Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams A. S., L. R., A. Ž., dalyvaujant tretiesiems asmenims SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (buvęs pavadinimas VšĮ „Vilniaus butai“), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento vaikų teisių apsaugos skyriui, dėl nuomos teisinių santykių nutraukimo, iškeldinimo iš savavališkai užimamų patalpų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliaciniame skunde keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių nuomos sutarties pažeidimo, kaip prielaidos nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti ginčo bute gyvenančius asmenis, aiškinimo ir taikymo klausimai, taip pat procesinės teisės normų, įtvirtinančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimo klausimai, kas, pasak apelianto, sąlygojo neteisingą faktinių aplinkybių konstatavimą bei netinkamą jų teisinį įvertinimą.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas šalims, tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias nuomos bei sutarties nutraukimo institutus, nepažeidė procesines teisės normų reikalavimų ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė teisingas išvadas, šias savo išvadas sprendime tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 str.).

Ginčas byloje kilo dėl atsakovo A. S. nuomininko pareigų pagal gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį (b.l. 7, 8) vykdymo. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta tik įstatyme numatytais pagrindais bei tvarka, tame tarpe ir nuomininkui netinkamai vykdant nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus arba pažeidžiant kitas nuomininko pareigas, nustatytas CK 6.647 str. 1 d. ir 6.611 str., šiais teisiniais pagrindais remiasi apeliantas. Pastebėtina, kad CK 6.647 str. ginčo atvejui netaikytinas, kadangi ši teisės norma reglamentuoja terminuotos nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą atvejus. Taigi tam, kad būtų galima įgyvendinti įstatymuose įtvirtintą nuomotojo teisę vienašališkai sutartį nutraukti, būtina nustatyti ir įrodyti tokius teisiškai reikšmingus faktus: nuomininkas nevykdo tiesiogiai įstatymais įtvirtintų nuomininko pareigų – įstatymo nustatytą laiką nesumoka buto nuompinigių ar komunalinių paslaugų mokesčių; nuomininkas ar jo šeimos nariai ardo ar gadina gyvenamąją patalpą; nuomininkas ar jo šeimos nariai naudoja gyvenamąją patalpą ne pagal jos paskirtį; nuomininkas ar jo šeimos nariai netinkamu savo elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems asmenims kartu ar greta gyventi. Nurodytas prielaidų nuomos sutarčiai nutraukti sąrašas nėra baigtinis, pati nuomos sutartis ar kitos materialinės teisės normos taip pat gali numatyti atvejus, kuomet leidžiama gyvenamosios patalpos sutartį, sudarytą neterminuotam terminui, nutraukti. Šiuo konkrečiu atveju apelianto ginčijama nuomos sutartis specialių sąlygų jos nutraukimui nenumato (6 p.).

Kaip matyti iš ieškinio, savo reikalavimą nutraukti nuomos sutartį ieškovas (apeliantas) kildino iš atsakovo A. S. teisinės pareigos neįvykdymo – gyvenamosios patalpos subnuomos be nuomotojo rašytinio sutikimo atsakovui A. Ž. fakto (CK 6.595 str. 1 d.), traktuodamas tai dvejopai – ir kaip patalpos naudojimą ne pagal paskirtį (CK 6.611 str.), ir kaip esminį sutarties pažeidimą CK 6.217 str. 1 d. prasme, leidžiantį šią sutartį nutraukti. Teisėjų kolegija tokių skundo argumentų pagrįstais nepripažįsta. Viena vertus, CK 217 str. reglamentuoja vienašališko atsisakymo nuo sutarties atvejus, kuomet nukentėjusiai šaliai nereikia kreiptis į teismą dėl sutarties nutraukimo (CK 6.218 str. 1 d.). Be to, vertinant, ar pažeidimas kiekvienu konkrečiu atveju turi esminę reikšmę, pabrėžtina – esminę reikšmę būtent nukentėjusiajai šaliai, privalu atsižvelgti į CK 6.217 str. 2 d. išvardintus kriterijus. Sutarties šalies teisė nutraukti sutartį kitai šaliai iš esmės ją pažeidus aiškintina sutarties šalių interesų pusiausvyros, sutarties privalomumo, jos vykdytinumo ir kitais panašiais principais. Tačiau sutarties pažeidimas laikytinas esminiu tik tuomet, jeigu nukentėjusioji šalis negauna to, ko tikėjosi ją sudarydama, jeigu konkrečios sutarties sąlygos laikymasis yra tokios sutarties privalomas, būtinas bruožas. Atsižvelgiama ir į iš sutarties (ar kurių nors jos nuostatų) pažeidimo kilusius teisinius padarinius nukentėjusiajai šaliai, į tai, ar sutartį ketinama vykdyti ateityje. Aptartos nuostatos, taip pat tokiems atvejams nustatytas teisinis reglamentavimas, tiesiogiai nenumatantis tokių padarinių (nuomos sutarties nutraukimo, jei nuomininkas nevykdo CK 6.595 str. įtvirtinto reikalavimo turėti rašytinį nuomotojo sutikimą subnuomai) atsiradimo, ginčo sutartyje esanti sąlyga, iš principo nedraudžianti nuomininkui subnuomoti išsinuomotos gyvenamosios patalpos, tokį sutikimą gavus (3.3 p.), neleidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad nagrinėjamojoje situacijoje vien rašytinio sutikimo nebuvimas galėtų būti pripažįstamas esminiu sutarties pažeidimu bei sukelti nuomininkui tokias neigiamas pasekmes, kaip kad teisės naudotis išnuomota gyvenamąją patalpą praradimas, ypač atsižvelgiant į jo statusą ir gyvenamosios patalpos suteikimo aplinkybes bei pagrindus.

Kita vertus, toks faktas, kad pačiam nuomininkui A. S. gyvenamoji patalpa nereikalinga, jis asmeniškai ja nesinaudoja, subnuomodamas ar leisdamas ja naudotis atsakovui A. Ž. panaudos pagrindais, t.y. naudoja ne pagal paskirtį, kaip tai traktuoja apeliantas (ieškinio reikalavimo pagrindas), byloje nebuvo įrodytas. A. S. statusas – socialiai remtinas asmuo, sveikatos būklė iki šiol nėra pasikeitę, nepasikeitė ir su jo turtine padėtimi susijusios aplinkybės (neturi kitos gyvenamosios patalpos), tą patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai. Kolegija pažymi, kad įrodyti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes pareiga, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tenka ne atsakovams, o ieškovui (CPK 135 str. 1 d. 3 p. ir 2 d.,178 str.), tą nulemia ir CPK įtvirtintas šalių rungimosi principas (CPK 12 str.). Apelianto įvardintas dokumentas – Buto patikrinimo aktas (b.l. 9) nepriskirtinas oficialių rašytinių dokumentų CPK 197 str. 2 d. prasme kategorijai ir nėra prima facie įrodymas, todėl šiuo atveju yra akivaizdžiai nepakankamas įrodymas tokiam teisiškai reikšmingam faktui, kad tarp atsakovo A. S. ir atsakovo A. Ž. buvo susiklostę subnuomos (ar jam prilyginami) teisiniai santykiai konstatuoti. Viešuosius rašytinius įrodymus išduoda valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos įstatymų nustatyta tvarka veikdamas pagal savo kompetenciją. Buto patikrinimo aktą (b.l. 9) surašė trečiojo asmens, tuometinės VšĮ „Vilniaus butai‘ vadybininkai, o pati įstaiga nei priskirtina prie valstybės ar savivaldybės institucijų, nei turi viešojo administravimo įgaliojimus, pats aktas taip pat neatitinka oficialaus rašytinio įrodymo požymių formos prasme – jame nėra nustatytų įstaigos atributų, neaiškūs pasirašiusių vadybininkų įgalinimai (valstybės tarnautojų ir pareigūnų statusą ir kompetenciją nustato įstatymai), jų parašai nepatvirtinti įstaigos antspaudu. Taigi aptariamas dokumentas pats savaime įrodinėjimo pareigos šalims neperskirsto ir didesnės įrodomosios galios neturi. Jis gali būti vertinamas tik kaip rašytinis įrodymas, kuris su kitais įrodymais patvirtina ar paneigia atitinkamų aplinkybių egzistavimą (CPK 185 str.). Kilus dėl jo turinio suinteresuotų asmenų ginčui – gyvena ar negyvena atsakovas A. S. minėtame bute, ar jis bei atsakovė L. R. komisijos lankymosi jame metu buvo namuose (ieškovo atstovė teisme pripažino daranti prielaidą, kad jų nebuvo, b.l. 110), ar atsakovo A. Ž. buvimas bute patikrinimo metu reiškia ir jo nuolatinį gyvenimą šiame bute panaudos arba subnuomos pagrindais, ar laikiną buvimą jame, turėjo būti pagrįstas kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str.). Šiuo atveju leistini būtų ir liudytojų (patikrinimą atlikusių asmenų, kaimynų ir pan.) parodymai, apeliantas nepagrįstai skunde to nepripažįsta, ir antstolio surašyti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, galėję patvirtinti apelianto teiginius apie atsakovų atsisakymą įsileisti į butą kitų patikrinimu atvejais, bei kiti panašūs įrodymai. Į

Įrodymų pakankamumo taisyklė grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuriuo vadovaujantis išvada apie faktą gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikra abejonė, tačiau įrodymų visuma leidžia labiau tikėti, kad faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Visais atvejais išlieka šalies pareiga įrodyti tą privalomą visetą bei įrodymų ryšį su byla. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodinėjimo pareigos apeliantas neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio nepatenkino, juo labiau, kad patys atsakovai teikė į bylą įrodymus, susijusius su atsakovo A. Ž. nuosavybės teises į buto dalį įgijimą panašiu laikotarpiu, jame savo gyvenamosios vietos deklaravimą (b.l.96-98).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuomininko šeimos nariams teisę apsigyventi kartu su nuomininku garantuoja tiek pati nuomos sutartis (3.1 p., 5 p.), tiek ir įstatymas (CK 6.588 str.- 6.590 str.), todėl bet kokie apelianto samprotavimai ieškinyje ir apeliaciniame skunde dėl atsakovės L. R. su dukra G. R. gyvenimo neteisėtumo ginčo bute ir prašymo jas taip pat iškeldinti teisiškai nepagrįsti, o toks skundo argumentas, esą L. R. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su gyvenamuoju namu Ukmergės rajone, nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės ir nesąlygoja teismo sprendimo dalies, susijusios būtent su šios atsakovės iškeldinimo reikalavimo išsprendimu, neteisėtumo ar nepagrįstumo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro prielaidų panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą.

Iš apelianto bylinėjimosi išlaidos valstybei už atsakovui A. S. teiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos remiantis CPK 96 str. 2 d. nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.