- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-28
- Bylos Nr.
- A-662-3300-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00357-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- Z. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. G. (Z. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Z. G. skundu (b. 1. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Departamentas) 2011 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. (15/6-11)13PR-1 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Rusijos Federacijos piliečiui Z. G." (toliau - ir Sprendimas) dalį dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.
Pažymėjo, kad Departamentas rėmėsi Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2010 m. spalio 8 d. pažyma Nr. RU-15/6-6-27 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje" (toliau - ir Pažyma), tačiau, darydamas išvadą, kad padėtis Čečėnijoje per paskutiniuosius keletą metų pagerėjo, nenurodė, kokią realią įtaką žmogaus teisėms ir asmens saugumui tai turi. Pareiškėjo manymu, Departamentas pasirinktinai vertino ištraukas iš Pažymos, o cituodamas ištraukas iš Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro (toliau - ir Komisaras) parengtų tarptautinės apsaugos poreikio prieglobsčio prašantiems asmenims iš Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos vertinimo laikinųjų gairių (toliau – ir Gairės) nenurodė šių gairių dalies, kurioje konstatuojama, kad Čečėnijoje vis dėlto kariniai incidentai tebevyksta, nuolat pranešama apie žmogaus teisių problemas, kurios gali kelti pavojų asmens saugumui arba teisėms tuo, jog neteisėtų karinių darinių nariai ar giminės, federalinės ar Čečėnijos valdžios politiniai oponentai, žmogaus teisių aktyvistai, asmenys, kurie ėjo oficialias pareigas ankstesnėje buvusio prezidento A. M. administracijoje, asmenys, kurie galėjo būti pateikę skundų regioninėms ar tarptautinėms žmogaus teisių institucijoms ir organizacijoms, kuriose yra išreiškę susirūpinimą dėl savo saugumo ir teisių, yra persekiojami. Paaiškino, kad, apklausų Departamente metu nurodė, jog jam gali kilti grėsmė dėl to, kad jo brolis M. G. pirmojo Čečėnijos karo metu palaikė buvusį prezidentą A. M.. Pareiškėjo manymu, šiuo metu R. K. vykdomos diktatūros fone šių aplinkybių negalima pavadinti neturinčiomis įtakos, sprendžiant apie asmeninę grėsmę pareiškėjui. Pažymėjo, kad Departamentas netinkamai taikė Pažymą, kadangi joje kalbama apie rekomendacijas naujai, pirmą kartą besikreipiantiems asmenims dėl papildomos apsaugos suteikimo, o ne tiems, kuriems papildoma apsauga buvo suteikta anksčiau.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. 1. 17-19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad nesvarstė klausimo dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo pareiškėjo atžvilgiu. Nurodė Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį ir tvirtino, kad priimdamas Sprendimą individualiai vertino visas objektyvias ir subjektyvias faktines aplinkybes, t. y. ne vien tik subjektyvias aplinkybes, palankias pareiškėjui. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1220/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių priskirti jį prie kurios nors iš nurodytų padidintos rizikos grupių. Darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su broliu, yra akivaizdžiai melagingi, kadangi visus prašymus suteikti pildomą apsaugą pareiškėjas motyvuodavo tuo, jog jo kilmės šalyje vyksta karas, ten nėra saugu, jis negali Čečėnijoje mokytis. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-196/2011, kurioje konstatuota, kad, įvertinus pačią papildomos apsaugos instituto prigimtį, t. y. siekį užkirsti kelią grėsmėms, kurios kiltų, jei papildomos apsaugos prašančiam asmeniui ji nebūtų suteikta, nėra pagrindo išskirti asmenis, kurie jos prašo pirmą kartą, ir asmenis, kuriems jau buvo suteikta prieš tai, nes taip būtų pažeidžiamas lygiateisiškumo principas. Kadangi pabėgėlio statuso suteikimo klausimas šioje byloje nebuvo nagrinėtas, teigė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - ir Įstatymas) 86 straipsnis negalėjo būti pažeistas. Nurodė socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. Al-500 patvirtinto Leidimų dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo 7 punktą, pažymėjo, kad pareiškėjas yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę bei turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą 2011 m. sausio 25 d., ir darė išvadą, kad jis turi teisę dirbti Lietuvos Respublikoje leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpiu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1220/2010, kurioje konstatuota, kad, vertinant, ar bendra aplinka Čečėnijoje yra tokio pobūdžio, jog yra pagrįsta grėsmė pareiškėjui, priimant skundžiamą sprendimą dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, nagrinėjamu atveju privalėjo būti nustatytos dvi faktinės aplinkybės: pirma, kad dėl pasikeitusių aplinkybių kilmės valstybėje nebeliko realios grėsmės pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ir, antra, kad toks aplinkybių pasikeitimas yra svarbus ir ilgalaikio pobūdžio. Nurodė Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris papildomos apsaugos suteikimą sieja su karinio konflikto buvimu kilmės valstybėje, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009, Europos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimą M. E., N. E. prieš Staatssecretaris van Justitie ir pažymėjo, kad, nors Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte vartojama sąvoka „paplitusi prievarta", Direktyvos 15 straipsnio c) punkte vartojama „neapgalvoto smurto" sąvoka. Nurodė, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina platesnį papildomos apsaugos suteikimo pagrindą nei Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punktas, nes Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte papildomos apsaugos suteikimas siejamas ne tik su karinio konflikto metu kylančios neapgalvoto smurto grėsmės buvimu, bet ir su realios grėsmės asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, kurią sukelia sistemingų žmogaus teisių pažeidimų darymas pareiškėjo kilmės valstybėje, buvimu. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1076/2007, kurioje konstatuota, kad nėra vienareikšmiško reikalavimo nustatyti, jog reali grėsmė kyla būtent dėl vykstančio ginkluoto konflikto. Nurodė Europos Teisingumo Teismo 2010 m. kovo 2 d. sprendimą A. S. A., K. H., A. A., H. M. R., D. J. prieš Vokietijos Respubliką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1220/2010. Pabrėžė, kad pareiškėjui nėra jokios individualios grėsmės kilmės valstybėje. Nustatė, kad 2010 m. lapkričio 24 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole pareiškėjas nurodė, jog jis paskutinį kartą Čečėnijoje buvo 2007 metais, problemų neturėjo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas Lietuvoje yra jau nuo 2003 metų, jo ryšiai su Čečėnija iš esmės nutrūkę, dėl to jam galimi kažkokie pavojai yra tik menami, o ne pagrįsti. Darė išvadą, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog aplinkybių, dėl kurių reikėtų suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjui, nebuvo nustatyta - jis nepriklauso Departamento Pažymoje įvardytoms persekiojimo rizikos grupėms, asmeniškai nėra patyręs persekiojimo veiksmų, jam papildoma apsauga nuo 2002 metų būdavo suteikiama tik dėl nestabilios padėties Čečėnijoje, o ne dėl asmeniškai su juo ar jo šeimos nariais susijusių priežasčių, pareiškėjas jokioje politinėje veikloje Čečėnijos Respublikoje nedalyvavo, jokiai organizacijai nepriklausė, jokių ryšių su kovotojais ar Rusijos kareiviais neturėjo, jokios veiklos, nukreiptos prieš Rusijos Federacijos valdžios organus, nevykdė. Darė išvadą, kad pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis individualiomis ir su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis, kadangi grįžus jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms negrėstų pavojus, reikalaujantis asmens tarptautinės apsaugos.
III.
Pareiškėjas Z. G. apeliaciniu skundu (b. l. 134-136) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Sprendimo dalį dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo šioje dalyje iš naujo.
Pažymi, kad Komisaras Gairėse konstatavo, jog Čečėnijoje vis dėlto kariniai incidentai tebevyksta, taip pat nuolat pranešama apie žmogaus teisių problemas, kurios gali kelti pavojų asmens saugumui arba teisėms. Teigia, kad teismas netinkamai taikė Komisaro rekomendacinio pobūdžio išvadą, nes joje kalbama apie rekomendacijas pirmą kartą besikreipiantiems į Departamentą papildomos apsaugos. Pažymi, jog teismas, nenurodydamas, kokie bylos duomenys patvirtina, kad nėra grėsmės pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl dar vis paplitusios prievartos, kuri yra kilusi karinio konflikto metu ar kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnį. Paaiškina, jog neįmanoma pateikti objektyvių įrodymų, kad ateityje jį kas nors kankins ar pažeidinės jo teises, nes prieš tai darant nėra raštu įspėjama, nepaliekama aiškių įrodymų. Pabrėžia, kad teismas netyrė pateiktų įrodymų (Čečėnijos teismo nuosprendžių, šaukimų į Rusijos kariuomenę). Atkreipia dėmesį, kad teismas pasirinktinai citavo ištraukas iš Pažymos. Nurodo, kad, remiantis Europos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimu byloje Nr. C-465/07, pareiškėjas, prašantis suteikti jam papildomą apsaugą ir siekiantis įrodyti rimtą grėsmę jo gyvybei ar asmeniui, neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų su jo asmeniu susijusių aplinkybių ir tai, jog grėsmės egzistavimui įrodyti pakanka to, kad grąžinimo į kilmės valstybę ar regioną atveju asmeniui kiltų pavojus vien dėl jo buvimo toje teritorijoje ir joje paplitusio bendro pobūdžio smurto. Pažymi, kad iš Departamento 2006, 2007, 2008 metų sprendimų suteikti jam papildomą apsaugą matyti, jog padėtis žmogaus teisių apsaugos srityje Čečėnijoje buvo labai prasta. Atkreipia dėmesį, kad teismas tik mechaniškai perrašė Departamento atsiliepimo turinį.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 143-145) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad Departamentas necitavo Komisaro rekomendacijų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-196/2011. Paaiškina, kad prašymus dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo apeliantas visus gyvenimo metus pagrįsdavo tik bendro pobūdžio pavojumi Čečėnijoje, noru mokytis Lietuvos Respublikoje, nenurodė jokių konkrečiai su juo susijusių aplinkybių, dėl kurių jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Pažymi, jog, remiantis surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, buvo konstatuota, kad Rusijoje šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Nurodo vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 81-88 punktus, kuriuose įtvirtinta, kad, jeigu nustatoma, jog nebėra papildomos apsaugos suteikimo priežasčių, Departamento sprendimu užsieniečiui papildoma apsauga pakartotinai nesuteikiama.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. (15/6-11)13PR-1 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Rusijos Federacijos piliečiui Z. G.“ (b. l. 8-10) dalies, kuria nuspręsta nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog jis neturi teisės į papildomą apsaugą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinos Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei jo pagrindu vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo nuostatos.
Direktyvos 2 straipsnio e punkte numatyta, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis arba ji būtų grąžintas(-a) į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju – į jo arba jos gyventą šalį, jam arba jai iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus, kuriam arba kuriai netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris arba kuri negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnyje apibrėžti smurtiniai veiksmai, dėl kurių grėsmės Europos Sąjungos valstybės narės suteikia papildomą apsaugą: a) mirties bausmė ar egzekucija arba b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad aiškindamos ir taikydamos Įstatymo ir jį detalizuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas valstybės institucijos, taip pat ir teismai privalo atsižvelgti į Direktyvos turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su minėta direktyva ir jos nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, o kolizijos tarp Europos Sąjungos teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-207/2007, 2007 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-238/2007, 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1220/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.).
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 87 straipsnyje nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato papildomos apsaugos suteikimo pagrindą, kuomet kilmės valstybėje egzistuoja kritinė situacija, o konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės nustatyti nereikia, t. y. šiuo atveju papildomos apsaugos suteikimas siejamas su karinio konflikto buvimu kilmės valstybėje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 ir kt.). Pažymėtina, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte papildomos apsaugos suteikimas siejamas ne tik su karinio konflikto metu kylančios neapgalvoto smurto grėsmės buvimu, bet ir su realios grėsmės asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, kurią sukelia sistemingų žmogaus teisių pažeidimų darymas pareiškėjo kilmės valstybėje, buvimu. Taigi šiuo atveju nėra vienareikšmio reikalavimo nustatyti, jog reali grėsmė kyla būtent dėl vykstančio ginkluoto konflikto (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1076/2007).
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka Direktyvos 4 straipsnį, prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pagal Aprašo 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio mėn. 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 yra konstatuota, kad našta nurodyti ir pateikti faktus bei įrodymus, ar nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą kitu pagrindu ar dėl kitų aplinkybių, kurie nėra žinomi ir, net ėmusis protingų priemonių, negali būti kompetentingos institucijos sužinomi, tenka ir pačiam pareiškėjui.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2003 m. kovo 17 d. sprendimu (b. l. 38) nusprendė leisti Z. G. laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti jam leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, t. y. dėl karo kilmės šalyje ir galimybės persikelti šalies viduje nebuvimo. Atsakovas 2004 m. kovo 31 d. priėmė analogišką sprendimą (b. l. 43) pareiškėjo atžvilgiu, 2005 m. gegužės 10 d., 2006 m. gegužės 4 d., 2007 m. sausio 23 d., 2008 m. sausio 14 d. priėmė sprendimus suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvoje (b. l. 46, 49, 53, 56). Pažymėtina, kad prašymus dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pareiškėjas pagrįsdavo bendro pobūdžio pavojumi Čečėnijoje, noru mokytis Lietuvos Respublikoje, taigi nenurodydavo jokių konkrečiai su juo susijusių aplinkybių, dėl kurių jam galėtų būti suteikiama papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.
Departamentas 2009 m. vasario 6 d. sprendimu (b. l. 59) nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi jau nėra aplinkybių, dėl kurių ši apsauga jam buvo suteikta. Šiame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2005 metų iš Lietuvos buvo išvykęs bent keturis kartus ir lankėsi savo kilmės valstybėje, todėl konstatuota, kad esminė aplinkybė, dėl kurios jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje – negalėjimas grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, yra išnykusi. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl minėto Departamento sprendimo atmetė kaip nepagrįstą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1273/2010 minėtą apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – Departamento 2009 m. vasario 6 d. sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo. Minėtame sprendime apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nesurinko visos atitinkamam sprendimui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reikalingos informacijos ir jo atliktas tyrimas siekiant nustatyti, ar papildomos apsaugos prašytojas atitinka Įstatymo 87 straipsnių kriterijus, nebuvo išsamus.
Kaip matyti, po minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įsiteisėjimo Departamentas 2010 m. lapkričio 24 d. apklausė pareiškėją dėl prieglobsčio suteikimo, 2010 m. spalio 8 d. pažymoje Nr. RU-15/6-6-27 (b. l. 86-100) pakartotinai surinko informaciją apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje. Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, be kita ko, rėmėsi 2010 m. spalio 8 d. pažymoje Nr. RU-15/6-6-27 (b. l. 86-100) pateikta informacija. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog Rusijoje šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis savo nutartyse administracinėse bylose Nr. A756-1638/2010, A858-196/2011 de facto jau yra konstatavęs, jog Čečėnijos Respublikoje iš esmės pasikeitė faktinė situacija ir tokie pasikeitimai yra svarbūs ir ilgalaikio pobūdžio. Tačiau situacijai Čečėnijoje nesant stabiliai, būtina įvertinti su pareiškėju tiesiogiai susijusias galimo individualaus persekiojimo aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo išvykęs į kilmės valstybę nuo 2005 metų bent keturis kartus. Iš pareiškėjo 2010 m. lapkričio 24 d. apklausos protokolo (b. l. 78-85) matyti, kad pareiškėjas paskutinį kartą Čečėnijoje buvo 2007 metais aplankyti ligoninėje gulėjusios mamos ir atsiimti vairuotojo pažymėjimą, jokio persekiojimo tuomet nepatyrė. Pareiškėjas nurodė negalintis teigti, kad būtent jam yra nesaugu kilmės valstybėje, kadangi ten yra nesaugi bendra situacija, žmonės kenčia nuo R. K. politikos (b. l. 81). Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodė nepriklausantis politinei partijai, organizacijai, religinei organizacijai, nedalyvaujantis partinėje, religinėje veikloje, neturintis politinių, religinių, kitokių įsitikinimų (b. l. 80). Kaip matyti, pareiškėjas nepriklauso Pažymoje išskirtoms persekiojimo rizikos grupėms (b. l. 93). Z. G. nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jam kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus ar grėstų realus pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla ginkluoto konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog Rusijos Federacijoje bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog jis gali nukentėti dėl Čečėnijoje vykstančių neramumų, negali būti vertinti kaip asmeniškai jo saugumui iškilusios grėsmės įrodymai. Visos šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti grėsmės pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl vis dar paplitusios prievartos Čečėnijos Respublikoje buvimu, kurią esant pareiškėjas teigia skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde. Vien tik šiuose skunduose pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl paplitusios prievartos, vykdomų žmogaus teisių pažeidimų savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti jo prašymą, kadangi neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui.
Pareiškėjas teigė gavęs šaukimus eiti tarnauti į armiją, tačiau nurodė to nenorintis (b. l. 81). Apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino jo pateiktų Čečėnijos teismo nuosprendžių, šaukimų į Rusijos kariuomenę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo metu Rusijos Federacijoje nėra paskelbta karinė padėtis ir nevyksta jokie kariniai veiksmai, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas būtų priverstas dalyvauti kariniuose veiksmuose ir daryti nusikaltimus, įskaitant nusikaltimus taikai, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocidą, arba kitus veiksmus, prieštaraujančius Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams. Atsakovo 2009 m. liepos 8 d. rašte Nr. (15/6-5)10K (Prieglobsčio b. l. 151-152, II t.) išvardinti pareiškėjo pateiktų šaukimų kopijų trūkumai, taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2002 metais, kai dar buvo nepilnametis, be to, į karinį komisariatą nuvykęs nebuvo, į karinę įskaitą įtrauktas nebuvo, paneigia baudžiamosios atsakomybės už karinės tarnybos vengimą grėsmės pareiškėjo atžvilgiu galimybę. Pažymėtina, kad, remiantis Rusijos Federacijos Konstitucijos 59 straipsniu, karinės prievolės atlikimas yra pareiškėjo, kaip Rusijos Federacijos piliečio pareiga, todėl pats karinės prievolės atlikimas savaime nėra diskriminacinis. Be to, Rusijos Federacijos Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalyje bei Rusijos Federacijos įstatymo „Dėl alternatyvios civilinės tarnybos“ 2 straipsnyje įtvirtinta galimybė karinę tarnybą pakeisti alternatyvia nekarine tarnyba. Tokios galimybės teisinis įtvirtinimas pareiškėjo kilmės valstybėje leistų jam neatlikti veiksmų, prieštaraujančių jo įsitikinimams.
Apeliantas nurodo, kad jam negali būti taikomos Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro parengtų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašantiems asmenims iš Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikos vertinimo laikinųjų gairių nuostatos, kadangi jose nurodomos rekomendacijos naujai, pirmą kartą besikreipiantiems į Departamentą papildomos apsaugos prašytojams. Kaip matyti iš skundžiamų atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimų, pareiškėjo minimomis gairėmis nebuvo vadovaujamasi. Taip pat šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip neteisingas atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią įvertinus pačią papildomos apsaugos instituto prigimtį, t. y. siekį užkirsti kelią grėsmėms, kurios kiltų, jei papildomos apsaugos prašančiam asmeniui ji nebūtų suteikta, nėra pagrindo išskirti asmenis, kurie jos prašo pirmą kartą, ir asmenis, kuri jiems jau buvo suteikta prieš tai, nes taip būtų pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas (pvz., 2010 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1638/2010, 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-196/2011, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-195/2011).
Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nėra pateikęs tokios informacijos ir įrodymų, kurie teismui leistų spręsti, jog jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ar jis bus baudžiamas, žeminamas jo orumas. Departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino visą tuo metu naujausią informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, Direktyvos 15 straipsnyje nurodytas grėsmes jo atžvilgiu. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė šioje byloje materialinės teisės nuostatas, teisingai jas aiškino, dėl to apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, šio sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo Z. G. (Z. G.) apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Z. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.