Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies1 punkto b papunkčiu, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bei neatliktos bausmės dalimi ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. K. nukentėjusiajai L. G. priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. K. valstybei priteista 310,96 Eur už nukentėjusiajai L. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. K. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 12 d. 22 val. 50 min. iki 2018 m. birželio 13 d. 1 val. 40 min., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu dėl tarpusavio asmeninio konflikto su D. Š. (D. Š.), virtuvėje rankomis smūgiavo ir parvertė D. Š. ant viryklės, tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius į galvos ir kaklo sritį, ne mažiau kaip 3 smūgius į kairės pusės krūtinės ląstos ir žasto paviršių, tuo padarydamas D. Š. veido ir kaklo kairės pusės poodines minkštųjų audinių, raumenų kraujosruvas, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiojo didžiojo pusrutulio srityje bei povoratinklines kraujosruvas, kraujosruvą gerklų srities kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos dešinėje poraktikaulinėje srityje, krūtinkaulio srityje ir kairiame šoniniame paviršiuje, dešinio ir kairio žasto šoniniame paviršiuje, dėl ko nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudus galvos smegenis, D. Š. 2018 m. birželio 19 d. mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5.2. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir teismuose ištirtus įrodymus, kitus duomenis, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir V. K. padarytai veikai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymus, įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia V. K. kaltę. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad deklaratyvūs ir jokiais bylos duomenimis nepagrįsti yra apelianto skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, nenustatė jokių duomenų, kurie patvirtintų teismo išankstinį nusistatymą apelianto atžvilgiu, tuo tarpu tai, kad apygardos teismo, vertinant byloje esančių įrodymų visumą, nustatytos aplinkybės neatitinka nuteistojo lūkesčių, nesuteikia pagrindo teigti, jog jo bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas.

5.4. Nurodytų aplinkybių kontekste pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, jog iki apelianto iš 2018 m. birželio 12 į 13 d. naktį D. Š. suduotų smūgių, nukentėjusysis būtų kito asmens sumuštas, ar pats susižalojęs. Priešingai, liudytojas M. D. parodė, kad jam įvykio vakarą atėjus pas D. Š. į namus, pastarasis buvo sveikas, nebuvo sumuštas. Pats apeliantas apklausų metų nenurodė jokių aplinkybių apie vizualiai matomus D. Š. sužalojimus. Nors nuteistasis teigia, kad D. Š. mirtį lėmę sužalojimai galėjo būti padaryti jau po jo suduotų neva nestiprių smūgių, tačiau byloje nėra duomenų ir apie tai, kad D. Š. kito asmens buvo sumuštas, pats susižalojo ir po aptariamo įvykio. Sprendžiant iš liudytojos D. G. apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų, po birželio 13 d. iki pat mirties dienos, D. Š. alkoholio nevartojo, jis jautėsi blogai, nieko nevalgė, jį pykino. Birželio 14 d. liudytoja jam buvo iškvietusi greitąją medicinos pagalbą, nes jis buvo trumpam netekęs sąmonės, jam buvo labai bloga, sukosi galva (šias aplinkybes patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus pateikti duomenys (t. 1, b. l.182, 183-186)). D. Š. buvo išvežtas į ligoninę, tačiau maždaug po valandos grįžo namo. Po grįžimo iš ligoninės, jis vis tiek jautėsi blogai, nieko nevalgė, gulėjo namuose. Bylos medžiaga patvirtina, kad D. Š. 2018 m. birželio 14 d. 13.43 val. greitosios pagalbos automobiliu buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) ligoninę, tačiau tik patikrinus jo girtumą (nustatyta 0,00 promilių), neapžiūrėjus jo ir neatlikus jokių tyrimų, jis iš ligoninės savavališkai pasišalino. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje ID Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota: iškvietimo priežastis – sutriko kalba, nesąmoningas, kvėpavimas nenormalus, bet pakankamas; preliminari diagnozė – epilepsija, nepatikslinta; iškvietimo vietoje pateikta kita informacija – buvo sumuštas, šiandien įvyko du priepuoliai, buvo trumpam netekęs sąmonės, draugų teigimu. Nukentėjusioji L. G. apklausiama patvirtino, kad sūnus D. Š. prieš mirtį šeštadienį (birželio 16 d.) buvo atėjęs pas ją, ji su juo bendravo, matė jo veido kairėje pusėje nešviežius sužalojimus, tačiau ji nenurodė, kad pastarasis būtų buvęs neblaivus. Mirusiojo brolis V. G. apklausiamas liudytoju taip pat parodė, kad dieną prieš brolio D. Š. mirtį, taip pat mirties dieną apie pietus buvo užsukęs pas jį, su juo bendravo. Liudytojas patvirtino, kad matė sumuštą brolio veido kairę pusę, teiravosi jo, kas tai padarė, tačiau jam brolis nieko nesakė. Liudytojas neužsiminė apie tai, kad brolis susitikimų metu būtų buvęs neblaivus, būtų vartojęs alkoholinius gėrimus (t. 3, b. l. 69). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad mirusiojo kraujyje ir šlapime rasta atitinkamai 2,91 promilės ir 4,07 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 56-59). Liudytoja S. J. apklausiama patvirtino, kad 2018 m. birželio 19 d. po pietų buvo atėjusi pas D. G. svečius, pas ją vartojo alkoholinius gėrimus, gėrė ir D. Š.. D. Š. gėrė alų ir degtinę. Vakare D. Š. pasijuto blogai, todėl atsigulė į lovą, vėliau pradėjo lovoje blaškytis, gargaliuoti, D. G. iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri atvykusi konstatavo D. Š. mirtį. Be kita ko, liudytoja parodė, jog tądien matė ant D. Š. veido ir kaklo kairėje pusėje pageltusias kraujosruvas. D. G. jai pasakojo, kad prieš savaitę laiko buvo muštynės, po ko D. Š. jautėsi blogai, nebevalgė, jį pykino (t. 3, b. l. 70). Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus pateikti duomenys patvirtina, kad 21.52 val. D. G. savo gyvenamosios vietos adresu kvietė greitąją medicinos pagalbą D. Š., telefonu nurodė, kad pastarasis nualpo, jam „vėl kažkoks priepuolis“ (t. 1, b. l. 181, 183-186). Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad po 2018 m. birželio 12-13 dienomis vykusių išgertuvių iki pat mirties dienos D. Š. alkoholio nevartojo, po V. K. sumušimo jautėsi blogai ir iš esmės visą laiką buvo namuose, jo niekas kitas nesumušė ir jis pats niekur nesusižalojo. Mirties dieną, nors D. Š. ir vartojo alkoholinius gėrimus, buvo neblaivus, tačiau taip pat nebuvo kieno nors sumuštas, pats nesusižalojo. Šias išvadas be pirmiau išdėstytų įrodymų, kitų duomenų, vertinant visumoje, patvirtina ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktos išvados, apeliacinės instancijos teisme mirusiojo kūno tyrimą atlikusio teismo medicinos eksperto D. V. duoti paaiškinimai.

Ekspertas dar kartą pažymėjo, jog kraujas išsiliejo nuo kairės veido pusės sumušimo, nes kitur – galvos skliauto srityje, viršugalvyje, pakaušyje, sužalojimų nebuvo rasta. Buvo rasta didelė hematoma kairėje veido pusėje, nusileidžianti į kaklą, kiti rasti sužalojimai buvo nežymūs, nereikšmingi. Mirties priežastis - veido kairės pusės sumušimas.

5.7. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pasak liudytojos D. G., D. Š. jai sakė, kad veido sužalojimai atsirado dėl to, jog jis įvykio vakarą „įpuolė į medį“, tačiau teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas paneigė tokią galimybę. Ekspertas paaiškino, jog visi nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai ir pagal lokalizaciją, ir pagal pobūdį, nebūdingi griuvimui ant kieto pagrindo. Tai, kad nukentėjusysis, eidamas ir atsitrenkdamas į medį, patirtų tokius sužalojimus, neįmanoma. Buvo nustatyta didelė hematoma, nubrozdinimų, žaizdų nebuvo rasta, buvo rasta tik didelė, gili kraujosruva gerklų minkštuosiuose audiniuose, nusileidžianti į kaklą. Neįmanoma griūti taip, kad susižaloti dar ir kaklą. Galbūt galima smaugiant taip sužaloti, tačiau ištyrus mirusįjį, poliežuvinis kaulas buvo sveikas, kas rodo, kad smaugimo nebuvo. Be kita ko, ekspertas paneigė galimybę, kad D. Š. mirtį lėmę sužalojimai galėjo būti padaryti spardant į veido sritį. Tokiu atveju, esant plonam veido srities audinių sluoksniui, eksperto teigimu, be kraujosruvų dar turėtų būti nubrozdinimai ir žaizdos, tačiau tokių sužalojimų nėra konstatuota. Ekspertas paaiškino, jog liudytojo M. D. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytos sužalojimo aplinkybės pilnai atitinka jo pateiktas išvadas. Nukentėjusysis ant viryklės buvo užverstas ne aukštielninkas, o priekiu, tuo galima paaiškinti ir kraujosruvų dešinėje krūtinkaulio srityje atsiradimą.

5.9. Apeliantas nurodo, jog grindžiant jo kaltę nepagrįstai remiamasi paminėta specialisto išvada. Teigia, kad joje pateiktos išvados yra hipotetinio pobūdžio ir neįrodo jo kaltės. Šiame kontekste atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad specialisto išvada yra tik vienas iš byloje esančių įrodymų, kuris šiuo atveju pats savaime nei patvirtina, nei paneigia jo kaltės nužudžius D. Š.. Kita vertus, nustatinėjant asmens veiksmuose jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra remiamasi vienu ar keliais konkrečiais byloje esančiais įrodymais. Išvados dėl asmens kaltės yra daromos įvertinus byloje teisėtais būdais surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, kas būtent nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

5.10. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo remtis byloje apklaustų liudytojų parodymais. Vien tai, kad galimai tam tikri asmenys veda netinkamą gyvenimo būdą, piktnaudžiauja alkoholiu, nėra pagrindas jų parodymus laikyti nepatikimais. Apie byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumą sprendžiama, įvertinus procesinių veiksmų atlikimo teisėtumą bei duotus parodymus kitų byloje esančių įrodymų, duomenų kontekste. Nagrinėjamu atveju pirmiau išdėstytus liudytojų parodymus laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti grindžiant apelianto kaltę, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Jie ne tik gauti teisėtu būdu, bet ir sutampa tarpusavyje, atitinka kitus bylos įrodymus, duomenis. Tuo pačiu pažymėtina tai, kad apelianto argumentai, kad teisme apklausiami liudytojai buvo neblaivūs, yra deklaratyvaus pobūdžio. Byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų.

5.11. Be kita ko, apeliantas skunde nurodo, kad neva jis kaltinime nurodytą naktį konflikto metu D. Š. sudavė gindamasis. Tačiau, pirmiau išdėstytais liudytojų parodymais nustatytos aplinkybės paneigia tokius nuteistojo teiginius. Be to, tikėti šia V. K. versija nėra pagrindo ir dėl to, kad pastarojo parodymai dalyje dėl smūgių mirusiajam sudavimo priežasties buvo nenuoseklūs. Iš pradžių apeliantas teigė, kad smūgius jis D. Š. sudavė gindamas D. G., nes šis neva ją mušė (šią aplinkybę paneigia liudytojų M. D., D. G. parodymai), vėliau jau parodė, kad nesusivaldė dėl D. Š. visą vakarą reiškiamų priekaištų dėl netinkamo vadovavimo darbui, jo agresyvumo D. G. atžvilgiu, tuo tarpu teisme, apeliaciniame skunde nurodė, kad smūgius mirusiajam sudavė, nes būtent šis pirmas jį užpuolė ir norėjo jam suduoti, taip jis norėjo nuraminti draugą.

5.12. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, jog V. K. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo nuteistas už D. Š. nužudymą. Būtent V. K., 2018 m. birželio iš 12 į 13 d. naktį bute, adresu (duomenys neskelbtini), virtuvėje, suduoti smūgiai kumščiu į D. Š. kairę veido ir kaklo pusę sąlygojo kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, smegenų suspaudimą, nuo ko D. Š. 2018 m. birželio 19 d. ir mirė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų praktiką nužudymų bylose, kurioje taip pat nustatyta, kad priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad mirties galbūt buvo galima išvengti laiku suteikus pagalbą ir pan. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-428/2013, 2K-28-976/2015, 2K-322-511/2016). Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. K. suduodamas smūgius nukentėjusiajam į gyvybei pavojingą žmogaus kūno dalį – galvą, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, kad dėl šių veiksmų gali atsirasti pavojingi padariniai – D. Š. gali ir mirti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Esant nurodytoms aplinkybėms, V. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, ar jo veiksmus perkvalifikuoti iš nužudymo į tyčinį sveikatos sutrikdymą, nėra pagrindo.

5.13. Apeliantas prašydamas perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus kaip D. Š. sveikatos sutrikdymą, atitinkamai pagal nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą, be kita ko, prašo atmesti ir nukentėjusiosios L. G. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kita vertus, pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu nustačius, kad skundžiamu nuosprendžiu V. K. pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už D. Š. nužudymą, nėra pagrindo tenkinti ir šio apelianto prašymo.

5.14. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

5.15. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad dėl apelianto atliktų neteisėtų smurtinių veiksmų nukentėjusioji L. G. neteko sūnaus, nusikaltimu sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės. Sprendžiant iš bylos medžiagos, mirusysis vedė socialiai nepriimtiną gyvenimo būdą, dažnai vartojo alkoholinius gėrimus. Motina žinojo apie tokį savo sūnaus D. Š. gyvenimo būdą, kas, neabejotina, turėjo įtakos jų tarpusavio santykiams. Nepaisant to, nukentėjusioji rūpinosi sūnumi, jie tarpusavyje bendravo, D. Š. pas ją dažnai lankydavosi. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad D. Š. pas ją buvo atėjęs ir kelios dienos iki mirties (2018 m. birželio 16 d., šeštadienį). L. G., pamačiusi sužalojimus sūnaus veide, teiravosi jo, kas jam nutiko, siūlė sūnui kreiptis pagalbos į medikus, priekaištavo sūnui dėl netinkamo jo gyvenimo būdo. Motina skambino jam ir kitą dieną, rūpindamasi, vėl reiškė priekaištus dėl jo gyvenimo būdo. Pažymėtina ir tai, kad, būtent, mirusiojo motina pasirūpino sūnaus laidotuvėmis. Taigi, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiosios L. G. santykiai su nužudytuoju buvo artimi. Neabejotina, kad nukentėjusioji staiga ir netikėtai netekusi sūnaus, kurio mirtį nulėmė smurtiniai apelianto veiksmai, patyrė skaudžius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, nepatogumus. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nuteistojo nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas V. K. padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą (įvertinus apelianto amžių bei turtinę padėtį, tai, kad žmona nedirba, šeimoje auga trys mažamečiai vaikai, priteistą turtinę žalą), sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

5.16. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už padarytą labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei paskirta bausmė taip pat yra teisinga ir tinkamai individualizuota. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, veikos padarymo aplinkybes. Įvertino, kad baigta veika buvo padaryta veikiant netiesiogine tyčia, nusikalstamais veiksmais sukeltos itin sunkios, negrįžtamos pasekmės. Apygardos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad V. K. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat įvertino ir pastarojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino nukentėjusiajai nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), atsižvelgė į byloje esančius apelianto asmenybę charakterizuojančius duomenis (praeityje ne kartą teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, šį labai sunkų nusikaltimą padarė ankstesniu teismo sprendimu paskirtos bausmės atlikimo metu, baustas administracine tvarka, nors ankstesniais baudžiamosiose bylose priimtais procesiniais sprendimais buvo taikomi įpareigojimai dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, tačiau, kaip matyti, jie nebuvo veiksmingi, nuteistasis turi šeimą, augina tris mažamečius vaikus, gyvena socialiniame būste, iki nusikalstamos veikos padarymo vykdė individualią veiką, V. K. nustatyti adaptacijos sutrikimai, psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas, tačiau dėl diagnozuotų sutrikimų skirti teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga, jis gali adekvačiai suprasti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai ir duoti apie tai parodymus, gali savarankiškai ir kokybiškai ginti savo teises ir teisėtus interesus baudžiamajame procese). Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui už padarytą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, švelninti apeliantui paskirtą bausmę, nesant jokių apygardos teismo neįvertintų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nėra pagrindo. Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad nėra teisinio pagrindo apeliantui taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Paminėtoje teisės normoje nurodytos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos yra imperatyvios, kartu jos nustato ir BK 75 straipsnio taikymo ribas. Viena iš tokių ribų – labai sunkaus nusikaltimo padarymas, savaime panaikinantis galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

5.17. Kita vertus, teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė bausmę, BK 64 straipsnio 1, 3 dalių pagrindu subendrindamas V. K. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi.

5.18. BK 64 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį.“ (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d.). Taikant BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatą, kai bausmės iš dalies sudedamos ypač svarbu tiksliai nustatyti, kokia yra neatliktos bausmės dalis pagal ankstesnį nuosprendį, ko šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepadarė.

5.19. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nagrinėjamoje byloje inkriminuotą nusikaltimą padarė Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos 1 metų laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu. Sprendžiant iš Lietuvos probacijos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pateiktų duomenų, taip pat įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo išrašo, paminėtu baudžiamuoju įsakymu paskirtos laisvės apribojimo bausmės vykdymas buvo pradėtas 2017 m. gruodžio 15 d. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje V. K. buvo laikinai sulaikytas ir jam taikyta kardomoji priemonė – suėmimas (nuo 2018 m. birželio 21 d. iki rugsėjo 21 d.), laisvės apribojimo bausmės laikas buvo pratęstas iki 2019 m. kovo 11 d. Tokiu būdu išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną (2018 m. gruodžio 21 d.) V. K. buvo neatlikęs 2 mėnesių 18 dienų laisvės apribojimo bausmės, paskirtos Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu (kas atitinka 1 mėnesį 9 dienas laisvės atėmimo, taikant BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunktį). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, bendrindamas apeliantui bausmes, prie pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos 8 metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį - 2 mėnesius laisvės atėmimo (pakeitęs pagal bausmių keitimo taisykles), t. y. didesnę bausmės dalį nei V. K. skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną buvo likę atlikti. Dėl nurodytų aplinkybių skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą 8 metų laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir V. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.