Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

3.1. Jis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jo kaltės grįsti nukentėjusiosios parodymais, kurie akivaizdžiai prieštaringi ir paneigti kitais įrodymais. Nukentėjusioji atvykusiems policijos pareigūnams pasakė, kad jai A. R. kumščiu sudavė tris smūgius į galvą, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad iš karto po įvykio nukentėjusiajai jokie sužalojimai ant veido ar kūno nebuvo nustatyti. Net į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas R. P. tarnybiniame pranešime nurodė, jog sužalojimų nematė. Aplinkybę, kad jokių sužalojimų įvykio dieną ant nukentėjusiosios kūno ir veido absoliučiai nebuvo patvirtino ir liudytojas R. M. matęs A. R. iš karto po įvykio tą pačią dieną. Tačiau teismas šios svarbios aplinkybės nevertino, priešingai, nurodė, kad A. R. parodymai yra nuoseklūs ir argumentuoti. Analizuojant A. R. parodymus, matyti, kad nukentėjusioji kiekvienos apklausos metu vis keitė sužalojimo aplinkybes, iš pat pradžių pirminėje apklausoje nurodė, kad jai buvo suduoti trys smūgiai kumščiu į galvos sritį, po to papildomoje apklausoje „atsirado" parodymai, kad buvo smūgis į ranką, dešinį šoną, dešinį dilbį. Teisme ji parodė, kad A. R. neva ją pradėjo smaugti, nors jokių smaugimo žymių specialisto išvadoje iš viso nebuvo užfiksuota. Jos parodymų neatitikimą faktinėms aplinkybės patvirtina ir tai, kad ji teigė, jog šaukėsi pagalbos, tačiau tuo pačiu prieštaraudama pati sau patvirtino, kad kaimynai jos pagalbos šauksmų negalėjo girdėti. Nors kaip matyti iš visų nukentėjusiosios parodymų, ji buvo ir tariamai kumščiu kelis kartus daužoma į galvą, į kitas kūno vietas ir netgi smaugiama, tačiau iš karto po tiriamo įvykio nevyko į medicinos įstaigą gydytis, aiškindama, kad buvo peršalusi, kas kelia abejonių dėl patirtų sužalojimų buvimo. Ekspertas taip pat negalėjo tvirtinti, kad sužalojimai jai buvo sukelti būtent kaltinime nurodytu laiku. Eksperto teiginys, kad po suduoto smūgio žymės pasimato po kelių minučių, paneigia A. R. parodymus, kad įvykio metu ji buvo sužalota apelianto, nes jokių sužalojimų ant jos kūno ir veido niekas nepastebėjo.

3.2. Nurodo, kad teismas be pagrindo nevertino ir kitų gynybos pateiktų duomenų. 2017 m. sausio 18 d. Kauno apylinkės teismas nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo buvo nutart administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną A. R. atžvilgiu pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Šis nutarimas taipogi rodo, kad A. R. jau senai norėjo inscenizuoti galimai prieš ją apelianto padarytą nusikalstamą veiką. Tai, jog A. R. parodymai negalėjo būti vertinami kaip patikimi patvirtina ir jos prasta psichinė sveikatos būklė: jai yra konstatuotas psichikos sutrikimas - šizoafektinis sutrikimas, ji kiekvieną dieną vartoja antidepresantus. Apie neadekvatų nukentėjusiosios elgesį teisme patvirtino ir liudytojas R. M.. Šis liudytojas parodė, jog A. R. jam teigusi, kad darys viską, kad apkaltintų A. R., kas patvirtina jos turėtą išankstinį sumanymą inscenizuoti A. R. nusikalstamos veikos padarymą jos atžvilgiu. Minėtas liudytojas davė iš vien teisinančius A. R. parodymus, todėl teismo daromos išvados dėl šio liudytojo parodymų, kaip pagrindžiančių A. R. kaltę, yra nesuprantamos.

3.3. Apelianto vertinimu, į baudžiamąją bylą nukentėjusiosios pateiktos foto nuotraukos nieko neįrodo, nes jos liko tinkamai neapžiūrėtos dar ikiteisminio tyrimo metu, kur, kaip jos buvo padarytos, su kokiu fotoaparatu, kada foto nuotraukos buvo užfiksuotos. Šios nuotraukos neatitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamų reikalavimų. Neatmestina ir tai, jog A. R. foto nuotraukas darė būdama nusigrimavusi tam tikras vietas, imituodama neva esantį sužalojimą arba nuotraukas retušavo specialiomis kompiuterinėmis programomis. Apeliantas teigia, kad žinant prastą A. R. sveikatos būklę, neatmestina, kad ji pati galėjo save susižaloti, o ši versija teismo iš viso nebuvo tirta. Tai, kad jos elgesys buvo neadekvatus patvirtino ir ją apžiūrėjęs ekspertas Ąžuolas Sutkus, nurodęs, kad ji elgėsi keistai ir neįprastai aukai, kuri nuo savo vyro teigė patyrusi smurtą. Apelianto vertinimu, kadangi pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepašalino byloje esančių abejonių ir trūkumų, selektyviai kaip teisingus vertino tik nukentėjusiosios parodymus, kurie yra nepatikimi dėl jos psichinės sveikatos būklės ir noro pakenkti apeliantui skyrybų byloje, rėmėsi liudytojų parodymais, kurie yra išvien A. R. kaltinantys, o ne teisinantys, nevertino abejonių keliančių aplinkybių vertinant nukentėjusiajai padarytus sužalojimus; suteikė perteklinę reikšmę neinformatyviems įrodymams, kurie neva pagrindė jo kaltę, o reikšmingų aplinkybių netyrė, toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir turi būti panaikintas.

Šalies argumentai

6.1. A. R. savo kaltę dėl sutuoktinės A. R. sužalojimo viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad jokio smurto jos atžvilgiu nenaudojo, tarp jų santykiai įtempti jau seniai, vyksta skyrybų procesas, A. R. nustatytas psichinis sutrikimas, ji būna agresyvi, pikta, elgiasi neprognozuojamai, kaltina jį nebūtais dalykais, pati tyčia jį provokuoja, smurtauja jo atžvilgiu. Kadangi jai dėl smurto prieš apeliantą buvo iškelta byla, vyko teisminis procesas, ji pasakė jam už tai atkeršys, ką ir daro. Pasak A. R., ir įvykio dieną ji tyčia jam nuplikė ranką karštu vandeniu, tačiau pati iškvietė policiją nurodžiusi, jog jis smurtavo prieš ją. Apeliaciniame skunde nuteistais nuosekliai laikėsi pirmosios instancijos teisme pateiktos versijos, tvirtindamas, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis A. R. nemušė, jo įsitikinimu kaltinamas išgalvotas, jis nepasitvirtino. Su tokiais skundo argumentais apeliacinis teismas sutikti negali. Priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė įvykdžius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstai buvo grindžiama nukentėjusiosios A. R., liudytojo R. M. parodymais, kurie atitiko kitus bylos duomenis, dėl ko teismo buvo vertinti kaip teisingi ir patikimi, specialisto Ąžuolo Sutkaus teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais ir jo pasirašytos specialisto išvados duomenimis. Nukentėjusiosios A. R. parodymai buvo išanalizuoti ir objektyviai įvertinti kitų bylos duomenų kontekste. Apeliantas skunde nurodė, kad nukentėjusiosios parodymus teismas negalėjo vertinti kaip objektyvius, atsižvelgiant į vykstantį skyrybų procesą, priešiškus jų tarpusavio santykius bei tai, kad jie patys yra prieštaringi ir paneigti kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad vykstant skyrybų procesui, kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai ir šiuo atveju nepaneigtas faktas, jog apelianto ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški, tačiau pažymi, kad vien dėl tokių aplinkybių jos parodymai jau savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusioji ir nuteistasis, todėl tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra, tačiau pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek A. R., tiek A. R. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent ne apelianto, o nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Tokiais atvejais, kai kaltininkas ir nukentėjusysis pateikia skirtingas nusikalstamos veikos padarymo versijas, jų parodymų patikimumas patikrinamas sistemiškai analizuojant įvykių eigą, ką būtent ir padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes, ji nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė visų jo atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jos parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, nukentėjusioji tuoj po to, kai A. R. panaudojo prieš ją smurtą, paskambino dukrai, kreipėsi į policiją, atvykusiam policijos pareigūnui išdėstė jos sužalojimo aplinkybes. Tai, jog A. R. konstatuotas psichikos sutrikimas – ir ji vartoja antidepresantus, neduoda pagrindo jos parodymus vertinti kritiškai. Apelianto vertinimu, nukentėjusiosios sužalojimo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis faktą paneigia liudytojais apklaustų R. M., policijos pareigūno R. P. parodymai, jog jie po tariamo sumušimo nematė ant A. R. veido jokių sužalojimų. Kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Pagal nustatytus duomenis, A. R. jai sudavė į skruostą, rankas, šoną, sumušimai nekraujavo, vietos ant kūno buvo padengtos rūbais, šie liudytojai nukentėjusiąją matė praėjus nedaug laiko po smūgių sudavimo, kai veidas dar nebuvo patinęs ir oda pakeitusi spalvos, todėl vien tai, jog šie liudytojai sumušimų ant A. R. veido ir kūno nematė, nepaneigia fakto, kad A. R. buvo apelianto sumušta. Apylinkės teismas pagrįstai kitų įrodymų kontekste kaip apelianto kaltę patvirtinančius duomenis vertino liudytojo R. M. parodymus, jog kitą dieną po įvykio jis matė patinimą nukentėjusiosios veide.

6.3.Apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusiosios parodymų patikimumu duoda pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto išvados duomenys, nesiaiškinta, kodėl nukentėjusioji dėl sužalojimo kreiptis delsė, ar specialisto išvadoje jai fiksuoti sužalojimai negalėjo atsirasti kitu laiku, nes specialistas negalėjo patvirtinti, kad ji buvo sužalota būtent kaltinime nurodytu laiku. Kolegija pažymi, kad specialisto išvados ir specialisto paaiškinimai teismo vertinami ne kaip atsieti atskiri įrodymai, kurie turi patvirtinti ar paneigti nusikaltimo padarymo faktą. Jų patikimumas sietinas su atitikimu kitiems bylos duomenims. Taigi, kaip teisingai nurodė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, specialisto duota išvada ir paaiškinimai, jog nukentėjusiajai tikrai buvo padaryti sužalojimai, kurių laikas ir pobūdis atitinka nukentėjusiosios nurodytas jos sužalojimo aplinkybes, laikytini apelianto kaltę patvirtinančiais įrodymais. Vertinant nukentėjusiosios parodymus dėl jai suduotų smūgių su byloje nustatytais faktiniais duomenimis, taip pat jokių esminių prieštaravimų nenustatyta. Jos nurodytų padarytų sumušimų kiekis ir lokalizacija iš esmės atitinka specialisto išvados duomenis. Kaip minėta, nukentėjusioji teigė, jog gavo kelis smūgius į dešinį skruostą, rankas ir šoną. Specialisto išvadoje nustatyti A. R. minkštųjų audinių sumušimai ir poodinės kraujosruvos dešinės akiduobės srityje, abiejose rankose, dešinėje krūtyje, padaryti kietu buku daiktu ir galimai smūgiuojant kumščiu bei suduodant nemažiau kaip 4 smūgius. Sutiktina su teiginiu, kad ekspertas negalėjo tvirtinti, kad sužalojimai jai buvo sukelti būtent kaltinime nurodytu laiku, tačiau išvadoje nurodyta, kad pagal kraujosruvų rezorbciją, sužalojimai buvo padaryti apie savaitė laiko iki apžiūros, o tyrimas buvo atliktas praėjus būtent tokiam laiko tarpui – savaitei po nukentėjusiosios sumušimo, kas tik dar kartą patvirtina, jog nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės atitinka specialisto išvadoje pateiktus duomenis.

6.4.Apeliantas skunde nurodo ir kitas aplinkybes, kurios jo manymu kelia abejones A. R. parodymų patikimumu, t. y. kad jos parodymų, jog A. R. ją smaugė, kad ji šaukėsi pagalbos, neįrodo jokia kita bylos medžiaga, o tai, kad iš karto po tariamo sumušimo ji nevyko į medicinos įstaigą gydytis, kelia abejonių ar apskritai dėl patirtų sužalojimų buvimo, taip pat teigia, kad į baudžiamąją bylą nukentėjusiosios pateiktos foto nuotraukos neįrodo jo kaltės, nes neatitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamų reikalavimų, be to, jo manymu, jos galėjo būti padarytos su grimo pagalba imituojant neva esantį sužalojimą arba nuotraukos buvo retušuotos specialiomis kompiuterinėmis programomis, apeliantas neatmeta ir nukentėjusiosios savęs susižalojimo tikimybės. Tokie apeliacinio skundo teiginiai yra selektyvūs, nepagrįsti jokiais argumentuotais teiginiais, tik subjektyviais paties apelianto menamo pobūdžio pamąstymais, iš kurių matyti, kad pats A. R. teisingais laiko ir tokiais teismo prašo pripažinti tik jo kaltę paneigiančius duomenis, t. y. tik jo paties parodymus, o visus kitus įrodymus prašo laikyti abejotinais ir teismo netinkamai įvertintais. Tokie skundo teiginiai negali būti laikomi pagrįstais ir argumentuotais.