Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 150 straipsnio 4 dalyje (seksualinis prievartavimas vonios kambaryje) ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 metams bei Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje (seksualinis prievartavimas miegamajame kambaryje) ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 metams.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš D. V. V. V. priteistas 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas bei 424 Lt proceso išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 8 d. - 2007 m. gegužės mėnesio laikotarpiu (tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti), sugyventinės J. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), mažametei J. V. dukteriai E. V. , gim. 2002 m. gegužės 29 d., maudantis, jis nuogas glaudėsi prie jos, rankomis glostė jos kojas, keliu lietė krūtinę, lytiniu organu lietė jos lytinius organus ir kitas kūno vietas.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 8 d. - 2007 m. gegužės mėnesio laikotarpiu, tamsiu paros metu (tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti), sugyventinės J. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), mažametės J. V. dukters E. V. miegamajame kambaryje, lovoje lytiniu organu lietė jos lytinius organus ir sėdmenis.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji anksčiau buvo stebėjusi lytinius santykius, nes pasilikusi tėvo namuose, miegojo viename kambaryje su tėvo draugės seserimi bei jos draugu. Tai patvirtina vaikų darželio auklėtojos parodymai. Be to, E. V. buvo sakiusi artimiesiems, kad tėvo namuose matė erotinius filmus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotas veikas įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliantas, ginčydamas, kad pasakojimas, kurį apie nusikalstamų veikų aplinkybes iš mažametės E. V. girdėjo E. V. , V. V. ir A. V. yra teisingas ir įrodantis jo kaltę, teigia, kad šie asmenys skirtingai nurodo to pasakojimo turinį.

Su tuo sutikti nėra pagrindo.

Liudytoja E. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2007 m. birželio 3 d. anūkė E. buvo su ja ir jos vyru. Kai vyras ėjo maudytis į vonią, E. norėjo eiti kartu su juo, tačiau ji (E. V. ) pasakiusi, kad mergaitėms negalima su vyrais maudytis. T. E. papasakojo, jog jai maudantis, pas ją į vonią ateina D., glosto jos užpakaliuką, krūtinę, lytinius organus, savo lytiniu organu lietė jos lytinius organus. Rankomis parodė, kokio dydžio yra D. lytinis organas. Mergaitė teigė, kad D. liepė liesti, glostyti jo lytinį organą, tačiau ji to nedarė, jai buvo šlykštu. E. V. sakė, jog tai ji pasakojo ir savo mamai, ši žadėjo pasakyti D., kad šis daugiau taip nedarytų. Visa tai E. papasakojo ir jos vyrui (A. V. ), o vėliau ir savo tėvui (V. V. ) (b. l. 227, t. 1).

Liudytojas A. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2007 m. birželio 3 d. jo sūnus su savo drauge S. pasveikino jį Tėvo dienos proga ir išvažiavo pas draugės tėvą, o savo dukrą E. 3-4 valandom paliko jo ir žmonos priežiūrai. Jis leido į vonią vandenį ir anūkė E. užsinorėjo kartu su juo maudytis vonioje. Jo žmona pasakė, kad vyrams su mergaitėmis negalima kartu eiti į vonią. T. E. papasakojo, kad, kai ji maudėsi vonioje, D. atėjo pas ją į vonią, liepė jai pačiupinėti jo lytinį organą. A. V. išsimaudžius, E. V. dar papasakojo, kad D. lietė jos lytinius organus, krūtinę, liepė jai glostyti jo lytinį organą, tačiau ji to nedarė, nes buvo šlykštu. Mergaitė taip pat sakė, kad visa tai papasakojo mamai, kuri žadėjo pasakyti D., jog šis prie jos nelįstų. Liudytojas A. V. pastebėjo, kad E. bučiniai pasidarė nevaikiški (b. l. 226, t. 1).

N. V. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad per Tėvo dieną savo dukrą E. jis 3-4 valandoms buvo palikęs pas savo tėvus. Tą pačią dieną grįžus jam tėvai papasakojo, kad E. norėjo maudytis vonioje kartu su jo tėvu. Be to, tėvai papasakojo, kad E. jiems sakė, jog, jai maudantis, buvo atėjęs D., kuris prie jos lindo, „norėjo prisiklijuoti savo pimpaliuką prie jos putytės“. Jis buvo atėjęs pas ją ir naktį, „ją lietė ir ją apsisiojo“. Jam paklausus E., ar ji teisybę pasakojo seneliams, ši patvirtino, ką jis (V. V. ) girdėjo iš savo tėvų. V. V. taip pat pastebėjo, kad E. ilgai bučiuojasi, nors prieš tai ji tik trumpai pabučiuodavo į skruostą. Jis pats E. nedarė jokio poveikio, kad ši apkalbėtų D. V. (b. l. 225, t. 1).

Taigi, matosi, kad šie trys asmenys gana vienodai perteikė iš mažametės E. V. girdėto pasakojimo turinį, todėl nėra pagrindo netikėti ir nesivadovauti šių liudytojų bei nukentėjusiojo parodymais, pagrindžiančiais D. V. kaltę seksualiai prievartavus mažametę E. V. .

Nuteistojo kaltę patvirtina ir mažametės nukentėjusiosios E. V. parodymų analizė. Ši nukentėjusioji buvo apklausta ne kartą. Pirmosios apklausos metu 2007-06-07, apklausiama tyrėjos T. B. ji parodė, kad jai maudantis, į vonią ateidavo D. V. , rodydavo savo lytinį organą, liepdavo jį liesti, bučiuodavo jos kūną. Taip pat E. V. parodė, kad D. V. ateidavo pas ją naktį nuogas į lovą, ją nurengdavo, glausdavosi prie jos, bučiuodavo visą kūną, lytinius organus, užpakalį, prašydavo, kad ji pabučiuotų jo lytinį organą. Mergaitė taip pat sakė, kad močiutė jai liepusi sakyti, kad D. jai vonioje tik galvytę plovė, daugiau nieko nedarė (b. l. 19-20, t. 1).

Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2007-06-29 ji apie D. V. veiksmus pasakojo mažiau, nurodė, kad jis tik vieną kartą plovė jai plaukučius, bet niekur nelietė. Mergaitė taip pat parodė, kad ji turi atsiprašyti D., kad jį apšnekėjo ir sakyti, kad D. jai nieko nedarė, nes tada galbūt jį paleis (b. 24-28, t. 1).

Atsižvelgiant į specialistės psichologės išvadą, kad mažametė nukentėjusioji minėtais dviem atvejais skirtingus parodymus davė dėl kitų asmenų įtakos (jos motinos bei močiutės D. V. ) ir skirtingos apklausos aplinkos (antrą kartą mergaitė turėjo duoti parodymus dalyvaujant daugeliui žmonių bei pačiam įtariamajam) (b. l. 35, t. 1), mažametę nukentėjusiąją E. V. bandyta dar kartą apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją . Tačiau šios apklausos metu 2007-10-12 nukentėjusioji atsisakė pasakoti, ką darė D. V. , nurodžiusi, kad to sakyti nenori ir kad per naktį neprisimena, ką sakė (b. l. 37-39, t. 1).

Tada, manydamas, kad nukentėjusioji nedavė parodymų dėl jai daryto poveikio, prokuroras suorganizavo nukentėjusiosios E. V. apklausą viešojoje įstaigoje „Vaiko namas“ (b. l. 40, t. 1). Šios 2007-11-30 vykusios apklausos metu nukentėjusioji E. V. , dalyvaujant psichologei, įtariamajam D. V. parodė, kad D. V. su ja atliko tuos veiksmus, už kuriuos ir yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu (b. l. 43-48, t. 1).

Siekiant išsiaiškinti nukentėjusiosios E. V. parodymų patikimumą, byloje gauta apklausose nedalyvavusios specialistės – psichologės V. S. išvada tuo klausimu. Ši specialistė nurodė, kad pirmosios apklausos metu duoti parodymai yra tiksliausi. Apklausos VšĮ „Vaiko namas“ įstaigoje metu duoti parodymai iš esmės sutampa su pirmosios apklausos parodymais, tačiau yra mažiau išsamūs, nes mergaitės motyvaciją pateikti pasakojimą mažina daugkartinės apklausos bei jai daryta tiesioginė bei netiesioginė aplinkinių asmenų įtaka (b. l. 52, t. 1).

Pirmosios instancijos teisme dalyvavusi specialistė psichologė N. G. , kuri dalyvavo nukentėjusiosios E. V. apklausose pas ikiteisminio tyrimo teisėją, paaiškino, kad tai, ką nukentėjusioji pasakoja, yra artima realiai nukentėjusiosios patirčiai. Ši specialistė pritarė kitos specialistės – V. S. - išvadai ir taip pat patvirtino, kad tiksliausi yra patys pirmieji nukentėjusiosios E. V. parodymai. Specialistė paneigė tikimybę, kad mergaitė bandytų atkartoti išmoktus žodžius, nurodydama, kad tokiu atveju jie kiekvieną kartą būtų tie patys, o dabar pasakodama ji daug ką atmeta ir tai panašu į realų procesą (b. l. 229-230, t. 1).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su dviejų specialisčių išvadomis ir jomis nesivadovauti. Jas tinkamai įvertino ir pirmosios instancijos teismas, padarydamas pagrįstą išvadą ir apie pirmiausiai duotų nukentėjusiosios parodymų patikimumą.

Netikėti E. V. , A. V. , V. V. ir mažametės nukentėjusiosios E. V. parodymais nėra pagrindo ir dėl apeliaciniame skunde nurodyto teiginio, kad liudytojai E. V. ir A. V. bei nukentėjusysis V. V. apeliantui keršija už tai, kad J. V. gyvena su juo (D. V. ). Iš šių asmenų parodymų tuo klausimu matyti, kad minėti asmenys nepyko, jog D. V. gyveno su buvusia V. V. žmona J. V. , priežasties ar tikslo keršyti jam už tai neturėjo. Be to ir pats būdas – apkaltinimas tokių nusikalstamų veikų padarymų, apie ką net ir nukentėjusioji pusė dažniausiai nelinkusi viešai kalbėti, tuo labiau mažamečio vaiko įtraukimas į procesą, tokį apeliacinio skundo teiginį daro visiškai neįtikinamu.

D. V. nuteistas už konkrečių veikų padarymą, todėl jo apeliacinio skundo teiginiai, kad neigiamą įtaką mažametei galėjo padaryti kiti asmenys (V. V. ir jo draugės S. K. bei pastarosios sesers N. K. bei jos draugo nederamas elgesys) teisiškai nėra reikšmingi ir jo paties baudžiamosios atsakomybės nešalina. Darželio auklėtoja L. S. taip pat nieko neparodė apie minėtų asmenų darytą neigiamą įtaką mažametei. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ši liudytoja patvirtino, jog kai J. V. gyveno su D. V. , mergaitė būdavo pikta, nervinga, kartais nesušukuota, netvarkingai aprengta. Kai E. V. pradėjo rūpintis jos tėvas V. V. , mergaitė buvo labai prižiūrėta, tvarkinga (b. l. 234, t. 1).

Byloje esantys įrodymai nepatvirtina ir kito apeliacinio skundo argumento, kad E. V. , kaltindama D. V. , atpasakoja tėvo namuose matytų pornografinių filmų turinį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad mažametė, pasakodama apie įvykį, nurodo konkrečius veiksmus, kuriuos su ja atliko D. V. (lytinio organo rodymas, jos kūno bučiavimas, glostymas, lytinių organų lietimas, prašymas pabučiuoti jo lytinį organą), tačiau nepasakoja tokių dalykų, kurie paprastai rodomi pornografiniuose filmuose.

Remdamasi šiais motyvais kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, pagrįstai D. V. pripažino esant kaltą dėl mažametės seksualinio prievartavimo, teisingai kvalifikavo jo veikas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.