Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-09-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-349/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-09-14
Bylos Nr.
1A-349/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Elena Vainienė, Jonas Algimantas Venckus (pran.), Tomas Šeškauskas
Nuteistasis
S. K., ir A
Advokatai
Ričardas Girdziušas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-349/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. rugsėjo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teisėjų: Elenos Vainienės, Tomo Šeškausko,sekretoriaujant Ingai Kavaliauskaitei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu septyneriems metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. R. , tačiau dėl jo nuteisimo nuosprendis neapskųstas.

Priteista solidariai iš A. R. ir S. K. 4.747,60 Lt Valstybinei ligonių kasai už H. A. gydymą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su A. R. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2005-06-24, apie 04 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje K., K. g., prie namo Nr. XXX, dėl nukentėjusiųjų H. A. ir A. V. netinkamo elgesio ir išprovokuoto konflikto, tyčia, kietais bukais daiktais (kumščiais, spardant, o A. R. ir medine lazda) sudavė ne mažiau 7 smūgius H. A. , gim. 1954-03-16 į galvą bei kitas kūno sritis, tame tarpe ne mažiau, kaip penkiais smūgiais padarė jam odos nubrozdinimą kairiame petyje, abiejuose dilbiuose, dešinio kelio srityje, žaizdą kairės ausies kaušelyje, kas sukėlė H. A. nežymų sveikatos sutrikdymą, ne mažiau, kaip dviem smūgiais į galvą padarė jam sunkią galvos smegenų traumą: kraujo išsiliejimus po voratinkliniu galvos smegenų dangalu; galvos smegenų sumušimą; smegenų skysčio susikaupimą po kietuoju smegenų dangalu, odos nubrozdinimus kairės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste, kas sukėlė H. A. sunkų sveikatos sutrikdymą ir to pasėkoje, nuo patirtų sužalojimų, H. A. 2005-07-05 ligoninėje mirė. Tokiu būdu S. K. , veikdamas kartu su A. R. , tyčia nužudė H. A. ir tokiais veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. K. nesutinka su Kauno apygardos teismo 2006-04-19 nuosprendžiu ir nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose" 5 p. rašoma, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia tada, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tuo tarpu, pasak nuteistojo, nė vienas iš 2005-06-24 nakties įvykių prie Kalniečių g. 180 namo dalyvių neturėjo išankstinio tikslo nužudyti nukentėjusįjį. Be to, apeliantas pažymi, jog minėtojo Senato nutarimo 7 p. pabrėžiama, kad nužudymas laikomas padarytu bendrininkaujant, kai jį darant tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Kadangi niekas iš anksto nesiruošė nužudyti H. A. , todėl, apelianto nuomone, negali būti nė kalbos apie tarimąsi tai padaryti. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose" tame pačiame punkte teigiama, kad susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, apelianto nuomone, konkrečiu atveju paminėtos Senato nuostatos negali būti pritaikytos, nes tuo metu, kada buvo priversti gintis nuo neteisėtų nukentėjusiojo bei jo draugo veiksmų, net negalėjo pagalvoti, kad konfliktas sukels tokias skaudžias pasekmes. Dėl to, pasak nuteistojo, jis savo veiksmais tikrai nesikėsino į H. A. gyvybę bei net nenumatė, jog taip elgdamasis gali jam atimti gyvybę.

Nuteistasis S. K. taip pat nurodo, jog bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį bei pobūdį. Nuteistasis neneigia vartojęs prieš nukentėjusįjį smurtą, tačiau, jo nuomone, padarytieji sužalojimai nebuvo priežastiniame ryšyje su mirtinomis pasekmėmis. Mirties priežastis - sunki galvos smegenų trauma, kuri, pasak specialisto, galėjo išsivystyti dėl vieno trauminio poveikio, tačiau tokių poveikių į galvą galėjo būti ir daugiau. Specialistas netgi negalėjo duoti kategoriškos išvados, ar aptiktieji sužalojimai atsirado paveikus galvą kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, ar galvai atsitrenkus į lygų plokščią neriboto paviršiaus daiktą. Tuo tarpu specialistas nukentėjusiojo kūne rado ir daugiau sužalojimų, kurie jokios įtakos mirčiai neturėjo bei tik nežymiai sutrikdė H. A. sveikatą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose" 8 p. akcentuojama, kad tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Tačiau apeliantas pažymi, jog konkrečiu atveju nukentėjusysis mirė ne nuo patirtų sužalojimų visumos, bet tik dėl galvos sužalojimo. Apelianto manymu, teismui derėjo detaliau aiškintis, kas ir kokius sužalojimus padarė, bei vadovautis Senato nutarimo 8 p. 7 d. esančiu išaiškinimu, pagal kurį tada, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, jog ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Apeliantas pažymi, jog įvykį stebėję liudininkai matė du su čigonų tautybės asmenimis konfliktavusius jaunuolius, iš kurių vienas vilkėjo šviesiais, o kitas - tamsiais drabužiais, todėl iš liudytojų parodymų jau ikiteisminio tyrimo metu galima buvo diferencijuoti kiekvieno iš jaunuolių atliktus veiksmus. Antai iš liudytojų D. K. , V. J. ir kitų liudytojų parodymų matyti, jog konflikto metu daugiausiai smūgių sudavė šviesiais drabužiais vilkintis jaunuolis, tarp jų ir smūgius į galvą. Tokiu būdu, apelianto nuomone, byloje nėra nė vieno patikimo įrodymų šaltinio, leidžiančio teigti, jog jis savo veiksmais prisidėjo prie H. A. nužudymo ar kad jo veiksmais padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Nuteistojo teigimu, savo veiksmais jis padarė nukentėjusiajam tik nežymų sveikatos sutrikdymą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus bei vadovaudamasis LR BPK 312, 329 str. 1 p., nuteistasis S. K. prašo apkaltinamąjį Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti bei priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tiesa, Kauno apygardos teismas netiksliai nustatė kaltės rūšį, tačiau konkrečiu atveju tai neturi įtakos nei nusikaltimo kvalifikavimui, nei bausmės dydžiui.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, t. y. nuteistieji suprato, kad kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, numatė tokias pasekmes, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tokia teismo išvada nėra visiškai tiksli. Antai liudytoja D. A. parodė, kad jai atvykus GMP automobiliu, pastebėjo, jog buvo sumuštas visas H. A. kūnas, matėsi švieži nubrozdinimai, buvo pastebimas visas veido sumušimas. Liudytoja H. K. parodė, kaip matė, jog vienas iš čigonų tautybės asmenų guli nukritęs prie automobilio, o jį mušė du vyrai, spardė. Liudytoja V. J. parodė: mačiusi, kad gulintį čigonų tautybės vyriškį yra apsupę du jaunuoliai ir jį muša; girdėjusi kaip antrasis čigonų tautybės vyriškis šaukė ant tų jaunuolių, kurie mušė gulintį vyriškį, kad ,,jūs užmušit senį“; šviesiai apsirengęs jaunuolis, besivydamas jaunesnį čigonų tautybės asmenį, šaukė ,,aš tave užmušiu“; ji pati pradėjusi šaukti pro langą ,,ką jūs darote, užmušite žmogų“; kažkas pasakė ,,atvyksta policija“ ir tuomet šviesiai apsirengęs jaunuolis užmetė pagalį ant transformatorinės ir abu pasišalino, o sugrįžo atvykus policijai.. D. K. parodė mačiusi, kaip du žmonės tempė vieną iš automobilio, ištempė ant žemės ir ten jį spardė, kažką trypė prie automobilio. Liudytoja K. S. parodė, kad ištrauktą iš automobilio vyriškį vienas mušė lazda, kitas spardė kojom; jaunuolis, kuris neturėjo lazdos (lazdą turėjo šviesiai apsirengęs jaunuolis) keletą kartų spyrė į galvą. Tokiu būdu liudytojų parodymais neginčytinai nustatyta, jog smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo abu nuteistieji ir sprendžiant iš jų veiksmų intensyvumo bei abejingumo kitų asmenų (A. V. , liudytojos V. J. ) pastaboms, darytina išvada, jog nuteistieji suprato savo veiksmais keliamą pavojų nukentėjusiojo H. A. gyvybei, tačiau vis viena norėjo kuo skaudžiau sumušti čigonų tautybės asmenis ir tęsė savo veiksmus. Visgi, kolegijos nuomone, nuteistieji savo veiksmų pasekmių sąmonėje nedetalizavo, o numatė galimybę atsirasti įvairiems jų veiksmų padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) bei norėjo bet kokių padarinių, todėl nuteistųjų veika vertinama kaip padaryta tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Specialisto išvadoje Nr. M 965/05(02) pažymėta, jog mirties priežastis – sunki galvos smegenų trauma, kurios išsivystymui galėjo pakakti vieno trauminio poveikio, tačiau neatmetama galimybė, kad trauminių poveikių į galvą buvo daugiau. Apklaustas pirmosios instancijos teisme ekspertas patvirtino savo išvadą bei parodė, kad buvo rasti du trauminiai poveikiai į galvą bei sužalojimas ausies kaušelyje, tačiau nebuvo nustatyta, iš kurios kraujagyslės buvo kraujavimas (tyrimas atliktas mirus nukentėjusiajam praėjus 11 dienų po įvykio). Tokiu būdu nukentėjusysis mirė nuo vieno ar kelių trauminių poveikių į galvą. Tuo tarpu iš anksčiau aptartų liudytojų parodymų nustatyta, jog smurtą nukentėjusiojo H. A. atžvilgiu vartojo bei smūgius kojomis į galvą sudavė ir nuteistasis S. K. . Be to, ar nukentėjusysis mirė nuo S. K. , ar nuo A. R. suduotų smūgių į galvą, ar nuo jų abiejų padarytų trauminių poveikių į galvą visumos, konkrečiu atveju neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 8 p. nurodyta, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas nurodė būtinus objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius atsakomybei už padarytą veiką diferencijuoti. Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-423/2006 pažymėta, jog tais atvejais, kai smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma, ar vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį. Iš visų anksčiau aptartų bei byloje nustatytų aplinkybių visumos matoma, jog abu nuteistieji veikė išvien kartu (kartu daužė automobilio langus, traukė nukentėjusįjį iš automobilio, kartu jį mušė), o jų abiejų tikslas buvo kuo skaudžiau pamokyti čigonų tautybės asmenis dėl jų puolimo bei šlapinimosi ant automobilio. Nei vienas nuteistųjų nebandė vienas kito sulaikyti, o pritarė vienas kito veiksmams ir veikė bendrai, todėl diferencijuoti jų kaltės nėra jokio pagrindo. Atitinkamai minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr.2K-423/2006 nurodyta: jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino kaltais padarius nusikalstamą veiką tiek A. R. , tiek S. K. bei, atsižvelgęs į LR BK 54 str. nustatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, paskyrė jiems bausmes, kurios nėra per griežtos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Jonas Algimantas VenckusTeisėjai Elena VainienėTomas Šeškauskas