- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-06-11
- Bylos Nr.
- 1A-187-462-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Arvydas Daugėla, Violeta Miliuvienė
- Nukentėjusysis
- R. R., I. K.
- Nuteistasis
- R. R.
- Advokatai
- Vidmantas Žylė, Henrikas Mackevičius
- Kategorijos
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr.1A-187-462/2009
Teisėja Ingrida Krušienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.7.; 1.2.10.1.;
2.1.7.3.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.4.1.
2009 m. birželio 11 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
dalyvaujant nuteistajam ir nukentėjusiajam R. R., jo gynėjui advokatui Henrikui Mackevičiui,
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos vyresniajai specialistei R. B.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. gynėjo advokato H. Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-01-28 nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 str. 1 d. laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
I. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str., išteisinta nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. R. nuteistas už tai, kad jo šuo 2006-08-06, apie 22 val., (duomenys neskelbtini), užpuolė nukentėjusiąją I. K. ir ją sužalojo padarydamas kairės krūties kąstines žaizdas, kurios vėliau supūliavo, dėl to jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistojo R. R. gynėjas advokatas H. Mackevičius prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-01-28 nuosprendį ir R. R. išteisinti bei nukentėjusiosios I. K. ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti, o I. K. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. bei priteisti iš I. K. R. R. naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. R. šuo nukentėjusiajai I. K. įkando namo laiptinėje, ši teismo pozicija nepagrįsta jokiais įrodymais, todėl apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. R., pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas, susijusias su įrodymų vertinimu. Liudytojų E. J. ir L. B. nurodytų aplinkybių, jog matė kraujo dėmes laiptinėje, neįmanoma patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais įrodymų patikrinimo būdais, nes jokiuose kituose įrodymuose neužfiksuota, kad laiptinėje rasta kraujo. Nepaneigtas teiginys, jog I. K. patyrė traumą R. R. bute, o kraujo dėmės liko laiptinėje, I. K. einant į savo butą. Gynėjas skunde nurodo, kad teismas atmetė tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos R. Z. parodymus. Tais pačiais motyvais turėjo būti atmesti ir liudytojų E. J. ir L. B. parodymai kaip neobjektyvūs, kadangi liudytoja E. J. yra I. K. dukra, o faktas, kad I. K. po įvykio pirmiausiai kreipėsi į liudytoją L. B., patvirtina tarp I. K. ir L. B. esančius glaudžius ryšius, tai leidžia abejoti ir šios liudytojos parodymų objektyvumu. Gynėjas teigia, kad R. R. kaltės pagrindimas liudytojos Z. B. parodymais taip pat abejotinas, nes ši liudytoja tiesiogiai įvykio nematė, o apie tai sužinojo tik po dviejų dienų, nuėjusi į svečius pas I. K..
Apeliantas pabrėžia, kad nukentėjusiosios I. K. paaiškinimai kelia pagrįstas abejones, nes ji ne vieną kartą keitė savo parodymus. Pirmiausia I. K. teigė, kad R. R. šuo įkando jai laiptinėje, kai R. R. vedė šunį į lauką, o baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad nedraudžiama eiti pas kaimyną degtukų, tuo pripažindama, jog ėjo pas R. R.. Aplinkybė, kad I. K. kreipėsi į policiją po įvykio praėjus 24 dienoms, taip pat trukdo tiksliai išsiaiškinti įvykio aplinkybes bei kelia abejonių I. K. parodymų tikslumu, nes įvykio metu ji buvo neblaivi, o tai patvirtina objektyvūs medicininiai duomenys.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad R. R. priešpriešiniame skunde bei teismo metu nurodė, jog I. K. įsiveržus į R. R. butą, buvo išgąsdintas jo sūnus L. R.. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme R. R. sūnus apklaustas nebuvo, kadangi dėl 2006-08-06 įvykio patyrė didelį sukrėtimą, o šio nepilnamečio asmens apklausa teisme galėjo padaryti neigiamą įtaką jo psichologiniam vystymuisi. Gynėjas teigia, kad tai papildomas įrodymas, jog incidentas su I. K. įvyko R. R. bute, kadangi I. K. teismo metu nurodė, jog R. R. šunį į lauką vedė vienas, todėl L. R. incidentą galėjo matyti tik tuo atveju, jei jis įvyko ne laiptinėje, o bute.
Apeliaciniame skunde nuteistojo R. R. gynėjas nurodo, kad apylinkės teismas atsisakęs iškviesti liudytojus kinologijos ekspertę bei S. O. pažeidė R. R. kaip kaltinamojo ir privataus kaltintojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 22 str. 3 d., 34 str. 2 d. Apylinkės teismo nuosprendyje nurodydamas, kad R. R. šuns bijojo ne vienas gyventojas, nepagrįstai neįvertino, neaptarė ir nesivadovavo R. R. kartu su priešpriešiniu skundu pateiktu rašytiniu įrodymu — šuns psichikos testo ataskaita, kurioje nurodoma, jog R. R. augintinis išlaikė šunų psichikos testą.
Apeliantas teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-06-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006 išaiškino, jog savaime vien nusikaltimo padarymo faktas ar pakenkimas asmens sveikatai, kad ir menkiausio laipsnio ar neigiamo poveikio, nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Esant nusikaltimo ar sveikatos sužalojimo faktams pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d. turime atvejį, kai neturtinė žala gali būti priteista, jeigu įrodyta, kad ji padaryta ir pasireiškė kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitais teismo pripažintais ar įstatymų nustatytais būdais. Neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 str. 2 d.), turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 str.). Gynėjas pažymi, kad I. K. nepateikė jokių įrodymų apie jai padarytą neturtinę žalą bei jos dydį, reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą grindžiamas tik jos pačios bei jai naudingus parodymus duodančių liudytojų paaiškinimais, todėl net esant pakankamų R. R. kaltę pagrindžiančių įrodymų, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.
Gynėjas apeliaciniame skunde konstatuoja, kad R. R. pateiktame priešpriešiniame skunde kaltino I. K. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., padarymu. Aplinkybę, kad I. K. įsiveržė į R. R. gyvenamąją patalpą, patvirtino liudytoja R. Z., teismui buvo pateiktos nuotraukos, kuriose užfiksuotos pažeistos R. R. buto sienos, grindų apvadai bei rūbų kabykla, be to, byloje yra įrodymai, jog policijos pareigūnus adresu (duomenys neskelbtini), iškvietė R. R.. Gynėjas nurodo, kad teismas išteisindamas I. K., apsiribojo vien liudytojos R. Z. parodymų neobjektyvumu, tačiau kitų I. K. kaltę grindžiančių įrodymų netyrė, todėl nuosprendžio dalis dėl I. K. išteisinimo taip pat nepagrįsta.
Teismo posėdyje nuteistasis R. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintoji ir nukentėjusioji I. K. ir jos advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. , 329 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, netinkamai juos įvertino ir padarė nepagrįstą išvadą dėl R. R. kaltės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 3 d. numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.
Įvertinus byloje surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad 2006-08-06 R. R. šuo užpuolė nukentėjusiąją I. K., kad pagal byloje esančią specialisto išvadą I. K. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nekelia abejonių. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad I. K. nuteistojo R. R. šuo įkando Turgaus a. 17-ojo namo laiptinėje. Pažymėtina, kad visos byloje esančios abejonės apylinkės teismo yra vertinamos nukentėjusiosios I. K. naudai.
Apeliacinio teismo kolegija nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, kuriais buvo grindžiama nuteistojo R. R. kaltė. Apylinkės teismas, atmesdamas nuteistojo R. R. parodymus, nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiosios I. K. bei liudytojų Z. B., E. J. parodymais. Kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios parodymai kelia tam tikrų abejonių dėl jų teisingumo ir patikimumo. I. K. incidento metu buvo neblaivi, į policijos komisariatą kreipėsi tik praėjus 24 dienoms po įvykio, t. y. 2006-08-30. Pirmosios instancijos teisme I. K. teigė, kad R. R. šuo jai įkando namo laiptinėje, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje nei nukentėjusioji, nei jos advokatas šios aplinkybės jau nepatvirtino bei neprieštaravo, kad šuo jai įkando R. R. bute.
Be to, apylinkės teismas skundžiamajame nuosprendyje nurodė, kad liudytojos Z. B. ir E. J. patvirtino po įvykio mačiusios laiptinėje kraujo dėmes, kas patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusiąją I. K. R. R. šuo užpuolė ir įkando namo laiptinėje. Liudytojos R. Z. parodymais apylinkės teismas nesirėmė, juos atmetė kaip neobjektyvius ir šališkus bei įvertino kaip siekimą padėti R. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šie liudytojos parodymai sutampa su nuteistojo parodymais ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo parodymais.
Nuteistojo R. R. parodymus, kad šuo nukentėjusiajai I. K. įkando jo bute, adresu Turgaus g. 17–19, Klaipėda, patvirtina liudytojai R. Z. bei apeliacinės instancijos teisme apklaustas R. R. nepilnametis sūnus L. R., kuris parodė, kad konfliktas įvyko (duomenys neskelbtini), o jis incidentą matė pasislėpęs kambaryje po sofa. Kolegija pažymi, kad I. K. baudžiamojoje byloje apie nepilnametį liudytoją L. R. neužsimena, todėl darytina išvada, jog L. R. konfliktą galėjo matyti tik tuo atveju, jei jis vyko ne laiptinėje, o bute.
Pažymėtina tai, kad liudytoja E. J. yra I. K. dukra, todėl tais pačias motyvais, kurias atmesti liudytojos R. Z. parodymai, turėjo būti atmesti ir liudytojos E. J. parodymai. Liudytoja E. J., būdama nukentėjusiosios I. K. dukra, taipogi, neatmestina, gali siekti padėti I. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, apylinkės teismas neįvertino to, kad liudytojos Z. B. ir E. J. paties įvykio nematė, o liudytoja Z. B. apie įvykį sužinojo praėjus dviem dienoms, nuėjusi į svečius pas I. K.. Duomenų apie kraujo dėmes laiptinėje nepatvirtina jokie kiti baudžiamosios bylos įrodymai.
R. R. nuo pat įvykio pradžios tvirtino, kad viskas vyko jo bute, adresu (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog R. R. pirmasis po įvykio kreipėsi į policiją. 2006-08-06 pagal jo telefoninį pagalbos prašymą į (duomenys neskelbtini) išvyko Klaipėdos VPK VP Apsaugos policijos skyriaus pareigūnai. R. R. 2006-08-06 pareiškime Klaipėdos miesto 1-ajam PK nurodė, kad apie 22 val. į jo butą pasibeldė kaimynė, gyvenanti (duomenys neskelbtini). Atidarius duris, kaimynė puolė į butą, jis laikė šunį. Panašias aplinkybes 2006-08-07 pareiškime Klaipėdos miesto 1-ajam PK nurodė ir R. R. draugė R. Z.. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2006-08-06 įvykęs konfliktas tarp I. K. ir R. R. yra ne pirmas toks atvejis. I. K. ne kartą yra stipriai beldusi į R. R. butą, tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas S. O., kuris gyveno tam tikrą laikotarpį minėtame bute.
Atsižvelgus į visas byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymus, jų tarpusavio santykius iki įvykio ir po įvykio, tai, kad abu tiesiogiai matę įvykį liudytojai patvirtino, jog konfliktas vyko R. R. bute, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti I. K. teiginį, jog R. R. šuo jai įkando (duomenys neskelbtini), tai yra dėl jai padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra kaltas R. R.. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog esamų įrodymų nepakanka pripažinti R. R. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 str. 1 d.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, todėl turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 str. 1 d., požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 str. 1 p.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p., priėmus išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, I. K. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Dėl to iš R. R. nepriteistinos ir I. K. patirtos teismo išlaidos.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta nuteistojo R. R. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto nukentėjusiosios I. K. išteisinimo pagal nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d.
Nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., objektyvusis požymis – veika – apibūdinama aktyviais veiksmais: įsibrovimas į asmens būstą, panaudojant apgaulę, smurtą ar kitokį būdą prieš būsto savininko valią. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda, kai atliekamas bent vienas iš minėtų alternatyvių veiksmų. Tokių I. K. veiksmų baudžiamojoje byloje nenustatyta.
Vertindama visą situaciją taip, kaip to prašo apeliantas, kolegija mano, kad I. K. veiksmai nebuvo tokie pavojingi, jog jai būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė (R. R. į namus kaimynę I. K. įsileido pats, atidaręs buto duris, liudytojas policijos pareigūnas R. J. patvirtino, kad R. R. bute nebuvo grumtynių žymių). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai bei pagrįstai I. K. išteisino nesant jos veikoje nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., požymių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais dėl I. K. išteisinimo ir šioje dalyje nuosprendis nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. 329 str. 1 d.,
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
R. R. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 139 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
I. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p.).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis neskundžiamas.