- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-25
- Bylos Nr.
- I-835-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02316-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. S. (toliau – ir J. S., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI, atlyginti už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. (I t., b. l. 2-27).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Papildomi baldai dar labiau mažino kameros plotą. Išreiškė nuomonę, kad iš kameros ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Pažymėjo, jog nebuvo užtikrinama nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas. Pasivaikščiojimo kiemeliuose ir dušuose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, norint iškviesti pareigūną, tekdavo daužyti duris ir tikėtis, kad pareigūnas prieis. Pasivaikščioti buvo vedamas tik 1 valandą per dieną, nors priklauso ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, juose nėra šiukšlių dėžių, stogo, kuris apsaugotų nuo kritulių, be to, būdavo vedamas pasivaikščioti į prastesnės būklės kiemelius, nes priklauso žemiausiai nuteistųjų kastai. Kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, grybelis, vasarą buvo karšta, žiemą šalta, buvo silpnas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Tvirtino, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, skalbiami drabužiai buvo tik mokiems nuteistiesiems, nebūdavo, kur džiauti skalbinius. Išduodavo per mažai tualetinio popieriaus, neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Sanitarinis mazgas buvo blogos būklės, atsakovo pateiktose nuotraukose nufotografuota kamera, kurioje jis nebuvo laikomas. Maudytis vesdavo tik vieną kartą per savaitę, o vykstant remonto darbams, netekdavo nusimaudyti net ir tą vieną kartą. Kamerose buvo pilna tarakonų, vorų, blakių. Tiekiamas maistas nebuvo kaloringas ir skanus, nuolat buvo atšalęs, nes prie vieno stalo pavalgyti 12 asmenų vienu metu neįmanoma, be to, jam nebuvo suteikiamas dietinis maitinimas. Nebuvo suteikiami ilgalaikiai, trumpalaikiai pasimatymai, nors jam artimi žmonės atvykdavo, bet būdavo neįleidžiami, aiškinant, kad neveikia kompiuteris (Kauno TI negali patikrinti pasimatymų apskaitos) arba klaidingai teigiant, kad jis atvyko iš baudos izoliatoriaus. Dėl nurodytų veiksnių pareiškėjas patyrė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, bendravimo galimybių sumažėjimą, pablogėjo jo regėjimas, dėl nesuteiktų pasimatymų išsiskyrė su ilgamete drauge, išsivystė opa, diagnozuota stuburo patologija. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), prašė teismo tenkinti skundą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Kauno TI su skundu nesutiko (I t., b. l. 112-122). Nurodė, kad pareiškėjui Kauno TI buvo užtikrintas 3,6 kv. m teisės aktuose nustatytas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas. Teigė, kad visuomenės sveikatos centrai reguliariai atlieka kamerų patikrinimus, siekiant nustatyti, kaip įstaigoje laikomasi higienos normų reikalavimų. Kameros yra įrengtos taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Nurodė, kad vykdo nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programas, nuteistuosius veda į treniruoklių salę, stalo teniso kambarį, koplyčią, biblioteką. Asmenys maitinami vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, įtvirtintais reikalavimais. Kamerose sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m metaline sienele, juose įrengti praustuvai, įrengtos skalbinių džiovinimo virvės. Nuteistųjų drabužiai surenkami ir skalbiami pagal patvirtintą tvarką. Teisės aktai nenumato reikalavimų įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukus pasivaikščiojimų kiemeliuose ar dušuose. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nekonkrečiai argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą, nurodo nepagrįstas aplinkybes, neįrodo kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmetamas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. patirtą neturtinę žalą. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė Būdamas Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. spalio 11 d. (I t., b. l. 103). Pareiškėjas prašo atnaujinti senaties terminą, nurodo, kad jis nėra teisininkas, susipažinimui su teisės aktais sugaišo daug laiko, be to, buvo labai užimtas- pastoviai įvairias skundais kreipdavosi į teismus, dirbo valstybės įmonėje „Mūsų amatai“. Pareiškėjo nurodytos senaties termino praleidimo priežastys vertintinos kaip subjektyvios, jis nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti senaties terminą. Atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 11 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 11 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 12 d. iki 2017 m. gegužės 1 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pagrindiniu skundo argumentu dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI ginčo laikotarpiu buvo paskirtas: nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. į kamerą Nr. 343, kurios plotas 16,20, buvo laikomas vienas arba kartu su 1-2 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 16,20 kv. m iki 5,4 kv. m ploto; nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. – į kamerą Nr. 139, kurios plotas 13,89, buvo laikomas vienas, jam teko 13,89 kv. m ploto; nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2016 m. birželio 9 d. – į kamerą Nr. 240, kurios plotas 15,63, buvo laikomas kartu su 2-3 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 5,21 kv. m iki 3,9 kv. m ploto; nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. birželio 16 d. – į kamerą Nr. 242, kurios plotas 15,09 kv. m, buvo laikomas su vienu asmeniu, vienam asmeniui teko 7,54 kv. m ploto; nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 4 d. – į kamerą Nr. 339, kurios plotas 15,32 kv. m, buvo laikomas kartu su 1-2 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 7,66 kv. m iki 5,10 kv. m ploto; nuo 2016 m. liepos 13 d. iki 2016 m. liepos 14 d. – į kamerą Nr. 240, kurios plotas 15,63 kv. m, buvo laikomas vienas, jam teko 15,63 kv. m ploto; nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. – į kamerą Nr. 206, kurios plotas 15,49 kv. m, buvo laikomas kartu su 2 asmenimis, vienam asmeniui teko 5,16 kv. m ploto; nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. – į kamerą Nr. 243, kurios plotas 15,31 kv. m, buvo laikomas vienas arba su 1-3 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 15,31 kv. m iki 3,82 kv. m ploto; nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d. – į kamerą Nr. 206, kurios plotas 15,49 kv. m, buvo laikomas vienas ar su kitu asmeniui, vienam asmeniui teko nuo 15,49 kv. m iki 7,74 kv. m ploto; nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. sausio 24 d. – į kamerą Nr. 233, kurios plotas 14,87 kv. m, buvo laikomas vienas ar su kitu asmeniu, vienam asmeniui teko nuo 14,87 kv. m iki 7,43 kv. m ploto; nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. vasario 27 d. – į kamerą Nr. 208, kurios plotas 17,11 kv. m, buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, vienam asmeniui teko 8,55 kv. m ploto; nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. kovo 16 d. – į kamerą Nr. 203, kurios plotas 15,96 kv. m, buvo laikomas 1 arba su 2 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 15,96 kv. m iki 5,32 kv. m ploto; nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. – į kamerą Nr. 148, kurios plotas 8,18, buvo laikomas vienas, jam teko 8,18 kv. m ploto; nuo 2017 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. balandžio 18 d. – į kamerą Nr. 206, kurios plotas 15,49 kv. m, buvo laikomas vienas arba su 2 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 15,49 kv. m iki 5,16 kv. m ploto (b. l. 146-148, t.1, b. l. 145-147, t.3). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais Kauno TI pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui buvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
Pareiškėjas tvirtino, kad nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Kauno TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, vykdoma laisvalaikio užimtumo programa, organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai, nuteistieji vedami į treniruoklių salę, stalo teniso kambarį, koplyčią, biblioteką. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) į juos įsitraukia pagal pageidavimą. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis, todėl jomis remiasi. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Kauno TI tinkamai organizavo suimtųjų (nuteistųjų) užimtumą ir socialinį darbą su jais. Teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti vykdomomis socialinės reabilitacijos programomis, buvo neišleidžiamas į sportinius užsiėmimus ar kultūrinius renginius, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas, todėl argumentai dėl nepakankamai vykdomų socialinės reabilitacijos programų atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose bei duše nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, norint pasikviesti pareigūnus, tekdavo daužyti duris.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4 p. numatyta, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimų moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Eksploatavimo taisyklėse nėra reikalavimo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukus pasivaikščiojimo kiemeliuose ar dušuose, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo vedamas pasivaikščioti tik 1 valandą per dieną. Pareiškėjas teigia, jog tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Pastebėtina, kad Komitetas minėtą rekomendaciją teikė pareiškėjo nurodytoje Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] ir nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Taigi, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmestini kaip nepagrįsti.
Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje. Suimtieji (nuteistieji) turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui priklausė teisė pasivaikščioti gryname ore daugiau kaip 1 valandą, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo pažeidžiamos nebuvo.
Pareiškėjas skunde teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, juose nebuvo suoliukų, stogelių pasislėpti nuo kritulių.
Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą reglamentuoja Eksploatavimo taisyklių 21-22 punktai. Nei Eksploatavimo taisyklės, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto ar įrangos juose, todėl pareiškėjo argumentai dėl kiemelių dydžio bei suoliukų nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.
Eksploatavimo taisyklių 22 punktas nustato, kad išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Iš į bylą pateiktų pasivaikščiojimo kiemų fotonuotraukų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose yra stogeliai, apsaugantys nuo atmosferos kritulių ( b. l. 39-43, t.2). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose vasarą būdavo karšta, žiemą šalta, būdavo labai drėgna, kaupėsi pelėsis, grybelis.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosios patalpos Kauno TI vėdinamos per atidaromus langus ir mechaninės ventiliacijos būdu, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtas aplinkybes patvirtina ir į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 90, 91, t.3). Kauno TI yra įrengtas centrinis šildymas, užtikrinantis tinkamą temperatūrą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsį ir grybelį gyvenamosiose patalpose, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas, kibiras, valikliai). Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą bei tvarką (b. l. 44, t.2). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Kauno TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje laikomi asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Iš į bylą pateiktų Kauno visuomenės sveikatos centro bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktų (b. l. 92-144, t.3) matyti, kad Kauno TI buvo nuolat tikrinama, ar patalpos atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Higienos normos HN 134:2015 16, 17 bei 39 punktų pažeidimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamos temperatūros, vėdinimo, susikaupusio pelėsio ir grybelio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dieną trūko natūralios šviesos, dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas.
Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas. Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Kauno TI vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Tai patvirtina ir į bylą pateikti Kauno visuomenės sveikatos centro bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktai. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamo apšvietimo, byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad dirbtinė apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į Kauno TI administraciją, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.
Pareiškėjas teigė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, trūko tualetinio popieriaus.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė Materialinio aprūpinimo asmenines korteles (I t., b. l. 131-145), kurios patvirtina, kad pareiškėjui minkštasis inventorius bei tualetinis popierius buvo išduodamas, o pareiškėjas pretenzijų neturėdavo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad Kauno TI nesudarytos sąlygos išsiskalbti ir išsidžiovinti asmeninius viršutinius ir apatinius drabužius.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 40 punkto reikalavimus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengti praustuvai, į kuriuos nuolatos tiekiamas vanduo, bei rūbų džiovinimo virvės, ką patvirtina į bylą pateiktos sanitarinių mazgų fotonuotraukos (II t., b. l. 19, 47). Kauno TI direktoriaus 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-117 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašas nustato, kas ir kokiomis sąlygomis gali naudotis skalbimo ir cheminio valymo paslaugomis. Kad Kauno TI sudarytos sąlygos skalbti rūbus patvirtina ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.2-479 (III t., b. l. 113-114). Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos tiek skalbtis asmeninius drabužius pačiam, tiek pasinaudoti Kauno TI teikiamomis skalbimo ir cheminio valymo paslaugomis, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose sanitarinis mazgas nepilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo užtikrinamas jo privatumas, sklisdavo nemalonūs kvapai.
Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele ir durimis pareiškėjui užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017).
Kauno TI teismui pateikė nuotraukas, iš kurių matyti, kad Kauno TI sanitariniai mazgai atitinka minėtus reikalavimus, jie yra atskirti gana aukštais atitvarais su durimis (II t., b. l. 19). Pareiškėjas teismo posėdyje ir pats patvirtino, kad sanitariniuose mazguose įrengtos metalinės durelės, reikšdamas pretenzijas, jog jos girgžda ir naktį trukdo miegoti. Atsakovės atstovas nurodė, jog sanitariniai mazgai yra atitverti užtvaromis nuo įėjimo į kamerą durų (b.l.95, t.1). Teismas daro išvadą, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas užtikrina besinaudojančiųjų sanitariniu mazgu privatumą bei higienos normų laikymąsi. Pareiškėjo teiginius dėl sklindančio nemalonaus kvapo teismas atmeta kaip nepagrįstus, nes klozetai yra su dangčiais.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad maudytis buvo vedamas tik 1 kartą per savaitę, o kadangi Kauno TI dažnai nebūdavo karšto vandens, negalėdavo pasinaudoti ir šia teise.
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, todėl atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta.
Dėl karšto vandens nebuvimo ir nesuteiktos galimybės nusimaudyti po šiltu dušu pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis negalėjo pasinaudoti savo teise nusiprausti po šiltu dušu, o tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl pažeistos teisės išsimaudyti po šiltu dušu atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo pilna tarakonų, vorų, blakių.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Atsakovės atstovas pateikė į bylą 2013 m. lapkričio 12 d. Sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo Nr. 20-42/A-1178, sudarytą su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (b. l. 162-164, t.3 ) bei 2016 m. gruodžio 27 d. Sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo Nr. KN-P-2016/816/20-82, sudarytą su UAB „Dezinfa“ ( b. l. 169-173, t.3 ). Pateiktas kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalas (b.l.167-168, t.3) patvirtina, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai buvo vykdomi; įrodymų, kad jie buvo vykdomi netinkamai į bylą nepateikta. Tokie pažeidimai nebuvo nustatyti ir byloje pateiktais Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų (tarakonų, vorų, blakių ir kt.) buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų (tarakonų, vorų, blakių ir kt.) buvimo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad Kauno TI patiekiamas maistas yra nekaloringas, neskanus.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojusiu iki 2018 m. sausio 1 d.).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Kauno TI tiekiamo maisto valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pateikiamo maisto išvaizdą ir kvapą įvertina ir išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos vyriausiasis specialistas, remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale.
Į bylą pateikti Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarybos atliktų patikrinimų medžiaga bei Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimų protokolai (II t., b. l. 2-11) patvirtina, kad maisto dienos patiekalų energetinė vertė atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pažeidimų nebuvo užfiksuota.
Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl nepilnaverčio maisto, nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Jeigu pareiškėjui trūko maisto produktų, jis galėjo jų papildomai įsigyti pataisos namų parduotuvėje už asmenines lėšas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo teikiamas paskirtas dietinis maitinimas. Bylos medžiaga nustatyta, kad dietinis maitinimas R?B? pareiškėjui buvo gydytojo rekomenduotas 2015-12-07 (b.l.154, t.2), paskirtas nuo 2016-01-01 neterminuotai (b.l.51, t.2) po gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (b.l.80, t.3). Iš atsakovo atstovo pateiktų pareiškėjo prašymų kopijų bei atsakymų į juos matyti, kad kaskart pareiškėjui išreiškus pageidavimą gauti dietinį maitinimą, toks prašymas būdavo nedelsiant patenkinamas (b. l. 56, 61, 65, 98, t.1). Jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo (dietinio maitinimo nesuteikimo) laiko nepagristais.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog trūkdavo vietos prie stalo, todėl turėdavo valgyti atšalusį maistą.
Eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Iš atsakovės atstovo į bylą pateiktų fotonuotraukų (II t., b. l. 19, 20) matyti, jog kamerose yra stalas ir du suolai, kur atsisėsti ir pavalgyti vietos 4 asmenims visiškai užtenka. Aplinkybę, kad prie stalo valgydavo 4 asmenys, patvirtino ir pareiškėjas. Iš Kauno TI pateiktos pažymos (I t., b. l. 146-148) matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, niekada nebuvo daugiau nei keturių asmenų. Pareiškėjas skunde nepaaiškina, kodėl esant pakankami vietos atsisėsti prie stalo jis tuo nesinaudojo, o laukdavo, kol maistas atšals. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjos skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai bei trumpalaikiai pasimatymai.
Tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 62 punktas, tiek Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017-01-04 įsakymu Nr.1-4 patvirtintas Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų suteikimo ir jų vykdymo procedūrų tvarkos aprašas (b.l.21-27, t.2) nustato, kad pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad pats pareiškėjas ar su juo į pasimatymą atvykęs asmuo pataisos įstaigai būtų pateikęs rašytinį prašymą suteikti pasimatymą, o pataisos įstaigos administracija tokį pasimatymą suteikti būtų atsisakiusi. Be to, pareiškėjas skunde reikšdamas pretenzijas dėl nesuteiktų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų, konkrečių pažeidimo aplinkybių, kada pareiškėjas prašė suteikti jam ilgalaikius/trumpalaikius pasimatymus, ar tie pasimaitymai jam buvo suteikti, nenurodo, t. y. nedetalizuoja kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl ilgalaikių bei trumpalaikių pasimatymų nesuteikimo yra atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Kauno TI yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.