taikytiną pažeidus sutartį. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad domėjosi sutarties vykdymu, o atsakovas tam sąmoningai kliudė.

Neįrodyti ir atsakovo grasinantys veiksmai dėl kurių UAB „Gemarta“ bei jos vadovas (pastarasis apeliacinio skundo nepadavė) prisiėmė piniginį įsipareigojimą atsakovui duodamu jam ginčijamu vekseliu. Realaus grasinimo įtakoje sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.91 str. 1 d.) įrodžius tokį pagrindą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyta aplinkybė – atsakovo grasinimas apskųsti UAB ,,Gemartos“ FNTT, apelianto neįrodyta, o jei tokie atsakovo neteisėti veiksmai būtų buvę, vertinti juos kaip realų grasinimą dėl kurio apeliantas negalėjo elgtis kitaip nei išduoti vekselį, taip pat nebūtų pagrindo, nes tokio grasinimo padarinių galima buvo išvengti teisėtomis priemonėmis, t. y. kreipiantis dėl atsakovo neteisėtų veiksmų į teisėsaugos institucijas. Iš byloje esančio Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarymo matyti, kad ikiteisminis tyrimas pagal atsakovo pareiškimą pradėtas 2009 m. birželio 17 d., t.y. jau po to kai vekselis buvo išduotas, todėl visiškai nelogiškas apelianto teiginys, kad vekselis išduotas siekiant išvengti atsakovo skundo teisėtvarkos institucijai. Nenustatyta ir kitokių CK 1.91 straipsnio 1 dalyje apibrėžtų neteisėtų atsakovo veiksmų.

Jei vekselis buvo išduotas realaus grasinimo įtakoje, nesant vekselio davėjo valios, tai sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo (verslininkas) privalėjo veikti operatyviai ir nedelsiant imtis teisėtų priemonių tokiam sandoriui nuginčyti, nes apeliantui turėjo būti žinomos galimos teisinės pasekmės. Apie tai yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-443/2005, 3K-7-216/2007 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas vekselis buvo išduotas 2008 m. rugsėjo 29 d. (1 t., 55 b. l.), o teisme užginčytas tik 2009 m. balandžio 10 d. (1 t., 36 b. l.), t. y. po septynių mėnesių. Apeliantas nepaaiškino tokio delsimo priežasčių. Teisėjų kolegijos nuomone, toks delsimas kreiptis į teismą nėra pateisinamas.

Apelianto nurodytos aplinkybės dėl atsakovo nutraukto finansavimo pagal kitas su atsakovu sudarytas finansavimo sutartis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir ieškinyje vekselio negaliojimas šiomis faktinėmis aplinkybėmis nebuvo grindžiamas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šių faktinių aplinkybių vertinti (CPK 312 str., 320 str. 1 d.).

Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neteisėtos sudėties nepagrįstas – tai patvirtinantys įrodymai nepateikti (CPK 329 str.2 d. 1 p.), tačiau iš apeliacinio skundo turinio galima numanyti, kad teismo neteisėtą sudėtį apeliantas prilygina bylos teismingumui (CPK IV skyrius), bet tai nėra tapatu. Apeliantas mano, kad ši byla turėjo būti nagrinėta bankroto byloje Klaipėdos apygardos teisme. Tai, kad bylą išnagrinėjo ne Klaipėdos apygardos, o Vilniaus apygardos teismas (CPK 27 str. 1 d. 4 p.) teisėjų kolegija neįžvelgia tokio esminio CPK pažeidimo, dėl kurio teisingas sprendimas turėtų būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti teismui iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.