Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-10-06 · Civilinė byla Nr. 2A-1140-460/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-06
Bylos Nr.
2A-1140-460/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Maškevičienė (pirm.), Žydrūnas Bertašius, Virginija Nijolė Griškevičienė
Ieškovas
M. J., A. J.
Atsakovas
A. G., O. E.

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1140-460/2014

Teisėja Raimonda Pauparienė (Proceso Nr. nesuteiktas)
Procesinio sprendimo kategorija
(S) 121.19.2.; 121.20.; 121.21KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. spalio 6 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Virginijos Nijolės Griškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-30-367/2013 pagal ieškovų M. J. ir A. J. ieškinį atsakovams A. G. ir O. E. ir atsakovų A. G. ir O. E. priešieškinį dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys bankrutavusi uždarosios akcinė bendrovė „Nomera“, valstybės įmonės Registrų centro Tauragės filialas, ir atsakovų A. G. ir O. E. (apeliantai) apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė padalyti tarp bendraturčių pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 7G1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovai nurodė, kad 2003-11-18 pirkimo–pardavimo sutartimi A. J. su sutuoktiniu Z. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įsigijo 42/100 dalis gamybinio pastato. Dabar ieškovams priklauso: M. J. – 42/200 dalys pagal 2004-07-09 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 5456; A. J. – 42/200 dalys pagal 2003-11-18 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 7647. Viso pastato plotas yra 3 037,94 kv. m. Dalytinas plotas, atmetus antresolės patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, bei priestatus, plane pažymėtus indeksais 1-5 ir 1-6, kuriuos atsakovai pasistatė savarankiškai, yra 2 949,91 kv. m. Jiems, ieškovams, nuosavybės teise bendrai priklauso 42/100 dalys ginčo pastato, todėl jiems bendrai priklausantis pastato plotas yra 1 238, 96 kv. m (2 949,91 kv. m 42/100). Ieškovai prašo padalyti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Vertkada“ 2009-12-02 parengtą patalpų atidalijimo projektą: ieškovams pripažįstant nuosavybės teises į patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-13, 1-14, 1-15, 1-16, 1-17, 1-18, 1-19, 1-20, 1-21, 1-22, 1-23, 1-24, 1-25, 1-26, 1-27, 1-28, 1-29, 1-30, 1-31 ir 1-31A; atsakovams pripažįstant nuosavybės teises į patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-32, 1-33, 1-34, 1-35, 1-36, 1-37, 1-38, 1-39, 1-40A. Ieškovai nurodo, kad pagal jų parengtą patalpų atidalijimo projektą šalims tenkančios pastato dalys labiausiai atitinka savininkams tenkančias nuosavybės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, atitinka visų savininkų interesus, kadangi mažiausiai pažeidžia jų teises, nes pagal jų siūlomą atidalijimo planą jiems atitektų tik 1,1678 kv. m daugiau, nei jiems priklauso, o pagal atsakovų siūlomą atidalijimo planą atsakovai gautų net 51,36 kv. m ieškovams priklausančios nuosavybės dalies.

Atsakovai priešieškiniu teismo prašė ieškinį atmesti ir atidalyti gamybinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 7G1b, esantį adresu (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal jų pateiktą projektą (t. 1, b. l. 12), nustatant, kad atsakovui A. G. atitenka nuosavybėn patalpos: Nr. 1-32, 141,47 kv. m; 1-33, 71,79 kv. m; 1-34, 68,77 kv. m; 1-35, 2,07 kv. m; 1-36, 498,99 kv. m; 1-37, 51,00 kv. m; 1-38, 10,75 kv. m; 1-39, 5,27 kv. m; 1-40 282,30 kv. m; iš viso 1 132,41 kv. m; tai atitinkamai sudaro 37/100 dalis gamybinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 7G1b, adresu (duomenys neskelbtini); atsakovui O. E. atitenka nuosavybėn patalpos: 1-1, 253,58 kv. m; 1-2, 20,00 kv. m; 1-3, 216,34 kv. m; 1-4, 140,15 kv. m; 1-5, 21,47 kv. m; 1-6, 6,59 kv. m; 1-7, 19,50 kv. m; 1-8, 11,75 kv. m; 1-9, 12,96 kv. m; 1-10, 3,63 kv. m; 1-11, 3,61 kv. m; 1-12, 8,52 kv. m, iš viso 718,10 kv. m, tai atitinkamai sudaro 24/100 dalis gamybinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 7G1b, adresu (duomenys neskelbtini); ieškovams atitenka nuosavybėn patalpos: 1-13, 70,21 kv. m; 1-14, 5,08 kv. m; 1-15, 11,88 kv. m; 1-16, 11,84 kv. m; 1-17, 16,87 kv. m; 1-18, 1,20 kv. m; 1-19, 2,10 kv. m; 1-20, 2,78 kv. m; 1-21, 16,40 kv. m; 1-22, 30,85 kv. m; 1-23, 2,51 kv. m; 1-24, 69,43 kv. m; 1-25, 70,57 kv. m; 1-26, 3,88 kv. m; 1-27, 7,59 kv. m; 1-28, 92,94 kv. m; 1-29, 600,57 kv. m; 1-30, 140,38 kv. m; 1-31, 33,31 kv. m, iš viso 1 190,39 kv. m, tai atitinkamai sudaro 29/100 dalis gamybinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 7G1b, adresu (duomenys neskelbtini) Atsakovai nurodė, kad sprendžiant ginčą tarp gamybinio pastato bendraturčių, aktualu išsiaiškinti, kokį šio pastato patalpų plotą yra įsigijęs kiekvienas iš jų, atitinkamai nustatant kiekvienam bendraturčiui tenkančią pastato dalį. Atsakovai nurodo, kad pagal 1997-12-09 turto pardavimo aktą V. G. įmonė „Nomera“ (šiuo metu savininkas O. E.) įsigijo 21/100 dalį gamybinio pastato 7G1b (648 kv. m), priklausančio AB „Tauragės daržovės“. Atlikus pastatų rekonstrukciją ir pristačius priestatus Nr. 1-6 ir 1-5, faktiškai nustatytas bendras plotas – 718,10 kv. m, iš jų 684,77 kv. m pagrindinis, 33,33 kv. m pagalbinis plotas. Pastato bendras plotas, vadovaujantis 2006-06-01 kadastro duomenimis, – 3 012,84 kv. m, todėl pagrįstai nustatyta, kad V. G. įmonė „Nomera“, įsigijusi nuosavybėn 648 kv. m. ploto pastato dalį, ėmė valdyti 21/100 dalį pagrindinio pastato. Įsigytas patalpas padidinus įrengiant antresolės patalpas ir pastačius priestatus Nr. 1-6 ir Nr. 1-5, patalpos padidėjo iki 718,10 kv. m, iš viso pastato plotas yra 3 040,90 kv. m, tai atitinkamai sudaro pastato 24/100 dalis. Kadangi šios patalpos buvo įrengtos tik savo lėšomis ir gavus reikalingus leidimus, kiti pastato bendraturčiai neturi teisės pretenduoti į bendro ploto padidėjimą. 2009-06-08 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Nomera“, atstovaujama V. G., pardavė jai priklausančią gamybinio pastato dalį, rekonstruotą ir pakeistos paskirties į gamybos prekybos sandėlius, O. E.. A. G. 2003-06-25 pirkimo–pardavimo sutartimi iš UAB „Hermita“ nupirko 28/100 dalis pastato, nenurodant konkretaus jo ploto. 2004-08-27 A. G. papildomai nupirko iš I. A. prekybinės komercinės firmos „Agava“ 9/100 dalis gamybinio pastato 7G1b. Nustatyta, kad I. A. prekybinė firma „Agava“ nupirko 288 kv. m patalpos plotą, tokį ir pardavė A. G., tačiau inventorizacijos metu paaiškėjo, kad A. G. patalpos plotas yra 282,30 kv. m, t. y. sumažėjo 5,7 kv. m. Atsakovas su tokiu natūraliu ploto sumažėjimu sutinka. Iš viso A. G. įgijo 37/100 dalis gamybinio pastato. 2003-11-18 pirkimo–pardavimo sutartimi A. J. kartu su sutuoktiniu įgijo po 42/200 dalis pastato. Pagal paveldėjimo teisės liudijimą 42/200 dalys atiteko M. J.. Konkrečios ieškovų nuosavybėn įgyjamos patalpos ir patalpų plotai nenurodyti. Tuo metu prekybinės firmos „Agava“ direktorius Tomas Alijošius ir V. G. įmonės „Nomera“ vadovas V. G. neprieštaravo, kad gamybinės patalpos, kurių plotas 1 274,4 kv. m, būtų parduotos kitam pirkėjui, tačiau atlikus inventorizaciją nustatytas ieškovų patalpų plotas sumažėjo 84,01 kv. m (nuo 1 274,4 iki 1 190,39 kv. m), tai atitinkamai sudaro 39/100 dalis pastato. Atsakovai nurodo, kad nepagrįstas ir neteisėtas yra ieškovų reikalavimas nugriauti pertvarą, kuria atitvertos patalpos, nes pastato žemės sklypo ribos buvo nustatytos ir paženklintos dar 2000-02-17 žemės sklypo paženklinimo aktu. Pagal šį aktą pastato bendraturčiai suplanavo patalpas ir įrengė pastato pertvaras. Esama pertvara padaryta panaudojant atramines kolonas. Nugriovus pertvarą, pastatui neabejotinai kils griuvimo grėsmė, tai techniškai neįmanoma ir pavojinga.

Žemesnės instancijos teismas

Tauragės rajono apylinkės teismas 2013-02-19 sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė. Atidalijo gamybinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 7G1/b, iš bendrosios dalinės nuosavybės, pripažindamas M. J. ir A. J. asmeninės nuosavybės teisę pagal UAB „Vertkada“ 2009-12-02 parengtą patalpų atidalijimo projektą į patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-13, 1-14, 1-15, 1-16, 1-17, 1-18, 1-19, 1-20, 1-21, 1-22, 1-23, 1-24, 1-25, 1-26, 1-27, 1-28, 1-29, 1-30, 1-31 ir 1-31A. Atsakovams A. G., O. E. pripažino nuosavybės teises į patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-32, 1-33, 1-34, 1-35, 1-36, 1-37, 1-38, 1-39, 1-40 A. Įpareigojo atsakovus A. G., O. E. per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pertvarą, pažymėtą indeksais 1-31 A ir 1-31 bei 1-29, kuria atitvėrė patalpas, pagal UAB „Vertkada“ 2009-12-02 parengtą patalpų atidalijimo projektą. Priteisė iš atsakovo A. G. ieškovams A. J., M. J. 221,50 Lt žyminio mokesčio; pagrįstų ir būtinų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, – 350,50 Lt; 5 100 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti; valstybei – 66,47 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė iš O. E. ieškovams A. J. ir M. J. 221,50 Lt žyminio mokesčio; pagrįstų ir būtinų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, – 350,50 Lt; 5 100 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti; valstybei – 66,47 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas rėmėsi ginčo pastato nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų 2006 m. birželio 1 d. byloje nurodytu bendru plotu 3 040,90 kv. m, (t. 1, b. l. 14). Nurodė, kad tarp šalių ginčo dėl bendro ploto nėra. Dalytinas plotas, atmetus antresolės patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, bei priestatus, plane pažymėtus indeksais 1-5 ir 1-6 (ieškovai pasistatė šias patalpas savarankiškai), yra 2 949,91 kv. m. Kadangi ieškovams nuosavybės teise bendrai priklauso 42/100 dalys ginčo pastato, todėl nustatė, kad ieškovams bendrai priklausantis pastato plotas yra 1 238,96 kv. m (2 949,91 kv. m 42/100 dalys). Nurodė, kad pagal ieškovų parengtą patalpų atidalijimo projektą ieškovams tenka 1 240,13 kv. m visų naudojamų patalpų ir tai atitinka pastato apskaičiuotą dalį – 41/100 (b. l. 145, t. 2); atsakovams – 1 797,81 kv. m (b. l. 94–95, t. 2), tai atitinka pastato apskaičiuotas dalis – 59/100 (b. l. 145, t. 2). Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovams priteisė 59/100 idealiąsias ginčo pastato dalis, t. y. 1/100 dalimi daugiau, nei jiems priklausytų. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad atidalijant turtą tarp šalių būtina atsižvelgti į tai, kokio dydžio patalpas įsigijo. Iš bylos medžiagos nustatė, kad bendraturčiai pastato patalpas įgijo idealiosiomis dalimis. Todėl sprendė, kad pagal ieškovų parengtą patalpų atidalijimo projektą šalims tenkančios pastato dalys atitinka savininkams tenkančias nuosavybės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, atitinka visų savininkų interesus, kadangi mažiausiai pažeidžia jų teises – pagal ieškovų siūlomą atidalijimo planą ieškovams atitektų tik 1,1678 kv. m daugiau, nei jiems priklauso. Teismas taip pat nusprendė, kad ieškovai įrodė, kad atsakovai patys savavališkai pertvara atitvėrė patalpas, ieškovų pateikiamame plane pažymėtas 1-31 ir 1-40, todėl tenkino ieškovų reikalavimą įpareigoti atsakovus nugriauti pertvarą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai A. G. ir O. E. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas atskirai neatidalijo atsakovams A. G. ir O. E. priklausančių patalpų, tokiu būdu palikdamas juos bendraturčiais, t. y. neišsprendė jų priešieškinio reikalavimo. Taip pat nurodė, kad teismas neteisingai nurodė bendrą pastato plotą – 3 074 kv. m, nes pastato plotas yra 3 040,90 kv. m. Taip pat neįvertino rašytinių įrodymų, patvirtinančių kiekvienam bendraturčiui priklausančią dalytino turto dalį, nesiaiškino, ar nėra ginčo dėl bendraturčiams priklausančių nuosavybės dalių dydžio, nepagrįstai neįvertino įrodymų, susijusių su pastato dalių statyba ir jų pirkimu, kurie patvirtina duomenis apie bendraturčių įsigytą patalpų plotą. Taip pat nevertino dokumentų, susijusių su šių pastatų įregistravimu, ir su šiais dokumentais susijusių faktų. Teigia, kad teismas neįvertino 2006-06-01 inventorizacijos duomenų, neatkreipė dėmesio į techninį patalpų ploto sumažėjimą, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Dėl šių priežasčių teismas pasirinko neproporcingą pastato atidalijimo būdą. Mano, kad toks atidalijimo būdas trukdo veiklai (sunkvežimių remontui). Be to, apeliantai teigia, kad pertvara, kurią teismas įpareigojo nugriauti, buvo pastatyta pagal 2000-02-17 žemės sklypo paženklinimo ribas, o byloje nėra duomenų, kad ji pastatyta savavališkai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovai nurodo, kad tarp atsakovų nėra tarpusavio ginčo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, dėl jų valdomų pastato patalpų dydžio, todėl teismas pagrįstai nesprendė jų tarpusavio nuosavybės atidalijimo klausimo. Teigia, jog teismas sprendimą priėmė neperžengdamas ieškinio ir priešieškinio ribų, atsižvelgdamas į procesiniuose dokumentuose suformuotus reikalavimus bei nuosavybės dalis, tenkančias šalims. Kadangi atsakovų pateiktame plane nėra apskaičiuoti atidalijami plotai ir toks planas neatitinka teisės aktų reikalavimų, teismas, pagrįstai remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso 42/200 dalys pastato, o atsakovams priklauso 52/200 dalys pastato. Nurodė, kad pertvara, kuria atsakovai atitvėrė patalpą, plane pažymėtą indeksu 1-40, pastatyta tik 2006 m., sandorio metu pertvaros nebuvo, todėl teismas pagrįstai įpareigojo ją nugriauti. Pažymėjo, kad žemės sklypo ribų paženklinimo aktas neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl negali turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir interesams, joks teisės aktas nenustato, kad pastato dalys atidalijamos atsižvelgus į žemės sklypo planą ir kad naudojimosi žemės sklypu tvarka turi įtakos pastato nuosavybės dalių dydžiui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje ginčas vyksta dėl dalių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nustatyta, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą – gamybinį pastatą (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teisėmis priklauso bendraturčiams: ieškovams M. J. – 42/200 dalys ir A. J. – 42/200 dalys, atsakovams A. G. – 37/100 dalys, O. E. – 21/100 dalis.

Teisėjų kolegija mano, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas visiškai nenagrinėjo priešieškinio reikalavimų ir nepriėmė sprendimo dėl atsakovų reikalavimų atsidalyti tarpusavyje. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovų priešieškinis buvo pareikštas bendrai ieškovams. Tarp atsakovų ginčo dėl tarpusavio atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo: priešieškinis pareikštas vienas bendrai ieškovams, jame argumentai pateikiami tik dėl pastato atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nuo ieškovams priklausančios pastato dalies, nepateikti jokie skaičiavimai, planai dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tarp pačių atsakovų O. E. ir A. G., ginčas tarp ieškovų ir atsakovų vyko iš esmės dėl vienos patalpos, plane pažymėtos 1-40, dėl kurios atsakovai tarpusavyje nesiginčijo. Taigi, kadangi tarp atsakovų nėra tarpusavio ginčo dėl nuosavybės teise valdomų dalių atsidalijimo, apylinkės teismas, remdamasis CPK 5 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai nesprendė jų tarpusavio nuosavybės atidalijimo klausimo, ištyręs byloje esančius įrodymus ir nustatęs pagrindą tenkinti ieškinį, pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus, nes jų negalima tenkinti iš dalies visiškai patenkinus ieškinį.

Šiai teisinei situacijai spręsti svarbu tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartyje Nr. 3K-3-63/2012, išnagrinėjęs ieškovų kasacinį skundą, nurodė: „atidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskira nekilnojamai i daiktą prašo suformuoti ir priklausomai nuo tokio pasirinkimo – pagrįsti jo suformavimo būdą. Atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės, pasikeičia buvusio bendro daikto teisinis režimas, t. y. suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, todėl turi atitikti jiems teisės aktų keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. E. C, bylos Nr. 3K-3-260/2009), o teikiami atidalijimo variantai turi būti įmanomi įgyvendinti techniškai, po atidalijimo turi būti užtikrintas tolesnis tokio turto naudojimo racionalumas. Dar vienas reikalavimas įgyvendinant teisę atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės – prašomas suformuoti atskiras daiktas turi atitikti bendraturčio dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, jeigu tai objektyviai ir techniškai įmanoma“. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, neperžengdamas ieškinio ir priešieškinio ribų, atsižvelgdamas į procesiniuose dokumentuose suformuluotus reikalavimus bei nuosavybės teisės dalis, tenkančias šalims.

Priešieškinio nagrinėjimo kontekste svarbus aspektas yra tas, jog CPK 135 straipsnio 1 dalis nustato privalomus ieškinio (atitinkamai ir priešieškinio, CPK 143 straipsnio 3 dalis) reikalavimus nurodyti: aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes, ieškovo reikalavimą (ieškinio dalyką). Taigi šalys turi pareigą suformuluoti savo reikalavimų faktinį pagrindą bei dalyką. Iš priešieškinio faktinio pagrindo akivaizdu, kad atsakovai neketino atsidalyti tarpusavyje, o norėjo tik atsidalyti savo nuosavybės dalį nuo ieškovams priklausančios dalies. Be to, pagal priešieškinyje suformuluotą priešieškinio dalyką, t. y. nurodytas kiekvienam atsakovui tenkančias pastato patalpas bei plotus, atsakovams tenkantis plotas būtų didesnis, negu jiems priklauso nuosavybės teise, dėl to jų priešieškinis ir buvo atmestas. Patenkinęs ieškinį, apylinkės teismas negalėjo tenkinti priešieškinio reikalavimų nei visiškai, nei iš dalies, nes teismas negalėtų savo iniciatyva nuspręsti, kuriam iš atsakovų kurios patalpos atitektų pagal jų nuosavybės teise valdomas pastato dalis, nesant konkrečiai suformuluotų reikalavimų, atitinkančių atsakovams tenkančias pastato nuosavybės dalis, bei juos pagrindžiančių įrodymų. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad tik matininkas, turintis Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotą matininko kvalifikacijos pažymėjimą, turi teisę nustatyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis. Nekilnojamojo turto kadastro 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai formuojami atidalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenys nustatomi atliekant kadastrinius matavimus, naudojant tinkamus metodus ir priemones, užtikrinančius teisės aktų nustatytų reikalavimų matavimų kokybei patenkinimą, kai Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais formuojami nekilnojamieji daiktai. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 11 punktas reglamentuoja, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu apskaičiuojami statinių ir patalpų plotai, tūriai ir kiti parametrai, kurių reikia nekilnojamojo daikto duomenims įrašyti į kadastrą. Kadangi atsakovų pateiktame plane nėra suskaičiuoti atidalijami ir ieškovams bei kiekvienam iš atsakovų tenkančių dalių plotai, toks planas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti pagrindu formuojant atskirus objektus, todėl šiuo atveju apylinkės teismas negalėjo atidalyti atsakovams tenkančių nuosavybės dalių ir tenkinti priešieškinio reikalavimų.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas, netenkinęs priešieškinio reikalavimų, užkirto kelią atsakovams tarpusavyje atsidalyti jiems tenkančias pastato dalis. Aktualu tai, jog CK 4.80 straipsnyje nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Kadangi tarp bendraatsakių bylos nagrinėjimo metu niekada nebuvo ginčo dėl tarpusavio atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, akivaizdu, kad jiems neužkirstas kelias atsidalyti pastatą ne teisminiu keliu. Net jeigu atsakovai nesusitartų tarpusavyje, kas labai abejotina, nes atsakovams atstovauja ties patys asmenys, apylinkės teismo sprendimas jiems neužkerta kelio atsidalyti jiems priklausančias pastato dalis tarpusavyje, kadangi tokiu atveju skirtųsi reikalavimai, reikalavimo faktinis pagrindas ir šalys.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nesiaiškino dėl šalims tenkančių nuosavybės dalių dydžio. Bylos duomenys patvirtina, jog apylinkės teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagrįstai nustatė, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso 42/200 dalys pastato, o atsakovams – 58/200 dalys pastato. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovai niekada neginčijo šių duomenų, jie nėra nuginčyti ir yra galiojantys.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas visiškai nepasisakė dėl bendraturčio O. E. nuosavybės didinimo bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Vertkada“ planas, kuriuo remiantis tenkintas ieškinys, parengtas atsižvelgiant į šalims tenkančias nuosavybės teisės dalis, jau atėmus apeliaciniame skunde nurodytų priestatų bei antresolės plotus ir priskyrus juos atsakovams, t. y. teismas šį klausimą išsprendė, patenkindamas ieškinį. Ieškovai ieškiniu nepretendavo į minėtus priestatus bei antresolę. Teismas, tenkindamas ieškinį, atsižvelgdamas į atsakovų pristatytus priestatus bei įrengtą antresolę, atitinkamai padidino jiems tenkančią nuosavybės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovais ir atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl A. G. įsigytos patalpos, plane pažymėtos indeksu 1-40, dydžio, nurodydama, kad jos dydis buvo 288 kv. m, o po 2006 metais atliktos inventorizacijos paaiškėjo, kad plotas – 282,30 kv. m. Pirma, apeliantų nurodytoje 2004-08-27 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 7314 nėra nurodyta, kurią konkrečiai patalpą įsigijo A. G.. Antra, kadangi pastatas niekada nebuvo atidalytas, nebuvo nustatyta naudojimosi tvarka, todėl pardavėjas negalėjo parduoti konkrečios patalpos, o tik idealiąją dalį. Trečia, kaip nurodė atsakovai bylos nagrinėjimo metu, pertvarą, kuria jie atitvėrė patalpą, plane pažymėtą indeksu 1-40, jie patys savavališkai pastatė tik 2006 metais, t. y. praėjus 2 metams po minėto sandorio sudarymo, todėl minėta patalpa sandorio sudarymo metu neegzistavo. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad A. G., kaip ir kiti savininkai, nuosavybės teisę į pastatą įgijo pagal idealiąsias dalis, o ne konkrečiomis patalpomis. Be to, atsakovams priteisto turto dalis yra daug didesnė nei 288 kv. m, todėl vėlgi nesuprantama, kokiu būdu apylinkės teismo sprendimas pažeidė atsakovų teises.

Niekuo nepagrįstas ir atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad statinio savininkai naudojimosi tvarką nusistatė remdamiesi 2002-02-17 žemės sklypo ribų paženklinimo aktais. Visų pirma, šis žemės sklypo ribų paženklinimo aktas nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl negali turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms bei interesams (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Antra, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, žemės sklypas, ant kurio yra pastatas, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o ieškovai ir atsakovai jį nuomojasi tik nuo 2007 metų, t. y. jau prasidėjus ginčui dėl pastato atidalijimo. Atkreiptinas dėmesys, kad žemės sklypo nuomos sutartys sudarytos atsižvelgiant į pastato bendraturčiams tenkančias idealiąsias statinio dalis. Be to, paties žemės sklypo naudojimosi tvarka nėra nustatyta, todėl ir dėl to atmestinas apeliacinio skundo argumentas. Trečia, joks teisės aktas nenustato, kad pastato dalys atidalijamos bendraturčiams atsižvelgiant į žemės sklypo planą ir kad naudojimosi žemės sklypu tvarkai kokią nors įtaką turėtų pastato nuosavybės dalių dydis.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai apeliaciniame skunde nurodo vienas kitam prieštaraujančius argumentus: teigia, kad teismas nepagrįstai sumažino jiems priklausantį plotą, nors patys nurodo, kad ir ieškovams atiteko mažesnis plotas, nei priklausytų. Tuo tarpu teismas pastatą atidalijo atsižvelgdamas į bendrąjį plotą bei šalims tenkančias nuosavybės dalis jame.

Niekuo nepagrįstas ir nesuprantamas apeliacinio skundo argumentas, kad skundžiamu teismo sprendimu A. G. įsigyta patalpa Nr. 1-40 sumažinta iki 229,60 kv. m. Kaip jau minėta, šią patalpą atsakovai patys atsitvėrė po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, todėl ji sandorio metu neegzistavo, pastato inventorizacija sandorio sudarymo metu nebuvo atlikta, niekur nenurodyta, kad A. G. įsigijo būtent patalpą 1-40, be to, pagal skundžiama sprendimą atsakovams tenkanti statinio dalis beveik penkis kartus viršija nurodytą 288 kv. m plotą.

Bylos medžiaga patvirtina, jog apylinkės teismo sprendimu nuosavybės dalys į pastatą atitinkamai pasikeitė (ieškovų sumažėjo, o atsakovų padidėjo), nes teismas atsakovams priskyrė pastarųjų pastatytus priestatus bei antresolę, į kuriuos ieškovai nepretendavo. Tokiu būdu teismas visapusiškai išsprendė ginčą, išnagrinėjęs ginčą ne formaliai atsižvelgdamas į nuosavybės dalis, o visapusiškai įvertindamas visas bylos aplinkybes ir užkirsdamas kelią bet kokiems galimiems ginčams dėl priestatų ir antresolių ateityje.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovus nugriauti savavališkai pastatytą pertvarą, nes pastato žemės sklypo ribos buvo nustatytos ir paženklintos 2000-02-17 žemės sklypo ribų paženklinimo aktu. Kaip jau nurodyta, šis aktas Nekilnojamojo turto registre neregistruotas, naudojimosi žemės sklypu tvarka iki šiol nėra nustatyta, žemės sklypo naudojimosi tvarka neturi įtakos statinio nuosavybės dalims. Kadangi atsakovai savavališkai užėmė didesnę statinio dalį, nei jie valdo nuosavybės teise, neturėdami statinio bendraturčių sutikimo bei statybos leidimo savavališkai pastatė pertvarą, teismas pagrįstai priėmė sprendimą įpareigodamas ją nugriauti.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovų apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą surašiusiai šaliai. Ieškovai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. M. J. sumokėti advokatui 1 800 Lt (t. 3, 163, 169) už atsiliepimą į apeliacinį skundą, atstovavimą teismo posėdyje kompleksiškai vertinant neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio. Be to, A. J. sumokėjo 290 Lt už kasacinį skundą (t. 4, b. l. 14).

Atsižvelgiant į tai, netenkinus apeliacinio skundo ieškovui M. J. iš atsakovų priteistina 1 800 Lt, A. J. 290 Lt, iš viso 2 090 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 straipsniais,

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovui M. J. iš atsakovų A. G. ir O. E. priteisti po 900 Lt (260,66 EUR), iš viso 1 800 Lt (521,32 EUR), bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovei A. J. iš atsakovų A. G. ir O. E. priteisti po 145 Lt (41,99 EUR), iš viso 290 Lt (83,99 EUR), bylinėjimosi išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Aušra MaškevičienėKolegijos teisėjai Žydrūnas BertašiusVirginija Nijolė Griškevičienė