Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Jaliniauskas Baudž. byla Nr. 1A-526-317/2012

Teisėjas Aurelijus Rauckis Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00113-2011-7 Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6.; 2.4.7.;

2012 m. rugsėjo 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Algerdo Urbšio ir Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Ritai Mikalauskienei, gynėjui-advokatui Valdui Venckūnui, nuteistajam D. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V., jo gynėjo Valdo Venckūno ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl 2012 m. balandžio 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 145 str. 2 d. – 2 (dviejų) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirtoji bausmė subendrinta su Kauno rajono apylinkės teismo 2009-09-17 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi – 2 metais 9 mėnesiais 25 dienomis, jas visiškai sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių ir 25 (dvidešimt penkioms) dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 66 str. 1 d., 2 d. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme bei suėmime, taip pat įskaičiuota visa ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir jau atliktos bausmės laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, jog 2011-01-28, apie 16.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) kieme, būdamas neblaivus, terorizavo nukentėjusiuosius - buvusią sutuoktinę J. V., V. S. ir V. S., grasindamas nužudyti J. V., sakydamas, kad „ją padės į vietą“, kad jos laukia ,,Subačiaus žmonos likimas“, o sėdinčius automobilyje nukentėjusius V. S. ir V. S. baugino, grasindamas susprogdinti jų namą bei juos nužudyti, sakydamas, kad juos „nudės“.

Skunde nurodo, jog LR BK 66 str. 1 d., 2 d. nenumato galimybės įskaičiuoti į bausmę ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, tokios galimybės nenumato ir LR BK 64 str., kuriuo remiantis buvo bendrinamos bausmės. Apeliantės teigimu, apylinkės teismas į paskirtos bausmės laiką neapgrįstai įskaitė ankstesniu nuosprendžiu paskirtą ir atliktą bausmę.

Nuteistojo D. V. gynėjas prašė jo bei jo ginamo D. V. apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorės skundą atmesti.

Prokurorė prašė nuteistojo tiek D. V., tiek ir jo gynėjo apeliacinius skundas atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. V. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai atmestini, o Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės skundas tenkintinas.

Iš nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinių skundų turinio matyti, kad jie ginčija byloje atliktą įrodymų vertinimą, tačiau kolegija su šių apeliantų motyvais ir argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismas priėmė teisėtą sprendimą, pagrįstą ištirtų įrodymų visuma. Apeliantų teiginiai, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis grindžiamas vien tik nenuosekliais suinteresuotų nukentėjusiųjų parodymais, yra nepagrįstas. Nuteistojo kaltė įrodyta įrodymais, kurie išsamiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 276 straipsnio 4 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas ir buvo šališkas, nėra. Įrodymai byloje surinkti BPK nustatyta tvarka. Vertinant įrodymus vadovautasi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, visuma. Pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Tai formalioji nusikaltimo sudėtis: nusikaltimas yra baigtas nuo grasinimų pareiškimo – jo išsakymo nukentėjusiojo ar kitų asmenų akivaizdoje, kai apie grasinimą sužino nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas, nusikaltimo motyvai ir tikslai gali būti įvairūs. Žmogaus terorizavimas taip pat gali pasireikšti ir sistemingais- ne mažiau 3 kartus pasikartojančiais įvairiais grasinimais, siekiant sukelti stresą, nerimą, baimę žmogui. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad nukentėjusiajam savo neteisėtais veiksmais sukelia stresą nerimą, baimę ir nori taip veikti.

Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti. Pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes, turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010).

Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. BK 145 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimo panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Analogiškai grasinimo realumas suprastinas ir vertinant BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytus grasinimus susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką.

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes D. V. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nagrinėjamoje byloje ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai neginčijamai paneigia nuteistojo skundo teiginius, jog jis niekam negrasino, jokio smurto nevartojo, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai atmetė tai patvirtinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl nesivadovavo liudytojo R. J. parodymais, o patikėjo ir vadovavosi nukentėjusiųjų bei liudytojų nuosekliais parodymais, todėl nėra pagrindo sutikti su D. V. skundo motyvais, kad apie šio liudytojo tariamą suinteresuotumą bylos baigtimi teismas sprendė tik prielaidomis ir nepagrįstai atmetė jo parodymus.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė nuteistojo kaltės ir jo nukentėjusiems išsakyto grasinančio teksto subjektyvaus jų suvokimo kriterijus. Grasinimai buvo realūs ir efektyvūs, jie paveikė nukentėjusiųjų psichinę būseną, nes šie bijojo išlipti iš automobilio, sėdėjo jame užsirakinę, o D. V. trumpam pasišalinus, bėgte skubėjo slėptis namuose. Kad grasinimai buvo teisingai suprasti ir realūs, patvirtina ir ta aplinkybė, kad D. V. vijosi bandančius pasislėpti nuo jo nukentėjusiuosius iki pat namo durų, ir, tik jiems suspėjus pasislėpti, neįgyvendino savo ketinimų. Taigi, nukentėjusieji kaltinime nurodytus grasinimus suvokė kaip realų pavojų turtui ir gyvybei. Akivaizdu, jog nukentėjusieji patyrė didelį psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą ir stresą, tai tik patvirtina grasinimo realumą. Grasindamas, nuteistasis akivaizdžiai suvokė savo elgesio bauginamą pobūdį nukentėjusiems, norėjo sukelti jiems mirties baimės jausmą. Todėl darytina išvada, kad D. V. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Kolegija, įvertinusi ištirtą bylos medžiagą, nuosprendyje aptartus įrodymus, nesutinka su apelianto teiginiais, kad apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas išskirtinai subjektyvaus pobūdžio įrodymais bei išimtinai suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymai. Ta aplinkybė, kad tarp jo ir buvusios sutuoktinės J. V. vyksta nesutarimai dėl bendravimo su vaikais, neatmeta tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų duomenų, jog jis padarė nuosprendyje aptartus veiksmus. Akivaizdu, jog asmeninius nesutarimus bei, nuteistojo nuomone, neteisėtus J. V. veiksmus, nuteistasis turėjo spręsti teisinėmis priemonėmis, o ne grasinimais bei neteisėtais veiksmais.

Nepagrįsti nuteistojo gynėjo skundo motyvai, kad ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, pažeista LR BPK 22 str. 3d. įtvirtinta nuteistojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei LR BPK 44 str. 7d. reikalavimai. Minėti BPK straipsniai nebuvo pažeisti, nes kaltinamasis aktas atitinka jam keliamus reikalavimus, kaltinimas pareikštas D. V. yra aiškus ir suprantamas, jis atitinka įstatymo reikalavimus.

Visiškai negalima sutikti su skundo argumentais, kad kaltinamasis yra nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų.

Kaltinamajame akte D. V. kaltintas tuo, kad terorizavo žmogų, grasindamas padegti turtą, padaryti pavojingą gyvybei veiką t.y. 2011-01-28, apie 16 val. Kaune, (duomenys neskelbtini) kieme, neblaivus grasino nužudyti nukentėjusiąją- buvusią sutuoktinę J. V., sakydamas, kad „ ją padės į vietą“, kad jos laukia „Subačiaus žmonos likimas“, o sėdinčius automobilyje nukentėjusiuosius Valdemarą ir V. S. baugino, grasindamas susprogdinti jų namą ir juos nužudyti, sakydamas, jog „nudės“.

Teismo nuosprendžiu D. V. nuteistas už tai, jog 2011-01-28 apie 16.00 val. atvykęs į (duomenys neskelbtini) Kaune kiemą, būdamas neblaivus, terorizavo nukentėjusiuosius - buvusią sutuoktinę J. V., V. S. ir V. S., grasindamas nužudyti J. V., sakydamas, kad „ją padės į vietą“, kad jos laukia ,,Subačiaus žmonos likimas“, o sėdinčius automobilyje nukentėjusius V. S. ir V. S. baugino, grasindamas susprogdinti jų namą bei juos nužudyti, sakydamas, kad „nudės“.

Apylinkės teismo nustatytos ir nuosprendyje išdėstytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės savo turiniu esminiai nesiskiria nuo pradinių-kaltinamajame akte nurodytų faktinių aplinkybių. Akivaizdu, jog tiek kaltinamajame akte, tiek ir nuosprendyje, D. V. kaltintas ir nuteistas už žmogaus terorizavimą. Apylinkės teismas nuosprendyje ne pažodžiui perrašė kaltinamajame akte pateiktą kaltinimą, o jį savaip perfrazavo, tačiau jokiu būdu nepakeitė kaltinimo esmės, jo apimties, esminių veikos padarymo aplinkybių. Tiek kaltinamajame akte, tiek ir kaltinime nurodytos analogiškos aplinkybės-kad buvo terorizuojamas žmogus. Tiesa, kaltinimo pradžioje jis įvardijamas kaip vienas asmuo (kaip nurodoma ir BK straipsnio dispozicijoje), tačiau kaltinime aiškiai nurodoma, jog terorizuojami buvo trys nukentėję asmenys-J. V., kuriai atskiromis frazėmis buvo grasinama padaryti pavojingą gyvybei veiką-ją nužudyti, bei Vida ir V. S., kuriems taip pat buvo grasinama juos nužudyti bei susprogdinti.

Apylinkės teismas nuosprendyje iš esmės faktinių veikos padarymo aplinkybių nepakeitė, kaltinimo neišplėtė, o tik perfrazavo kai kuriuos išsireiškimus, patikslino aplinkybes, nurodydamas, jog nužudyti buvo grasinama ne vienam žmogui, o trims, o susprogdinti buvo grasinama tik V. S. bei V. S..

Toks tikslesnis kaltinime nurodytų aplinkybių paaiškinimas, aiškesnis jų išdėstymas nėra draudžiamas įstatymo, todėl negali būti laikomas faktinių veikos padarymo aplinkybių pakeitimu. Kolegijos įsitikinimu, apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos veikos padarymo aplinkybės tik patikslino kaltinamame akte nurodytą kaltinimą, tačiau jokiu būdu jo neišplėtė, todėl kaltinamojo bei kitų proceso dalyvių procesinės teisės nebuvo pažeistos.

Negalima sutikti su skundo argumentais, jog grasinimas nužudyti yra numatytas ne LR BK 145 str. 2 d., o tik LR BK 145 str. 1 d. LR BK 145 str. 2d. kaip kvalifikuojantis požymis numatytas ne tik grasinimas susprogdinti, padegti asmenį, bet ir grasinimai padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą. Akivaizdu, jog nuteistojo išsakyti grasinimai pasielgti taip, kaip anksčiau yra pasielgę kiti konkretūs asmenys (nužudę savo sutuoktinę), išsireiškimai „padėsiu į vietą“, galiausiai tiesioginiai grasinimai nužudyti-atitinka LR BK 145 str. 2d. numatytą terorizavimo sąvoką bei veiksmus kvalifikuojančią aplinkybę-grasinimą padaryti ne tik sprogdinimą, bet ir kitokią pavojingą gyvybei veiką. Dėl šios priežasties V. S. pagrįstai kaltintas ir nuteistas pagal LR BK 145 str. 2d.

Nepagrįsti skundo argumentai, kad iš kaltinimo nėra aišku, kas turima omenyje kaltinant jį tuo, jog J. V. laukia „Subačiaus žmonos likimas“. Kaltinamajame akte bei teismo nuosprendyje išdėstytos tos aplinkybės, kurios buvo nustatytos bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu. Kadangi buvo nustatyta, jog nuteistasis pavartojo būtent tokio turinio grasinimus, jie ir buvo nurodyti kaltinime. Nei tyrimo metu kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nebuvo galimybės nurodyti, ką turėjo galvoje D. V., išsakydamas nukentėjusiems grasinimus-kad J. V. ištiks toks pat likimas, kaip ir Subačiaus žmoną. Kadangi nukentėjusieji tokius kaltinamojo grasinimus suprato kaip grasinimą nužudyti, nes jų bei kaltinamojo bendras pažįstamas S neseniai buvo nužudęs savo žmoną S. , tai tokie grasinimai buvo palaikyti ir teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažinti kaip grasinimas ir J. V. atžvilgiu atlikti analogiškus-pavojingus gyvybei veiksmus. Kad tokį grasinimą teismas visiškai pagrįstai pripažino grasinimu atimti gyvybę, rodo ta aplinkybė, kad ištirti teisme įrodymai patvirtino aplinkybę, jog D. V. ne tik užuominomis bei atskirais išsireiškimais terorizavo nukentėjusiuosius, bet ir tiesiogiai pagrasino J. V., V. S. bei V. S. juos nužudyti.

Apylinkės teismas vadovavosi BPK 255 str. reikalavimais ir nagrinėjo bylą tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių negalima sutikti su nuteistojo gynėjo skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė nusikalstamų veikų apimtis, dėl ko buvo suvaržyta D. V. teisė į gynybą. Kolegijos įsitikinimu, kaltinimas D. V. buvo pareikštas dėl visų trijų nukentėjusių asmenų terorizavimo, todėl apylinkės teismas taip pat pagrįstai pripažino, jog D. V. veiksmais buvo terorizuojami visi trys kaltinime nurodyti nukentėjusieji.

Kolegija atmeta skundo argumentus, kad 2011-01-28 įvykęs ginčas tarp D. V. ir nukentėjusiosios J. V. bei jos tėvų turėtų būti vertinamas kaip neturintis nusikalstamos veikos požymių šeimos narių barnis, nes jie nemotyvuoti ir nepagrįsti.

Pagrįstas apelianto prašymas Kauno miesto apylinkės teismo 2012-04-11 nuosprendį pakeisti ir į paskirtos bausmės laiką neįskaityti viso ankstesniu nuosprendžiu paskirto ir jau atlikto bausmės laiko, nes LR BK 66 str. 1 d., 2 d. nenumato galimybės įskaičiuoti į bausmę ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir jau atliktos bausmės. Šiame BK straipsnyje reglamentuojamas kardomojo kalinimo įskaitymas į paskirtą bausmę. Kadangi nuteistasis 2010-09-10 buvo paleistas lygtinai neatlikęs 2009-09-17 Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 149 str. 3d. paskirtos 2 metų 9 mėnesių 25 dienų bausmės dalies, teismas pagrįstai vadovaudamasis LR BK 64 str. nuostatomis, 2012-04-11 nuosprendžiu paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrino su neatlikta bausmės dalimi pagal 2009-09-17 nuosprendį. BK 64 straipsnis nenumato galimybės paskirtos bausmės laiką įskaityti ankstesniu nuosprendžiu paskirtą ir jau atliktą bausmę, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas (LR BK 328 str. 4p.)

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1d. 3p., 328 str. 4p.

nutarė:

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendį, kuriuo nuteistas D. V., pašalinant iš nuosprendžio rezoliucinės dalies teismo sprendimą įskaičiuoti į bausmės laiką visą ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir jau atliktos bausmės laiką.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.