Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro A. B. ir nuteistojo R. V. (toliau – R. V.) apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 144 straipsnį ir nuteistas 30 MGL (1129,80 eurų) bauda, A. T. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje, išteisintas, nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios veikos.

R. V. ir A. T. paskirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos.

Civilinių ieškovų A. K., V. K. civilinis ieškinys A. T. atžvilgiu paliktas nenagrinėtas, R. V. atžvilgiu pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: nukentėjusiems civiliniams ieškovams A. K. ir V. K. priteista 1460 (vienas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt) eurų advokato, dalyvavusio byloje nukentėjusiųjų atstovu, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiųjų civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. V. Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 144 straipsnį už tai, kad jis, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, o būtent: nuo 2014 m. spalio 25 d. 23 val. iki 2014 m. spalio 26 d. 4 val. ryto, UAB „P. U.“ priklausančioje kavinėje „Š.“, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas pagal 2014 m. spalio mėnesį sudarytą su UAB „P. U.” paslaugų sutartį ir organizuodamas renginį, vykdydamas renginio metu ir individualią privačios apsaugos veiklą (pagal nuo 2011 m. vasario 11 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM išduotą leidimą; nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr.610044, veiklos pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK 2 redakcija) kodas 801000* (privati apsauga)), privalėjo palaikyti viešąją tvarką renginio metu, t. y. 2014 m. spalio 26 d. vykusio renginio metu, apie 4 val. ryto, tikslesnis laikas nenustatytas, iš kavinės „Š.“ salės išvedė prie staliuko miegojusį neblaivų ir negalintį savimi pasirūpinti (bejėgiškos būklės) T. K. (po mirties jo kraujyje nustatyta 3,45 promilės etilo alkoholio, t. y. sunkus apsinuodijimas etilo alkoholiu), kuriam dėl sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu buvo susidariusi grėsminga gyvybei būklė (buvo reikalinga medicininė pagalba (detoksikacija ir stebėjimas stacionaro sąlygomis)) bei palikdamas nukentėjusįjį T. K. kieme prie kavinės esančio staliuko, kai 2014 m. spalio 26 d. 3.56 val. lauke temperatūra, remiantis Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenimis, buvo 1,6 laipsnių šalčio (2014 m. spalio 26 d. 5.52 val., kai atvyko prie T. K. greitosios medicinos pagalbos medikai 2,1 laipsnių šalčio), sukėlė T. K. gyvybei pavojų, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju T. K., kai grėsė pavojus T. K. gyvybei dėl galimos hipotermijos (bendro kūno atvėsimo) ir sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu, nukentėjusiajam T. K. nepagelbėjo, t. y. palikęs T. K. kieme pasišalino, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Tokiais savo veiksmais R. V. pažeidė Lietuvos Respublikos Asmenų ir turto saugos įstatymo 8 straipsnio 1 punktą (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.), kadangi apsaugos darbuotojas, vykdydamas asmens ir turto saugą, privalo gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves; šio straipsnio 5 punktą (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.), kai apsaugos darbuotojas privalo panaudojęs fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą.Kaltinimai pagal BK 144 straipsnį buvo pareikšti ir A. T. (skundžiamu nuosprendžiu dėl šios nusikalstamos veikos jis išteisintas, jam nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios veikos) dėl to, kad jis, veikdamas kartu su R. V., sukėlę žmogui pavojų, turėdami pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, jam nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, t. y. paliko be pagalbos žmogų, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei, o būtent: nuo 2014 m. spalio 25 d. 23 val. iki 2014 m. spalio 26 d. 4 val. ryto UAB „P. U.“ priklausančioje kavinėje „Š.“, esančioje (duomenys neskelbtini), vykusio renginio, kurį pagal 2014 m. spalio mėn. paslaugų sutartį, sudarytą su UAB „P. U.“, kurią atstovavo direktorius A. P., organizavo R. V. metu, R. V. vykdant renginio metu ir individualią privačios apsaugos veiklą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos išduotą Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr.610044, A. T. dirbant pagal 2012 m. spalio 25 d. darbo sutartį Nr. 60 UAB „P. U.“ priklausančios kavinės „Š.“ apsaugos darbuotoju, kartu su R. V. privalėdami užtikrinti minėto renginio metu viešąją tvarką (A. T.: 1) pagal 2012 m. spalio 25 d. darbo sutarties Nr. 60 punktus Nr. 1.2. ir 1.3. (darbo metu (vykdydamas kavinėje „Š.“ apsaugos darbuotojo funkcijas) privalėjo laikytis „Vidaus darbo taisyklių“, „Pareiginių nuostatų“, LR Vyriausybės nutarimų, susijusių su šiomis pareigomis); 2) pagal 2014 m. spalio mėn. paslaugų sutarties, sudarytos R. V. su UAB „P. U.“, kurią atstovavo direktorius A. P., 1.1., 2.1. punktus (UAB „P. U.“, į. k. (duomenys neskelbtini), išnuomojo 2014 m. spalio 25 d. 23-24 val. ir 2014 m. spalio 26 d. 00 - 4 val. R. V. didžiąją salę, esančią kavinėje „Š.“, (duomenys neskelbtini), kavinės patalpose dirbant vienam UAB „P. U.“ apsaugos darbuotojui (A. T.), kuris privalėjo padėti užtikrinti numatytiems renginiams tvarką; UAB „P. U.“ minėtu metu ir laiku skyrė 1 apsaugos darbuotoją (A. T.), kuris kartu su R. V. privalėjo palaikyti viešąją tvarką renginio metu); 3) pagal Lietuvos Respublikos Asmenų ir turto saugos 2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. IX-2327 8 straipsnio 1 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves“), 2 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika“), 5 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Panaudojęs šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą“); 4) pagal UAB. „P. U.“ direktoriaus A. P. patvirtintus apsaugos darbuotojo pareiginius nuostatus (6 punkto 1 papunktį apsaugos darbuotojas privalo „Gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves“; 2 papunktį „Nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika“; 5 papunktį „Panaudojęs specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą“); 5) pagal UAB „P. U.“ parengtas kavinės „Š.“ „Dalyvavimo renginyje vidaus tvarkos taisykles“; R. V.: 1) pagal 2014 m. spalio mėnesio paslaugų sutarties, sudarytos R. V. su UAB „P. U.“, kurią atstovavo direktorius A. P., 1.1., 2.1. punktus (UAB „P. U.“, į. k. (duomenys neskelbtini), nuomojo 2014 m. spalio 25 d. 23-24 vai. ir 2014 m. spalio 26 d. 00 - 4 val. R. V. didžiąją salę, esančią kavinėje „Š.“, (duomenys neskelbtini), kavinės patalpose dirbant vienam UAB „P. U.“ apsaugos darbuotojui, kuris privalėjo padėti užtikrinti numatytiems renginiams tvarką; UAB „P. U.“ minėtu metu ir laiku skyrė 1 apsaugos darbuotoją, kuris kartu su R. V. privalėjo palaikyti viešąją tvarką renginio metu); 2) pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos išduotą Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, vykdydamas individualią privačios apsaugos veiklą; 3) pagal Lietuvos Respublikos Asmenų ir turto saugos 2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. IX-2327 8 straipsnio 1 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves“), 2 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika“), 5 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Panaudojęs šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą“)), t. y., veikdami kartu, 2014 m. spalio 26 d. apie 3.56 val. iš kavinės „Š.“ salės išvedė prie staliuko sukniubusį neblaivų ir negalintį savimi pasirūpinti (bejėgiškos būklės) T. K. (po mirties kraujyje nustatyta 3,45 promilės etilo alkoholio, t. y. sunkus apsinuodijimas etilo alkoholiu), kuriam dėl sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu buvo susidariusi grėsminga gyvybei būklė (buvo reikalinga medicininė pagalba (detoksikacija ir stebėjimas stacionaro sąlygomis)) bei palikdami nukentėjusįjį T. K. kieme prie kavinės esančio staliuko, kai 2014 m. spalio 26 d. 3.56 val. lauke temperatūra, remiantis Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenimis, buvo 1,6 laipsnių šalčio (2014 m. spalio 26 d. 5.52 val., kai atvyko prie T. K. greitosios medicinos pagalbos medikai, 2,1 laipsnių šalčio), sukėlė T. K. gyvybei pavojų, taip pat, turėdami pareigą rūpintis nukentėjusiuoju T. K., kai T. K. gyvybei grėsė pavojus dėl galimos hipotermijos (bendro kūno atvėsimo) ir sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu, T. K. nepagelbėjo, t. y. palikę T. K. kieme – pasišalino, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą.Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras A. B. prašo pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. V. ir A. T. pripažinti kaltais pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir nuteisti juos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme. Taikant BK 75 straipsnį, jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant R. V. ir A. T. atsiprašyti nukentėjusiųjų.Pasak prokuroro, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados iš dalies neatitinka bylos aplinkybių. Vertinamu atveju buvo netinkamai pritaikytas įstatymas – BK 144 straipsnis, netinkamai išspręsti ir kiti nuosprendžio klausimai. Prokuroro teigimu, Varėnos rajono apylinkės teismas pagrįstai R. V. pripažino kaltu pagal BK 144 straipsnį, tačiau nemotyvuotai iš jam pareikšto kaltinimo pašalino komentuojamos nusikalstamos veikos požymį, t. y. „sukėlęs žmogui pavojų“, bei R. V. pareigą pagal Lietuvos Respublikos asmenų ir turto saugos 2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. IX-2327 8 straipsnio 2 punktą nedelsiant pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika. Motyvuodamas šią išvadą prokuroras pažymi, kad byloje esantys ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai patvirtina, kad A. T. ir R. V. 2014 m. spalio 26 d. apie 3.56 val. iš kavinės „Š.“ salės išvesdami prie staliuko sukniubusį neblaivų ir negalintį savimi pasirūpinti (ištiktą komos) (bejėgiškos būklės) T. K., kai jam dėl sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu (po mirties kraujyje nustatyta 3,45 promilės etilo alkoholio, t. y. sunkus apsinuodijimas etilo alkoholiu) buvo susidariusi grėsminga gyvybei būklė (buvo reikalinga medicininė pagalba (detoksikacija ir stebėjimas stacionaro sąlygomis)), palikdami jį kieme prie kavinės esančio staliuko, kai 2014 m. spalio 26 d. 3.56 val. lauko temperatūra buvo 1,6 laipsnių šalčio, patys sukėlė pavojų T. K. gyvybei, nes papildomai pradėjo grėsti pavojus T. K. gyvybei ne tik dėl sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu, bet ir dėl galimos hipotermijos. Tuo tarpu nukentėjusiojo veiksmuose neabejotinai buvo administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 178 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Šių duomenų visumoje, prokuroro įsitikinimu, A. T. išteisintas nepagrįstai. Juo labiau, kad A. T. pareikštame kaltinime išvardinti teisės aktai ir jų normos patvirtina, jog jis, kaip apsaugos darbuotojas, turėjo pareigą rūpintis nukentėjusiuoju ir jam pagelbėti. Apeliaciniu skundu pažymima, kad teismo motyvai, jog A. T. nebuvo supažindintas su 2014 m. spalio mėnesį tarp UAB „P. U.“ (vykdytojo) ir R. V. (užsakovo) sudaryta sutartimi, kad UAB „P. U.” apsaugos darbuotojo A. T. pareiginiuose nuostatuose nenurodyta, kaip jis turi atlikti savo pareigas žmonių masinių renginių metu, yra nepagrįsti. Liudytojas A. P., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad A. T. buvo supažindintas su visais jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, o pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys patvirtina, jog 2014 m. spalio 26 d. būtent pagal paminėtus teisės aktus jis atliko apsaugos darbuotojo funkcijas ir vykusio renginio metu privalėjo užtikrinti viešąją tvarką. Be to, prokuroras įsitikinęs, kad vertinamu atveju A. T. turėjo pareigą rūpintis nukentėjusiuoju ir dėl konkliudentinių veiksmų. Darydamas šią išvadą prokuroras pažymi, kad renginyje paminėtu laiku galėjo dalyvauti tik asmenys privalomai įsigiję lankytojo bilietą. Viso renginio metu lankytojams buvo pardavinėjami alkoholiniai gėrimai, todėl A. T., kaip UAB „P. U.” kavinės „Š.“ apsaugos darbuotojas, turėjo pareigą pasirūpinti tais lankytojais, kurių gyvybei pradėjo grėsti pavojus. Esant šiems duomenims, pirmosios instancijos teismo motyvai, jog vertinamu atveju A. T. privalėjo saugoti tik bendrovės turtą (pareigos rūpintis nukentėjusiuoju jis neturėjo), nėra pagrįsti. Pabrėžiama, kad baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai paliktas be pagalbos nukentėjusysis dėl to miršta arba sunkiai ar nesunkiai sutrinka jo sveikata, kaltininko veika, atsižvelgiant į kaltės formą šių padarinių atžvilgiu, sudaro sunkesnį nusikaltimą ir pagal BK 144 straipsnį nekvalifikuojami. Atsižvelgdamas į tai, kad vertinamu atveju T. K. mirė dėl mechaninio uždusimo uždarius kvėpavimo takus skrandžio turiniu, prokuroras mano, jog tiek A. T., tiek R. V. pareikšti kaltinimai pagal BK 144 straipsnį keistini į BK 132 straipsnio 1 dalį – neatsargus gyvybės atėmimas, atitinkamai keičiant ir A. T. bei R. V. pareikštų kaltinimų faktines aplinkybes. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 144 straipsnį ir jį išteisinti. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo, kad jo veiksmais nebuvo sukeltas pavojus nukentėjusiajam. Tuo tarpu jo veiksmai vykdant sutartinius įsipareigojimus pagal su UAB „P. U.“ sudarytą sutartį – per nustatytą laiką po renginio pabaigos ištuštinti nuomojamą kavinės salę, šiuo konkrečiu atveju padedant išeiti neblaiviam asmeniui iš kavinės – negali būti vertinami, kaip pavojaus nukentėjusiajam sukėlimas. Prieš nukentėjusįjį nebuvo naudojama nei fizinė prievarta, nei spec. priemonės, jo atžvilgiu apskritai nebuvo atlikti jokie fiziniai veiksmai, galėję sąlygoti ir sąlygoję nukentėjusiojo mirtį. Pažymima, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo ne hipotermija, kurią kaip gyvybei pavojingą sąlygą nurodo kaltinimas, o mechaninis uždusimas uždarius kvėpavimo takus skrandžio turiniu, todėl privalu atsižvelgti ir į paties nukentėjusiojo veiksmus, t. y., kad pagrindinė jo mirties priežastis yra ne aplinkinių, o paties nukentėjusiojo veiksmai, nukreipti prieš save nesaikingai vartojant alkoholį.Apeliaciniu skundu pažymima, kad, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas R. V. pareigą rūpintis nukentėjusiuoju kildina iš 2014 m. spalio mėn. tarp R. V. ir UAB „P. U.“ sudarytos sutarties, pagal kurią R. V. išsinuomojo kavinės didžiąją salę renginiui. Apeliantas neneigia, kad renginys buvo viešas, tačiau ar būtent jis, kaip patalpų nuomotojas turėjo pareigą užtikrinti viešąją tvarką ir rūpintis visais alkoholio padauginusiais asmenimis, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Be to, akcentuojama ir tai, kad mirtis T. K. ištiko ne renginiui išnuomotoje patalpoje, o lauko teritorijoje šalia kavinės (viešoje vietoje) ir ne renginio metu, o jau gerokai po to. Nors teigiama, kad R. V. privalėjo užtikrinti viešąją tvarką ir kavinei priklausančioje teritorijoje, tačiau tai nėra teisinga, kadangi teritorija, kurioje įvyko aptariamas įvykis, priklauso fiziniams asmenims, o ne UAB „P. U.“. Pagal sutartį lauko teritorijos nuteistasis nenuomojo, todėl pareigos rūpintis viešąja tvarka lauko teritorijoje jis neturėjo. Pažymima ir tai, kad alkoholiniais gėrimais, kurių nesaikingas vartojimas ir buvo viena iš T. K. mirties priežasčių, R. V. renginio metu neprekiavo – tuo užsiėmė UAB „P. U.“. R. V. įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodo, kad organizuodamas renginį jis atitiko būtinuosius specialaus nusikaltimo subjekto požymius, tačiau nenurodo, pagal kokias konkrečias specialias normas tokia pareiga jam atsirado, o apibendrindamas konstatuoja, kad kaip ir kiekvieno žmonių susibūrimo organizatorius nuteistasis turėjo bendrą pareigą laikytis teisės aktų reikalavimų dėl renginyje dalyvavusių asmenų saugumo. Tačiau už tokių bendro pobūdžio pilietinių ar moralinių pareigų nevykdymą teisinė atsakomybė pagal BK 144 straipsnį neatsiranda ir negali atsirasti. Tokiu būdu, nuteistajam turint tik bendro pobūdžio pilietinę pareigą pasirūpinti nukentėjusiuoju, ją neabejotinai turėjo ir kartu su T. K. vertinamo įvykio metu buvę asmenys, kurie kartu su nukentėjusiuoju vartotojo alkoholį.Apeliaciniu skundu akcentuojama, kad teismas, nurodydamas, jog T. K. buvo pavojingoje gyvybei būklėje, vadovaujasi teismo medicinos specialisto išvados duomenimis, pagal kuriuos, sunkus apsinuodijimas etilo alkoholiu (etanoliu) yra grėsminga gyvybei būklė, todėl reikalinga medicininė pagalba (detoksikacija ir stebėjimas stacionaro sąlygomis). Kaltinime konstatuojama, kad būtent dėl tokios būklės asmeniui privalėjo būti suteikta pagalba. Tačiau, privalu įvertinti, pagal kokius akivaizdžius požymius R. V. turėjo galimybes ir pareigas įvertinti nukentėjusiojo gyvybei pavojingą būklę dėl apsinuodijimo etilo alkoholiu, ir kuo yra nustatyta pareiga tokiems asmenims teikti privalomą medicininę pagalbą. Pažymima, jog aptariamo įvykio metu R. V. neturėjo galimybės kontroliuoti nukentėjusiojo sveikatos stovio dėl svaiginimosi etilo alkoholiu, drausti jam vartoti alkoholį, taikyti priverstines priemones ar atlikti kitus veiksmus, stengiantis apsaugoti jį nuo ūmaus toksinio etanolio poveikio. Kita vertus, privalu atkreipti dėmesį ir į tai, kad pagrindinė mirties priežastis nėra apsinuodijimas alkoholiu. Šiame kontekste atkreipiamas aukštesniojo teismo dėmesys ir į tai, kad R. V. ir A. T. iš salės išvedamas T. K. nebuvo apsivėmęs, šalia jo sėdėjimo vietos nebuvo skrandžio turinio išskyrų, jis nežiaugčiojo, nebuvo apimtas traukulių, buvo sąmoningas, nes suprato jam užduodamus klausimus ir į juos reagavo, jo judesiai buvo valingi. Tokiu būdu, R. V. neturint specialių medicinos žinių dėl apsinuodijimo etilo alkoholiu požymių, T. K. būklė jam nesukėlė jokių įtarimų dėl negalėjimo pasirūpinti pačiu savimi, nesudarė pagrindo įžvelgti ir numatyti, kad jis po kažkurio laiko gali užspringti savo skrandžio turiniu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras pritarė savo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. V. – atmesti, kam pritarė ir nukentėjusieji V. K., V. K. bei jų atstovas advokatas V. Martyšius. Nuteistasis R. V., jo gynėjas advokatas D. Radzevičius, išteisintasis A. T. ir jo gynėjas advokatas K. Dobilas, prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o R. V. – tenkinti.Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro A. B. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo R. V. apeliacinis skundas tenkinamas. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Šių duomenų kontekste akcentuotina, kad įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 144 straipsnį, nustačius, kad jis turėdamas pareigą rūpintis T. K., kai šio asmens gyvybei grėsė pavojus, jam nepagelbėjo, nors galimybę suteikti jam pagalbą R. V. ir turėjo. A. T. pagal analogiškus kaltinimus skundžiamu nuosprendžiu išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. V. atžvilgiu bei išteisinamąjį – A. T. atžvilgiu, apylinkės teismas rėmėsi tiek R. V., tiek ir A. T. parodymais, atsižvelgė į nukentėjusiųjų ir liudytojų teisiamojo posėdžio metu išdėstytas aplinkybes, įvertino specialistų išvadose ir ekspertizės akte užfiksuotas aplinkybes bei kitą rašytinę bylos medžiagą, kurios visumoje konstatavo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka R. V. kaltei padarius BK 144 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimą, bei A. T. nekaltumui pagal BK 144 straipsnį, pagrįsti. Siekiant patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma aptartini įrodymai, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 144 straipsnyje. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. V. savo kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme nepripažino ir parodė, kad 2014 m. spalio 25 d. pasibaigus renginiui, iš salės buvo išvedami smarkiai nuo alkoholio apsvaigę asmenys. Iš viso tą vakarą buvo išvesti 5-6 asmenys. Priėjęs prie stalo, už kurio sėdėjo keturi asmenys, jis pasakė, kad renginys pasibaigė, po ko nuo stalo pakilo D. A. ir kiti prie stalo sėdėję asmenys, išskyrus T. K.. D. A. buvo pasakyta, kad kartu pasiimtų ir draugą (T. K.), tačiau šiam to nepadarius, paklausus T. K., ar jam reikalinga pagalba, šiam linktelėjus, jis (R. V.) ir A. T. T. K., apsirengusį lauko drabužiais, išvedė į lauką ir pasodino ant suoliuko, esančio arčiausiai prie įėjimo į kavinę. Išvestas į lauką, T. K. atsisėdo ant suoliuko ir galvą pasirėmė rankomis. Kieme buvo rudeniška temperatūra, tačiau kokia tiksliai, pasakyti negali. Prieš išvedant T. K. į lauką jo, kaip ir kitų prie to paties staliuko sėdėjusių asmenų, būklė įtarimų nekėlė, T. K. nebuvo apsivėmęs. T. K. atžvilgiu jokia fizinė jėga panaudota nebuvo, kadangi jis nebuvo konfliktiška asmenybė, paklausus, ar padėti jam išeiti, šis tik linktelėjo galvą ir kažką sumurmėjo. R. V. pažymėjo, kad dirba pagal Alytaus mokesčių inspekcijos išduotą verslo liudijimą, leidžiantį užsiimti apsaugos ir renginių organizavimo veikla. Alytaus policijos komisariate yra baigęs 3 mėnesių specialiuosius kursus, kuriuos pabaigęs įgijo teisę naudotis šaunamuoju ginklu. Su UAB „P. U.“ yra sudaręs kavinės „Š.“ didžiosios salės nuomos sutartį, pagal kurią jis yra atsakingas už šią salę ir tarnybines patalpas. Kavinės prieigos, kaip ir prekyba maistu bei gėrimais, į sutartį neįeina. A. T., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu savo kaltės taip pat nepripažino ir parodė, kad 2014 m. spalio 25 d., apie 22.30 val., atvykus į darbą kavinėje „Š.“, joje jau buvo T. K. su draugais. T. K. pažinojo iš matymo, kadangi ieškoti į kavinę jo ateidavo mama. T. K. buvo išgėręs, todėl jis (A. T.) jam sakė eiti namo (apie 23.00 val.), tačiau, jei jis ir buvo išėjęs, vėliau vis tiek grįžo atgal. Nukentėjusysis išskirtinai nesielgė – vaikščiojo prie baro, pirko alkoholinius gėrimus, po to sėdėjo prie baro ir gėrė. Į vakaro pabaigą T. K. prie stalo sėdėjo pasidėjęs galvą ant rankų, snaudė. Nors jis (A. T.) ir eidavo žadinti, tačiau čia pat pasirodydavo T. K. draugai (vienas iš jų – D. A.), žadėdami jį išsivesti. Tą vakarą iš kavinės patalpų į lauką buvo išvesti keli asmenys, jie visi buvo pasodinti lauke ant suoliuko, tačiau po kiek laiko iš ten pasišalino. Pasibaigus renginiui, priėjo prie T. K. ir pasakė, kad užsidaro. Tuo metu už T. K. sėdėjo kitas draugas, kuris išėjo. Paklausus T. K. ar padėti jam išeiti, šis kažką sumurmėjo ir linktelėjo galva, po ko jis (A. T.) kartu su R. V. paėmė T. K. už parankių ir išvedė jį į lauką. T. K. nesipriešino, pats kėlė kojas. Abejonių dėl T. K. būsenos nekilo, nes beveik kiekvieną vakarą iš kavinės išveda tokios būsenos asmenis. Tuo metu lauke buvo apie 2 laipsnius šilumos, T. K. vilkėjo lauko drabužius. Kai po pusvalandžio išėjo iš kavinės, matė, kaip T. K. prie durų rūkė. T. K. atžvilgiu fizinė prievarta nenaudota. Papildomai A. T. paaiškino, kad įvykio dieną dirbo darbdavio nurodymu, pagal rašytinę darbo sutartį, vilkėjo apsaugos darbuotojo uniformą. Vykdydamas savo darbo funkcijas jis prižiūrėjo, kad kavinėje esantys žmonės nesimuštų, esant poreikiui, turėjo juos išvesti. Su darbo tvarkos taisyklėmis jis buvo supažindintas pasirašytinai. Nukentėjusysis A. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad T. K. jo sūnus. 2014 m. spalio 25 d., apie 22.00 val. T. K. išėjo iš namų, sakė, kad sugedo automobilis ir, kad su draugais lankysis kavinėje „Š.“. Apie 2-3 val., T. K. negrįžus namo, V. K. bandė jam skambinti, tačiau į skambučius šis neatsiliepė. Apie 3 val. ji išėjo ieškoti T. K.. Po kurio laiko iš jos gavo skambutį ir atvyko prie kavinės, kurios teritorijoje pamatė gulintį žmogų. Atpažino, kad tai T. K.. Prieš išeidamas į kavinę sūnus sužalotas nebuvo, buvo blaivus, tačiau ant T. K. lavono matė nosies, antakio ir skruosto nubrozdinimus, jis buvo apipiltas kažkokiu skysčiu, galbūt vandeniu. Nukentėjusioji V. K. parodė, kad T. K. yra jos sūnus. Tą dieną sūnui skambino apie 22 - 22.30 val., sūnus pasakė, kad yra kavinėje su draugu. Po to, skambino po 23- 24 val., bet jau niekas neatsiliepė, skambino jam kas valandą, bet šis nekėlė telefono ragelio. Paryčiais susapnavusi negerą sapną ji išėjo ieškoti savo sūnaus. Pirmiausia ėjo prie „K.“ kavinės, šalia kavinės buvusių jaunuolių paklausė, ar viduje nėra T. K., į ką šie atsakė neigiamai. Prie šios kavinės ji matė ir T. K. draugą D. A.. Vėliau nubėgo prie kavinės „Š.“, atpažino, kad ant žemės gulėjo jos sūnus (iš šaliko), tačiau jos arčiau neleido. Tą naktį lauke buvo šalta, galėjo būti apie 4 laipsnius šalčio. Po įvykio kavinės „Š.“ darbuotoja D. P. jai sakė, kad T. K. apsauginiai išnešė į lauką, nors tam nebuvo jokio pagrindo – jis sėdėjo prie stalo sukniubęs, bet niekam nieko blogo nedarė. Barmenė paaiškino jai, kad tą vakarą kavinėje T. K. buvo su draugais – vienas jų buvo D. A., o kitas C.. Kai jie išėjo iš kavinės, T. K. liko sėdėti prie stalo. Liudytojas A. P. parodė, kad yra UAB „P. U.“ samdomas direktorius, paskirtas įmonės akcininkų. Kavinė „Š.“ yra UAB „P. U.“ patalpose, (duomenys neskelbtini). Kavinė „Š.“ turi du akcininkus: I. P. ir R. P.. R. V. nėra UAB „P. U.“ darbuotojas, tuo tarpu A. T. yra UAB „P. U.“ apsaugos darbuotojas. Su R. V. buvo sudaryta sutartis dėl renginių vedimo savaitgaliais. Šios sutarties pagrindu jie turėjo įsipareigojimą skirti vieną darbuotoją tvarkai prižiūrėti – tai buvo A. T.. Vidaus tvarkos taisyklės buvo skelbiamos viešai – ant kavinės durų, jos buvo privalomos tiek renginio organizatoriui, tiek ir apsaugos darbuotojui. Pagal vidaus tvarkos taisykles kavinės darbuotojai nėra atsakingi už tai, kas vyksta už kavinės ribų. Darbuotojai privalo stebėti tik tai, kas vyksta patalpoje. Apsaugos darbuotojas – A. T., be visų kitų nurodymų, turi vykdyti ir renginio organizatoriaus – R. V., nurodymus. Sklypas yra nuosavas, priklauso A. P. ir I. P..Liudytojas D. A. parodė, kad 2014 m. spalio 25 d. jis buvo kavinėje „Š.“, kur atvyko ir T. K. su draugu L. D.. Kavinėje tiek jis, tiek T. K. vartojo alkoholinius gėrimus, kažkuriuo metu buvo abu užsnūdę. Pabudęs matė, kaip apsaugos darbuotojai T. K. vedė prie durų, tačiau kur jį paliko, nežino. Po to, apsaugos darbuotojai priėjo prie jo (D. A.) ir paklausė ar jis išeis pats, ar jam padėti. Jis išėjo į lauką, buvo apsnūdęs, lauke T. K. nematė, iš kavinės teritorijos išėjo. Lauke buvo kitų asmenų, kelios mašinos buvo automobilių aikštelėje. Išėjęs draugo neieškojo. Kai buvo laidotuvėse, girdėjo, kaip žmonės kalbėjo, kad T. K. vaikščiojo už kavinės prie gretimo pastato. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu perskaičius liudytojo D. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, (b. t. 1, b. l. 69-70, 71-72), šis juos patvirtino visiškai..Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. A. iš esmės davė analogiškus parodymus. Be kita ko nurodė, kad kavinėje konfliktų tarp T. K. ir kitų lankytojų neįvyko. Kavinės patalpose T. K. nebuvo pasidarę bloga, jis nevėmė. Apsaugos darbuotojai T. K. vedė už parankių. Jo nevilko kaip bejausmio, nenešė, jis pats žingsniavo.Liudytoja D. P. parodė, kad 2014 m. spalio 25 d. dirbo kavinėje „Š.“ barmene-padavėja. Prie kavinės rastą negyvą asmenį ji matė kavinėje, jis sėdėjo su draugais prie stalo, vartojo alkoholinius gėrimus, prie stalo miegojo. Asmuo buvo neblaivus. Iš kavinės patalpų jam padėjo išeiti R. V. ir A. T.. Jie išvedė jį už parankių, kadangi pats išeiti asmuo jau nebegalėjo – buvo labai girtas. Vedė paprastai, kaip ir visus kitus. Tą vakarą iš kavinės buvo išvesta ir daugiau asmenų. Kavinėje ji dirba trejus metus, tačiau per tą laiką nebuvo tokio įvykio, kad dėl kavinės lankytojų būsenos tektų kviesti greitąją pagalbą. Lauke galėjo būti apie 20 asmenų, kurie buvo išėję iš kavinės. Po įvykio kalbėjo su nukentėjusiąja, parodė stalą, prie kurio sėdėjo T. K., apie kitas detales kalbos nebuvo. Papildomai liudytoja paaiškino, kad jos niekas neprašė duoti įtakojančių parodymų, tačiau per jos draugą A. J., V. K. prašė, kad teisiamojo posėdžio metu ji (liudytoja) paliudytų jos (V. K.) naudai, šiai uždavus klausimą ar ši pamena, kai pasakė, kad nesuprato, kodėl T. K. apsauga išmetė iš salės. Liudytoja pažymėjo, kad teisiamojo posėdžio metu ji davė teisingus parodymus. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu perskaičius liudytojos D. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. t. 1, b. l. 76-77, 78-79), ši juos patvirtino visiškai, pabrėždama, kad T. K. išvedimo iš kavinės patalpų metu, T. K. ėjo sunkiai, apsaugos darbuotojai jį paėmė už pažastų ir ištempė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja buvo nurodžiusi ir tai, kad išeidama iš darbo namo, matė T. K., kuris klūpojo prie suoliuko ant žemės. Buvo dar kitų lankytojų, kuriems ji sakė, kad šie keltų miegantį T. K.. Papildomame apklausos protokole nurodė, kad T. K. matė sėdintį, tačiau po to kai ji parūkė, vaikinas jau klūpojo prie suoliuko.Liudytoja R. S. parodė, kad 2014 m. spalio 26 d. dirbo kavinėje „Š.“ valytoja. Atėjo į darbą 5.30 val. ryte. Atidarius duris, kavinėje buvo tamsu, todėl iš pradžių jaunuolio ji nepastebėjo, rinko vienkartinius indus ir priėjusi arčiau pamatė didžiulę krūvą vėmalų, suprato, kad vaikinui bloga. Palietė jo ranką pirštu, ji buvo šalta, todėl paskambino 112. Asmuo pusiau sėdėjo ant suolo, jo galva gulėjo už suoliuko. Asmuo buvo prie pirmo stalo, tik išėjus iš kavinės kairėje pusėje. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu perskaičius liudytojos R. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (kuriuose ji iš esmės nurodė tapačias aplinkybes kaip ir teisme) (b. t. 1, b. l. 64, 65-66, 67-68), juos patvirtino visiškai. Liudytojas R. K. parodė, kad T. K. jo brolis. Apie įvykį jam pranešė mama V. K.. Jis nuvyko prie kavinės „Š.“, matė, kaip medikai gaivino jo brolį. Tą patį rytą skambino D. A., Š., klausė jų apie įvykį, į ką D. A. atsakė, kad buvo „plyšęs“ ir nieko nepamena. Š. sakė, kad T. K. iš kavinės išnešė apsaugos darbuotojai, papildomai paaiškindamas, kad dar nėra matęs, kad taip su žmogumi elgtųsi. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu perskaičius liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (kurių esmė analogiška) (b. t. 1, b. l. 74-75), juos patvirtino. Liudytojas E. T. parodė, kad dirba tyrėju. Teko atlikti daug ikiteisminio tyrimo veiksmų šioje byloje. Teko vykdyti liudytojų apklausas, informacijos gavimą, duomenų analizę. Iš liudytojų duotų parodymų žino, kad apsaugos darbuotojai išvedė T. K. iš patalpos per duris į lauką, pasodino ant suoliuko, nuo išėjimo kairėje pusėje. T. K. buvo išvestas į lauką, nes baigėsi kavinės darbo laikas, reikėjo atlaisvinti patalpas, kavinės viduje T. K. miegojo atsirėmęs į stalą. Buvo tiriami ir vaizdo įrašai iš kavinės „Š.“ kiemo. Kamera skirta miesto viešosios tvarkos užtikrinimui. Apžiūros protokole fiksavo, kad mato asmenis su drabužiais, atspindinčiais šviesą, tačiau jų neidentifikavo.Liudytojas D. S. parodė, kad dirbo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato operatyvinės grupės darbuotoju. Buvo įvykio vietoje, po to, kai patruliai pranešė, jog reikalinga papildoma grupė, nes medikai gaivina žmogų. Asmuo gulėjo kavinės teritorijoje, prie suoliuko, ant žemės. Smurto žymių nesimatė. Buvo viena medicinos darbuotojų brigada. Kai medikai konstatavo mirtį, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vykdė įvykio vietos apžiūrą. 2014 m. spalio 26 d. protokole nurodytos aplinkybės, o būtent: sužalojimas, nurodytas medikų – nubrozdinimas, galėjo atsirasti T. K. krentant nuo suoliuko. Liudytojas L. D. parodė, kad T. K. buvo jo klasiokas. 2014 m. spalio 26 d. jis, kartu su T. K., buvo mieste, po to – kavinėje „Š.“, iš kurios į namus jis išvyko apie 22 val. Kada išėjo T. K. nežino. Tą pačią naktį gavo žinutę iš savo draugės, kad atvyktų į kavinę, tačiau tuo metu jis jau miegojo, todėl žinutę perskaitė tik ryte. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu perskaičius liudytojo L. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. t. 1, b. l. 81-82), šis juos patvirtino. Apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. D. be kita ko parodė, kad būdavo, jog T. K. padaugindavo alkoholio ir miegodavo, jo ateidavo ieškoti tėvai. Liudytojas A. C. parodė, kad į kavinę „Š.“ jis atėjo 2014 m. spalio 25 d. - 26 d. naktį, po vidurnakčio. Kavinėje buvo ir T. K., kuris miegojo prie stalo. Kada T. K. išėjo ar buvo išvestas iš kavinės nematė. Nematė ir kada išėjo A.. Išėjęs iš kavinės T. K. neieškojo. Jis pats (liudytojas), tą vakarą buvo smarkiai apsvaigęs, vartojo daug alkoholio. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu perskaičius liudytojo A. C. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. t. 1, b. l. 83-84, 85-86), juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. lapkričio 17 d. liudytojas A. C. be kita ko parodė, kad matė, kaip kavinės apsaugos darbuotojai, paėmę už parankių, išvedė T. K. į lauką. T. K. pats nėjo, jį tempė. Jis nuėjo prie A. ir jį prikėlęs, kartu išėjo iš kavinės. Kur buvo T. K. nematė (t. 1, b.l. 83-84). Apklausiamas papildomai 2015 m. rugpjūčio 20 d. nurodė, kad kavinėje T. K. miegojo, atrodė tvarkingai, nebuvo apsivėmęs. Matė, kaip apsaugos darbuotojai vedė T. K. iš kavinės. Vienas iš darbuotojų buvo stipriai paėmęs už parankės, o kaip vedė kitas neįsidėmėjo. Neatsimena ar T. K. ėjo pats ar buvo tempiamas (t. 1, b. l. 85-86). Liudytoja E. K. parodė, kad 2014 m. spalio 25 d.- 26 d. buvo kavinėje „Š.“. Matė, kaip T. K. kavinės viduje miegojo padėjęs galvą ant staliuko. Iš kavinės ji išėjo po to, kai išvedė T. K.. Atsisėdo į mašiną ir išvažiavo, daugiau nieko nematė. Žinutę, kad draugai išsivežtų T. K. ji parašė dar būdama kavinėje. Iki teisiamojo posėdžio T. K. mama prašė pasakyti, kad T. K. apsaugos darbuotojai išvedė iš kavinės, nors iš tikrųjų ji to nematė. Ji (E. K.) nematė, kaip T. K. išvedė iš kavinės. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu perskaičius liudytojos E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. t. 1, b. l. 94-95), ši juos patvirtino iš dalies, patikslindama tik tai, kad žinutę, jog draugai išsivežtų T. K., ji parašė dar būdama kavinėje.Liudytojas Ž. Š. parodė, kad 2014 m. spalio 25 d. dirbo (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate vyriausiuoju patruliu. Buvo gautas pranešimas, kad kažkas rado žmogų. Su kolege nuvažiavę į įvykio vietą, prie įėjimo į kavinę, dešinėje pusėje ant suolo rado jaunuolį. Jo galva buvo nusvirusi žemiau suolo, kita kūno dalis buvo ant suolo. Pulso neužčiuopė, jaunuolis buvo šaltas. Patruliuodami tarnybiniu automobiliu, jis su kolega pravažiuoja pro atokias vietas, galėjo būti, kad įvykio naktį pravažiavo ir pro kavinę „Š.“. Tai problemiška vieta, dažnai vyksta muštynės, tačiau tą kartą nieko nepastebėjo. Liudytojas pažymėjo, jog ir pasibaigus kavinės darbo laikui, prie jos būna žmonių, jaunuoliai sėdi šalia jos. Liudytojas G. K. parodė, kad 2014 m. spalio 25-26 d. dirbo (duomenys neskelbtini) greitojoje pagalboje vairuotoju. Tą naktį dirbo kartu su V. K.. Atvykę pagal iškvietimą prie kavinės „Š.“, rado jauną vyrą, persisvėrusį per medinį suolą. Jo galva buvo pakišta po apačia, buvo vėmimo požymių, jaunuolis buvo be gyvybės ženklų. Gaivino jį, tačiau atgaivinti nepavyko. Sužalojimų neįsižiūrėjo. Liudytoja A. V. parodė, kad 2014 m. spalio mėnesį dirbo (duomenys neskelbtini) rajono policijos patrule. Pagal gautą iškvietimą su kolega Ž. Š. buvo nuvykusi prie kavinės „Š.“, kur rado jaunuolį ant suoliuko, nusisvėrusį po atlošu, šalia matėsi skrandžio turinio. Jaunuolis buvo su drabužiais. Skrandžio turinio buvo ir ant jaunuolio drabužių. Padėjo medikams jaunuolį paguldyti ant žemės. Neatsimena ar tą vakarą jai su kolega teko pravažiuoti pro kavinę „Š.“. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu perskaičius liudytojos A. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. t. 1, b. l. 111-112), ši juos patvirtino. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. V. parodė be kita ko parodė, kad patruliuojant mieste teko pravažiuoti pro kavinę „Š.“. Kavinės darbo laikas buvo pasibaigęs, šviesos nedegė. Jokių asmenų prie kavinės nepastebėjo. R. V. kaltė ir A. T. nekaltumas skundžiamu nuosprendžiu buvo grindžiama ne tik aukščiau aptartais jų pačių, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, bet ir rašytine nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato specialisto D. S. tarnybiniu pranešimu nustatyta, kad 2014 m. spalio 26 d., apie 05.45 val., (duomenys neskelbtini), prie kavinės „Š.”, buvo rastas T. K., gim. (duomenys neskelbtini), lavonas su smurto žymėmis (b. t. 1, b. l. 18).Kaip nustatyta 2014 m. spalio 26 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, apžiūra atlikta 6.10 val. – 6.40 val., T. K., gim. (duomenys neskelbtini), lavonas rastas šalia kavinės „Š.“, esančios (duomenys neskelbtini), prie įėjimo durų ant grindinio, šalimais lauko suolų ir staliuko (b. t. 1, b. l. 19-25).Remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Varėnos meteorologijos stoties 2014 m. lapkričio 24 d. pažymoje Nr. 52-55-S-8761 užfiksuotais duomenimis, 2014 m. spalio 26 d. naktį Varėnos mieste 2 val., lauke oro temperatūra buvo 1,6 laipsnių šalčio (didžiausias vėjo greitis 6 metrai per sekundę), 5 val. ryto – 2,1 laipsnių šalčio (didžiausias vėjo greitis 6 metrai per sekundę), 8 val. ryto – 3,1 laipsnių šalčio (didžiausias vėjo greitis 5 metrai per sekundę) (b. t. 1, b. l. 47).Sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio 2014 m. spalio 27 d. specialisto išvadoje Nr. M 387/14 (06), konstatuotomis aplinkybėmis, T. K. mirtis įvyko dėl mechaninio uždusimo uždarius kvėpavimo takus skrandžio turiniu 24-32 val. iki jo lavono autopsijos momento 2014 m. spalio 27 d. (12.00 val.). Lavono kraujyje rasta 3,45 promilės (šlapime – 4,24 promilės) etilo alkoholio, kas atitinka sunkų apsinuodijimą etilo alkoholiu. Apžiūrėjus T. K. lavoną nustatyta: kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos abiejose pusėse, kairės akies viršutiniame voke ir nosies nugarėlėje bei odos nubrozdinimai kairio klubo srityje, padaryti neužilgo iki mirties, veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais; sužalojimai padaryti mažiausiai penkių trauminių poveikių pasėkoje; gyviems asmenims tokie sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas atskirai, priskiriami nežymiam sveikatos sutrikdymui. Tarp T. K. sužalojimų ir mirties priežastinio ryšio nėra (b. t. 1 b. l. 31-36).Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio 2015 m. sausio 20 d. specialisto išvadoje Nr. pM 4-387/14(06) be Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio 2014 m. spalio 27 d. specialisto išvadoje nustatytų aplinkybių, papildomai užfiksuota, kad T. K. nustatyti sužalojimai, padaryti veikiant bukais žalojančiais daiktais galėjo būti padaryti tiek smogiant kietais bukais žalojančiais daiktais, tiek atsitrenkiant į kietus bukus žalojančius paviršius; medicininių duomenų, nurodančių į konkretų sužalojimų padarymo būdą nėra (b. t. 1, b. l. 41-45).Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto išvados Nr. pM 9-387/14/15(06) matyti, kad neblaivaus T. K. (jo lavono kraujyje nustatyta 3,45 promilės etilo alkoholio), palikto kieme 2014 m. spalio 26 d., laikotarpiu nuo 3.56 val. iki 5.52 val., kai lauko temperatūra svyravo nuo 1,6 laipsnių šalčio iki 2 laipsnių šalčio, gyvybei grėsė pavojus dėl galimos hipotermijos (bendro kūno atvėsimo). Sunkus apsinuodijimas etilo alkoholiu (etanoliu) yra grėsminga gyvybei būklė, todėl tokiam asmeniui reikalinga medicininė pagalba (detoksikacija ir stebėjimas stacionaro sąlygomis) (b. t. 1, b. l. 50-54). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio 2016 m. spalio 3 d. ekspertizės aktu Nr. EM 9-387/14/2016(06) be aukščiau aptartose specialistų išvadose konstatuotų aplinkybių, papildomai nustatyta, kad: T. K. nustatyti kūno sužalojimai padaryti neužilgo iki jo mirties, tačiau nustatyti tikslaus sužalojimų padarymo laiko galimybės nėra; medicininių duomenų, nurodančių į nukentėjusiojo padėties pakitimą padarytų sužalojimų pasėkoje, nėra; medicininių duomenų, nurodančių į sužalojimų įtaką vėmimo proceso sukėlimui, nėra (autopsijos metu nenustatyta galvos smegenų pakenkimo substrato, galėjusio provokuoti vėmimą); mirusiojo kūno padėtis radimo momentu nenurodo į kūno padėtį užspringimo skrandžio turiniu momentu, kūno padėtis galėjo kisti terminalinio kvėpavimo fazėje, prasidėjus stipriems traukuliams. Užspringimas skrandžio turiniu gali įvykti esant kūnui bet kurioje padėtyje (sėdint, gulint). Gulint ant pilvo ar gulint šonu, tikimybė, kad vėmalai sukels užspringimą, mažesnė. Mechaninė asfiksija prasideda refleksinio kvėpavimo nutraukimu (20-30 sek. ) ir trunka 6-8 min. – per šį laikotarpį žūsta smegenų žievė.medicininių duomenų, nurodančių į ankstesnių susirgimų ar sužalojimų įtaką nukentėjusiojo mirčiai, nėra. Nukentėjusiojo mirtį įtakojo intoksikacijos alkoholiu laipsnis, intoksikacijos alkoholiu pasėkoje išsivysčiusi nesąmoninga būklė (koma), intoksikacijos alkoholiu pasėkoje pasireiškęs vėmimas, ryškios centrinės nervų sistemos depresijos, išsivysčiusios dėl intoksikacijos alkoholiu, pasėkoje sutrikdytas rijimo – kosulio refleksas bei nukentėjusiojo kūno padėtis užspringimo skrandžio turiniu momentu.sunkus apsinuodijimas etilo alkoholiu pasireiškia koma, grėsmingais kvėpavimo, hemodinamikos ir kitais sutrikimais. Sunkus apsinuodijimas trunka vidutiniškai 6-12 val. Savarankiškų veiksmų atlikimo galimybė (eiti, kviestis pagalbos ir pan.), nukentėjusiajam esant komos būsenoje, atmestina.T. K. lavono kraujyje rasta 3,45 (promilės) etilo alkoholio; tokia etilo alkoholio koncentracija kraujyje gyviems asmenims atitinka sunkų apsinuodijimą etilo alkoholiu. Esant tokiai etilo alkoholio koncentracijai kraujyje apsinuodijusysis būna komos būsenoje. Dėl ryškios centrinės nervų sistemos depresijos, išsivysčiusios dėl intoksikacijos alkoholiu, pasėkoje sutrikdyto rijimo – kosulio reflekso gali įvykti aspiracija (užspringimas) skrandžio turiniu.skrandžio turinio patekimas į kvėpavimo takus galimas ir agoninio vėmimo metu arba reanimacinių priemonių taikymo metu, tačiau šiais atvejais skrandžio turinys randamas tik viršutinėje kvėpavimo takų dalyje ir nerandamas smulkiųjų bronchų spindžiuose (b. t. 4, b. l. 131-138).Remiantis Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centro 2015 m. liepos 17 d. pažymoje Nr. S-744, kvietimo kortelėje ir Greitosios medicinos pagalbos kvietimų registracijos žurnale užfiksuotais duomenimis, greitosios pagalbos medikai pagal iškvietimą dėl T. K., į kavinę „Š.“, esančią (duomenys neskelbtini), atvyko 5.52 val. (konstatuota klinikinė mirtis), išvykimo laikas 6.44 val. (konstatuota mirtis) (b. t. 1, b. l. 167-171).Sutinkamai su Bendrojo pagalbos centro 2015 m. liepos 16 d. pažyma Nr. 41D(A)-128, VĮ Alytaus rajono savivaldybės Greitosios medicinos pagalbos stoties 2015 m. rugpjūčio 4 d. pažyma Nr. SD-246, 2014 m. spalio 26 d. 5.44 val. iš telefono Nr. 8-620-98020 gautas pranešimas dėl pagalbos suteikimo jaunuoliui (T. K.), esančiam kieme prie kavinės „Š.“, (duomenys neskelbtini), taip pat pateiktas pranešimo garso įrašas (b. t. 1, b. l. 173-175), kuris 2015 m. rugsėjo 29 d. apžiūrėtas (b. t. 1, b. l. 176-183).Kaip nustatyta V. I. IĮ „Ž.“ 2014 m. spalio 27 d. pažymos Nr. 52-55-S-20141106 duomenimis, buvo pateikti trys (3) DVD kompaktai, kuriuose įrašytas 2014 m. spalio 26 d. 00.00 – 5.59 val. kamerų, nukreiptų į kavinę „Š.“, esančią (duomenys neskelbtini), vaizdas (b. t. 1, b. l. 185), kurie 2015 m. gegužės 19 d. apžiūrėti kaip daiktai, dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (b. t. 1, b. l. 186-189). Apžiūros metu nustatyta, kad 2014 m. spalio 26 d. apie 3 val. 56 min. 45 sek. iš kavinės „Š.“ patalpų išeina du asmenys, vieno viršutinėje dalyje matomas šviesus aprangos elementas, jie pasuka į dešinę prie suolo (galimai išvedamas asmuo); 3 val. 56 min. 47 sek. matomas nuo šių asmenų link suolo krentantis šešėlis; 3.57 val. minėti du asmenys nueina pro įėjimo duris į kavinės patalpas; 3 val. 58 min. 55 sek. prie suolo prieina asmuo, kuris pasilenkia prie suoliuko, atsitiesia, stebimi jo rankų judesiai; 3.59 val. 30 sek. šis asmuo nueina. Nurodoma, kad matoma ir daugiau netoliese vaikštančių asmenų, tame tarpe ir prie suolo. Remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. liepos 20 d. pažymos Nr. (27.4-40-4)-RD-3438 duomenimis, 2014 m. spalio 25 - 26 d. R. V. turėjo teisę vykdyti individualią privačios apsaugos veiklą (pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išduotą leidimą; nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, veiklos pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK 2 red.) kodas 801000* (privati apsauga), Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. sausio 24 d. išduotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą) ( b. t. 2, b. l. 142, 144).2012 m. spalio 25 d. darbo sutartimi Nr. 60, sudaryta tarp A. T. ir UAB „P. U.“, nustatyta, kad A. T. priimtas dirbti UAB „P. U.“ kavinės „Š.“ apsaugos darbuotoju (b. t. 2, b. l. 11, 21-22).2014 m. spalio mėnesio paslaugų sutartimi, sudaryta tarp R. V. ir UAB „P. U.“, nustatyta, kad R. V. turi teisę organizuoti renginius kavinėje „Š.“ (b. t. 2, b. l. 6, 23-24).Sutinkamai su 2004 m. sausio 29 d. R. V. išduotu pažymėjimu Nr.006051, jam suteikta teisė dirbti asmens bei turto saugotoju, turėti šaunamąjį ginklą (savigynai ar tarnybai) (b. t. 5, b. l. 27).Pagal Nuolatinio Lietuvos Gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, R. V. nuo 2011 m. vasario 1 d. vykdo individualią veiklą 801000*Privati sauga (b. t. 5, b. l. 58).Aptartų duomenų kontekste atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio ir įrodymų analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai ištyrė aukščiau išdėstytus įrodymus ir jų visumoje pagrįstai konstatavo A. T. nekaltumą BK 144 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme (priešingai nei tai konstatuojama prokuroro apeliaciniu skundu), tačiau, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. V. atžvilgiu, juos įvertino netinkamai, kas, kolegijos vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl R. V. kaltės jam padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 144 straipsnyje. Šiuo aspektu akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006). Analizuojamu atveju nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atliktas aukščiau išdėstytų įrodymų vertinimas neatitinka BPK reikalavimų, sprendžiant, kad apylinkės teismo išvados dėl R. V. kaltės padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, skundžiamo Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalis dėl R. V. nuteisimo pagal BK 144 straipsnį naikintina, šioje dalyje priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Kadangi ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumo momentas siejamas su jos padarymo momentu (įrodinėjimo dalykas neapima pavojingų padarinių). Asmuo, kuriam inkriminuojamas šis straipsnis, turi turėti tam tikrus specialius požymius, t. y. turi turėti pareigą ir galimybę rūpintis nukentėjusiuoju, pavyzdžiui greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, policininkai ir pan., arba pats turi sukelti pavojų, pavyzdžiui, vairuotojas, sukėlęs avariją, pasišalina iš įvykio vietos. Nukentėjusiu asmeniu taip pat yra ne bet kuris asmuo, o tik tas, kuris yra pavojingoje gyvybei padėtyje. Taigi, turi susidaryti tokia situacija, kai žmogui gresia realus mirties pavojus ir jam aiškiai reikalinga pagalba, t. y. nesuteikus šios pagalbos žmogus gali mirti. Būtina nustatyti, kad minėtas pavojus gresia ne ateityje, o dabar ir pats žmogus negali turėti galimybių šio pavojaus pašalinti savo jėgomis. Be šių objektyvių duomenų būtina nustatyti subjektyvinę pažeidimo padarymo pusę, t. y. įrodyti asmens kaltę. BK 144 straipsnyje įtvirtinta veika padaroma neveikimu ir tik tiesiogine tyčia, vadinasi, asmuo turi sąmoningai nepagelbėti kitam žmogui, aiškiai suprasdamas, kad, jei nepadės, šiam gresia mirtis. Komentuojamos nusikalstamos veikos inkriminavimui būtina nustatyti visus aptartus specialiuosius ir kitus būtinus šio nusikaltimo sudėties požymius. Analizuojamos situacijos kontekste paminėtina ir tai, kas asmuo BK 144 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius gali įgyvendinti alternatyviais veiksmais, t. y. sukeldamas pavojų kito asmens gyvybei ir jam nepadėdamas arba turėdamas pareigą juo rūpintis, kai grėsė pavojus jo gyvybei, ir to nepadarydamas. Sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, kaltinimai R. V. buvo pareikšti dėl to, kad jis, veikdamas kartu su A. T., sukėlė žmogui pavojų ir turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, kai grėsė pavojus jo gyvybei, jam nepagelbėjo, nors galimybę suteikti nukentėjusiajam pagalbą, turėjo. Nors skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad joks pavojus T. K. nei R. V., nei A. T. veiksmais sukeltas nebuvo, todėl šią aplinkybę iš kaltinimo R. V. pašalino ir pagrįstai pripažino, kad A. T. neturėjo pareigos rūpintis nukentėjusiuoju (kam visiškai pritaria ir teisėjų kolegija), tačiau, konstatuodamas, kad tokią pareigą ir galimybę turėjo R. V. bei skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs jį kaltu pagal BK 144 straipsnį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, BK 144 straipsnio nuostatas aiškino plečiamai, kas ir lėmė nepagrįsto, ir neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą R. V. atžvilgiu. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pareiga rūpintis nukentėjusiu asmeniu atsiranda ne tik tais atvejais, kai grėsmę žmogaus gyvybei sukelia pats kaltininkas (ši aplinkybė nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepasitvirtino), bet ir tais atvejais, kai tokią pareigą asmeniui reglamentuoja įstatymai ar kiti teisės aktai, arba numato atitinkami sutartiniai įsipareigojimai, iš ko seka, kad komentuojama pareiga gali kilti ir dėl asmens profesijos (gydytojo, medicinos darbuotojo, gaisrininko, policijos pareigūno) bei sutartinių santykių (pvz. auklė, slaugė privalo rūpintis savo prižiūrimuoju, asmens apsaugos sutartis). Šių duomenų kontekste vertinant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinį matyti, kad šiuo atveju R. V. pareigą pasirūpinti T. K., pirmosios instancijos teismas kildino iš 2014 m. spalio mėnesį tarp R. V. ir UAB „P. U.“ sudarytos paslaugų sutarties (b. t. 2, b. l. 23-24), kurios pagrindu, apylinkės teismo įsitikinimu, susiformavo R. V., kaip renginių organizatoriaus bendroji pareiga pasirūpinti renginių dalyvių saugumu bei R. V. individualios privačios apsaugos veiklos vykdymo pažymos (b. t. 5, b. l. 58), kurios pagrindu R. V. pareiga pasirūpinti T. K. kilo, dėl jo, kaip asmens, vykdančio privačią apsaugą, pareigų. Nors akivaizdu, kad tokias apylinkės teismo išvadas iš esmės lėmė prokuroro suformuotas kaltinimas, tačiau sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija šioje vietoje, nėra nei faktinio, nei juridinio pagrindo.Įvertinus R. V. ir UAB „P. U.“ paslaugų sutarties turinį, neabejotina, kad UAB „P. U.“, atstovaujama direktoriaus A. P., ja įsipareigojo 2014 m. spalio mėnesio sutartyje nurodytomis dienomis, tame tarpe ir spalio 26 d. 00-04 val. (nagrinėjamo įvykio laikas), išnuomoti didžiąją salę kavinėje „Š.“ R. V., dirbant vienam UAB „P. U.“ apsaugos darbuotojui (bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad UAB „P. U.“ analizuojamo įvykio metu turėjo vienintelį apsaugos darbuotoją – A. T.); padėti užtikrinti numatytų renginių tvarką. Remiantis komentuojamos sutarties 2.1.1. punktu, R. V., be kita ko, įsipareigojo ir palaikyti viešąją tvarką renginių metu. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad komentuojamo įvykio metu kavinėje „Š.“ vyko R. V. organizuotas renginys, jis buvo viešas, todėl neabejotina, jog tokio pobūdžio renginio organizavimui turi būti taikomos ir viešosios tvarkos užtikrinimo taisyklės. Nors Lietuvos Respublikos įstatymai tiesiogiai viešosios tvarkos sampratos ir nepateikia, todėl nėra aišku, kokius veiksmus R. V. įsipareigojo atlikti užtikrindamas viešąją tvarką pagal komentuojamos paslaugų sutarties sąlygas, todėl atkreiptinas dėmesys į vertinamo įvykio metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 284 straipsnį (Viešosios tvarkos pažeidimas), iš kurio dispozicijos galima daryti pagrįstą išvadą, jog viešosios tvarkos pažeidimas iš esmės suvokiamas kaip asmens įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, vandališki veiksmai, atlikti viešoje vietoje, kuriais yra demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos pažymėtina ir tai, kad girto asmens pasirodymas viešoje vietoje pats savaime viešosios tvarkos nepažeidžia. Tam, kad tokie asmens veiksmai būtu pripažinti viešosios tvarkos pažeidimu, būtina, kad jie įžeistų žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Vertinant šias aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų kontekste galima daryti pagrįstą išvadą, kad analizuojamu atveju T. K. iš kavinės „Š.“ patalpų buvo išvestas ne R. V. vykdant iš komentuojamos paslaugų sutarties jam kylantį įpareigojimą renginio metu užtikrinti viešąją tvarką (akivaizdu, kad T. K. veiksmai, jam esant girtam ir miegant kavinėje galvą pasidėjus ant stalo, neatitinka viešosios tvarkos pažeidimo sąvokos), bet siekiant atlaisvinti kavinės „Š.“ patalpas per sutartyje nustatytą 15-30 min. terminą, todėl konstatuoti, jog R. V. netinkamai vykdė aukščiau aptarta paslaugų sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ar iš jo pareigos renginio metu užtikrinti viešąją tvarką kildinti jo pareigą asmeniškai pasirūpinti ir T. K., teisinio pagrindo nėra. Analogiškais motyvais, kaip nepagrįsti atmestini ir prokuroro apeliacinio skundo teiginiai, jog R. V. apie T. K. veiksmus (būdamas apsvaigęs nuo alkoholio jis miegojo kavinėje prie stalo) turėjo pareigą pranešti policijai, kaip apie galimai T. K. daromą administracinį teisės pažeidimą. Sutikti su prokuroro teiginiais, kad vertinamu atveju T. K. pažeidė viešąją tvarką ir, kad jo veiksmai galėjo būti kvalifikuojami pagal atitinkamas ATPK nuostatas, teisinio pagrindo nėra. Be to, nepranešimas policijai apie girtą asmenį, pats savaime negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, tame tarpe ir pagal BK 144 straipsnį.Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste sprendžiant R. V. kaltės klausimą įvertintina ir tai, kad 2014 m. spalio mėnesį tarp R. V. ir UAB „P. U.“ direktoriaus pasirašyta paslaugų sutartis (iš kurios pirmosios instancijos teismas kildino ir R. V. pareigą pasirūpinti T. K.) ir joje R. V. keliamas įpareigojimas renginių metu užtikrinti viešąją tvarką, iš esmės buvo siejamas su kavinės „Š.“ patalpomis. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys į šios sutarties 2.1.2 punkte įtvirtintas R. V. (kartu su A. T.) pareigas – tikrinti į kavinės patalpas įeinančius asmenis, jų amžių ir kt. Atsižvelgiant į šių pareigų pobūdį, iš esmės nukreiptą į R. V. (kartu ir A. T.) veiklą kavinės patalpose, neabejotina jog R. V. (kaip ir A. T.) pareiga užtikrinti viešąją tvarką renginių metu iš esmės buvo nukreipta į kavinės patalpas, bet ne į teritoriją šalia kavinės. Įvertinus šią aplinkybę T. K. mirties vietos kontekste – T. K. mirtis įvyko ne kavinės viduje, bet kavinės „Š.“ prieigose, spręstina, kad R. V. pareiga pasirūpinti T. K. iš komentuojamos paslaugų sutarties buvo kildinama nepagrįstai. Juo labiau, jog, sutinkamai su pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustų policijos pareigūnų parodymais, kavinės „Š.“ prieigos (būtent šioje vietoje įvyko T. K. mirtis) yra problemiška vieta, šioje vietoje dažnai vyksta muštynės, į šią vietą policijos pareigūnai, kaip viešosios tvarkos užtikrinimo funkciją vykdantys asmenys, yra kviečiami dažnai, galimai pro šią vietą patruliuodami tarnybiniu policijos automobiliu jie pravažiavo ir T. K. mirties dieną, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. Be to, sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, T. K. iš kavinės „Š.“ patalpų iš esmės buvo išvestas faktiškai jau pasibaigus šios kavinės patalpose organizuotam renginiui, už kurio organizavimą, sprendžiant iš komentuojamos paslaugų sutarties buvo atsakingas R. V. (nors byloje ir nėra duomenų, jog jis turėjo teisę vykdyti renginių organizavimo veiklą - byloje esantys duomenys patvirtina tik tiek, kad R. V. nuo 2011 m. vasario 1 d. vykdo privačios saugos individualią veiklą (b. t. 5, b. l. 58)), t. y. iš esmės pasibaigus jo pareigai užtikrinti viešąją tvarką renginio metu. Dar daugiau, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų, T. K. mirtis, sąlygota jo paties skrandžio turinio užspringimu, įvyko gerokai po to, kai kavinėje „Š.“ vykęs renginys buvo pasibaigęs ir šios kavinės patalpas paliko tiek R. V., tiek A. T.. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, iš kavinės „Š.“ patalpų T. K. buvo išvestas apie 3.56 val. Sutinkamai su 2015 m. gegužės 19 d. apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, praėjus beveik valandai nuo to laiko, kai T. K. buvo išvestas į lauką, kavinės patalpose užgesus šviesoms (R. V. su A. T. jau buvo išvykę į namus), 4.53 val. į kavinės teritoriją atėjo asmuo su krepšiu rankose, jis praėjo pro kavinės lauko teritoriją, iš kavinės teritorijos išėjo 4.58 val., 5.05 val. nuo stalo, prie kurio yra suolas, ant kurio buvo rastas miręs T. K., pakyla asmuo, pastovi prie stalo, prie įėjimo į kavinę durų, vėl prieina prie suolo, 5.10 val. prie suolo stebimi šio asmens judesiai, 5.18 val. šis asmuo palieka kavinės teritoriją. Esant šiems duomenims, atsižvelgiant į T. K. kūno radimo vietą bei greitosios medicinos pagalbos darbuotojų atvykimo į įvykio vietą laiką – 5.52 val., neabejotina, kad aptartame apžiūros protokole aprašytame vaizdo įraše matyti asmenys (jau po to, kai T. K. buvo išvestas iš kavinės patalpų) turėjo matyti lauke prie stalo sėdintį T. K., tačiau, įvertinus tai, kad greitosios medicinos pagalbos darbuotojai į įvykio vietą buvo iškviesti kavinės valytojos, akivaizdu, kad šiems asmenims T. K. būklė, praėjus gan ilgam laiko tarpui po jo išvedimo iš kavinės patalpų (beveik dvi valandas), nesukėlė pagrindo manyti, jog šio asmens gyvybei gresia pavojus – nei vienas iš vaizdo įraše užfiksuotų asmenų greitosios medicinos pagalbos darbuotojams apie asmenį, kuriam reikalinga medicininė pagalba, nepranešė. Tuo tarpu aplinkybę, jog šioje vietoje net ir pasibaigus kavinės darbo laikui būriuojasi jaunuoliai, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas Ž. Š.. Tai, kad lauke prie kavinės pasibaigus renginiui buvo ir daugiau asmenų, patvirtino ir liudytoja D. P..Įvertinusi aukščiau aptartus duomenis teisėjų kolegija sprendžia, jog priešingai nei skundžiamu nuosprendžiu konstatavo pirmosios instancijos teismas, tarp R. V. ir UAB „P. U.“ sudaryta paslaugų sutartis nelaikytina pakankamu pagrindu pareigos pasirūpinti nukentėjusiu asmeniu, įtvirtintos BK 144 straipsnio dispozicijoje, susiformavimui. Nors šis BK 144 straipsnio dispozicijos būtinasis požymis, sutinkamai su baudžiamosios teisės doktrina, gali kilti ir iš sutartinių santykių, tačiau iš pateiktų ir teismų praktikoje esančių pavyzdžių analizės darytina pagrįsta išvada, jog šie santykiai ir vienos iš sutarties šalių prisiimti įsipareigojimai turi būti nukreipti į konkretų vieną asmenį: pvz. auklė, sudariusi sutartį su mažamečio vaiko tėvais, įsipareigoja jį prižiūrėti, užtikrinti jo saugumą ir pan., netinkamai vykdydama šios sutarties pagrindu vaiko atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus, auklė gali būti traukiama atsakomybėn pagal komentuojamo straipsnio nuostatas. Analogiškai aiškintinas ir pareigos pasirūpinti nukentėjusiu asmeniu kildinimas iš slaugos sutarties ar asmens privačios apsaugos sutarties. Šiuo konkrečiu atveju tarp R. V. ir UAB „P. U.“ direktoriaus pasirašyta paslaugų sutartis nukreipta ne į konkretų asmenį ir jo saugumo užtikrinimą, bet į kavinės patalpų nuomą ir šioje patalpoje organizuotinus renginius, kas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka BK 144 straipsnyje įtvirtintos pareigos pasirūpinti nukentėjusiu asmeniu, kildintinos iš sutartinių įsipareigojimų, sampratos. Iš esmės analogiškai vertintinas ir R. V. pareigos pasirūpinti nukentėjusiu T. K. kildinimas iš jo individualios privačios saugos veiklos pažymėjimo. Nors abejonių tuo, jog vertinamu atveju R. V. turėjo teisę teikti privačios saugos paslaugas, nėra – sprendžiant iš jo ir UAB „P. U.“ pasirašytos paslaugų sutarties, analizuojamo įvykio metu jis kartu su A. T. atliko ir apsaugos darbuotojo pareigas, ko neneigia ir pats R. V., tačiau konstatuoti, jog savo veiksmais – T. K. išvedimu iš kavinės patalpų R. V. pažeidė jam, kaip apsaugos darbuotojui, Lietuvos Respublikos asmenų ir turto saugos įstatymo 8 straipsnio 1 punkte ir 5 punkte įtvirtintas pareigas, dėl ko jam kilo pareiga pasirūpinti T. K. BK 144 straipsnio prasme, nėra jokio objektyvaus pagrindo.Sutinkamai su Lietuvos Respublikos asmenų ir turto saugos įstatymo 4 straipsniu, asmens ir turto sauga grindžiama teisėtumo, pagarbos konstitucinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, lygiateisiškumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo, viešumo, profesinės paslapties derinimo ir bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis principais. Komentuojamo įstatymo 8 straipsnio 1 punktas numato, kad apsaugos darbuotojas, vykdydamas asmens ir turto saugą, privalo gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves. Remiantis šio įstatymo 8 straipsnio 5 punktu, panaudojęs šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir aukščiau aptartus įrodymus, matyti, kad R. V. T. K. atžvilgiu jokios fizinės prievartos, kuri būtų galėjusi turėti įtakos jo mirčiai, nenaudojo, todėl vertinti jo išvedimą iš kavinės patalpų kaip fizinės prievartos panaudojimą, dėl kurios R. V. ar A. T. būtų atsiradusi pareiga suteikti jam atitinkamą medicinos pagalbą, teisinio pagrindo nėra. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad prieš išvesdamas T. K. iš kavinės patalpų R. V. paklausė šio, ar jam padėti, į ką T. K. linktelėjo ir kažką sumurmėjo, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pagrįstą išvadą, jog tokiais savo veiksmais T. K. išreiškė pritarimą R. V. pasiūlymui padėti jį išlydėti iš kavinės patalpų. Šią aplinkybę patvirtina ir tolesnis T. K. elgesys – išvedamas iš kavinės, jis nesipriešino, nesimuistė, o išvestas į lauką, sugrįžti atgal nesiekė. Tai, kad T. K. prilaikomas apsaugos darbuotojų ėjo pats, patvirtino ir liudytoju apklausiamas jo draugas D. A., liudytoja D. P.. Tiek R. V., tiek ir A. T. pabrėžė, kad T. K. nebuvo agresyvus ar konfliktiškas. Tai, kad R. V. ir A. T. išvedant T. K. iš kavinės patalpų šis būtų priešinęsis, ar kad R. V. ir A. T. būtų jo atžvilgiu naudoję fizinę prievartą, dėl kurios būtų atsiradusi pareiga suteikti nukentėjusiajam medicinos pagalbą, nepatvirtino nei vienas iš byloje apklaustų asmenų. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teigti, kad vertinamo įvykio metu R. V. ar R. T. būtų panaudoję fizinę prievartą T. K. atžvilgiu, dėl kurios jiems būtų kilusi pareiga suteikti T. K. medicinos pagalbą (juo labiau, jog išvedant T. K. iš kavinės patalpų, tokios būtinybės taip pat nebuvo), pagrindo nėra. Kitų Lietuvos Respublikos asmenų ir turto apsaugos įstatymo pažeidimų R. V. veiksmuose, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia. Savo veiksmais R. V. nepažeidė jokių konstitucinių T. K. teisių ir laisvių, savo, kaip apsaugos darbuotojo, pareigas vykdė tinkamai, T. K. iš kavinės patalpų išvedė šiam nesipriešinant ir neprieštaraujant, padedant T. K. įgyvendinti savo, kaip kavinės kliento pareigas (kavinės vidaus tvarkos taisyklės buvo aiškiai matomos visiems į kavinę įleidžiamiems asmenims), jo atžvilgiu nenaudojant jokios fizinės prievartos (pagalba dėl girtumo sunkiai paeinančiam asmeniui nelaikytina fizine prievarta, lėmusia pareigą pasirūpinti tokiu asmeniu), vėlgi nesudaro pagrindo manyti, jog R. V., kaip apsaugos darbuotojui, kilo pareiga pasirūpinti nukentėjusiu T. K. BK 144 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių prasme. Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir prokuroro apeliacinio skundo teiginiai dėl A. T., kaip apsaugos darbuotojo, pareigos padėti T. K.. Tokia pareiga A. T., kaip teisingai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, taip pat nekilo. Tuo tarpu vertinant apylinkės teismo motyvus dėl R. V., kaip renginio organizatoriaus, bendrosios pareigos (nenurodant nei kokiuose teisės aktuose ji įtvirtinta, nei kokiu pagrindu teismas sprendžia, jog būtent renginio organizatorius turi tokią pareigą) pasirūpinti renginio dalyvių saugumu, atkreiptinas dėmesys, kad tokią bendrojo pobūdžio pareigą turi ir visi kiti nukentėjusį supantys asmenys (praeiviai, draugai ir pan.), tačiau ne visais atvejais tokios pareigos neįgyvendinimas arba netinkamas jos įgyvendinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 144 straipsnio nuostatas. Tam būtini ir kiti BK 144 straipsnio dispozicijoje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kurių nei R. V., nei A. T. (priešingai nei tai konstatuojama prokuroro apeliaciniu skundu) veiksmuose teisėjų kolegija vis tik neįžvelgia. Sutinkamai su baudžiamosios teisės doktrina, tam kad asmens veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 144 straipsnio nuostatas, būtina nustatyti, kad tuo metu, kai asmuo buvo paliktas be pagalbos, grėsė realus pavojus jo gyvybei. Pavojinga gyvybei padėtis yra tokia kritinė situacija, kai dėl asmens tyčinės ar neatsargios veikos, arba nelaimingo atsitikimo, stichinės nelaimės, ligos ir pan., žmogui gresia realus mirties pavojus ir jam aiškiai reikalinga neatidėliotina pagalba, t. y. kai pavojus gyvybei gresia dabar, ne ateityje ir asmuo pats negali jo pašalinti. Nors iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio analizės akivaizdu, kad apylinkės teismas sprendė, jog R. V. ir A. T. išvedant T. K. iš kavinės patalpų šio gyvybei grėsė realus pavojus, tačiau sutikti su tokia teismo išvada, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo ištirtus įrodymus, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. V. ir A. T. išvedant T. K. iš kavinės, šis buvo dalinai sąmoningas – paklausus, ar šiam reikalinga pagalba, šis linktelėjo ir kažką sumurmėjo, duomenų, patvirtinančių, kad T. K. buvo nešamas ar velkamas, t. y. buvo visiškai nesąmoningas (komos būsenoje, kaip nurodoma kaltinimuose), baudžiamosios bylos duomenimis nenustatyta. Manyti priešingai, teisėjų kolegijai neleidžia ir liudytojos D. P. teisiamojo posėdžio metu (perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus) įvardintas T. K. išvedimo iš kavinės patalpų būdas – T. K. buvo ištemptas už pažastų, kadangi nei vienas iš kitų liudytojais pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų tokio T. K. išvedimo iš kavinės patalpų būdo, nepatvirtino. Šiame kontekste pažymėtina, kad D. P. parodymai dėl T. K. išvedimo iš kavinės aplinkybių, skirtingose proceso stadijose buvo nenuoseklūs. Be to, būdamas kavinės patalpose T. K., priešingai nei išvestas iš kavinės, nevėmė, nevalingai netrūkčiojo, todėl sutikti su pirmosios instancijos teiginiais, jog esant tokiems požymiams – t. y. T. K. būnant iš dalies sąmoningu, nevemiant, R. V. turėjo suvokti, jog T. K. gyvybei gresia realus pavojus (tuo metu, bet ne ateityje), nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog mirtis, sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, T. K. ištiko jau gerokai po renginio pabaigos, tiek R. T., tiek R. V. išvykus iš kavinės „Š.“ patalpų. Šiame kontekste pažymėtina, kad asmens girtumas bei sąmoningumas, jam dar esant kavinėje ir po išvedimo iš kavinės gali kisti dėl pasikeitusių oro sąlygų, anksčiau pavartoto alkoholio įtakos metabolizmo procese.Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio 2016 m. spalio 3 d. ekspertizės akte Nr. EM 9-387/14/2016(06) užfiksuotos aplinkybės, kad T. K. lavono kraujyje rasta 3,45 promilės etilo alkoholio, kas gyviems asmenims atitinka sunkų apsinuodijimą etilo alkoholiu, kurio metu asmuo būna komos būsenoje. Akivaizdu, kad ši išvada, konstatuojant, jog vertinamo įvykio metu T. K. buvo gyvybei pavojingoje komos būsenoje, padaryta įvertinus vien tik T. K. lavono kraujyje rasto etilo alkoholio kiekį, tačiau neatsižvelgiant į individualias T. K. savybes, jo paprastai išgeriamo alkoholio kiekį ir pan., kas itin svarbu, sprendžiant klausimą, ar T. K. būsena dėl apsinuodijimo alkoholiu jį išvedant iš kavinės patalpų buvo pavojinga jo gyvybei, ar šiuos požymius galėjo įžvelgti asmuo, neturintis medicininio išsilavinimo. Juo labiau, kad išvedant T. K. iš kavinės patalpų, sutinkamai su aukščiau aptartais duomenimis, šis nevėmė, jokių judesių, kurių pagrindu galima būtų numanyti, jog jo gyvybei gresia pavojus, neatliko (nebuvo traukulių ir pan. pavojingų gyvybei požymių), be to, sutinkamai su R. V. parodymais, tai buvo ne pirmas kartas, kada būtent tokios būsenos T. K. yra išvedamas iš kavinės patalpų. Tai, kad T. K. padaugindavo alkoholio patvirtino ir liudytojas L. D..Įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visumą, spręsdama, kad komentuojamu atveju R. V. neturėjo pareigos rūpintis nukentėjusiu (taip, kaip ši pareiga suvokiama BK 144 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių plotmėje), nustačiusi, jog R. V. neturėjo realios galimybės suvokti, jog T. K. išvedimo iš kavinės patalpų metu, šio gyvybei grėsė realus pavojus (dabar, o ne ateityje), atsižvelgdama į baudžiamojoje teisėje galiojantį bendrąjį principą in dubio pro reo, reiškiantį, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje, sudėties požymių, todėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalis dėl R. V. nuteisimo pagal BK 144 straipsnį naikintina, šioje dalyje priimant naują išteisinamąjį nuosprendį R. V. atžvilgiu, konstatuojant, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atitinkamai naikintina ir nuosprendžio dalis dėl R. V. paskirtos bausmės bei priteistų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.Nors prokuroro apeliaciniu skundu teigiama, jog apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai išteisino A. T. pagal BK 144 straipsnį, tačiau sutikti su šiais prokuroro teiginiais, įvertinus aukščiau aptartus įrodymus ir jų teisinį vertinimą, sprendžiant R. V. veiksmų atitikimą BK 144 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams (kas iš esmės nekinta ir sprendžiant A. T. kaltės klausimą), teisinio pagrindo nėra. A. T. pareiga padėti nukentėjusiajam, taip kaip ji suvokiama BK 144 straipsnyje, neatsirado. T. K. gyvybei, jo išvedimo iš kavinės patalpų momentu, sutinkamai su aukščiau aptartų bylos duomenų analize, realus pavojus negrėsė, šis pavojus atsirado iš esmės dėl paties T. K. neatsakingo elgesio – nesaikingo alkoholio vartojimo, todėl pagrindo naikinti išteisinamąjį nuosprendį A. T. atžvilgiu pagrindo nėra. Prokuroras bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, keičiant ir veikos kvalifikavimą. Pateikdamas šį prašymą prokuroras suformulavo ir naujus kaltinimus R. V. ir A. T., pagal kuriuos: R. V., kaltinamas tuo, jog veikdamas kartu su A. T., sukėlę žmogui pavojų, taip pat turėdami pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, jam nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, t. y. paliko be pagalbos žmogų, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei, po ko paliktas be pagalbos nukentėjusysis T. K. mirė dėl mechaninio uždusimo uždarius kvėpavimo takus skrandžio turiniu, t. y. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui – T. K., o būtent: nuo 2014 m. spalio 25 d. 23 val. iki 2014 m. spalio 26 d. 4 val. ryto UAB „P. U.“ priklausančioje kavinėje „Š.“, esančioje (duomenys neskelbtini), vykusio renginio, kurį pagal 2014 m. spalio mėn. paslaugų sutartį, sudarytą su UAB „P. U.“, kurią atstovavo direktorius A. P., organizavo jis pats (R. V.), vykdydamas renginio metu ir individualią privačios apsaugos veiklą (nuo 2014-02-27 pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM išduotą leidimą; nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. 610044, veiklos pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK 2 red.) kodas 801000 (privati apsauga)), o A. T. dirbant pagal 2012 m. spalio 25 d. darbo sutartį Nr. 60 UAB „P. U.“ priklausančios kavinės „Š.“, apsaugos darbuotoju, kartu su A. T. privalėdami užtikrinti (palaikyti) minėto renginio metu viešąją tvarką (R. V.: 1) pagal 2014 m. spalio mėn. paslaugu sutarties, sudarytos R. V. su UAB „P. U.“, kurią atstovavo direktorius A. P., 1.1., 2.1. punktus (UAB „P. U.“, į. k. (duomenys neskelbtini), nuomojo 2014 m. spalio 25 d. 23-24 val. ir 2014 m. spalio 26 d. 00 – 4 val. R. V. didžiąją salę, esančią kavinėje „Š.“, (duomenys neskelbtini), kavinės patalpose dirbant vienam UAB „P. U.“ apsaugos darbuotojui, kuris privalėjo padėti užtikrinti numatytiems renginiams tvarką; UAB „P. U.“ minėtu metu ir laiku skyrė 1 apsaugos darbuotoją, kuris kartu su R. V. privalėjo palaikyti viešąją tvarką renginio metu); 2) pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos išduotai Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 610044, vykdydamas individualią privačios apsaugos veiklą; 3) pagal Lietuvos Respublikos asmenų ir turto saugos 2004 m. liepos 8 d. įstatymą Nr. IX-2327 (8 straipsnio 1 punktas (apsaugos darbuotojas privalo „Gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves“), 2 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teises pažeidimas ar nusikalstama veika“), 5 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Panaudojęs šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą“; A. T.: 1) pagal 2012 m. spalio 25 d. darbo sutarties Nr. 60 punktus N: 1.2. ir 1.3. (darbo metu (vykdydamas kavinėje „Š.“ apsaugos darbuotojo funkcijas) privalėjo laikytis „Vidaus darbo taisyklių“, „Pareiginių nuostatų“, LR vyriausybės nutarimų, susijusių su šiomis pareigomis); 2) pagal 2014 m. spalio mėn. paslaugų sutarties, sudarytos R. V. su UAB „P. U.“, kurią atstovavo direktorius A. P., 1.1., 2.1. punktus (UAB „P. U.“, į. k. (duomenys neskelbtini), išnuomojo 2014 m. spalio 25 d. 23-24 val. 2014 m. spalio 26 d. 00 – 4 val. R. V. didžiąją salę, esančią kavinėje „Š.“, (duomenys neskelbtini), kavinės patalpose dirbant vienam UAB „P. U.“ apsaugos darbuotojui (A. T.), kuris privalėjo padėti užtikrinti numatytiems renginiams tvarką; UAB „P. U.“ minėtu metu ir laiku skyrė 1 apsaugos darbuotoją (A. T.), kuris kartu su R. V. privalėjo palaikyti viešąją tvarką renginio metu); 3) pagal Lietuvos Respublikos asmenų ir turto saugos 2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. IX-2327 8 straipsni 1 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves“), 2 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika“), 5 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Panaudojęs šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą“); 4) pagal UAB „P. U.“, direktoriaus A. P. patvirtintus apsaugos darbuotojo pareiginius nuostatus (6 punkto 1 papunktį apsaugos darbuotojas privalo „Gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves“; 2 papunktį „Nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas, administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika“; 5 papunktį - „Panaudojęs specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą“); 5) pagal UAB „P. U.“ parengtas kavinės „Š.“ „Dalyvavimo renginyje vidaus tvarkos taisykles 6) pagal UAB „P. U.“ apsaugos darbuotojo A. T. pareiginių nuostatų I skirsnio 11 punkto 5 papunktį, kuriame numatyta, kad „apsaugos darbuotojas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, pašalindamas iš saugomų objektų, masinių ar kitų renginių asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugos darbuoto reikalavimų), t. y., veikdami kartu, 2014 m. spalio 26 d. apie 3.56 val. iš kavinės „Š.“ sales išvedė prie staliuko sukniubusį neblaivų (komos būsenoje) ir negalintį savimi pasirūpinti (bejėgiškos būklės) T. K. (po mirties kraujyje nustatyta 3,45 promilės etilo alkoholi t. y. sunkus apsinuodijimas etilo alkoholiu), kuriam dėl sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu buvo susidariusi grėsminga gyvybei būklė (buvo reikalinga medicininė pagalba (detoksikacija stebėjimas stacionaro sąlygomis)) bei palikdami nukentėjusįjį T. K. kieme prie kavinės esančio staliuko, kai 2014 m. spalio 26 d. 3.56 val. lauke temperatūra, remiantis Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenimis, buvo 1,6 laipsnių šalčio (2014 m. spalio 26 d. 5.52 val., kai atvyko prie T. K. greitosios medicinos pagalbos medikai, - 2,1 laipsnių šalčio), sukėlė T. K. gyvybei pavojų, taip pat, turėdami pareigą nukentėjusiuoju T. K. rūpintis, kai grėsė T. K. gyvybei pavojus dėl galimos hipotermijos (bendro kūno atvėsimo) ir sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu, T. K. nepagelbėjo, t. y. palikę T. K. kieme – pasišalino, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Paliktas be pagalbos nukentėjusysis T. K. paminėtoje vietoje 2014 m. spalio 26 d. 3.56 val. – 5.52 val. laikotarpiu mirė dėl mechaninio uždusimo, uždarius kvėpavimo takus skrandžio turiniu, t. y. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui – T. K.. Tokiais savo veiksmais R. V. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje.A. T., kaltinamas tuo, jog veikdamas kartu su R. V., sukėlę žmogui pavojų, taip pat turėdami pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, jam nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, t. y. paliko be pagalbos žmogų, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei, po ko paliktas be pagalbos nukentėjusysis T. K. mirė dėl mechaninio uždusimo uždarius kvėpavimo takus skrandžio turiniu, t. y. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui – T. K., o būtent: nuo 2014 m. spalio 25 d. 23 val. iki 2014 m. spalio 26 d. 4 val. ryto UAB „P. U.“ priklausančioje kavinėje „Š.“, esančioje (duomenys neskelbtini), vykusio renginio, kurį pagal 2014 m. spalio mėn. paslaugų sutartį, sudarytą su UAB „P. U.“, kurią atstovavo direktorius A. P., organizavo R. V., metu, be to, R. V. vykdant renginio metu ir individualią privačios apsaugos veiklą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išduotą Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 610044, jam, t. y. A. T. dirbant pagal 2012 m. spalio 25 d. darbo sutartį Nr. 60, UAB „P. U.“, priklausančios kavinės „Š.“ apsaugos darbuotoju, kartu su R. V. privalėdami užtikrinti (palaikyti) minėto renginio metu viešąją tvarką (A. T.: 1) pagal 2012 m spalio 25 d. darbo sutarties Nr. 60 punktus Nr. 1.2. ir 1.3. (darbo metu (vykdydamas kavinėje „Š.“ apsaugos darbuotojo funkcijas) privalėjo laikytis „Vidaus darbo taisyklių“, „Pareiginių nuostatų“, LR vyriausybės nutarimų, susijusių su šiomis pareigomis); 2) pagal 2014 m. spalio mėn. paslaugų sutarties, sudarytos R. V. su UAB „P. U.“, kurią atstovavo direktorius A. P., 1.1., 2.1. punktus (UAB „P. U.“, į. k. (duomenys neskelbtini), išnuomojo 2014 m. spalio 25 d. 23-24 val. ir 2014 m. spalio 26 d. 00 – 4 val. R. V. didžiąją salę, esančią kavinėje „Š.“, (duomenys neskelbtini), kavines patalpose dirbant vienam UAB „P. U.“ apsaugos darbuotojui (A. T., kuris privalėjo padėti užtikrinti numatytiems renginiams tvarką; UAB „P. U.“ minėtu metu ir laiku skyrė 1 apsaugos darbuotoją (A. T.), kuris kartu su R. V. privalėjo palaikyti viešąją tvarką renginio metu); 3) pagal Lietuvos Respublikos asmenų ir tuną saugos 2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. IX-2327 (8 straipsnio 1 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves“), 2 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika“), 5 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Panaudojęs šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą“); 4) pagal UAB „P. U.“ direktoriaus A. P. patvirtintus apsaugos darbuotojo pareiginius nuostatus (6 punkto 1 papunktį apsaugos darbuotojas privalo „Gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves“; 2 papunktį „Nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teises pažeidimas ar nusikalstama veika“; 5 papunktį - „Panaudojęs specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą“); 5) pagal UAB „P. U.“ parengtas kavinės „Š.“ „Dalyvavimo renginyje vidaus tvarkos taisykles“; 6) pagal UAB „P. U.“ apsaugos darbuotojo A. T. pareiginių nuostatų IV skirsnio 1 punkto 5 papunktį, kuriame numatyta, kad „apsaugos darbuotojas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, pašalindamas iš saugomų objektų, masinių ar kitų renginių asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugos darbuotojo reikalavimu; R. V.: 1) pagal 2014 m. spalio mėn. paslaugų sutarties, sudarytos R. V. su UAB „P. U.“, kurią atstovavo direktorius A. P. 1.1., 2.1. punktus (UAB „P. U.“, į. k. (duomenys neskelbtini), nuomojo 2014 m. spalio 25 d. 23 – 24 val. ir 2014 m. spalio 26 d. 00 – 4 val. R. V. didžiąją salę, esančią kavinėje „Š.“, (duomenys neskelbtini), kavinės patalpose dirbant vienam UAB „P. U.“, apsaugos darbuotojui, kuris privalėjo padėti užtikrinti numatytiems renginiams tvarką; UAB „P. U.“ minėtu metu ir laiku skyrė 1 apsaugos darbuotoją, kuris kartu su R. V. privalėjo palaikyti viešąją tvarką renginio metu); 2) pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos išduotą Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 610044, vykdydamas individualią privačios apsaugos veiklą; 3) pagal Lietuvos Respublikos asmenų ir turto saugos 2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. IX-2327 (8 straipsnio 1 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves“), 2 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ai nusikalstama veika“), 5 punktą (apsaugos darbuotojas privalo „Panaudojęs šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą“), t. y veikdami kartu, 2014 m. spalio 26 d. apie 3.56 val. iš kavinės „Š.“ salės išvedė prie staliuko sukniubusį neblaivų (komos būsenoje) ir negalintį savimi pasirūpinti (bejėgiškos būklės) T. K. (po mirties kraujyje nustatyta 3,45 promilės etilo alkoholio, t. y. sunkus apsinuodijimas etilo alkoholiu), kuriam dėl sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu buvo susidariusi grėsminga gyvybei būklė (buvo reikalinga medicininė pagalba (detoksikacija ir stebėjimas stacionaro sąlygomis)) bei palikdami nukentėjusįjį T. K. kieme prie kavinės esančio staliuko, kai 2014 m. spalio 26 d. 3.56 val. lauke temperatūra, remiantis Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenimis, buvo 1,6 laipsnių šalčio (2014 m. spalio 26 d. 5.52 val., kai atvyko prie T. K. greitosios medicinos pagalbos medikai, - 2,1 laipsnių šalčio), sukėlė T. K. gyvybei pavojų, taip pat, turėdami pareigą nukentėjusiuoju T. K. rūpintis, kai grėsė T. K. gyvybei pavojus dėl galimos hipotermijos (bendro kūno atvėsimo) ir sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu, T. K. nepagelbėjo, t. y. palikę T. K. kieme, pasišalino, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Paliktas be pagalbos nukentėjusysis T. K. paminėtoje vietoje 2014 m. spalio 26 d. 3.56 val. – 5.52 val. laikotarpiu mirė dėl mechaninio uždusimo uždarius kvėpavimo takus skrandžio turiniu, t. y. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui – T. K.. Tokiais savo veiksmais, A. T. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje.Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų visumą, vertinant ją pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų (kiek jie susiję su A. T. išteisinimu pagal BK 144 straipsnį) bei šiame nuosprendyje išdėstytų R. V. veiksmų vertinimo kontekste, sutikti su šiais prokuroro kaltinimais ir jų pagrindu priimti apkaltinamąjį nuosprendį R. V. ir A. T. pagal BK 132 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisinio pagrindo nėra. Neatsargus gyvybės atėmimas, įtvirtintas BK 132 straipsnyje, yra gyvybės atėmimas kitam asmeniui dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Objektyviai neatsargus gyvybės atėmimas įmanomas tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu, tačiau nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu tai, kad BK 132 straipsnis gali būti inkriminuojamas tik nustačius, kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir, kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Iš dalies žmogaus mirties priežastimi gali būti ir paties nukentėjusiojo neatsargumas. Minėta, jog BK 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika gali būti padaroma dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (padarinių atžvilgiu). Nusikalstamas pasitikėjimas yra tais atvejais, kai kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai, numato abstrakčią galimybę, kad tokia veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau, turėdamas omenyje konkrečias aplinkybes, tikisi, kad šiuo konkrečiu atveju tokių padarinių jis išvengs. Nusikalstamas nerūpestingumas pripažįstamas tais atvejais, kai kaltininkas nenumato, jog dėl veikos gali žūti žmogus, tačiau pagal buvusią situaciją privalėjo ir galėjo tai numatyti, jeigu būtų buvęs apdairesnis ir rūpestingesnis. Tuo tarpu jeigu asmuo, dėl kurio veikos žūva žmogus, nenumatė ir pagal įvykio aplinkybes neturėjo arba negalėjo numatyti tokių padarinių, jo veika vertinama kaip kazusas ir baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, R. V. su jam pareikštais pakeistais kaltinimais nesutiko, savo kaltės pagal kaltinime išdėstytas aplinkybes nepripažino ir parodė, kad analizuojamas renginys kavinėje „Š.“ baigėsi 4 val. ryto. Tą vakarą iš kavinės patalpų buvo išvesti 5-6 girti asmenys, nes tokių nei policija, nei greitosios medicinos pagalbos darbuotojai neima. T. K. ėjo savo kojomis, išvestas iš kavinės patalpų jis buvo jau pasibaigus kavinės darbo laikui. T. K. į kavinę atėjo su draugais, kurių analizuojamo įvykio metu ir buvo paprašyta kartu išsivesti T. K., tačiau jie numojo ranka ir išėjo. T. K. nevėmė. Iš kavinės patalpų išvedus T. K. (jis ėjo savo kojomis), iš jų buvo išvesti dar keli asmenys. Juos išvedant, T. K. stovėjo, pasirėmęs prie staliuko. R. V. teigimu, jis negalėjo numatyti, kad T. K. užsprings savo skrandžio turiniu, neturi specialaus parengimo išgėrusiam asmeniui. Prieš išvedant T. K., šis elgėsi kaip eilinis išgėręs asmuo, galvą buvo padėjęs ant rankų. Kai išvažinėjo iš kavinės teritorijos, šalia T. K. stovėjo ir daugiau žmonių. Yra duomenų, kad T. K. po išvedimo iš kavinės patalpų buvo atsikėlęs ir vaikščiojo. R. V. įsitikinimu, vertinamo įvykio metu jis buvo atsakingas už įvykius kavinės patalpoje, tuo tarpu už tai, kas atsitinka už jos ribų, atsakinga policija. T. K. pažinojo iš matymo, jį nuolat tekdavo išvedinėti, kartais ateidavo jo motina ir jį pasiimdavo. Tą vakarą kolega pajuokavo, kad galbūt jam užtenka, nes ateis mama ieškoti.Iš esmės analogiškas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu dėl pakeisto kaltinimo išdėstė ir A. T.. Savo kaltės pagal naujai jam pareikštus kaltinimus, jis nepripažino. Jo teigimu, T. K. buvo paklausta, ar jis pats išeis, ar jam reikia padėti, į ką šis linktelėjo. Atrodo, kad išvažiuodamas iš kavinės jis matė T. K. rūkantį, bet nėra dėl to tikras. T. K. pažinojo, nes jo ieškodavo mama, jis nuolat neapskaičiuodavo savo galimybių. Išvedant T. K. iš kavinės patalpų, jis (A. T.) ir R. V. paėmė T. K. už pažastų, todėl, kad jis buvo per daug išgėręs, nesiorientavo, tačiau tikrai neatrodė, kad jam bloga. T. K. nenešė. T. K. būtų išėjęs ir be jų (A. T. ir R. V.) pagalbos, tačiau jiems reikėjo atlaisvinti patalpas. Ginčo dėl to, jog vertinamo įvykio metu R. V. ir A. T. išvedė nuo alkoholio apsvaigusį ir kavinėje prie stalo miegojusį T. K. iš kavinės „Š.“ patalpų, o vėliau lauke T. K. mirė, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Šios aplinkybės neneigia nei R. V., nei A. T.. Tačiau, iš aukščiau aptartos BK 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių analizės akivaizdu, kad vien tik šių R. V. ir A. T. veiksmų baudžiamajai atsakomybei pagal komentuojamo straipsnio nuostatas kilti nepakanka. Būtina nustatyti tiek teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį tarp R. V. ir A. T. veiksmų (vertinamu atveju jų veiksmų išvedant T. K. iš kavinės patalpų) bei kilusių padarinių (šiuo konkrečiu atveju T. K. mirties), bet ir tai, kad kilusių padarinių atžvilgiu R. V. ir A. T. veikė nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo būsenoje. Nors prokuroras tiek pateikdamas kaltinimus R. V. ir A. T., tiek juos keisdamas ir palaikydamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, ypatingą reikšmę suteikė įvykio metu, t. y. T. K. išvedimo iš kavinės patalpų metu, lauke buvusiai oro temperatūrai, konstatuodamas, kad tokiu būdu buvo sukeltas pavojus T. K. gyvybei, tačiau šiuo aspektu vis tik pažymėtina, jog, nepaisant Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio 2015 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvadoje konstatuotų aplinkybių, jog neblaivaus T. K., palikto kieme 2014 m. spalio 26 d., laikotarpiu nuo 3.56 val. iki 5.52 val., kai lauko temperatūra buvo nuo 1,6 laipsnių šalčio iki 2 laipsnių šalčio, gyvybei grėsė pavojus dėl galimos hipotermijos (bendro kūno atvėsimo) (b. t. 1, b. l. 50-54), vertinamu atveju T. K. mirties priežastis, konstatuota objektyviais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, su jo kūno atšalimu nieko bendra neturi. Byloje esančiomis teismo medicinos specialistų išvadomis neginčytinai nustatyta, kad T. K. mirtis įvyko dėl mechaninio uždusimo, uždarius kvėpavimo takus skrandžio turiniu, ką patvirtina skrandžio turinio buvimas trachėjos ir bronchų spindyje, skrandžio turinio kamštelių buvimas smulkiųjų bronchų spindyje, ūmus plaučių išsipūtimas bei bendrieji asfiksinės mirties požymiai, todėl šioje byloje susikoncentruoti į tai, kad išvedus T. K. iš kavinės patalpų lauke buvo minusinė temperatūra, kas galėjo sukelti pavojų jo gyvybei, nederėtų. Juo labiau, įvertinus tai, jog T. K. į lauką buvo išvestas su lauko drabužiais – striuke, apie kaklą buvo apsivyniojęs šaliką. Šių duomenų kontekste sprendžiant ar R. V. ir A. T. veiksmai – T. K. išvedimas iš kavinės patalpų, yra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – T. K. mirtimi, vis tik pažymėtina, jog T. K. vėmimas, kas iš esmės ir sąlygojo jo mirtį, prasidėjo lauke, jam sėdint ant suolo netoli kavinės „Š.“ įėjimo durų, bet ne kavinės patalpose. Versija, jog tuo metu, kai T. K. pradėjo vemti, R. V. ir A. T. nei kavinės „Š.“ patalpose, nei jos teritorijoje lauke, jau nebuvo, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, liko nepaneigta, todėl teigti, jog net ir nebūdami kavinės „Š.“ prieigose, tokiu būdu nežinodami, jog T. K. yra būtina medicinos pagalba, R. V. ir A. T. yra atsakingi už T. K. mirtį, nėra nei juridinio, nei faktinio pagrindo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, R. V. ir A. T. veiksmai – T. K. išvedimas iš kavinės patalpų, šiuo konkrečiu atveju nėra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su T. K. mirties priežastimi. Jokių veiksmų, sąlygojusių T. K. mirtį, nei R. V., nei A. T. neatliko, T. K. nebuvo girdomas alkoholiu per prievartą ir tik jo paties veiksmai lėmė tokį stiprų jo apsinuodijimą alkoholiu, dėl kurio, vėmimo metu jis užspringo savo skrandžio turiniu, ir mirė. Atsakomybės dėl savarankiško ir pilnamečio asmens neapgalvotų veiksmų – nesaikingo alkoholio vartojimo, „permetimas“ asmenims, kurie niekaip nesąlygojo tokio asmens apsisprendimo, būtų nepagrįstas ir neteisingas. Tokiu būdu, nenustačius teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp R. V. ir A. T. veiksmų bei T. K. mirties priežasties, t. y. būtinojo BK 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, analizuoti kitus komentuojamos nusikalstamos veikos požymius R. V. ir A. T. veiksmuose, nėra prasmės. Juo labiau, jog aukščiau aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad išvedant T. K. iš kavinės patalpų, jis buvo sąmoningas, sugebėjo konkliudentiniais veiksmais (galvos linktelėjimu) atsakyti į jam užduotą klausimą apie jam reikalingą pagalbą, renginio metu būdamas kavinės patalpose jis nevėmė, jokių ženklų, rodančių, jog jam dėl apsvaigimo būklės yra būtina medicinos pagalba, nerodė, dėl ko neabejotina, kad nei R. V., nei A. T. negalėjo, o juo labiau neturėjo numanyti, jog dėl stipraus apsinuodijimo alkoholiu, iš esmės nepasireiškusiu jokiais kitais specifiniais požymiais, o vien tik T. K. nekoordinuotais judesiais, po nukentėjusiojo išvedimo iš kavinės patalpų, jis užsprings savo paties skrandžio turiniu ir dėl to mirs. Esant šiems duomenims, pripažinti R. V. ir A. T. kaltais pagal apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pakeistus kaltinimus, t. y. pagal BK 132 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra pagrindo. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad, sutinkamai su BK 2 straipsnio 4 dalimi, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-976/2017).

Atsižvelgiant į tai, kad R. V. ir A. T. apeliacinės instancijos teisme pakeisti kaltinimai pagal BK 132 straipsnio 1 dalį nepasitvirtino, o skundžiamo nuosprendžio dalis dėl R. V. nuteisimo pagal BK 144 straipsnį šiuo nuosprendžiu naikinama ir R. V. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria iš R. V. nukentėjusiesiems buvo priteista 1450 eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti naikinama ir vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinių ieškovų A. K. ir V. K. civilinis ieškinys dėl 4334,68 (keturių tūkstančių trijų šimtų trisdešimt keturių eurų ir šešiasdešimt aštuonių centų) turtinės, 35000 (trisdešimt penkių tūkstančių) eurų neturtinės žalos ir 1450 (vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimties) eurų proceso išlaidų priteisimo paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 106 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į išteisinamojo nuosprendžio R. V. atžvilgiu priėmimą, panaikintinas ir skundžiamu nuosprendžiu pritaikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į R. V. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines santaupas 1450 (vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimties) eurų sumai bei 2016 m. kovo 14 d. nutartimi taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas R. V. kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui, piniginėms lėšoms 15000 (penkiolikos tūkstančių) eurų sumai (BPK 116 straipsnis, 151 straipsnio 8 dalis, 307 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Varėnos rajono apylinkės teismas, 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, buvo nuspręsta sunaikinti BPC įrašus (dvi skaitmeninės laikmenos) ir V. I. IĮ “Žaibas” pateiktus 3 DVD diskus. Minimu pagrindu gali būti sunaikinami daiktai, kurie yra menkaverčiai, tačiau nagrinėjamu atveju, nors minėtų laikmenų materiali vertė ir nėra didelė, juos naikinti nurodytu pagrindu nėra tikslinga, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, minėtus daiktus, kaip turinčius BPK 91 straipsnyje nurodytus požymius, paliekant saugoti kartu su byla (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas, 94 str.1 d. 3 p.).Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gauta 2017 m. birželio 1 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. NTP-7-6695 dėl 138,96 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (b. t. 5, b. l. 166). Iš BPK 106 straipsnio 2 dalies analizės seka, kad priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tačiau akivaizdu, jog tokia teisinė situacija galima tik pripažinus asmenį kaltu. Kadangi prokuroro apeliacinis skundas dėl išteisinamojo Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio A. T. atžvilgiu, atmetamas, išlaidos už išteisintajam A. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro A. B. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo R. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalį dėl R. V. nuteisimo pagal BK 144 straipsnį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

- R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos BK 144 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. V. nukentėjusiesiems A. K. ir V. K. priteista 1450 eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, o ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas, ir civilinių ieškovų A. K. bei V. K. civilinį ieškinį dėl 4334,68 (keturių tūkstančių trijų šimtų trisdešimt keturių eurų ir šešiasdešimt aštuonių centų) turtinės, 35000 (trisdešimt penkių tūkstančių) eurų neturtinės žalos ir 1450 (vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimties) eurų proceso išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtą.

Panaikinti laikiną R. V. nuosavybės teisių apribojimą, paskirtą Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžiu bei 2016 m. kovo 14 d. nutartimi.

Pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalį dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti sunaikinimo:

BPC įrašus (dvi skaitmeninės laikmenos) ir V. I. IĮ “Ž.” pateiktus 3 (tris) DVD diskus, palikti saugoti byloje.

Likusią Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.