Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 22 būrio 2 gyvenamosios patalpos plotas 144,92 kv. m, joje buvo įrengtos 46 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,15 kv. m (144,92/46) ploto, 22 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas 28,67 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 3,18 kv. m (28,60/9) ploto (b. l. 29, 44, 56, 61). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 22 būrio 1 ir 2 gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma iki 60 žmonių, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Minėtų aplinkybių taip pat nepatvirtina pareiškėjo į bylą pateiktos 22 būrio 2 gyvenamosios patalpos schemos, iš kurių matyti, kad šioje patalpoje buvo laikomi 45-46 asmenys (b. l. 6, 62). Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau nei 46 nuteistieji, ar buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui vertinamu laikotarpiu Taisyklėse reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 22 būrys naudojosi sanitariniu mazgu, kuriame įrengti 3 klozetai, 2 pisuarai bei 5 praustuvės, minėtas aplinkybes taip pat patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos būrio sanitarinio mazgo foto nuotraukos (b. l. 51, 52, 53, 54, 55). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 22 būryje ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 63 nuteistųjų (b. l. 29). Teismas įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių būryje, daro išvadą, kad sanitarinių įrenginių skaičius 22 būryje buvo pakankamas.

Pareiškėjo teiginiai dėl karšto vandens neįrengimo būrio prausykloje yra nepagrįsti, kadangi pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos ar ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

Dėl pareiškėjo argumentų apie gyvenamųjų ir buitinių patalpų nešvarą, nemalonų kvapą, pelėsio ir drėgmės plitimą (nehigienines sąlygas), teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Iš bylos duomenų matyti, kad valymo priemones nuteistiesiems išduoda būrio viršininkas (b. l. 35-37). Patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Kiekviename būryje dirba nuteistasis tvarkdarys (patalpų valytojas), kuris kasdien valo ir dezinfekuoja bendro naudojimo patalpas. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Iš 22 būrio gyvenamųjų patalpų ir sanitarinio mazgo fotonuotraukų matyti, kad patalpos vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant langus. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 16 punktas nustato, kad oro temperatūra gyvenamojoje patalpoje turi būti 18-28°C. Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą ginčo laikotarpiu, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, patalpose buvo šalta. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi ir oro temperatūra atitinka nustatytus reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūros atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Kita vertus, pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamos oro temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. LVAT 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, todėl, pagal minėtą reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šios aplinkybės nenustatyta. Be to, kaip matyti iš 2018-10-11 pareiškėjo paaiškinimo, jis rūkė bendro naudojimo patalpose (b. 32).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų, kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu atsakovo atstovas nurodo, kad Marijampolės pataisos namuose yra periodiškai atliekamas kenkėjų naikinimas ir pateikia duomenis, jog ginčo laikotarpiu tarp Marijampolės pataisos namų ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 35-37). Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento 2016-11-14 patikrinimo akto matyti, kad patikrinimo metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų patalpose nepastebėta (b. l. 35-37). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo ar nepakankamo naikinimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o skundo argumentai dėl minėtų aplinkybių laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Remiantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktu, pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Teismas pažymi, kad pagal minėtą reglamentavimą, krepšinio aikštelės įrengimas nėra privalomas. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų foto nuotraukų matyti, kad būrio pasivaikščiojimų kiemelio grindys yra vietomis nelygios (b. l. 46). Tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų reiškęs atsakovui skundus dėl nepatogumų pasivaikščiojimų kieme. Teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl ne visiškai lygios pasivaikščiojimų kiemelio dangos pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normoje numatyta, kad gyvenamojoje patalpoje turi būti stalas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punktą, patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad patalpoje stalo nebuvo, tačiau iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų nuotraukų matyti, kad tarp lovų yra keli stalai, taip pat ir spintelės, o gyvenamosios patalpos grindys ir sienos lygios ir tvarkingos, todėl pareiškėjo argumentai dėl neaprūpinimo stalu ir neremontuotos patalpos atmetami kaip nepagrįsti (b. l. 47, 48, 50).

Pareiškėjas teismo posėdžio pažymėjo, kad būrio viršininkas elgėsi netinkamai (nereagavo į skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų). Tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo ir nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, o jo argumentai dėl netinkamo būrio viršininko elgesio laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė kančią, nepatogumus, išgyvenimus. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.