- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-27
- Bylos Nr.
- 1S-17/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Svajūnas Knizleris
- Kaltinamasis
- L. Ž.
- Advokatai
- Alfreda Pūkienė
teismo posėdyje išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro Vladimiro Sergejevo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 8 d. nutarties, kuria L. Ž. , kaltinamam pagal L. R. baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 150 str. 4 d., pakeista kardomoji priemonė – suėmimas į kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos ir dokumento, L. Ž. piliečio paso, paėmimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. Ž. kaltinamas tuo, kad jis 2005 m. liepos 29 d. 11 val. miškelyje, esančiame prie kelio (duomenys neskelbtini), užpuolė mažametį A. L. ; grasindamas ir pasinaudodamas bejėgiška mažamečio, gim. 1992 m. liepos 28 d., padėtimi, jėga nutempęs jį gilyn į mišką, pargriovė ant žemės, lipnia juosta surišo rankas, užklijavo akis, nurengė ir taip atėmęs galimybę priešintis, tenkindamas savo lytinę aistrą, nukentėjusįjį glamonėjo, bučiavo, glostė jo lytinius organus, liepė tenkinti jo aitrą oraliniu būdu, po to tenkino savo lytinę aitrą analiniu būdu, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. L. tris kraujosruvas išeinamosios angos srityje ir kraujosruvą blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, jis kaltinamas tuo, kad 2005 m. rugsėjo 23 d. apie 12 val. 30 min. miškelyje, esančiame prie kelio (duomenys neskelbtini), užpuolė mažametį M. J. , gim. 1992 m. vasario 18 d. ir, pasinaudodamas bejėgiška mažamečio būkle, sąlygojama jo mažametystės, panaudodamas fizinį smurtą, nutempė nukentėjusįjį apie 90 m nuo kelio gilyn į mišką, paguldė jį ant žemės, surišo lipnia juosta rankas, užklijavo akis, prievarta nurengė, ir prieš nukentėjusiojo valią tenkindamas savo lytinę aistrą, glostė mažamečio lytinius organus, čiupinėjo sėdmenis, kišo pirštą į jo išeinamąją angą, liepė tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu. Smurtu padarė nukentėjusiajam kraujosruvas žastuose, nubrozdinimą nugaroje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Ikiteisminio tyrimo pareigūnai įtariamojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 150 str. 4 d.(du epizodai).
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti 2007 m. sausio 12 d. teismo nutartį. Prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai ignoravo ir neatsižvelgė į L. R. baudžiamojo proceso įstatyme numatytus suėmimo taikymo alternatyvius pagrindus bei jų buvimą pagrindžiančias aplinkybes – nusikaltimų, kurių apkaltintas L. Ž. , sunkumą, nusikaltimų padarymo aplinkybes, ankstesnius teistumus, tuo labiau, kad 2006 m. spalio 13 d. bei 2007 m. sausio 12 d. šio teismo nutartyse, kuomet L. Ž. buvo pratęstas suėmimas, teismas konstatavo, jog kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės paskyrimo ir pratęsimo pagrindai nepasikeitė ir neišnyko.
Prokuroras nurodo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika įpareigoja teismus vertinti pavojingumą pabėgti nuo teisingumo kaip pagal galimo nuosprendžio griežtumą, taip ir pagal patraukto atsakomybėn asmens būdą, jo dorovingumą, aktyvus, ryšius su persekiojančia valstybe bei tarptautinius kontaktus (EŽTT 2003 m. liepos 23 d. sprendimas byloje „Smirnova prieš Rusiją“). Prokuroras teigia, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyt, jog L. Ž. kaltinamas padaręs du labai sunkius nusikaltimus (BK 150 str. 4 d.), o šių veikų sunkumas, baudžiamojo įstatymo sankcijoje už šį nusikaltimą numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė kartu su kitomis paminėtomis aplinkybėmis (nesusaistytas šeimyniniais ryšiais, teistas du kartus, tame tarpe ir už panašaus pobūdžio nusikaltimą žmogaus seksualinio pasisprendimo laisvei), leidžia daryti pagrįstą spėlionę, kad L. Ž. bėgs (slėpsis) nuo teisėsaugos pareigūnų (BPK 122 str. 1 d. 1 p.).
Prokuroras teigia, kad šiuo atveju egzistuoja ir suėmimo pagrindas, nurodytas BPK 122 str. 1 d. 3 p., t. y. manymas apie L. Ž. naujų nusikalstamų veiksmų padarymo galimybę. Tai gali būti pagrindžiama L. Ž. ankstesnių teistumų analize, kaip to reikalauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ I d. 10 p. Prokuroras nurodo, kad L. Ž. teistas du kartus, tame tarpe ir už panašaus pobūdžio nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei (1961 m. BK 122 str.), kas rodo didesnį jo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnį ir leidžia daryti išvadą, jog L. Ž. , būdamas laisvėje darys labai sunkius ir sunkius aptariamo pobūdžio nusikaltimus. Kaip nurodyta EŽTT 1991 m. birželio 26 d. sprendime byloje „Letellier prieš Prancūziją“, - atitinkamų nusikaltimų ypatingas sunkumas gali iššaukti tokią visuomenės reakciją bei socialines pasekmes, kurios pateisina kardomąjį kalinimą.
Prokuroras nurodo, kad teismas į anksčiau išvardintas aplinkybes neatsižvelgė, tačiau akcentavo tuos momentus, jog L. Ž. iki sulaikymo turėjo gyvenamąją vietą bei dirbo, t. y. tas aplinkybes, kurios buvo žinomos ir nepakito nuo suėmimo paskyrimo L. Ž. momento. Prokuroras teigia, kad esant tokiai situacijai, atitinkančiai ankščiau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo I d. 7-10 p. dvasia, galima konstatuoti, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonės, išskyrus suėmimą, negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų. Tai, kad byloje iš esmės baigtas įrodymų tyrimas dar nėra pagrindas naikinti suėmimą ir kaltinamąjį paleisti į laisvę.
Be to, prokuroras nurodo, kad nutarties rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodytas L. Ž. nusikalstamų veikų kvalifikavimas – BK 150 str. 3 d., turėtų būti BK 150 str. 4 d.
Teismo posėdžio metu prokuroras prašė Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundą patenkinti, kaltinamasis L. Ž. ir jo gynėja prašė prokuroro skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundas atmestinas.
L. R. Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 50 „ Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ nurodoma, kad teismas, skirdamas suėmimą, privalo tiksliai vykdyti L. R. Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, ir atsižvelgiant į BPK 122 straipsnio 7 d., nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Minėtas straipsnis numato, kad kardomosios priemonės parinkimo tikslas yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio vykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos bei teisiamojo posėdžio protokolo, apygardos teismas iš esmės baigė teisminį bylos nagrinėjimą, teisiamajame posėdyje patikrino ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus – apklausė kaltinamąjį L. Ž. , nukentėjusįjį, liudytojus, mažamečių nukentėjusiųjų A. L. , M. J. parodymai bei kita bylos medžiaga pagarsinta. Tik baigiamojoje įrodymų tyrimo stadijoje, prokuroras pareiškė prašymą atlikti daiktinių įrodymų, kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikti specialistui, tyrimą, t. y. atlikti teismo biologinę (DNR) ekspertizę L. Ž. rankinei. Šį prokuroro prašymą apygardos teismas patenkino bei paskyrė minėtą ekspertizę. Apygardos teismas įvertinęs, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų tyrimas iš esmės baigtas, o paskyrus byloje ilgai užtruksiančią ekspertizę, kaltinamajam L. Ž. paskirta pati griežčiausia kardomoji priemonė (suėmimas) tampa nepakankamai pagrįsta (BPK 122 str. 1 d. 2 p.). L. Ž. iki sulaikymo dirbo, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą. Todėl nėra pagrindo manyti, kad jam pakeitus kardomąją priemonę - suėmimą į švelnesnę kardomąją priemonę nebus pasiekti tikslai, numatyti BPK 119 str. Be to, L. Ž. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pakeitus kardomąją priemonę šiuo metu gyvena jam priklausančiame bute, tariasi dėl įsidarbinimo, Šiauliuose gyvena jo motina, kuria rūpinasi. Taip pat, paaiškino, kad nuo teismo nesislėps, nes neturi tokio tikslo, o slėpimasis nuo teismo nėra jam naudingas, nes toks jo elgesys gali būti įvertintas kaip vienas iš argumentų, keliančių abejonių dėl jo parodymų teisingumo. Todėl apeliacinės instancijos teismo manymu, prokuroras skunde ginčydamas apygardos teismo nutarties teisėtumą nepagrįstai nurodė, kad teisiamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.).
Taip pat, prokuroras skunde nurodo, kad kaltinamasis L. Ž. gali daryti naujus nusikaltimus įvertinus jo teistumus ir anksčiau padarytas analogiškas nusikalstamas veikas (BPK 122 str. 1 d. 3 p.). Tačiau įstatymo prasme, aplinkybė, kad asmuo anksčiau buvo teistas ir vėl pareikšti įtarimai dėl analogiškos nusikalstamo veikos padarymo, gali turėti įtakos sprendžiant kardomosios priemonės parinkimo klausimą, bet vien tokio fakto konstatavimas nėra esminė aplinkybė, turinti lemiamos reikšmės skiriant ar pratęsiant kaltinamajam griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Todėl šiuo atveju apygardos teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė, o vertino visas bylos aplinkybes.
Prokuroras skunde nurodo, kad iki šiol teismas pratęsdamas kaltinamajam L. Ž. kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą nurodė, kad nepasikeitė pagrindai kaltinamajam pratęsti kardomąjį kalinimą (suėmimą), šie pagrindai nėra išnykę ir šiuo metu. Tačiau kaip jau buvo minėta, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme iš esmės baigtas, byloje surinkti įrodymai ištirti ir tik prokuroro prašymu, siekiant pašalinti ikiteisminio tyrimo trūkumus, buvo paskirta biologinė ekspertizė, kurios atlikimas gali užtrukti. Taigi, aplinkybės kuriomis buvo anksčiau pratęstas kaltinamajam L. Ž. suėmimo terminas ir šiuo metu susiklosčiusi procesinė bylos eiga iš esmės skiriasi (įrodymų tyrimas iš esmės baigtas).
Be to, BPK 127 str. 9 d. numato, kad kai byla perduota teismui, suėmimo termino pratęsimo klausimą teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia nepaisydamas to, ar dėl to yra gautas prokuroro pareiškimas. Įstatymo prasme, teismas, turintis bylą savo žinioje, nuolat privalo tikrinti ar vis dar yra būtinybė ir reikalingos prielaidos taikyti kaltinamajam kardomąją priemonę – suėmimą. Todėl, pagal baudžiamojo proceso kodekso nuostatas pats teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, sprendžia kokią kardomąją priemonę parinkti kaltinamajam.
Prokuroras skunde motyvuodamas L. Ž. skirtinos kardomosios priemonės (suėmimo) būtinumą nurodo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei ja pagrįstus Europos žmogaus teisių teismo sprendimus („Smirnova prieš Rusiją“, „Letellier prieš Prancūziją“). Tačiau minėtuose sprendimuose kaip tik svarstomas klausimas ar šiais atvejais nebuvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės ir kiek pagrįstai buvo taikomos teisės normos, apribojančios jų laisvę. Tuo tarpu, prokuroras nepagrįstai šiuos sprendimus traktuoja, kaip būtinumą tokiais atvejais skirti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, neįvertinus konkrečios bylos medžiagos ir byloje esančių duomenų apie tokios kardomosios priemonės pagrįstumą ir tikslingumą. Iš prokuroro skundo turinio sektų, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Europos žmogaus teisių teismo sprendimai vertintini kaip toleruojantys ir skatinantys pačios griežčiausios kardomosios priemonės (suėmimo) taikymą. Šie prokuroro teiginiai aiškiai prieštarauja šios teisinės instancijos esmei ir paskirčiai ginti žmogaus teises ir laisves.
Tačiau teismas sutinka su prokuroro skundo argumentu, kad apygardos teismo nutartyje neteisingai nurodyta, jog L. Ž. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 str. 3 d. Kaip matyti iš L. Ž. pareikštų įtarimų bei baudžiamosios bylos medžiagos, jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 str. 4 d. Tai teismo manymu, vertintina kaip spausdinimo klaida, kuri neturi esminės reikšmės sprendžiant L. Ž. kardomosios priemonės pakeitimo klausimą.
Apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis L. R. BPK 131 str..
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro skundą atmesti.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.