Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei R. Č. dėl 2700 Lt skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Liudytojas S. O. parodė, kad su ieškovu buvo sudaręs susitarimą, jog jis pirks iš ieškovo nukirstą mišką. 2011 m. rugpjūtį ar rugsėjį ieškovas jam pasakė, kad negalės parduoti medienos, kadangi R. Č. mišką pardavė kitam asmeniui. Norėdamas padėti išspręsti problemą, skambino atsakovei, prašydamas grąžinti pinigus, kuriuos ši gavo iš ieškovo, nes tokiu būdu ji pinigus už tą patį gavo du kartus, o atsisakydama grąžinti pinigus elgiasi nesąžiningai.

Liudytojas K. P. parodė, kad 2007-2008 metais dirbo Vilniaus regioninės aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyr. specialistu-inspektoriumi privatiems miškams, viena iš jo funkcijų buvo leidimų kirsti privačius miškus išdavimas. Dėl leidimo išdavimo į agentūrą buvo kreipęsis ieškovas, tačiau leidimas jam nebuvo išduotas, kadangi nebuvo pateikti nuosavybės dokumentų originalai. Atsisakymas raštu nebuvo išduotas, asmeniui žodžiu buvo paaiškinta, kokie dokumentai reikalingi, kad reikia pateikti nuosavybės dokumentų originalą, o ne kopiją.

Liudytoja R. S. parodė, kad ieškovui, kaip UAB „Šilo kelias“ atstovui, 2007 m. pardavė statų mišką su žeme. Kadangi dar turėjo jauno miško, pasiūlė ieškovui išretinti mišką. Jis sutiko, o ji išdavė įgaliojimą 4 metams, tačiau sutartis nebuvo įvykdyta. Kadangi dukros įgaliojimo terminas buvo trumpesnis, ji 2007 m. rudenį skambino ieškovui ir prašė, kad kuomet ieškovas retins dukters mišką, tuo pačiu išretintų ir jos mišką, nes miškai randasi greta vienas kito. Jis pažadėjo taip padaryti, tačiau miško neišretino. Ieškovui skambino dar kartą pavasariop, tačiau jis pasakė, kad dabar retinti negalima, nes paukščių perėjimo metas. Su vyru vasarą buvo nuvykusi apžiūrėti miško ir matė, kad niekas nebuvo padaryta, todėl rudeniop dar kartą skambino ieškovui, kuris pažadėjo pradėti darbus.

Nustatyta, kad atsakovei R. Č. nuosavybės teise priklauso 1,5000 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (VĮ Registrų centras pažymėjimas; b.l. 24). Šalių paaiškinimų pagrindu nustatyta, kad 2007-08-01 šalys sudarė susitarimą, pagal kurį atsakovė ieškovui pardavė vienkartiniam retinimui jai nuosavybės teise priklausantį mišką už 2700,00 Lt ir šį susitarimą įformino rašytiniu dokumentu (b.l. 16). Tą pačią dieną ieškovas sumokėjo atsakovei sutartą kainą – 2700,00 Lt, ką pripažįsta abi šalys, tai užfiksuota ir šalių pasirašytame dokumente. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad susitarimo sudarymo metu atsakovė ieškovui perdavė miško nuosavybės dokumento ir miško plano kopijas, taip pat buvo susitarta, kad leidimo miško kirtimui gavimu rūpinsis ieškovas. 2007-08-02 atsakovė išdavė notariškai patvirtintą įgaliojimą, suteikiantį teisę ieškovui atlikti vienkartinį miško retinimą, išimti leidimus kirtimui, išvežti medieną ir parduoti už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, gauti pinigus visą sumą, įgaliojimas buvo išduotas vieneriems metams (b.l. 26). Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, šį įgaliojimą atsakovė ieškovui išsiuntė paštu, ieškovas jį gavo 2007 m. rugpjūčio mėn. pradžioje. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas teisės atlikti vienkartinį miško retinimą ir išsivežti medieną nerealizavo, o atsakovė daiktų, kuriuos iš jos nupirko ieškovas, nebeturi, nes 2011 metais atsakovė sudarė sutartį dėl miško retinimo su trečiuoju asmeniu ir ši sutartis jau yra įvykdyta.

Šioje byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė turi pareigą grąžinti ieškovui 2700 Lt, kurios šis sumokėjo atsakovei vykdydamas sutartį. Atsakovė laiko, kad ji įvykdė visus įsipareigojimus pagal sutartį, sutartis turėjo būti įvykdyta per įgaliojime nurodytą vienerių metų terminą, tačiau buvo neįvykdyta dėl paties ieškovo kaltės, todėl grąžinti pinigų ji neprivalo.

Sudarius pirkimo-pardavimo sutartį atsiranda teisinis prievolinis santykis, kurio turinys – pardavėjo ir pirkėjo tarpusavyje susijusios teisės ir pareigos; jas vykdydamos šalys pasiekia rezultatą, kurio tikėjosi sudarydamos sutartį. Pirkimo-pardavimo sutartis yra pagrindas pirkėjui įgyti daiktinę teisę į nupirktą daiktą. CK 6.305 str. 1 d. numato, jog pirkimo pardavimo sutartimi viena šalis įsipareigoja perduoti daiktą, kita - priimti daiktą. Pareiga perduoti daiktus pirkėjui nuosavybės (patikėjimo) teise yra pagrindinė pardavėjo pareiga ir ji laikoma įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus valdyti ar sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo kliūtys (CK 6.317 str. 1 d., 4 d.). Atitinkamai pirkėjas privalo priimti jam perduotus daiktus, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę reikalauti daiktus pakeisti arba nutraukti sutartį. Jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis, pirkėjas privalo imtis priemonių ir atlikti tokius veiksmus, kurie pagal įprastai keliamus reikalavimus būtini, kad daiktai būtų tinkamai perduoti ir priimti (CK 6.346 str. 1 d., 2 d.).

Kaip nustatyta byloje, pagal šalių sudarytą susitarimą imtis aktyvių veiksmų tam, kad sutartis būtų įvykdyta, turėjo ieškovas, tai yra vykdydamas pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas turėjo organizuoti miško retinimo darbus ir išsivežti medieną iš atsakovei priklausančio miško, bei pats pasirūpinti šiems darbams atlikti reikalingo leidimo gavimu, o atsakovė turėjo išduoti ieškovui įgaliojimą minėtiems veiksmams atlikti. Atsakovė įgaliojimą ieškovui išdavė, ginčo dėl to byloje nėra. Iš ieškovo paaiškinimų ir liudytojo K. P. parodymų matyti, kad ieškovas kreipėsi į atsakingą instutuciją dėl leidimo kirtimui išdavimo, tačiau leidimas jam nebuvo išduotas, kadangi jis neturėjo miško dokumentų originalų, tik kopijas, kurias jam buvo davusi atsakovė susitarimo sudarymo metu. CK 6.318 str. 1 d. numato pardavėjo pareigą kartu su daiktais perduoti su jais susijusius dokumentus ir nuosavybės teisę į daiktus patvirtinančius dokumentus; vietoj šių dokumentų pardavėjas gali perduoti nustatyta tvarka patvirtintas jų kopijas. Tai, jog ieškovui perduotos dokumentų kopijos buvo patvirtinos įstatymų nustatyta tvarka, atsakovo neteigė ir neįrodinėjo. Esant tokioms aplinkybėms, negalima pripažinti, kad atsakovė visiškai įvykdė savo kaip pardavėjos pareigas pagal šalių sudarytą susitarimą. Nors atsakovė teigia, kad vienintelis jos įsipareigojimas pagal sutartį buvo išduoti ieškovui įgaliojimą veiksmams atlikti, teismas pažymi, kad sutartis įpareigoja šalis atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Kita vertus, pats ieškovas, iškilus jam žinomai kliūčiai sutarčiai įvykdyti, ilgą laiką visiškai nesirūpino tolimesniu sutarties vykdymu, tai yra nesikreipė į atsakovę ir nereikalavo pateikti trūkstamų dokumentų. Nors ieškovas nurodė, kad jis buvo telefonu informavęs atsakovę apie tai, kad reikia dokumentų originalų ir jie buvo sutarę, kad reikės susitikti, tačiau atsakovė tai neigia. Jokių kitų įrodymų, kad reikalavo atsakovės pateikti sutarties vykdymui reikalingus dokumentus, ieškovas nepateikė. Atsakovė, sudariusi pirkimo-pardavimo sutartį ir gavusi visą sutartą kainą, taip pat turėjo rūpintis sutarties įvykdymu, tačiau ji nesiėmė jokių priemonių ir veiksmų, kad ieškovas įvykdytų sutartį ir išsikirstų mišką, nereiškė atsakovui jokių pretenzijų, neragino ieškovo vykdyti sutarties ir neatliko kitų veiksmų, kurie leistų manyti, kad atsakovė buvo suinteresuota sutarties vykdymu. Visa tai rodo, kad abi šalys ilgą laiką nevykdė bendradarbiavimo pareigos ir neatliko būtinų veiksmų, kad pirkimo-pardavimo sutartis būtų iki galo įvykdyta. Tačiau kadangi šioje byloje nesprendžiamas nuostolių dėl sutarties neįvykdymo atlyginimo klausimas, teismo vertinimu, nėra taip svarbu, dėl kurios šalies kaltės sutartis nebuvo įvykdyta.

Iš ieškovo ir atsakovės paaiškinimų taip pat matyti, kad į atsakovę dėl sutarties vykdymo ieškovas kreipėsi tiktai 2011 m. pavasarį, t.y. praėjus beveik ketveriems metams po sutarties sudarymo. Atsakovės teigimu, ieškovas prašė jos išduoti naują įgaliojimą, nes jos 2007 metais išduotas įgaliojimas veiksmams atlikti galiojo vienerius metus. Iš atsakovės paaiškinimų ir jos tolimesnių veiksmų matyti, jog ji nesutiko išduoti naujo įgaliojimo ieškovui ir vėliau tą patį mišką retinimui pardavė kitam asmeniui laikydama, jog visi jos įsipareigojimai pagal sutartį baigėsi pasibaigus jos išduoto įgaliojimo terminui. Tačiau teismas sprendžia, kad šis atsakovės argumentas, jog visi jos įsipareigojimai pagal sutartį baigėsi pasibaigus išduoto įgaliojimo terminui, yra nepagrįstas. Įgaliojimas yra vienasmeniškai asmens išduotas dokumentas, kurio turinį ir jo galiojimo terminą nustato jį išduodantis asmuo. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovės išduotame įgaliojime nurodytas vienerių metų terminas buvo suderintas su ieškovu, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną surašytame dokumente jokie terminai nebuvo nurodyti, ieškovas teigia, kad sutarties sudarymo metu dėl įgaliojimo termino nebuvo tartasi. Todėl atsižvelgus ir įvertinus tas aplinkybes, jog įgaliojimas buvo išduotas jau po sutarties sudarymo, ieškovas atsakovei surašant įgaliojimą pas notarą nedalyvavo, nesant jokių duomenų, kad įgaliojimo terminas būtų nustatytas šalių susitarimu, negalima daryti išvados, kad įgaliojimo terminas apibrėžė ir sutarties vykdymo terminą, tai yra jog šalių sudaryta sutartis buvo terminuota. Taigi kuomet ieškovas 2011 metais kreipėsi į atsakovę dėl sutarties vykdymo, šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis galiojo ir atsakovės kaip pardavėjos prievolės pagal šią sutartį nebuvo pasibaigę (CK 6.123 str. 1 d.). Todėl atsakovės veiksmai, atsisakant išduoti ieškovui naują įgaliojimą bei vėlesnis to paties miško pardavimas retinimui kitam asmeniui, traktuotini kaip atsisakymas vykdyti sutartį ir perduoti atsakovui šio nupirktus daiktus. Pati atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovui neatlikus jokių veiksmų, kad priimtų daiktus (nepradėjus vykdyti kirtimo), remdamasi CK 6.346 str. 3 d. suteikta teise, ji atsisakė vykdyti sutartį. Todėl teismas sprendžia, kad atsisakiusi perduoti daiktus ir juos pardavusi trečiajam asmeniui atsakovė neturi pagrindo naudotis ieškovo už šiuos daiktus sumokėtais pinigais ir ieškovas pagrįstai reikalauja grąžinti sumokėtą sumą (CK 6.315 str. 3 d.). Tai, kad ieškovo už mišką sumokėta 2700 Lt suma liko pas atsakovę, nėra ginčijama. Atsakovės nurodoma aplinkybė, jog ieškovui ilgą laiką neatlikus miško retinimo ji patyrė nuostolių, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo šioje byloje ji nėra pareiškusi. Vis dėlto teismas, pripažindamas, kad atsakovė turi pareigą grąžinti ieškovui šio sumokėtus pinigus, atsižvelgia į tai, jog vykdydama šią sutartį atsakovė turėjo išlaidų – už 2007-08-02 įgaliojimo patvirtinimą ji sumokėjo notarei 54 Lt, kas matyti iš šiame įgaliojime esančių įrašų. Todėl įvertęs tai, jog už sutarties neįvykdymą yra atsakingas ir pats ieškovas, nes ilgą laiką delsė atlikti sutarties įvykdymui reikalingus veiksmus, ką jis pripažino teismo posėdžio metu, teismas mano, jog teisinga ir sąžininga šioje situacijoje būtų mažinti iš atsakovės priteisiamą skolą atsakovės vykdant sutartį turėta 54 Lt išlaidų suma. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkintinas iš dalies, ieškovui iš atsakovės priteistina 2646 Lt skola (2700 Lt - 54 Lt = 2646 Lt).

Remiantis CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. nuostatomis, ieškovui iš atsakovės taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-11-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Patenkinti reikalavimai sudaro 98 procentus (2646 Lt / 2700 Lt x 100 % = 98 %), todėl proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui ieškovui iš atsakovės priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 2 d.). Pateiktą ieškinį ieškovas apmokėjo 84 Lt dydžio žyminiu mokesčiu (b.l. 2, 15), nors pagal CPK 80 str. 1 d. 1 p. reikalavimus ieškinys turėjo būti apmokėtas 81 Lt dydžio žyminiu mokesčiu (2700 Lt x 0,03 = 81 Lt). Todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 79,38 Lt žyminio mokesčio (81 Lt x 0,98 = 79,38 Lt). Į bylą pateikti mokėjimo kvitai ir sąskaitos už teisines paslaugas patvirtina, kad šioje byloje ieškovas turėjo 1800 Lt atstovavimo išlaidų, iš jų 400 Lt už teisines konsultacijas ir pareiškimo dėl teismo įsakymo su priedais parengimą, 400 Lt už ieškinio su priedais paregimą, 500 Lt už pasirengimą, vykimą ir dalyvavimą 2012-03-05 parengiamajame teismo posėdyje bei 500 Lt už pasirengimą, vykimą ir dalyvavimą 2012-03-22 teismo posėdyje teismo posėdyje. Teismas, taikydamas CPK 98 str., pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Teismas, atsižvelgęs į advokatės parengtų procesinių dokumentų apimtį ir teisinės argumentacijos sudėtingumą, į tai, kad procesinių dokumentų parengimas nereikalavo ypatingų ir specialių žinių, nes nebuvo sprendžiami nauji teisės aiškinimo prasme klausimai, į tai, kad prie ieškinio pateiktos medžiagos apimtis buvo nedidelė, kas rodo, kad advokatės darbo ir laiko sąnaudos rengiant procesinius dokumentus neturėjo būti didelės, į vykusių teismo posėdžių trukmę, sprendžia, kad pagrįstomis šioje byloje laikytinos 1200 Lt dydžio išlaidos. Todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovui iš atsakovės priteistina 1176 Lt atstovavimo išlaidų (1200 Lt x 0,98 = 1176 Lt).

Atsakovė šioje byloje turėjo iš viso 1200 Lt atstovavimo išlaidų, kurias patvirtina pateikti mokėjimo kvitai, iš kurių 200 Lt buvo sumokėta už prieštaravimo dėl teismo įsakymo parengimą, 400 Lt už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir 600 Lt už atstovavimą teisme. Remdamasis tais pačiai kriterijais, kaip ir spręsdamas ieškovo turėtų atstovavimo išlaidų dydžio pagrįstumo klausimą, taip pat atsižvelgdamas į tą aplinkybę, jog atsakovės atstovui skirtingai nei ieškovo atstovei į teismo posėdžius nereikėjo vykti iš kito miesto, teismas sprendžia, kad pagrįstomis šioje byloje laikytinos 800 Lt dydžio išlaidos. Todėl proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai atsakovei iš ieškovo priteistina 16 Lt atstovavimo išlaidų (800 Lt x 0,02 = 16 Lt) - CPK 93 str. 2 d.

Įskaičius šalių priešpriešinius reikalavimus dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, ieškovui iš atsakovės priteistina 1160 Lt atstovavimo išlaidų (1176 Lt – 16 Lt = 1160 Lt).

Šioje byloje teismas turėjo 17,98 Lt pašto išlaidų. Atsižvelgdamas į tai, kad pašto išlaidos sudaro nedidelę sumą, į labai mažą atmestų ieškinio reikalavimų dalį, teismas visas 17,98 Lt pašto išlaidas valstybei priteisia iš atsakovės (CPK 92 str.).

Remiantis CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d., ieškovui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 3 Lt (84 Lt – 81 Lt = 3 Lt).

Vadovaujantis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263-270 str., 307 str. 1 d., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės R. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui R. P., a.k. (duomenys neskelbtini) du tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt šešis (2646) litus skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme - 2011-11-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, septyniasdešimt devynis (79) litus ir 38 centus žyminio mokesčio ir vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt (1160) litų atstovavimo išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės R. Č. septyniolika (17) litų ir 98 centus pašto išlaidų valstybei.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovui R. P. trijų (3) litų žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą bylą nagrinėjusiam Kėdainių rajono apylinkės teismui.